Choreografę ir režisierę Ievą Jackevičiūtę ir aktorių Raimondą Klezį suvedė spektakliai kūdikiams. Jie teatro vaikams ir jaunimui „No Shoes“ įkūrėjai ir autorinės ankstyvojo meninio ugdymo programos kūdikiams ir vaikams autoriai. Bet vaikai juos supa ne tik darbe. Neseniai susituokusios poros namuose auga trys: Adija (8 m.), Jonas Ąžuolas (5 m.) ir greitai metukų sulauksianti Upė Saulė.
Tikriausiai kurti spektaklius kūdikiams įkvepia savų vaikų gimimas?
Ieva. Kai gimė dukra Adija, man buvo nuobodu sėdėti namie, nusprendžiau pasidomėti ankstyvuoju ugdymu. Gimus Jonui Ąžuolui, pradėjau vesti teatro pamokas mamoms ir mažyliams. Ir šalia viso to atsirado kūryba vaikams.
Nuosavi buvo tie pirmi žiūrovai, kurie parodydavo, kas patinka, o kas „neužkabina“, nedomina. Dabar studijuoju meno doktorantūroje, gilinuosi į spektaklių, skirtų kūdikiams ir vaikams iki 5 metų, kūrimą. Lietuvoje esu pirma doktorantė, pasirinkusi tokią temą.
Raimondas. Kūdikių spektaklių pradžia buvo ir gąsdinanti, ir neaiški – o kaip tie kūdikiai reaguos?
Vyresnių vaikų reakciją jau gali nuspėti, o čia dažnai kas nors verkia… Kūdikis verkia dėl visokių priežasčių – kad nori valgyti, nori miego, kad tamsu. Po kurio laiko mes, spektaklio kūrėjai, pajutome ramybę – juk jeigu verkia, mama gali atsistoti, išeiti, pabūti, sugrįžti. Tai pasakome prieš spektaklį ir taip atpalaiduojame publiką.
Spektakliukuose nemažai folkloro elementų. Mums patiems su Ieva senoji lietuvių kultūra labai artima – mėgstame atostogauti Lietuvoje, gamtoje ir namuose turime daug tautosakos simbolių: juostų, ornamentikos.
Todėl ir jūsų pačių neseniai įvykusios vestuvės buvo pagal baltiškas tradicijas?
Raimondas. Abu su Ieva esame kilę iš Biržų, to gražaus laukų ir upių krašto, nuo vaikystės traukia gamta. Bažnyčioje lankomės retai, nebent per didžiąsias šventes, tad nusprendėme, kad norime ne bažnytinių, o baltiškų apeigų. Ieva surado Romuvos bendruomenę, kuri mums ir surengė apeigas gražioje sodyboje ant ežero kranto.
Ieva. Mūsų gyvenime gamtos labai daug. Mes ir gydomės natūraliai. Kai vaikai po mokyklos ir darželio grįžta pavargę, įsiaudrinę, rėkia, mėtosi, matai, kad jiems reikia „įsižeminti“, ir pirmas vaistas yra vonelė su druska. Vandens ir Žemės elementas. Tai ramina, ištraukia neigiamą energiją. Vasaromis paprasčiau – galima eiti išsimaudyti į ežerą ar nuvažiuoti į bet kokį arčiausiai esantį vandens telkinį. Buvo karantino laikotarpis, kai per dienas visa šeima būdavome namuose. Bet prieš miegą būtinai visi išeidavome į lauką pasivaikščioti. Šiltuoju metų laiku patinka pasivaikščioti basomis. Dirbdami su vaikais pastebime, kaip jie reaguoja į Mėnulio ciklus. Vaikai – tai gamta, jie į viską reaguoja natūraliai. Iš dalies mus pati profesija privertė stebėti gamtą. Ji tarsi profesinis barometras. Jeigu žemas slėgis, – vaikai pikti.
Ateiname į spektaklį, renkasi žiūrovai – ir visi rėkia. Ir mes suprantame, kad priežastis paprasta, tiesiog žemas slėgis.
Labai jaučiasi, jei spektaklis vyksta Mėnulio pilnaties metu.
Per pilnatį vaikai greičiau susijaudina, sunkiai užmiega, jie neramūs. Stengiamės įsiklausyti į gamtą, gyventi pagal ją.
Baltų tradicija lenkiasi Ugniai, Žemei, Medžiams, Perkūnui.
Ilgą laiką domėjausi joga, Rytų kultūra, ir atradau, kad labai daug sąsajų su lietuvių kultūra. Iš esmės mes esame tie patys pasaulio piliečiai ir turime tas pačias užkoduotas žinias. Kai atsiranda vaikai, pradedi ieškoti papildomų energijos šaltinių.
Ar vaikai dalyvavo baltiškose vestuvių apeigose?
Ieva. Mums buvo svarbu, kad tai būtų visos šeimos šventė, vaikams pasakojome, kas vyks, ir jie apie valandą išstovėjo prie degančio laužo, kol truko apeigos. Mūsų vestuvių dienos rytą lijo kaip iš kibiro.
Apėmė nerimas – o kaip vyks šventė, juk viskas numatyta lauke? Skambinau apeigas organizavusiai Miglei paklausti, ką daryti? Ji pasakė, kad dar nieko nėra tuokusi per lietų… Bet, artėjant numatytai valandai, dangus prasigiedrijo, ir pačios apeigos vyko puikiu oru. Ir net iš ežero į krantą išlipo gulbė su penkiais gulbiukais. Kaip tik tuo metu, kai mes vienas kitam sakėme priesaiką. Atėjo pas mus į ratą, pastovėjo, paklausė…
Ar namuose turite senovinių daiktų?
Ieva. Įrenginėjant namus, mūsų nuostata buvo pirkti kuo mažiau naujų daiktų, o pritaikyti tai, ką jau turime. Pavyzdžiui, svetainėje stovi restauruotas senelių stalas iš Biržų. Kėdės atkeliavo iš mano tėvų sodo. Ir tai labai pasiteisino. Nesmaugia didelės skolos bankams, o viską turi, ir tie daiktai su istorija, neatsitiktiniai. Gyvenant su trim vaikais nori nenori apsikrauni daiktais. Po vaikų gimtadienių namai prisipildo plastiko… Tai varo į neviltį. Norėčiau formuoti kitokį požiūrį į dovanas, nes beveik visi žaislai plastmasiniai, ir jų prisikrauna kalnai. Tuo atžvilgiu labai gerai kraustytis į kitą vietą, nes tai priverčia kritiškai peržiūrėti sukauptus daiktus. Man pastaruosius kelerius metus teko kraustytis ne vieną kartą.
Šituose namuose, kur dabar gyvename, yra tik tiek daiktų, kiek jų tikrai reikia. Bet jie pasidaugina!
Stengiamės namuose palaikyti švarią energetiką būtent neužkraunant namų nereikalingais daiktais.
Jeigu tik pradedi apleisti namus, – viskas visur teršiasi. Kalbu ne tik apie išorinę švarą.
Raimondas. Aš darau savo daiktų generalinę tvarką.
Pradedu tvarkyti ir apie kiekvieną daiktą pagalvoju: kiek aš jį panaudoju? Jei galvoju, kad panaudosiu ateityje (o taip niekada nebus), tai metu jį lauk arba atiduodu kitiems. Stengiuosi neprisirišti prie daiktų, net ir tokių, kurie kelia sentimentus.
Pavyzdžiui, vaikų piešinių. Jų prisikaupia krūvos, ir jeigu viską laikysi, namuose bus netvarka. Kas labiausiai prie širdies, pasikabini kaip paveikslą, o su kitkuo atsisveikini. Kai daiktų mažai, lengva tvarkyti namus, ir vietos atsiranda.
Esate daugiavaikė šeima…
Raimondas. Mes su vaikais dirbame teatre ir vaikus labai mylime. Norime, kad namai būtų gyvi, triukšmingi, pripildyti juoko, todėl mintis auginti tris negąsdino. Vaikai teikia daugiau džiaugsmo negu vargo.
Ieva, jums ši santuoka – trečioji. Ar lengva įsileisti naują žmogų ne tik į savo, bet ir į vaikų gyvenimą? Kaip bendrauti su vaikais iš ankstesnių santuokų?
Ieva. Čia nieko patarti kitiems negaliu. Kiekviena šeima individuali. Raimondas buvo tas žmogus, kuris tiesiog labai myli vaikus, o kai myli, tai gali ir sudrausminti, ir pamyluoti. Vaikai tai jaučia ir priima kaip tiesą. Šeimos statusas pasikeitė vaikams dar esant mažiems, neturint prisirišimo nei prie vietos, nei prie tam tikrų ritualų. Tai galbūt lengviau negu šeimos permainos paauglystėje. Raimondas niekada nesako „tavo vaikai“. Yra mūsų vaikai. Jei savaitgalį išvažiuoja, sako, kad pasiilgo vaikų, be jų liūdna, per tylu.
Raimondas vaikus augina, su jais būna nuo ryto iki vakaro. Žinoma, yra ir tikrasis tėtis vyresniųjų vaikų gyvenime, bet tik savaitgaliais, atostogų metu. O kas kasdien paima iš mokyklos, darželio, kas kiekvieną rytą ten palydi, vakare paskaito pasaką? Tai visai kas kita. Man lengva kalbėti, kai pasitikiu savo vyru, sutampa nuomonės dėl vaikų auklėjimo. Kartais aš nežinau, kaip pasielgti, Raimondas gali situaciją pamatyti iš šalies: „Nebūk sraigtasparnis, neskraidyk aplink berniuką. Jis kartais turi pabūti purvinas, pavargęs, jam gali būti nepatogu,“ – sako man. Suvokiu, kad vienišos mamos kartais persistengia, viską darydamos pačios. Vaiko gyvenime turėtų būti ne tik mama, bet ir vyriškos elgsenos pavyzdžių – nesvarbu, ar tai tėtis, ar dėdė, ar senelis.
Kartais mūsų su Raimondu klausia: kaip jūs čia gyvenate, kai toks amžiaus skirtumas? Bet yra esminiai dalykai – požiūris į buitį, vaikų auginimą ir šeimos biudžetą. Kiek yra šeimų, kur šie dalykai nesutampa, ir kyla didelių konfliktų. Nors mus suvedė profesiniai dalykai, bet paskui pamatėme, kad ir buitis mums klostosi paprastai, sklandžiai.
Kokių svajonių turite kaip šeima?
Ieva. Užauginti vaikus ir juos auginant nepamiršti savęs, netapti vien vaikų augintojais. Po keliolikos metų vaikai išeis, todėl svarbu negyventi vaikų gyvenimo. Mūsų vizija – sukloti vertybes ir paleisti vaikus į gyvenimą.
Raimondas. O materiali svajonė – turėti savo sodybą, kad galėtų atvažiuoti draugai, pabūti gamtoje. Ir norėtųsi kažką duoti kitiems žmonėms, ne tik sau – rengti toje sodyboje stovyklas, vykdyti kažkokias edukacines veiklas.
Kur rasti energijos, kai vaikai ją „iškrauna“?
Raimondas. Vaikams daug duodi, tad turi iš kažkur ir pasiimti pats. Būna dienų, kai Ieva sako: „Noriu į teatrą“. Ji supranta, kaip sunku paguldyti miegoti tris vaikus, bet jei prašo laisvo vakaro sau, vadinasi, tikrai to reikia. Ir grįžta daug laimingesnė. O kartais man reikia išvažiuoti į kaimą, pabūti su draugais. Mes mylime vienas kitą už tai, kad kartais galime turėti tos laisvės.
Ieva. Kol vaikai maži, labai sudėtinga dviese išeiti praleisti laisvalaikį. Bet kartais suplanuojame pasimatymus, kad galėtume laiką praleisti tik dviese. Dabar, kol mažoji dar vežimėlyje, tuose pasimatymuose dalyvauja ir ji. Tokie atitrūkimai nuo rutinos „darbas – namai – vaikai“ tarsi perkrauna tavo baterijas.
Be to, turime savo taisykles, kurios neleidžia išsiderinti gyvenimui. Viena iš jų – vakaras yra mūsų, vaikai nueina miegoti iki 21 valandos. Didelė šeima išmokė laikytis griežto plano. Nesėkmingas vakaras, jeigu buvo nesėkmingas rytas. O nesėkmingas rytas, jei jis prasideda skubėjimu, pykčiais, stresu. Man svarbu, kad ryte vaikai nebūtų tik pažadinti ir išgrūsti į mokyklą. Juk tada vaikai išeina į mokslus kaip į karą.
Ryte reikia turėti užtektinai laiko pasiruošti dienai. Stengiuosi, kad atsikėlę vaikai sočiai pavalgytų.
Ajurveda ir Rytų tradicija kalba apie tai, kad negali tuščiu pilvu eiti į žmones, nes jis prisipildęs neigiamos energijos.
Mūsų vaikai saldainius valgo rytais. Vaikai nori saldumynų. Kai anksčiau dirbdavau stovyklose, viena jogė pamokė, kad pirmomis dienomis reikia turėti saldumynų. Juk vaikams iš pradžių yra labai nesaugu svetimoje aplinkoje ir be tėvų. Kai gauna sotaus ir saldaus maisto, jie jaučiasi kur kas geriau. Todėl ir savo vaikus pažadinu pusvalandžiu anksčiau, kad jie neskubėdami susiruoštų, sočiai papusryčiautų, kad nereikėtų vėluojant ieškoti pirštinių ir batų.
O kažkada buvo ir tokių rytų – ne iš knygos aš dabartinę patirtį išskaičiau. Būdavo tokių rytų (ir jie linkę kartotis!), kai vaikai kuičiasi, skuba, neužsisega batas, – visa tai baigiasi pykčiais. Susipyksti ir dieną pradedi baisiai. Manau, nieko naujo čia nepasakiau, visos vaikus auginančios šeimos yra išgyvenusios kažką panašaus. Pati kažkada supratau, kad taip gyventi nebenoriu. Vadinasi, reikia keltis ir gulti anksčiau. Tuos atradimus padariau augindama antrą vaiką, o trečioji dukrytė jau auga tarsi savaime.
Žinoma, jos miegas yra šventas laikas, mes viską deriname pagal jį. Ir karantino metu planuodavome veiklas iki Upės Saulės miego ir po jo. Augindama pirmagimę, metus buvau tik motinystės atostogose.
Dabar tokios prabangos sau leisti negaliu, nes mūsų profesija nelaukia.
Kita vertus, kūrybinis darbas leidžia lengviau ištverti vaikų auginimo sunkumus. Aš esu iš tų mamų, kurios sako, kad vaikus auginti yra labai sunku. Pirmą auginti sunkiausia, kitus – jau paprasčiau, nes žinai, kaip bus. Augindamas vaikus, tu esi nuolatinės parengties būsenos. Todėl visoms šeimoms, o ypač moterims, auginančioms vaikus, aš skirčiau medalius.
Ginta Liaugminienė, Justo Valinsko nuotraukos
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
