Aktorę Juditą Urnikytę vaikai atpažįsta ir mieste. „Čia juk Ragana Gingema“, – šnibžda savo tėvams kur nors kavinėje. Aktorė spektaklyje vaidina beveik be grimo, tad vaikai labai greitai įsidėmi veido bruožus. Gingema iš legendinio „Geltonų plytų kelio“ – bene žinomiausias Juditos vaikiškų spektaklių vaidmuo.
Keistuolių teatre sukurta daug vaidmenų, o šiemet spektaklis „Aš vejuos vasarą“ pelnė ir Auksinį scenos kryžių.
Judita, kas jus pačią atvedė į Keistuolių teatrą?
Į šį teatrą atkeliavau po studijų, nes mūsų aktorinio meistriškumo kursas buvo būtent ir renkamas papildyti Keistuolių teatro kolektyvą. Kurso vadovai – Aidas Giniotis ir Vladas Bagdonas. Po studijų dauguma kurso draugų su diplominiais darbais įsiliejo į Keistuolių teatro repertuarą. Šiais laikais studijuojantys aktoriai pradeda vaidinti dar nebaigę studijų, o mes neturėjome tokios prabangos.
Mokėmės, stebėjome, žiūrėjome spektaklius, dalyvaudavome teatro renginiuose, bet dar nevaidinome. Kaip tikri aktoriai dauguma debiutavome tik ketvirtame kurse, su miuziklu „Meilė ir mirtis Veronojeׅ“. Tai buvo pirmas didelis darbas su visais „Keistuolių teatro“ nariais.
Galbūt „Keistuolių teatro“ spektaklius matėte nuo vaikystės?
Esu kilusi iš Telšių, ir tais laikais į mažesnius miestus rečiau atveždavo spektaklių. Man „Keistuolių teatras“ buvo pažįstamas tik iš televizijos. Buvau mačiusi televizijos filmą „Geltonų plytų kelias“ ir dokumentiką, kaip tas filmas buvo kuriamas. Ir tik atvažiavusi į stojamuosius sužinojau, kad tais metais renkami aktoriai būtent į Keistuolių teatrą.
Kokia asociacija jums kyla pirmiausia, išgirdus Keistuolių teatras?
Pirmiausia – tai kūrėjų komanda, išskirtinai kūrybinė dvasia. Bet kuriame teatre bendras darbas, bendros patirtys suartina, bet šiame teatre – ypač. Kartais net tie aktoriai, kurie nėra tiesiogiai pakviesti vaidinti spektaklyje, prisideda prie jo kūrimo. Pas mus gerąja prasme sergama už kiekvieno spektaklio gimimą, už sėkmę.
Kitas dalykas – muzikalumas. Keistuolių teatre tai išskirtinis bruožas, labai smagu, kad pas mus žmonės kuria muziką, joje moka būti, yra puikūs atlikėjai.
Man muzika visada buvo artima, nors stojau į aktorinį nebaigusi muzikos mokyklos. Nemažai mūsų kurso studentų buvo baigę muzikos mokyklas, mokėjo groti vienu ar kitu instrumentu. Pamenu, kaip per stojamuosius tikrino mūsų muzikinius duomenis. Manau, žmogui, neturinčiam klausos, būtų šiek tiek sudėtingiau dirbti tokį darbą.
Visuose Keistuolių teatro vaikiškuose spektakliuose yra muzikos – vienuose daugiau, kituose mažiau, bet nėra nė vieno, kuriame visai ji neskambėtų.
Ir dar vienas dalykas, būdingas Keistuolių teatrui – kad tai nėra vieta, kur atvedami papramogauti, palinksminti tik vaikai. Tėvai taip pat nesėdi nuobodžiaudami ir laukdami, kada viskas baigsis. Suaugusieji irgi įsitraukia į tai, kas vyksta scenoje. Mes kviečiame žmones, kurie net neturi vaikų, ateiti ir pamatyti vaikiškus spektaklius. Yra šeimų, kurios ateina į tuos pačius spektaklius ne po vieną kartą.
Mamas ir tėčius atveda sentimentai jų pačių vaikystės spektakliams, o kai ateina jau su savo vaikais, sugrįžta ne tik vaikystės prisiminimai – daug ką pamato jau kitomis akimis. Kad į spektaklius eina ne kartą ir ne du, tikriausiai lemia temų universalumas, situacijų atpažįstamumas. Norisi vis ateiti į spektaklius gal jau ne pirmą kartą ir peržvelgti tos dienos nuotaikoje. Juk kiekvieną kartą išlenda vis kitos emocijos.
Daug „Keistuolių teatro“ spektaklių sukurta pagal literatūros klasiką – Donaldo Biseto, Franko Baumo, Milošo Macoureko pasakas…
Ir pagal lietuvių klasiką! Vienas naujausių mūsų spektaklių pastatytas pagal Violetos Palčinskaitės pjesę „Aš vejuosi vasarą“. Tai kultinis kūrinys, pagal kurį sukurta daugybė spektaklių ir užsienyje. Pasak pačios autorės, jau yra apie 100 šios pjesės pastatymų! Didžiulis pjesės populiarumas rodo, kad ji aktuali mūsų dienomis, kad ji turi didelį svorį, diegia tinkamas vertybes.
Ką reiškia vaidinti vaikams ir suaugusiesiems?
Vaidinant vaikams reikia daugiau energijos ir buvimo čia ir dabar. Tu negali būti mažiau aktyvus, mažiau atsibudęs, negu vaikai. Tokia parengtis tikrai reikalauja energijos išteklių. Kartais galvoji, su metais nebėra jėgų strikinėti scenoje. Bet vaikai ir susiurbia energiją, ir duoda ją patys! Vyksta staigi energijos apykaita. Be to, vaikai sako tiesą. Jei patinka, jie ir šaukia, kad patinka. Jei nepatinka, irgi iš karto tai parodo.
Vaikas – tai didysis ir pats atviriausias kritikas. Nuo jo nepaslėpsi nei spektaklio trūkumų, nei savo nuotaikos. Tu ateini vaidinti nuogas, atviras. Žinoma, kai vaidini suaugusiesiems, nereiškia, kad dedi mažiau pastangų. Ten gal labiau koncentruojiesi į vaidmenį, publikos reakciją jauti, bet ji santūresnė. Jeigu reaguoja, nebūtinai tai bus juokas, galbūt tai subtilesnis bendravimas. O su vaikais viskas labai aišku: matai, kada jiems pasidaro nebeįdomu, kada jie pavargsta, kada su tavim kartu šoka, tave palaiko, kada gyvena siužetiškai su personažu.
Didžiojoje „Keistuolių teatro“ salėje telpa 500 žmonių, tu jauti tą energiją! Kai vaikai ateina su tėveliais, jie elgiasi truputį kitaip, o kai ateina klasės, tada publika yra kur kas garsesnė.
Žiūrovų reakcija – kas įsiminė, kokie netikėti dalykai yra nutikę?
Pamenu, Klaipėdoje, „Žvejų rūmuose“ vaidinome spektaklį „Grybų karas“. Po vieno vaiko replikos kilo tokia erzelynė, kad keletą sekundžių aktoriai net negalėjo toliau vaidinti, nes publika tarpusavyje ėmė diskutuoti, aiškintis. Visi scenoje buvome sutrikę.
Iš paskutiniųjų nutikimų – naujausiame spektaklyje aš vaidinu Braškę, vienoje scenoje Braškė lenkiasi pabučiuoti Agrastą, ir mergaitė kad sušuks: „Braške, ką tu darai!“. Tu matai, kaip vaikai įsijautę į personažą, kaip už jį serga. Man smagu, kai vaikai šimtu procentų yra patikėję spektakliu, jie gyvena kartu su personažais.
Kokie spektakliai mėgstamiausi žiūrovų?
Šiais metais populiariausias premjerinis spektaklis „Aš vejuos vasarą“ (rež. Gabrielius Zapalskis) – pilnos salės ir Auksinis scenos kryžius. Ir žiūrovų, ir profesionalų vertinimas šį kartą sutapo. Neretai kritikų įvertintas darbas nebūtinai patinka žiūrovams, ir atvirkščiai – būna žiūrovų labai mėgstamas, o kritikų nelabai. O su šiuo spektakliu Rokiškio teatrų festivalyje gavome žiūrovų simpatijų prizą. O Auksinio scenos kryžiaus komisija įvertino jį kaip geriausią vaikų spektaklį.
Kalbant apie populiarius – išlieka rodomi ne pirmus metus, nesenstanti klasika. Pavyzdžiui, „Geltonų plytų kelias“ (rež. A.Giniotis) buvo perstatytas su mūsų karta, spektaklis atgijo ir jis toliau pačių populiariausių sąraše.
Labai žiūrovų mėgstamas spektaklis D.Biseto pasakos motyvais „Pyp Pyp“ (rež. A.Giniotis) – galbūt prie populiarumo prisidėjo, kad išleidome muzikinį takelį. Spotify platformoje galima išgirsti ir visą pasaką, ir dainas, tad vaikai jau moka mintinai. Todėl mes, aktoriai, negalime tekste praleisti nė žodžio, nes vaikai tuoj pataiso. Šis spektaklis skirtas jaunesnio amžiaus vaikams. Iš spektaklių suaugusiesiems populiarumo nepraranda Carlo Gozzi „Varnas“ (rež. A.Giniotis) ir lietuviška klasika „Riešutų duona“ pagal S. Šaltenio apysaką (rež. A.Giniotis).
Žodžiu, labai vertiname žiūrovų ištikimą dėmesį teatrui ir tikimės ateity turėti dar daug gražių ir prasmingų susitikimų premjerose!
Ginta Liaugminienė
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.05.27.
