Vieni kūdikiai verkia muzikaliau už kitus: kokį poveikį vaiko smegenų raidai turi muzika

„Ankstyvojo ugdymo mokytojai yra atsakingi už vos tik pradėjusią formuotis asmenybę, tad čia reikalinga ir kantrybė, ir puikus vaiko raidos išmanymas, ir gebėjimas improvizuoti,“ – sako „Strazdanėlių“ Vilniaus filialo vadovė, muzikė Sonata Latvėnaitė-Kričenienė.

Vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pedagogė Dalija Latvėnienė Panevėžyje įkūrė mokyklėlę visai šeimai „Strazdanėlės“, kurioje siekė ugdyti vaikus kitaip, remiantis holistiniu požiūriu. Vėliau į mamos veiklą įsijungė abi dukros – muzikantė Sonata ir aktorė Gintarė, dirbančios su vaikais iki šiol.

Apie tai, kodėl toks svarbus ankstyvasis meninis ugdymas ir ankstyva vaiko pažintis su muzika, daile, šokiu, kalbamės su Sonata Latvėnaite-Kričeniene.

Kai prieš 25 metus pradėjau gilintis į šią temą, mokslo pasaulyje jau buvo atlikta daug tyrimų – įvairiose šalyse, ypač JAV. Buvo tiriama, kaip kūdikiai ir maži vaikai reaguoja į muziką, kaip ją priima namų aplinkoje, kaip būdami svetimoje aplinkoje tarp kitų žmonių ir t.t.

Vienas žinomiausių ankstyvojo muzikinio ugdymo tyrėjų yra profesorius Edwin E. Gordon. 2000-ųjų sausio mėnesį kolegė Regina Poškutė-Gruen pakvietė į Lietuvą dr. Beth Bolton, kuri drauge su profesoriumi dirbo Temple universitete (JAV).

Buvo istorinis įvykis. Lietuvoje pirmą kartą įvyko muzikos pamoka kūdikiams. Muzikos mokytojams pristatyta E. Gordono ankstyvojo muzikinio ugdymo metodika. Paskaitoje daugiausiai dalyvavo profesionalūs muzikantai, patys auginantys mažus vaikus.

Aš taip pat tuo metu auginau kūdikį ir į paskaitą atėjau su juo. Man buvo įdomu išgirsti apie ankstyvąjį muzikinį ugdymą ir kaip profesionalei, ir kaip mamai. Paskaitos metu stebėjome ir mokėmės, kaip galima su vaiku žaisti muziką, kokios būna mažylių reakcijos, kaip jie jaučiasi, atliepia.

Tuo metu Lietuvoje ankstyvasis meninis ugdymas dar buvo visiška naujiena. Mes, „Strazdanėlės“, vieni pirmųjų pradėjome organizuoti užsiėmimus kūdikiams ir jų tėvams. Iš pradžių ateidavo tik kelios drąsios mamos, vėliau iš lūpų į lūpas perduodama žinia pasklido, užsiėmimai itin išpopuliarėjo. Didžiausias bumas buvo apie 2008-uosius metus, kada Lietuvoje gimė rekordiškai daug vaikų, daug mamų likdavo motinystės atostogose iki trejų metų. Jos ieškojo ne tik naudos vaikui, bet ir mamiškos bendrystės.

Dirbdami pamatėme, kad ankstyvuoju meniniu ugdymu domisi ne tik šeimos, bet ir pedagogai. 2004-ais metais tarptautinėje konferencijoje „Vaiko muzikos pasaulis“ su kolegomis pristatėme knygą „Muzikos žaismas“ (angl. „Music Play“), kuri apibrėžė, kaip dirbti su kūdikiais ir vaikais. Visos knygoje esančios rekomendacijos pagrįstos moksliniais tyrimais, aktualios iki šių dienų, tad pradedantiems eiti ankstyvojo muzikinio ugdymo keliu belieka susirasti tą leidinį, išbandyti viską praktiškai – jautriai, atsakingai veikti ir tuo nuoširdžiai tikėti. Antraip naudos nedaug.

Kaip kūdikiai gali reaguoti į muziką?  

Ankstyvasis meninis ugdymas – rimtas reikalas. Tai nėra vienkartinė pramoga, kur atėjau, patyriau, pajaučiau smagumą ir išėjau. Jei norima naudos vaikui, šiuo keliu reikėtų keliauti nuosekliai, metodiškai ir kelerius metus. Įdomu tai, kad mažas vaikas į muziką gali reaguoti skirtingai, vienas plasnos rankytėmis, kitas garsiai šauks, trečias šoks į ritmą – ir visi reagavimo būdai yra geri.

Muzikos specialistas supranta, kad verkimas gali būti muzikalus, derantis prie melodijos, prie melodijos pagrindinių tonų. Ir tie tonai labai prasmingi. Tad kūdikius atlydėjusiems suaugusiesiems reikia nebijoti reakcijų, pasitikėti vedančiu mokytoju. Taip pat svarbu suprasti, kad ankstyvasis muzikinis ugdymas nesiekia auginti profesionalių muzikantų. Galbūt kuris nors ir taps muzikantu, bet daugumai tai galimybė pažinti muziką, ugdyti jautrumą grožiui, pagarbą kultūrai.

Iki devynerių metų vaiko patirtys stipriai veikia smegenų raidą, kloja pagrindus tolesniam asmenybės vystymuisi.

Kuo įvairesnių ir kokybiškesnių patirčių vaikas gauna, tuo daugiau galimybių atsiskleisti jo gebėjimams, emociniam, socialiniam ir kūrybiniam potencialui, tuo asmenybė bus turtingesnė.

Jei pirmą kartą su muzika susidurs jau būdamas vyresnio amžiaus, vaikas išgyvens tuos pačius etapus, kuriuos praeina kūdikis, pirmąkart išgirdęs muziką. Iš pradžių klausys išpūtęs akis, nustebęs, paskui reikės laiko muzikai „nugulti“, susigerti, kad ji būtų apmąstyta, galų gale ateis laikas improvizacijai ir muzikinei kūrybai. Išties šis procesas gali vykti bet kokio amžiaus žmogui.

Ką rodo tyrimai – po kiek laiko galima pamatyti muzikos poveikį vaikui?

Muzika daro reikšmingą poveikį vaiko smegenų raidai jau nuo ankstyvos vaikystės – pirmieji pokyčiai (dėmesys, socialinis atsakas, emocijų raiška) pastebimi po kelių savaičių ar mėnesių. Ilgalaikė muzikinė veikla stiprina kalbinius, pažintinius ir socialinius gebėjimus, o vaikams su autizmo spektro sutrikimais padeda gerinti bendravimą ir emocinį ryšį.

Tyrimai rodo, kad kokybiška muzikinė patirtis vaikystėje formuoja palankų pagrindą visapusei raidai (Gerry, Unrau & Trainor, 2012). Kokį poveikį ankstyva pažintis su muzika daro žmogaus gyvenime, stebima daugelį metų, vaikui augant ir tapus suaugusiu žmogumi. Aišku viena – muzika jau niekada nebus svetima.

Muzikos mokomasi kaip kalbos – per kontaktą su kitu žmogumi, per bendravimą, buvimą šalia kito žmogaus. Tik ankstyvojo muzikinio ugdymo specialistas žino, kokia turi būti tinkama eiga vaikui, bet pastiprinti poveikį gali muzikuojantys namie mama, tėtis, seneliai. Svarbu, kad būtų bendraujama su vaiku, žiūrima jam į akis ir liūliuojamos lopšinės, žaidžiami žaidinimai, dainuojamos vaikų dainos, tokios kaip „Viru viru košę“ ar „Katu katu katutes“.

Ar tenka įtikinėti tėvus, kad užsiėmimai kūdikiams reikalingi?

Kai prasidėjo ankstyvojo muzikinio ugdymo banga, dar nebuvo socialinių tinklų, informacija sklisdavo per rekomendacijas, daug įtakos darė straipsniai spaudoje, televizija. Buvo diskutuojama, kam to reikia, ar nepakanka, jei mama su kūdikiu pabus gamtoje ir paklausys paukščių, užuot ėjusi į pamokėles? O aš laikiausi nuomonės, kad pusvalandis kokybiško muzikinio ugdymo per savaitę vaikui leidžia patirti pasaulio įvairovę.

Kai pradėjome „Strazdanėlių“ veiklą Vilniuje, reikėjo kelerių metų, kad susiburtų tėvų bendruomenė, kuri noriai įsitraukia į užsiėmimus, kartu su vaikais ir mokytojais žaidžia, dainuoja, kuria. Karantino metu užsiėmimų nuotoliu nevedėme, tad buvo šiokia tokia pertrauka. Pastaruoju metu stebima tendencija, kad vis dažniau šeimos patiki ankstyvąją muzikinę patirtį lopšeliams-darželiams. Kodėl? Nes keičiasi visuomenės požiūris į ankstyvąją vaikų priežiūrą – tėvai ieško aplinkos, kurioje profesionalūs pedagogai ne tik pasirūpina saugumu, bet ir kuria turiningą, visapusiškai ugdantį kasdienį ritmą.

Pasitaiko, šeimos ateina į „Strazdanėlių“ užsiėmimus ir nori per vieną kartą visko išmokti, visus pojūčius patirti, išgyventi euforiją. Kaip minėjau, ankstyvasis meninis ugdymas yra ilgas kelias, tai kaip sportas – po vienos treniruotės sportininku netapsi. Ir pačiai mamai reikia laiko suvokti, ir vaikui apsiprasti, ir mokytojui pažinti vaiką, ir rasti tinkamiausią būdą, kaip perduoti informaciją, kad įvyktų patirtis. Kartais vaikas nuvertinamas, netikima jo galiomis, bet ankstyvojo ugdymo ekspertas žino, kad net kūdikiai yra pasirengę pažinti pasaulį – vaikai labai smalsūs!

„Strazdanėlių“ rengiamuose ankstyvojo meninio ugdymo užsiėmimuose tėvams sukuriama aplinka naujai pamatyti ir kitaip pažinti savo vaikus. Namų aplinkoje, rutinoje, ne visada atsiskleidžia vaiko galios, ne visada pasimato, kiek visko gali vaikas. Dažna situacija, kai mamos sako, kad mažylis labai drovus ir nustemba, kai užsiėmimuose vaikas viskuo domisi, komunikuoja ne tik su kitais vaikais, bet ir su nepažįstamais suaugusiaisiais.

Žinome, kad būna etapas, kai mamos paskęsta kasdienybėje, „motinystė nebeveža“. Tai validus jausmas, nereikia jo gėdytis, reikia ateiti pas mus ir atrasti raktą, kaip susigrąžinti žaismingumą, lengvumą, kūrybiškumą į gyvenimą. „Strazdanėlių“ mokytojos suteikia žinių, pamoko žaidimų, dainelių, lopšinių, veikimo drauge būdų – tiesiog, leidžiame mamoms atsikvėpti ir pasijusti pakylėtoms.

Kokiomis dar metodikomis remiatės savo darbe?

Mane sužavėjo suomių sukurta patyriminio ugdymo veikla, susijusi su spalvų terapija. Teko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje Taline, pamačiau, susižavėjau ir pakviečiau šias specialistes į Lietuvą. Patirtis buvo be galo vertinga ir turtinga, tačiau Lietuvoje aš vienintelė vykdau tą programą. Patyriminio ugdymo veiklose susitinka spalva, muzika, teatras, dailė, žodis, visi vaiko pojūčiai. Tarkime, užsiėmimo spalva mėlyna. Ir mes drauge su mamomis dainuojame dainas apie mėlyną spalvą, mėgdžiojame ir klausomės jūros ošimo, liečiame mėlynus įvairių tekstūrų audeklus, vaikai piešdami „maudosi“ mėlynoje spalvoje, taip spontaniškais judesiais kurdami paveikslus. Būna net kažko mėlyno paragaujame.

Mėlyną spalvą vaikas patiria visomis juslėmis. Visada pasirūpinu, kad naudojamos priemonės būtų ekologiškos, saugios, pritaikytos kūdikiams. Tokių užsiėmimų metu mažyliai per autentišką ir spontanišką jausmą kuria abstraktų meną. Esame surengę kūdikių darbų parodą, kuri sulaukė išskirtinio visuomenės susidomėjimo. Patirtinių užsiėmimų metu nėra tikslo sukurti baigtinį darbą, pasiekti užsibrėžtų rezultatų – svarbiausia yra procesas ir spalvos patyrimas visu kūnu bei pojūčiais.

Ką rodo jūsų praktika – kas veikia, kas neveikia?

Ankstyvojo muzikinio ugdymo metodikoje, sudarytoje prof. E. Gordono, rekomenduojamas dainavimas be žodžių, išdainuojant tik tam tikrus garsažodžius – tada kūdikiai geriau girdi muziką. Bet praktikoje matau, kad tėveliai kur kas drąsiau įsitraukia, kai dainelė turi prasminius žodžius. O jeigu dainuojame populiarias lietuvių liaudies daineles, tada dar drąsiau veikti drauge.

Tai, kas veikia dirbant su vaikais, sugulė į leidyklos „Muzikija“ leidinius. Ši leidykla gimė „Strazdanėlėse“ iš noro padovanoti Lietuvos vaikams kokybišką muzikinę kultūrą. Žaismingose, estetiškose, edukacinėse muzikinėse knygose gyvena įvairiausių žanrų muzika – nuo klasikos, folkloro lobynų iki džiazo.

„Muzikijos“ leidiniai jau daug metų yra įtraukiami į ankstyvojo ir ikimokyklinio amžiaus vaikams tinkamų leidinių sąrašus, tad visai ne keista, kad dažname Lietuvos darželyje naudojama „Strazdanėlių“ geriausia patirtis.

Linkiu, kad šalia savo tautos muzikinio paveldo pažintume nuostabią pasaulio muziką, atrastume klasikos kūrinius. Te auga mūsų vaikai muzikos ir meno aplinkoje. Dalijamės „Strazdanėlių“ patirtimi atvirai su visais, nes norime, kad šeimose skambėtų muzika, kad būtų dainuojama ir išliktų dainuojančios Lietuvos kultūra – dainuotų ir seneliai, ir tėvai, ir vaikai.

Rasa Grinkevičienė, nuotraukos Martyno Ambrazo