Vilniaus senajame teatre jau metus rodomas choreografės, režisierės, šokio teatro „Dansema“ įkūrėjos ir meno vadovės Birutės Banevičiūtės spektaklis „Pasaulio medis“ – sensoriškai draugiškas judesio spektaklis kūdikiams (6–18 mėn.). Jame menininkė kviečia naujai pažvelgti į mažiausiųjų suvokimą, atsisakyti stereotipų ir keisti požiūrį į jauniausią visuomenės dalį.
Retokai dirbate valstybiniuose teatruose. Dažniau – nepriklausomuose, nevalstybiniuose. Ar prisijaukinote Vilniaus senąjį teatrą?
Valstybiniame teatre dirbu trečią kartą. Prieš tai dirbau Šiaulių dramos teatre, Kauno lėlių teatre. Teko kurti spektaklius Vokietijoje, Ukrainoje, Turkijoje. Kita vertus, kai kuri kūdikiams, nėra svarbu, ar dirbi valstybiniame, ar nevalstybiniame. Nemėgstu kartotis. Branginu kūrybinę laisvę. Man visada įdomu sutikti naujus žmones, naujus atlikėjus. Mes kuriame kartu. Kiekvieną kartą atrandu ir išsiaiškinu ką nors naujo. Viena – dirbti su šokėjais… O „Pasaulio medį“ kuriame su dramos aktoriais. Vienas iš atrankos kriterijų – kaip aktoriai juda. Nėra amžiaus cenzo. Natūraliai susidėlioja, kad projektu paprastai susidomi jaunesni aktoriai.
Visgi kuriant valstybiniuose teatruose daugiau komforto. Nereikia pačiai lakstyti į turgų ir pirkti pagaliukų. Medžiagos nupirktos, kostiumai pasiūti. Daugiau laiko lieka kūrybai, susigyventi su scena, kurioje bus vaidinamas spektaklis. Nevalstybiniai teatrai, kaip kad „Dansema“, savo patalpų neturi ir sceną paprastai gauni dieną (ar net pusdienį) iki premjeros. O iki to repetuoji „abstrakčioje“ salėje.
Kokius etapus praėjote kurdami spektaklį „Pasaulio medis“ 6–18 mėnesių kūdikiams?
Vilniaus senojo teatro šokio kuratorius Andrius Katinas kartu su teatro vadovu Audroniu Imbrasu mane pakvietė dar 2023-ųjų rudenį. Esu „Pasaulio medžio“ ir dramaturgė, ir režisierė. Sceninės repeticijos vyksta nuo kovo. Apie ką bus spektaklis, dėliojasi vizualiai, mintyse. Pirmiausia matau vaizdus, spalvas, objektus…
Džiaugiuosi, kad apie 2018-uosius susitikau su scenografe Medile Šiaulytyte, kuri mano idėjas materializuoja. Negaliu su aktoriais dirbti ant „plikų“ grindų. Išankstinio choreografinio teksto nėra. Judesys gimsta iš sąveikos su daiktais ir aktoriais. Aktoriams, kurie neturi patirties vaidinti kūdikiams, kyla daug klausimų: kiek mažyliui skirti laiko, kaip jiems paskirstyti dėmesį. Jau repetavome ir su vaikais. Kai susidėlioja sceninis veiksmas, įsitraukia kompozitorius.
Kokias inspiracija, asociacijas Jums pačiai kelia pavadinimas „Pasaulio medis“, kas tapo postūmiu pirminei spektaklio idėjai?
Spektaklių pavadinimus sugalvoju repetuodama. Į juos žiūriu labai atsakingai, tarsi skirdama vaikui vardą, ieškau prasmės. Šiuo atveju, pirmiausia pamačiau vamzdžius, kaip jais rieda, „teka“ kamuoliukai. M. Šiaulytytė piešdama eskizus, pamatė, kad išėjo medis… Kamuoliukai – kaip obuoliukai, vandens lašai… Tada gilinausi į mitologiją. Man tas medis – kaip eglė, nežinau, ką kiti įžiūrės. Kūdikiams nėra svarbu, kaip tą medį pavadinsi. Bet jis laiko visą dramaturgijos karkasą.
Kaip sekasi derinti skirtingų amžiaus grupių žiūrovų – kūdikių ir suaugusiųjų, meninius poreikius?
Pirmiausia kuriu vaikams. Suaugusieji prasmes susikuria patys. Nelabai galvoju, ką jie supras. Svarbu susikalbėti su kūdikiais. Tėvai spektaklį mato per savo vaiką, o ne tiesiogiai. Esu girdėjusi sakant: „Nemačiau, ką daro aktoriai – stebėjau savo vaiką, jo išgyvenimus.“
Pirmą spektaklį kūdikiams sukūrėte 2012 metais. Kaip keitėsi Jūsų kūrybos principai?
Kadangi pati dirbau su vaikais, žinojau, ką jie gali, kas jiems įdomu. 2009 metais sukūriau spektaklį „Bala žino“ – jis buvo skirtas 3–6 metų vaikams. Kitas darbas – „Pasaulio sutvėrimas“. Jis buvo skirtas 5–10 metų vaikams. O „Mozaika“ 2012 metais man buvo nauja patirtis: žiūrovai pasodinau scenoje iš trijų pusių, vaikai galėjo judėti, prižiūrimi tėvų, reikšti emocijas judesiu. Stebėdama spektaklių žiūrovus supratau, kad vaikams vien būti šalia tėvų nepakanka, jiems norisi veiksmo. Atsirado „Spalvoti žaidimai“, kur vaikai ne tik stebėjo, bet ir patys veikė, tyrinėjo objektus. Tada kilo klausimas: kodėl kuriu spektaklius, vardan ko? Jei epizodai trunka per ilgai ar per trumpai, per greitai ar per lėtai, vaikai suirzta, ima verkti. Iki 3 metų vaikai elgiasi labai spontaniškai, nevertina situacijos moralės požiūriu. 2017 metais sukūriau „Šviesiukus“, kur vaikai galėjo laisvai judėti po sceną viso spektaklio metu. Ėmiau konkretinti žiūrovų amžių mėnesiais. Nuo 6 iki 18 mėnesių vaikai jau sėdi, šliaužioja, bet dar nebėgioja. Artėjant tretiems metams, vaikai geriau supranta siužetą, morališkai ima vertinti veikėjus, kontroliuoja savo elgesį. Taigi pažabojau savo, choreografės, ambicijas, labiau rūpėjo susikalbėti su vaiku. Kūriau tokią fizinę ir psichologinę aplinką, kuri leido vaikui tyrinėti, veikti, atsižvelgiant, ką siūlo aktoriai ar atlikėjai.
Jūsų kurti spektakliai kūdikiams ypač populiarūs tarptautiniuose festivaliuose, daug gastroliuojate užsienyje. Kuo „Dansema“ intriguoja užsienio publiką?
Mes vaikams leidžiame iš karto eiti į sceną. Viskas yra saugu, elgiamės pagarbiai – nespaudžiame kūdikių, kaip jiems reaguoti, ką daryti. Nenaudojame priverstinės interakcijos – nesiūlome tėvams kartu voliotis, šliaužti, mėtyti, dalyvauti veiksme. Svarbi teisė rinktis. Viskas yra pagrįsta patirtimi, ilgamete praktika. Buvome vieni iš pirmųjų Lietuvoje, pradėję kurti kūdikiams.
Kaip per tą laiką keitėsi tėvai, jų požiūris į tokius spektaklius?
Iš pradžių tėvai klausdavo, ar jų vaikas ką nors supras? Labai vaikus tramdydavo. Dabar pasitaiko ir priešinga tėvų reakcija: kodėl jų vaikas negali eiti į sceną nuo pat spektaklio pradžios? Esama ir vaikų stebėtojų, kurie matytus judesius atkartoja tik namuose. Dabar daugiau informacijos apie ankstyvąjį ugdymą. Ir meninė pasiūla mažiesiems daug gausesnė. Tėvų suvokimui įtaką daro ir socialinė medija, pokalbiai, diskusijos, įrašai internete. Dažniau kuriama spektaklių ir vaikams su negalia. Kūdikystėje negalios simptomai nėra laibai ryškūs. Kai raidos sutrikimai lengvesnės formos, tokius vaikus nelabai ir atskirsi. Užsienio teatrų, kuriančių spektaklius kūdikiams, reklamose paprastai akcentuojamas įtraukumas, prieinamumas, kad spektaklis yra „sensoriškai draugiškas“. O temos visame pasaulyje labai panašios: vanduo, dangus, sodai, visa tai, kas mus supa. Spektaklių kūdikiams, kuriuose šokėjai veiktų tuščioje juodoje scenoje, pasitaiko labai retai. Pasitelkiami objektai, kuriuos vaikai galėtų pačiupinėti. Teksto, žodžių – labai mažai. Judesys integruojamas į muziką.
Kas Jums yra kūdikis – žiūrovas, meninio veiksmo dalyvis, spektaklio bendraautorius?
Žiūrovas. Savo valia jis gali tapti ir bendrakūrėju. Kai prieš dvejus metus su spektakliu „Neregėtas pasaulis“ keliavome po pasaulį, vaidinome festivalyje Danijoje. Spektaklį žiūrėjo daug suaugusiųjų ir kelios mergaitės su negalia. Per spektaklio aptarimą vienas prodiuseris išsitarė, kad jautėsi nejaukiai – į vaikus žiūrėjo kaip į eksponatus, tarsi zoologijos sode į keistus žvėrelius. Suprantu, kad iš tiesų labai įdomu stebėti vaikų reakcijas, kartais įdomiau nei aktorius ar šokėjus. Tuomet automatiškai, jei žiūri į kažką, kas yra scenoje, šie tampa bendraveikėjais. Pastebiu, jog ir kolegų spektakliuose kūdikiams Lietuvoje esama situacijų, kuomet patys aktoriai kūdikius ima traktuoti tarsi šokėjus, bando juos kažkaip įtraukti į veiksmą, kad jie judėtų į ritmą ir pan. Toks variantas galimas, bet pati to vengiu. Visada stengiuosi savo idėjas pasitikrinti dar repeticijų metu su vaikais, įvairiais kūrybinio proceso etapais yra reikalingas pasitikrinimas su mažiukais… Šiuo atveju galima sakyti, kad tam tikrame etape jie yra bendrakūrėjai, bet kai pradedame rodyti spektaklį – jie yra žiūrovai. Jiems paliekama galimybė prisijungti – jei tai yra jų spektaklio stebėjimo būdas. Vieni kūdikiai spektaklį žiūri stebėdami, kiti – veikdami.
Kalbėjosi teatrologė Ingrida Ragelskienė
Daugiau apie spektaklį „Pasaulio medis“: https://vsteatras.lt/spektakliai/pasaulio-medis
Spektaklio „Pasaulio medis“ generalinė repeticija. Nuotr. Lauros Vansevičienės
Susiję straipsniai
