Kada pirmą kartą lankėtės teatre? O operoje ar balete? Prieš gerus penkiolika, dvidešimt ir daugiau metų, vaikus į teatrą pirmajai pažinčiai vesdavo nuo kokių 3-5 metų. Pažintis su baletu laukė pradėjus lankyti mokyklą, o su šiuolaikiniu šokiu – dar vėliau.
Pastaruosius du dešimtmečius ne tik tėvams, bet ir mokslininkams bei menininkams vis dažniau atsigręžiant į vaikų raidą, įvairaus amžiaus vaikai vis dažniau laukiami konkrečiai jų amžiaus grupei skirtuose koncertuose, operose, lėlių, dramos, šiuolaikinio cirko ir šokio spektakliuose, pamažu išstumiančiuose „vaikams“ ar „visai šeimai“ skirtus pasirodymus. Galima sakyti, kad mūsų scena bręsta kartu su augančia atida ir pagarba mažiausiajai auditorijai, sudarančiai maždaug 1/5 šalies gyventojų. Mažiausiąja šokio publikos dalele jau penkiolika metų labiausiai rūpinasi Vilniuje įsikūręs ir didžiąją pasaulio dalį jau aplankęs šokio teatras „Dansema“.
Būtent „Dansemos“ ir jos meno vadovės, choreografės, edukologės, pedagogės, socialinių mokslų daktarės Birutės Banevičiūtės dėka šiandien gimstančio vaiko pažintis su šiuolaikiniu šokiu gali prasidėti sulaukus vos pusmečio (jei norisi, ir dar anksčiau) ir tęstis iki mokyklinio amžiaus, kai augantys žiūrovai jau bus pasirengę tolimesnėms pažintims su scenos menu.
Šokti kūdikiams
Pirmasis šokio spektaklis kūdikiams Vilniuje buvo parodytas dar 2008 m., tarptautiniame festivalyje „Dansema“. Tai buvo bendras britų menininkų Guy Dartnello ir Tomo Morriso bei švedų teatro „Dansstationen“ trupės darbas „Ugli Bugli“. Spektaklis vyko ne scenoje, bet didelėje, pripučiamoje „Oro architektų“ sukurtoje palapinėje. Lydimi tėvelių „Ugli Bugli“ galėjo dalyvauti tik aštuoni labai ribotos amžiaus grupės vaikai – nuo vienerių iki pusantrų metų. Spektaklio metu mažieji laisvai judėjo palapinėje, o šokėjai atkartodavo pasirinkto mažylio judesius, garsus ir reakcijas. Taip buvo kuriamas žaismingas šokis, kuris atvėrė duris naujoms patirtims ne tik tuomet festivalyje apsilankiusiems kūdikiams ir juos atsivesti išdrįsusiems tėvams, bet ir Lietuvos šokiui, nors iki pirmojo lietuviško šokio spektaklio kūdikiams dar teko palaukti.
Pirmasis „Dansemos“ o ir pirmasis profesionalus šiuolaikinio šokio spektaklis vaikams – choreografių Sigitos Mikalauskaitės ir Indrės Pačėsaitės bendras darbas – „O kas čia?“ (2008) buvo skirtas 3-9 metų vaikams. Tad jau nuo pat pradžių „Dansemos“ repertuaras buvo skirtas įvairaus amžiaus vaikams, tik ilgainiui siaurėjo konkrečių spektaklių auditorijos tikslinės grupės ir ryškėjo orientacija į mažiausiąją, sparčiausiai (iš)augančią publikos dalį – kūdikius ir mažus vaikus. Per penkiolika veiklos metų „Dansema“ sukūrė 14 šokio spektaklių vaikams nuo gimimo iki 10 metų. Daugiau nei pusė jų – skirti patiems mažiausiems, visi jie – sukurti choreografės B. Banevičiūtės.
Simboliška, kad šokio formų patiems mažiausiems paieškos prasidėjo nuo žaismingos, didelių spalvotų formų „Mozaikos“ (2012), tarsi bandant sudėlioti ir atlikėjams ir publikai dar labai naujo sceninio pasaulio paveikslą. Žaidimą, kaip bendravimo su šia publika formą įtvirtino „Spalvoti žaidimai“ (2015), pirmą kartą, kad ir saikingai, leidę įsitraukti į veiksmą ir mažiesiems. O „Šviesiukai“ (2017) jau leidosi į bendrus nuotykius su 4–24 mėnesių žiūrovais, įsileisdami juos į spektaklio veiksmą, kai tik jiems kils noras prisijungti. Vėliau sekę „Pievelė“ (2019), „Laikrodininkas“ (2019), „Miškas“ (2020) ir „Neregėtas pasaulis“ (2022) tęsia aktyvų meninį bendravimą su mažaisiais žiūrovais, priimdami juos į scenos aikštelę, leisdami laisvai (bet saugiai savo ir kitų atžvilgiu) joje judėti, tyrinėti ir dalyvauti choreografijoje.
Atsižvelgiant į kūdikių ir vaikų raidos etapus bei jų niuansus B. Banevičiūtės kuriami šokio spektakliai nėra skirti mažųjų pramogai. Jie ne tik pasižymi originalumu, subtiliu muzikiniu fonu bet ir įtraukia mažuosius, skatina juos ne tik stebėti, bet kone visomis juslėmis patirti kuriamą pasaulį, formų ir faktūrų skirtumus, pajusti ryšį su atlikėjais, ar bent jau pakoreguoti jų judėjimo trajektorijas, jei taip pasirodo įdomiau. B. Banevičiūtės „Dansemoje“ kuriamų šokio spektaklių kūdikiams ir labai mažiems vaikams choreografija išsiskiria paprastumo ir žaismės derme, konkrečiam vaikų raidos etapui būdingais žaidimais, aktyviu judėjimu. Šie spektakliai savo auditoriją skatina tyrinėti ir atrasti, paliesti, atpažinti ir šiomis patirtimis dalintis su artimaisiais (kai pagalvoji, būtų smagu tokio dėmesio sulaukti ir spektakliuose suaugusiems). Bet tai, kas persmelkia visus „Dansemos“ spektaklius ir kūrėjų bei atlikėjų bendravimą su publika – tai atida savo žiūrovams ir pagarba. Pagarba vaikams, kaip visiškai pilnaverčiams žiūrovams.
„Dansemos“ kūrėjų pagarba ir atida savo mažajai auditorijai lemia išskirtinę šio teatro vaikams spektaklių meninę ir techninę kokybę: nuo scenografijos iki atlikėjų. O šokti kūdikiams ne taip jau paprasta. Tai galėtų paliudyti visi, kada šokę „Dansemos“ spektakliuose mažiausiesiems, ypač tuose, kuriuose jiems leidžiama nuo pat pradžių laisvai judėti scenos aikštelėje. Gal todėl šio šokio teatro spektakliuose šoka vieni geriausių viduriniosios kartos Lietuvos šiuolaikinio šokio atlikėjų Mantas Stabačinskas, Marius Pinigis, Giedrė Subotinaitė, Agnė Ramanauskaitė, Raimonda Gudavičiūtė, Indrė Bacevičiūtė. Patys mažiausi scenos meno žiūrovai „Dansemos“ spektakliuose iš karto susiduria su profesionalais, kurie suaugusiems žiūrovams čia atsiskleidžia naujais amplua. B. Banevičiūtė savo spektakliais edukuoja ir auklėja ne tik kūdikius ir jų tėvus (ar kitus lydinčius asmenis), bet ir šokėjus, kurie čia tampa ne tik atlikėjais, edukatoriais, bet ir žaidimų draugais.
Įvairiuose „Dansemos“ spektakliuose galima stebėti, kaip šokėjai nuolat choreografinius elementus derina su dėmesiu kiekvienam vaikui ir kaip adaptuoja numatytas judesių sekas pagal aplink juos bežaidžiančius ir scenos pasaulį betyrinėjančius vaikus, jų nuotaikas ir kuriamas naujas scenines aplinkybes. B. Banevičiūtės spektakliams būdingas neprimygtinis kvietimas žaisti: vaikams suteikiama galimybė patiems atrasti geriausius scenoje pasirodančių objektų pritaikymo būdus ar jų apžiūrai tinkamiausius taškus (kartais, žinoma, neapsieinama ir neparagavus). Tuo „Dansema“ skiriasi nuo ligšiolinio teatro santykio su vaikais. Žaisti kviečiama švelniai ir pagarbiai, suvokiant, kad vaikas gali atsisakyti, kad gali persigalvoti ir ne kartą. Vaikai čia turi pasirinkimo teisę, taip pat teisę tyrinėti ir teisę laisvai reikšti tų atradimų sukeliamas emocijas.
Auginti šokiu
„Dansemos“ spektakliuose, kuriamuose kruopščiai atsižvelgiant į vaikų raidos psichologinius ypatumus, mokosi ir stebisi ne tik kūdikiai, bet ir juos atlydėję tėvai, seneliai, dėdės ir tetos, jų taip pat laukia naujos patirtys ir atradimai.
Birutė Banevičiūtė su kolegomis primygtinai skatina suaugusiuosius nesikišti į vaikų patiriamą sceninio pasaulio pažinimą, t. y. kviečia leisti mažiesiems patiems susikurti savo spektaklio patirtį, atsisakant kasdienybėje tokių įprastų: Pažiūrėk! Pabandyk! Neimk! Neliesk! Prieš kiekvieną spektaklį vaikus lydinčių asmenų yra paprašoma ne tik paslėpti mobiliuosius telefonus, bet ir neskatinti mažųjų sutelkti dėmesį į vieną ar kitą objektą, nesiūlyti, ką daryti su šokėjų jiems pasiūlytu daiktu. Čia priimamos visos mažųjų reakcijos ir sprendimai, juos priimti skatinami ir tėvai. Tačiau įdomu, kad ne visiems lengva pasiduoti šioms taisyklėms ir neformuoti mažylio žiūros taško, neskatinti/nestabdyti jo veikimo, neveikti kartu. Kita vertus, čia pat tenka pripažinti, kad vis daugiau tėvų tokias taisykles priima kaip natūralias. Pagarba mažiesiems, jų teisei tyrinėti ar atrasti suteikia tėvams, seneliams ar kitiems lydintiesiems asmenims galimybę patirti ne mažesnį pažinimo džiaugsmą stebint, kaip jų mažyliai ieško ir atranda tik jiems būdingą būdą priimti ir suvokti aplinką, po truputį pažinti sceninį pasaulį bei įgyti pirmąsias žiūrovo patirtis.
„Birutė Banevičiūtė kuria spektaklius žmonėms, kurie gyvens ateityje. Kai kadaise pirmą kartą stebėjau spektaklį „Spalvoti žaidimai“, jaučiau laimę, nes vaikai ir suaugusieji buvo labai laimingi. Tuomet supratau – vaikai siekia laimingų suaugusiųjų. Taigi „Dansema“ šiems mažiems žmonėms, kurie gyvens ateityje kuria laimingą bendruomenę“, – teigia Ukrainos aktorė, režisierė, teatro pedagogė ir teatrologė Iryna Zapolska. Nors nuolat kartojame, kad vaikai (mūsų) ateitis, teatre ne taip dažnai susimąstoma, kad jie – būsimoji scenos ir kitų menų publika. Tai, kokius teatrus, spektaklius ar kitas menines ir kultūrines patirtis rinksis ateities publika, nemažai priklauso nuo pirmųjų patirčių parodų, koncertų salėse ir teatre. Norisi tikėti, kad laimingoje šiuolaikinio šokio benduomenėje augę vaikai, norės šią patirtį tęsti ir (su)augdami.
Neretai skeptiškai žvelgiantys į spektaklius kūdikiams klausia: ar jie atsimins? Bet ar spektaklių poveikį ir poreikį skaičiuojame tik atmintimi? Kiek atsimename spektaklių, skirtų suaugusiems? Kiek jų lieka su mumis visam laikui? Dažniausiai vienetai. Spektakliai kūdikiams skirti ne atminčiai, o buvimui „čia ir dabar“, kuris jiems šiuo gyvenimo periodu yra vienintelis įmanomas ir vienintelis būtinas. Ir taip, jie neatsimena, todėl tą pati spektaklį gali žiūrėti būdami 6, 9, 12 ir 18 mėnesių ir tai bus 4 skirtingi spektakliai, nes skirtingais raidos etapais ( o jie pirmaisiais gyvenimo metais keičiasi itin sparčiai) aplinką patiriame labai skirtingai, tad ir spektaklius taip pat. Taip, kūdikiai spektaklius visų pirma patiria, tik vėliau juos išmokstame žiūrėti. Gal todėl ne tik kūdikiams, bet ir neregiams bei silpnaregiams vaikams skirtas naujausias „Dansemos“ spektaklis „Neregėtas pasaulis“ atrodo visiškai logiška B. Banevičiūtės kūrybos tąsa, regis, vedanti teatrą į kitą, naują, įtraukaus teatro etapą.
Augti auginant
„Yra sakoma, kad mes nustojame žaisti ne todėl, kad pasenstame, bet pasenstame todėl, kad nustojame žaisti. Manau, žaidimas yra tai, kas jungia visus, kurie nori kurti ir kuria vaikams, nesvarbu, ar tai šokis, muzika, piešimas ar kiti menai“, – „Dansemos“ jubiliejaus proga Menų spaustuvėje surengtoje diskusijoje teigė Tarptautinio įtraukiojo meno tinklo (IIAN) iniciatorė ir atsakingoji sekretorė Vicky Ireland. Neseniai jos kolege ir antrąja sekretore tapo B. Banevičiūtė, greitai ir aktyviai įsitraukusi į šios tarptautinės organizacijos veiklą.
„Mes rūpinamės visais vaikais, kurie nėra laikomi „įgaliais“, nes jie dažnai paliekami patys sau. O mes esame įsitikinę, kad taip neturėtų nutikti nei vienam vaikui. Nei vienam vaikui neturėtų būti atimta galimybė stebėti „Dansemos“ ir kitų puikių trupių spektaklius. Tad mes, savanoriai iš viso pasaulio dirbame tam, kad įtikintume kitus, jog visi vaikai yra svarbūs“, – teigia V. Ireland. Kuriančių vaikams ir jaunimui ir besidominčių įtraukumo ir negalios problematika, susitikimas su V. Ireland tapo vienu iš „Dansemos“ jubiliejinės programos akcentų.
Šiuo metu „Dansemos“ repertuare jau trys įtraukūs šokio spektakliai. Šiuos metus „Dansema“ pradėjo požiūrį į skirtingus vaikus keičiančiu projektu – „Pasaulio sutvėrimas pagal vaikus“. Šokėjai Giedrė Subotinaitė, Indrė Bacevičiūtė, Elmyra Ragimova, Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis tris dienas vedė užsiėmimus autistiškiems vaikams ir vaikams, turintiems Dauno sindromą pagal B. Banevičiūtės metodiką, kurios pagrindas – profesionalių šokėjų ir vaikų, pasižyminčių raidos ir elgesio įvairove, bendra kūrybinė šokio veikla.
Be to, šiemet įvyko specialiai neregiams ir silpnaregiams vaikams skirto spektaklio „Neregėtas pasaulis“ ir jo versijos kūdikiams premjera. Minkšta juodai-raudonai-balta Medilės Šiaulytytės scenografija pilna skirtingų faktūrų medžiagų, kurios liečiant dar ir skleidžia garsus. Spalvų kontrastai padeda koncentruoti žvilgsnį ne tik kūdikiams, bet ir silpnaregiams, o faktūriškoji scenografija ir atlikėjų – B. Banevičiūtės, Indrės Bacevičiūtės, Agnės Ramanauskaitės ir Giedrės Subotinaitės kostiumai ne tik skatina pažinimą prisilietimais, bet ir įtraukia į žaidimą. Pasikartojantys, aiškus šokėjų judesiai skatina prie jų prisijungti, įsitraukti ir vaikus. Neseniai neregiams ir silpnaregiams vaikams buvo pritaikytas ir B. Banevičiūtės šokio spektaklis „Pievelė“.
Į jubiliejinę programą buvo įtrauktas ir spektaklis „Smėlis ir vanduo“, kurį pristatė Ukrainos nevyriausybinės organizacijos „ArtDim“ teatro projektas „Persha vystava“ („Pirmasis spektaklis“). Jį 2014 m. kartu su B. Banevičiūte inicijavo jo dabartinė vadovė, aktorė ir teatro režisierė I. Zapolska. Šis ilgametis B. Banevičiūtės ir I. Zapolska bendradarbiavimas apima ir spektaklius kūdikiams, ir įtraukius šokio spektaklius. Kai šių metų pradžioje Rusija pradėjo karą Ukrainoje, tą dieną, turėjo būti atliekama dar 2018 m. sukurta ukrainietiška „Spalvotų žaidimų“ versija.
„Lvive su „Dansemos“ parama, slėptuvėse rengėme pasirodymus su meno terapijos potekste. Dirbome su šeimomis, kurios evakavosi iš rytų Ukrainos. Daugybė aktorių prisijungė prie šios iniciatyvos. Kviečiau vieną ar du aktorius prisijungti, o sulaukiau bent keturiolikos. Slėptuvėje rengėme spektaklius besislepiančioms šeimoms. Ten įvyko naujausio spektaklio premjera. Dabar šį spektaklį planuojame rodyti Lenkijoje“, – „Dansemos“ jubiliejui skirtoje diskusijoje pasakojo I. Zapolska.
Nepaisant karo, Ukrainoje neseniai pasirodė B. Banevičiūtės knyga „Šokio pažinimo galimybės vaikystėje“ (Можливості пізнання танцю в дитинстві). Tai B. Banevičiūtės autorinė spektaklių kūdikiams kūrimo ir ankstyvojo vaikų šokio metodika, skirta ukrainiečiams, kurią choreografė, pedagogė ir edukologė rašė Ukrainoje 2014–2020 m. vestų seminarų pagrindu.
Prasidėjusi nuo vaikams skirto tarptautinio festivalio, „Dansemos“ veikla plėtėsi ne tik ieškant naujų, vaikams tinkamų šokio formų, gausinant repertuarą, plečiant tarptautinių ir nacionalinių gastrolių geografiją, bet ir augant kartu su savo publika. Apie tai puikiai priminė „Dansemos“ sukakčiai paminėti sukurtas B. Banevičiūtės ir Andriaus Seliutos dokumentinis filmas ir diskusija, apibendrinusi „Dansemos“ veiklą nuo įvardintos idėjos, kilusios prieš kiek daugiau nei 15 metų, iki šiandienos.
Dažniausiai, kai kalbame apie teatrą vaikams, kalbame apie stoką: patalpų, profesionalumo, finansavimo, įvairovės, žiūrovų. Tačiau kai kalbame apie „Dansemą“ norisi kalbėti apie gausą: repertuaro, gastrolių, veiklų, spalvų, žanrų, įtraukiamų visuomenės grupių, švelniai pakutenamų ar net pakeičiamų gyvenimų. Per 15 metų „Dansema“ jau ne tik užaugino ne vieną savo žiūrovų kartą Lietuvoje, bet ir aplankė tris dešimtis užsienio šalių nuo JAV iki Japonijos, nuo Norvegijos iki Indijos, nuo Ispanijos iki Ukrainos, nuo Prancūzijos iki Jungtinių Arabų Emyratų. „Dansemos“ teatro direktorė ir šokėja Giedrė Subotinaitė per šį laiką sušoko daugiau nei 800 spektaklių. Ši visapusiška gausa šiais metais buvo įvertinta B. Banevičiūtei skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Kalbėdama apie „Dansemos“ istoriją ir šio teatro veiklos pradžią, B. Banevičiūtė visuomet prisimena Chris Schenlaer, kuri šiuo metu dirba Malmėje vykstančio Tarptautinio šokio festivalio vaikams „SALTO!“ prodiusere. „Kai 2005 metais Švedijos kultūros atašė Ch. Schenlaer supažindino su Švedijos patirtimi šiuolaikinio šokio spektaklių vaikams srityje, kol nepamačiau gyvai tų spektaklių, nelabai suvokiau, kaip tai galima daryti, nors kūriau spektaklius suaugusiems žiūrovams ir tuo pačiu metu dirbau pedagoginį darbą mokykloje, kūriau spektaklius su vaikais“ – prisimena B. Banevičiūtė. Ji teigė, jog tuo metu šokio teatro vaikams steigimas jai priminė „Mėlyno drambliuko svajonę“. „Kai turi svajonių, reikia jomis dalintis su kitais, nes tada jos ima ir išsipildo. Birutė turėjo svajonę, aš turėjau svajonę, mes susitikome ir dabar esame čia. […] Nežinau, kaip Birutei pavyko, nes Lietuvoje nėra lengva rasti pinigų savo svajonėms įgyvendinti, ypač kuriant kažką naujo, bet tikrai pavyko. Tai žymi ir visi suteikti apdovanojimai ir premijos“ – „Dansemos“ veiklos apibendrinimui skirtoje diskusijoje kalbėjo Ch. Schenlaer. „Dansemos“ ir B. Banevičiūtės kryptingų, nenuilstamų pastangų dėka profesionalus šiuolaikinis šokis vaikams iš tolimos svajonės tapo šiuolaikinių kūdikių ir įvairių galimybių vaikų realybe, atveriančia erdvę naujoms svajonėms.
Goda Dapšytė, Lauros Vansevicienės nuotraukos
Susiję straipsniai
