Aktorė Kristina Savickytė sako, jog pradėjusi „Teatro kūdikiams“ veiklą iš pradžių norėjo pamokyti pačius tėvelius, kaip galima namie užsiimti su kūdikiais. Per dešimt veiklos sezonų edukacinė programa keitėsi ir tobulėjo, ji paremta pačios Kristinos profesine ir asmenine patirtimi.
Apie pirmąją kūdikių pažintį su teatru pasakoja Kristina.
Ant nusivylimo ankstyvuoju ugdymu slenksčio
„Prieš įkurdama savo studiją, ilgai dirbau mokytoja Neringos „Tele bim bam“ mokyklėlėje. Pradėjau dirbti su 3–4 metų vaikais, o paskui vaikų amžius ėmė vis jaunėti, tėveliai ėmė atvesti dvimečius ir dar jaunesnius vaikučius. Labai didelis skirtumas, ar tu kūrybinius užsiėmimus vedi vaikui, kuris jau viską supranta, moka kalbėti, išlaiko dėmesį, ar kūdikiui. Keturmečiai – jau sąmoningi žmonės, su jais galima susitarti. O dvimetukai dar tik pradeda kalbėti, o kai kurie ir visai nekalba.
Tuomet išgyvenau savotišką sumišimą. Supratau, kad man labai sunku pasiekti tą dvimetį. Kilo klausimas, ar reikalingas toks ankstyvas ugdymas vaikui, ar jam iš to yra naudos?
Intuityviai jaučiau, kad noriu kalbėti su kūdikių mamomis ir tėčiais, tad „Teatras kūdikiams“ iš pradžių gimė kaip mokymo programa tėvams. Norėjau, kad jie, išmanydami tam tikrus principus ir nuolat būdami šalia vaiko, rastų tinkamiausią laiką lavinti vaikutį. Juk namuose tai daryti geriausia – vaikui įprastoje aplinkoje, kai nėra svetimų žmonių, kai mažylis gerai nusiteikęs, pamiegojęs, linksmas. Tada su kūdikiu galima žaisti įvairiausius pirštukų žaidimus tiek, kiek vaikas sugeba priimti, o kai nebenori, vėl grįžti į kasdienybę.
Ir tada nutiko labai įdomus dalykas. Pamačiau, kad kūdikiai vis dėlto reaguoja į tai, kas vyksta studijoje užsiėmimų metu. Kai aš kalbuosi su tėveliais, vaikai irgi į mane žiūri. Ėmiau tyrinėti mažylių reakcijas, man tai pasidarė labai įdomu.
Tęstiniai seminarai tėvams tuo metu vykdavo 8 savaites, po to rinkdavosi jau nauja tėvų ir kūdikių grupė. Bet mamos, kurios baigdavo dviejų mėnesių kursą, sakydavo: „Kodėl taip trumpai, mes norime dar!“ Ir tada aš sugalvojau, kad tas „Teatras kūdikiams“ – kaip baigtinė mokomoji programa – gali turėti pratęsimą.
Kas domina kūdikius
Pradėjau eksperimentuoti ir aiškintis, o kas traukia kūdikių dėmesį? Tobulindama programą, į užsiėmimus įtraukiau vis daugiau daiktų – tas principas naudojamas objektų teatruose. Pavyzdžiui, kilimas, kaip dekoracija, gali būti ir pieva, ir ežeru, ir ledu. Atsirado ritualai – užsiėmimo pradžioje daiktus išdėliojame, pabaigoje surenkame.
Teorijos apie ankstyvąjį ugdymą yra nedaug, tad viską darydavau bandydama ir eksperimentuodama, kas pasiteisina praktiškai. Aš galiu susirasti nuostabiausią eilėraštį, kuris mane jaudina, o kūdikiams jis gali nesurezonuoti. Galbūt jiems tiesiog reikia kito ritmo? Tokių eksperimentų, kai neįvyksta, ko tikėjaisi, buvo ne vienas ir ne du. Bet kartais klaidos leidžia improvizuoti ir suprasti, kaip padaryti, kad suveiktų? Mano metode svarbu, kad veiklos kartotųsi, kad mažyliai spėtų įsisavinti. Pirmas užsiėmimas paprastai būna truputį chaotiškas, o paskui palaipsniui įgauna ritmą. Vaikai daiktus prisijaukina, išmoksta, ką su jais veikti, kaip paridenti, kaip pabarškinti. O mamos tai gali panaudoti namuose, jos gauna žinių, kaip užsiimti su mažu vaiku.
Kuo įdomi mažoji publika?
Kai pradėjau ankstyvojo ugdymo veiklą prieš dešimtmetį, nebuvau pirma menininkė, bet viena iš pirmųjų, kuri dirba su kūdikiais. Tada atrodė: padarysiu tai, kas labai sunku. Vaidinti kūdikiams – geras aktorinis trenažas, buvimas čia ir dabar. Reikia išeiti iš komforto zonos, pabūti nežinomybėje, mokėti išsisukti ir reaguoti į čia pat kylančias situacijas. Tam, kad pasiektum vaiką, turi būti šimtu procentų čia ir dabar. Visą energiją turi skirti šiai akimirkai, tu negali apie nieką kita galvoti. Jei vaidini vaikui, o mintimis klajoji po savo reikalus, – viskas žlugę.
Norisi sumažinti tėvų įtampą
Į užsiėmimus ateina įvairiausių šeimų. Yra labai „atsipūtusių“ tėčių ir mamų, į kuriuos smagu žiūrėti. Gal tokioje šeimoje užaugo patys? O yra įsitempusių, ir gal ta įtampa kyla ne tik dėl buities, ne tik dėl to, kad vaikas nesusižeistų. Ta įtampa gali atsirasti nuolat galvojant, kaip čia dabar nepagadinti vaiko, nesutraumuoti, juk amžius iki 3 metų – ypač svarbus? Kaip kažko nepraleisti, išmokyti visko, ko įmanoma? Ypač taip galvoja pirmą vaiką auginantys tėvai. Gal ta įtampa kyla ir dėl to, kad dabar šeimas kuria brandesni žmonės, trisdešimtmečiai, kurie į viską žiūri atsakingiau? Jie eina į tėvystės kursus, kaupia daug informacijos, kaip būti gerais tėvais. Manau, kad visur reikalingas balansas, – sąmoningumas ir žinios turėtų eiti šalia žaismingumo ir paprastumo.
Norisi tėvus nuraminti, kad viskas tikrai bus gerai. Vaikas pajėgus daug ką ištverti, nebūtina jį auginti tobulai. Jei ko neišmoks metukų, – išmoks penkerių. Jei darželyje dar neskaičiuos iki šimto, tai padarys pirmoje klasėje mokykloje.
Kai studijavau aktoriaus meistriškumo specialybę, dėstytojai mums nuolat kalbėdavo apie tai, kas yra „virš uždavinio“. Aktoriai visada turi papildomą tikslą, kurio jie siekia atlikdami vieną ar kitą vaidmenį. Mano edukacinėje veikloje tas „virš uždavinio“ – priversti patikėti tėvus, kad ryšį su vaiku padeda užmegzti kūrybiškas bendravimas. Aš labai tikiu tėvų ir vaikų ryšio svarba, todėl noriu tėvams padėti išmokti jį megzti įvairiausiais būdais. Parodyti jiems pavyzdį ir sumažinti įtampą. Į mano studiją paprastai ateina labai sąmoningi žmonės, kurie negaili savo laiko ir pinigų tam, kad išmoktų kažko naujo, išmoktų kokybiškai leisti laiką su savo vaiku. Kartais jie sako: „Nieko nemoku, jokių dainelių“. Tokių tėčių ir mamų yra nemažai. Jiems noriu pasakyti, kad kartais užtenka labai paprastų dalykų. Užtenka prisiminti dvi eilėraščio eilutes, kurias tu deklamavai darželyje, ir to gali pakakti visam mėnesiui.
Arba kartais tėvai pasižiūri į mane ir sako: „Na jau taip aš pasakos niekada nepaseksiu“. Sakau, jūsų vaikui to ir nereikia, jūsų vaikui užteks, jei paseksit bent dalelę to, ką seku aš, ir vis tiek būsite savo vaikui pats geriausias. Aš nekonkuruoju su tėčiu ir mama. Ryšys mezgamas per džiaugsmingą buvimą kartu. Dar tėvams sakau: jei neprisimenate pasakų, sukurkite ką nors patys – fantazuokite. Kartais ir aš pamirštu ir pradedu improvizuoti.
Savo studijoje noriu tėvams priminti, kokių gražių dalykų yra mūsų lietuviškoje etnokultūroje. O kartais smagu pasivaikščioti po kitas kultūras ir pasiimti, kas gražu iš ten. Mano misija – praplėsti akiratį, kad yra ne tik eilėraštis „Mano batai buvo du“ ar „Grybų karas“. O iš žaidimų yra ne tik „Viru viru košę“…
Prisimename, kaip žaidžiama
Užsiėmimų metu turime tokį pasidalinimo ratą, kai pasipasakojame, su kokiomis mintimis atėjome į užsiėmimą. Būna, kad kuri nors mama pasako, jog šįryt jos mažylis pabudo labai neramus. Tada visa grupė ramiau reaguoja į jo irzlumą ar verksmą. Vienam dygsta dantys, kitas naktį beveik nemiegojo – tokia mūsų auditorijos realybė.
O pabaigoje pasidaliname, kaip jaučiamės po užsiėmimo. Mane labai džiugina prisipažinimai, kad patys tėvai trumpam sugrįžo į vaikystę ir prisiminė, kaip žaidžiama. Net jei vaikas šiandien ir nelabai įsitraukė į grupės veiklą, aš įsitikinusi, kad laikas nepraėjo veltui. Vėliau jis namuose kartu su tėvais atkartos, ką matė ir išgirdo. O tėvams šie užsiėmimai yra savotiška meditacija. Jie bent valandai gali atitrūkti nuo kasdienybės, darbų, atsakomybės ir patirti meno terapiją.
Kūryba kasdienybėje
Aš pati užaugau kūrybiškuose namuose, nes mano abu tėvai buvo aktoriai. Prieš sukurdami šeimą, jie vaidino Kauno pantomimos teatre, vėliau Klaipėdoje dirbo pedagoginį darbą. Mama mums su broliais labai daug dainuodavo. Ji mokėjo bendrauti su mažais vaikais – tai puikiai prisimenu. Augindama savo vaikus (o jų turiu tris), aš irgi daug dainavau. Tik jauniausias Motiejus kurį laiką man neleisdavo dainuoti – iškart pradėdavo verkti, buvo labai jautrus mano balsui. Vėliau, nuo kokių dvejų metukų, jautrumas praėjo.
Dabar vesdama užsiėmimus jauniems tėvams pritaikau daug asmeninės patirties ir iš savo vaikystės, ir iš savo, kaip mamos, kasdienybės. Kai auginau dvynukes Gabiją ir Justiną, reikėjo labai daug išmonės, kad išgyvenčiau dieną. Pavyzdžiui, laukiant eilėje pas gydytoją ar skrendant lėktuvu. Išmokau nukreipti jų dėmesį įvairiomis veiklomis, žaidimais, kad dvynukės neišsilakstytų į skirtingas puses. Žaidimėliai padeda išsisukti iš pačių kebliausių situacijų, todėl nuolat turi turėti „pilnas kišenes“ paruoštukų, ką su vaiku veikti. Dabar ką veikti su vaiku aš galiu sugalvoti ir tuščioje vietoje, nes turiu daug patirties. Tą patirtį noriu perduoti kūdikių tėvams.
Ryšys turi augti kartu su vaiku
Mane visą gyvenimą traukė savanorystė. Esu savanoriavusi įvairiuose projektuose, o „Vaikų liniją“ pasirinkau dėl labai paprastos priežasties – ši organizacija įsikūrusi netoli mano namų, tad patogu. Savanorystė turi daug pridėtinių verčių. Vien tai, kad per keletą mokymo mėnesių sužinojau labai daug apie bendravimą su vaiku, pakeitė mano pačios bendravimą su paaugliu sūnumi į gerąją pusę. Atsirado daugiau kalbėjimo apie jausmus. Auginant paauglį, tai labai svarbu.
O kita pridėtinė vertė – tu išeini iš savo burbulo, kuriame gyveni, pamatai kitokių šeimų ir kitokių patirčių. Dabartiniai tėvai labai daug dirba, visi esame užimti, tad vaikams trūksta artimo ryšio su tėvais. Į „Vaikų liniją“ skambina vaikai nebūtinai iš asocialių šeimų. Skambina ir tokie, kuriems netrūksta nei naujausių telefonų, nei skanaus maisto, nei brangių būrelių. Trūksta supratimo, ryšio – tai yra pagrindinis emocinis vaiko poreikis.
Neatlygintinas darbas „Vaikų linijoje“ man tik patvirtino įsitikinimą, kad ryšį tarp tėvų ir vaikų labai svarbu kurti nuo pat pradžių, nuo kūdikystės, ir vėliau jo neapleisti, auginti kartu su vaiku.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Mikos Savičiūtės
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.12.27.
