Penkios mamos, penkios ypatingos istorijos, penkios žavios fotosesijos. Tai projektas „Moteris, tapusi mama“, kuriuo norima pasakyti – motinystė nėra vien drugelių plasnojimai. Yra kita pusė, apie kurią dažnai nutylima.
Projekto sumanytoja Karolina sako: „Norėjome jums papasakoti istorijas, kurios skambėtų nepagražintai, kuriame moterys atvirai kalbėtų apie motinystės iššūkius – fizinius, moralinius, psichologinius. Šiuo projektu raginame mamas, kurioms reikalinga pagalba, pokalbiui, susitikimui, tiesiame pagalbos ranką.
Kviečiame moteris kalbėti apie tai garsiai, nesigėdyti užklupusios pogimdyminės depresijos, kuri aplanko, nors, regis, neturėtų. Sveikas vaikelis, mylintis vyras, namai – atrodo idiliška laimė, tačiau dažniausiai tos, kurios turi viską, gėdijasi pripažinti, kad jaučiasi ne visai gerai.
Šis projektas atsirado iš mano pačios jausmo, kaip stipriai pasikeičia moters gyvenimas, tapus mama. Kaip pasikeitė manasis ir daugybės moterų. Šis stebuklingas įvykis gyvenime nėra vien džiaugsmas, šypsenos, laimės ašaros, gražios nuotraukos ir tobulos akimirkos. Kaip ir viskas, kas be galo reikšminga ir prasminga, turi savo kainą. Laimė būti mama yra pati giliausia ir brandžiausia laimė, kurią patirdamas kartu patiri ir rūpestį, nerimą, didžiulę atsakomybę, nuovargį, laiko sau stoką. Tai pati sunkiausia kelionė gyvenime, bet pati prasmingiausia.
Šiuo projektu noriu parodyti, jog motinystė nėra vien drugelių plasnojimai, jog yra kita pusė, apie kurią dažnai nutylima.
Šiandien mūsų nuomonę formuoja socialiniai tinklai, o juose matomos tik tobuliausios akimirkos, tarsi motinystė tokia paprasta, tokia džiaugsminga, net gėda būtų skųstis kasdieniais sunkumais.
Yra daugybė moterų, kurios nutyli savo jausmus, išgyvenimus. Gėda kam ir pasakyti, kad jautiesi blogai, nes juk tavo vaikas sveikas, juk turi vyrą, puikius namus, kai kitos to neturi. Susigėsti ir užgniauži savo jausmus viduje. Todėl noriu suvienyti moteris, tapusias mamomis, nebijoti pasikalbėti, nenuvertinti savo jausmų, kad ir kaip atrodytų viskas tobula, nelyginti savo ir kitų mamų išgyvenimų ir niekada nesumenkinti savųjų. Kiekvienos mūsų istorijos ir išgyvenimai yra mums pačioms svarbiausi.
Jausmas, kai gali be baimės papasakoti savo sunkumus, kai žinai, jog tavęs niekas nenuteis, neva jie „niekiniai“, yra nuostabus. Mes, penkios šio projekto dalyvės, tai pajutome, nors visos istorijos labai skirtingos. Mes susirinkome ne teisti viena kitos, ne lyginti, kuriai sunkiau šiame gyvenime. Mes susivienijome bendram tikslui – parodyti, jog tavo, mano ir visų pasaulio moterų, kurios tapo mamomis, jausmai yra svarbūs ir verti išklausymo. Nes juk geriausias vaistas, kai tavęs išklauso.
Mielos mamos, kai pasaulis, atrodo, sukasi tik apie vaikus, žinokite –jūs ne vienos, o geriausia terapija – viena kitą suprantančių moterų kompanija. Jei šiandien jaučiatės blogai, parašykite man, skirsime viena kitai laiko tiek, kiek galėsime. Mane galite rasti instagrame: @Karolina Petroniene“.
Daugiau apie projektą:
https://www.facebook.com/430912167763306/posts/682397209281466/
Fotografė Ieva Micel
Makiažas Silvija Make Up &Hairstyles.
Suknelės Lilija Sarma
Diana. Tikėjau, kad aš viena tokia „nepakankama“
Staiga plačiai atsimerkiu… tamsu, naktis. Negaliu susivokti. Kas vyksta? Širdis pašėlusiai daužosi, gerklėje lyg užstrigęs gumulas, trūksta oro. Kur aš? Stengiuosi susikaupti. Galvok, Diana, galvok. Taip. Gimdymo namuose. Bandau rikiuoti mintis, kurios, atrodo, kaip bičių spiečius dūzgia galvoje. Spaudžia krūtinę, atrodo, kad luitas betono užgulė. Kas vyksta?
Vėl bandau susivokti, sugauti ir sustabdyti galvoje skriejančias mintis. Atrodo, jei įsitverčiau bent vienos – būtų nuo ko atsispirti. Bet jos padrikos, betikslės, persmelktos neaiškaus nerimo, baimės, abejonių. Nepavyksta.
Įjungiu šviesą, atsisėdu ir bandau giliai kvėpuoti. Apsižvalgau. Dar vakar tokia jauki atrodžiusi pogimdyminė palata dabar manęs visai nebedžiugina. Jaučiu užgimusį norą tiesiog dingti iš čia, bėgti, ištrūkti. Kur? Nežinau. Gal namo? Staiga suprantu, kad prisiminusi namus, kuriuos taip puoselėjau, ruošiau ir puošiau vaikelio sutiktuvėms, nebejaučiu tų šiltų jausmų, neberandu tos ramybės, kuri turėtų manęs ten laukti, nes suprantu, kad viskas pasikeitė ir niekada nebebus taip, kaip buvo.
Žinoma nebebus. Juk gimė sūnus – labai lauktas, planuotas, svajotas, sveikas ir gražus. Juk to ir norėjau… Tad kodėl gerklėje įstrigęs gumulas neleidžia net kvėpuoti, o skruostais rieda ašaros? Argi jos neturėtų būti laimės ir džiaugsmo? Juk turėčiau jausti euforiją, kad viskas vyko taip sklandžiai ir taip pagal planą. Juk aš mėgstu viską planuoti, viską sudėlioti į tvarkingo savo gyvenimo lentynėles. Juk taip ir padariau – mylimas ir mylintis vyras, sėkminga karjera, finansinis stabilumas, planuotas šeimos pagausėjimas, gimęs sveikas ir gražus berniukas. Tik kodėl aš noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau, iki šios ligoninės, iki turėjusios būti laimingiausios mano, kaip moters, gyvenime dienos, kuomet tapau mama?!
Žiūriu į lovelėje gulintį tik vakar gimusį sūnų ir nesuprantu savęs, nesuprantu savo jausmų, atrodo, kad kažkokia vidinė tamsa ir tuštuma užpildė kiekvieną mano esybės kertelę. Kažkoks nerimas ir baimė sukaustė visą mano kūną. Jaučiuosi sustingusi, nerangi, o aplink viską matau ribotai, tarsi ant galvos kas būtų užmovęs kibirą ir palikęs jame dvi skyles akims.
Viskas lyg suspausta. Nejaučiu laimės, nejaučiu euforijos, jokio pasitenkinimo. Net nežinau, ar jaučiu meilę šiam saldžiai miegančiam kūdikėliui. Glostau drebančiais pirštais sūnaus galvelę ir tyliai lyg maldą vis kartoju: „Aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu“. Atrodo, lyg kartodama tai, sugebėsiu ir pajusti…
Ir staiga išsigąstu! Stipriai, tiesiog paniškai! Išsigąstu pati savęs, savo jausmų, savo minčių, nes negaliu savęs pažinti!
Atrodo, kad tai ne aš. Gal tai baisus sapnas? Gal tuoj prabusiu ir viskas stos į savas vėžes? Imu blaškytis, noriu ištrūkti iš savo pačios sielos skausmo pančių. Ašaros rieda upeliais, o iš krūtinės liejasi nevaldoma rauda, sunki, gili… Turiu pabusti, turiu nutraukti visą šitą košmarą. Negaliu. Nepabundu. Ir galiausiai suprantu, kad tai tikrai ne sapnas, – tai pati tikriausia mano realybė. Susiriečiu į kamuoliuką, garsiai raudodama, rankomis nevalingai apglėbdama save tarsi kūdikį. Save – pasimetusią, silpną, išsigandusią, trokštančią atgauti vidinę ramybę. Moterį – negalinčią pasidžiaugti, jog tapo mama.
Taip. Tokia buvo mano Motinystės pradžia. Sunki, skaudi, kurioje buvau pametusi save. Ir nors dabar esu be galo laiminga ir dėkinga, augindama du nuostabius savo vaikus – sūnų ir dukrą, – už šiandieninę laimę turėjau sumokėti pogimdymine depresija. Tuomet nesugebėjau priimti savo jausmų, jų išgyventi ir paleisti, kad nebeslėgtų ir nebetemdytų mano gyvenimo džiaugsmo, kad neatimtų gyvenimo spalvų. Nepriėmiau savęs tokios, kokia tuo metu buvau, nemokėjau savęs suprasti.
Jaučiausi bloga mama, nesugebanti pakankamai mylėti, pakankamai jausti. Tikėjau, kad aš viena tokia „nepakankama“.
Baudžiau save už tai nemeile sau.
Tik daug vėliau, kai pagaliau išdrįsau paprašyti pagalbos, psichologo ir vienos artimos man moters palaikymo dėka, supratau, kad tai, su kuo aš susidūriau po gimdymo, yra gana dažnas reiškinys. Daugybė moterų susiduria su panašiais išgyvenimais, priskiriamais pogimdyminei depresijai, tačiau tik labai nedaugelis apie tai kalba garsiai. Gal gėda? Gal nedrąsu? O gal per daug skaudu?
Aš šiandien apie tai kalbu. Kalbu, nes tikiu, kad galbūt kažkam mano pasakojimas taps vilties šiaudu, padėsiančiu suprasti, kad jumis viskas yra gerai. Jūs ne vienos susiduriate su emociniais sunkumais susilaukus mažylio ir tai nėra nei blogai, nei gėdinga, nei neteisinga, – taip tiesiog yra. Ir tai reikia priimti, kad priimtumėte pagalbą iš šalies, kad nelauktumėte, kol tai praeis savaime, kad neprarastumėte to laiko, kai galite džiaugtis ir mėgautis motinyste. Neteiskite ir nekaltinkite savęs. Jūs ne vienos, jūs nuostabios, jūs pačios geriausios mamos savo vaikams – tik išdrįskite paprašyti pagalbos, kad galėtumėte pradėti džiaugtis.
Karolina. Net susapnuoti negalėjau, kad auginti žmogų yra toks nelengvas darbas
Aš esu Karolina. Esu moteris, kuriai tapimas mama yra svarbiausias ir prasmingiausias įvykis gyvenime. Tai man stebuklas, neišsemiama laimė ir gyvenimo įprasminimas.
Gimus pirmajam sūnui, pajutau tokius jausmus, kurių neapsakysi žodžiais. Mano laimės ašaros, riedančios skruostais, galėtų papasakoti daugiau, kaip jaučiausi, kai pirmą kartą išvydau savo sūnų ir priglaudžiau jį prie krūtinės. Tačiau per kelias valandas emocijos pasikeitė neatpažįstamai, nes mano kūdikis tiesiog atsisakė žįsti, atsisakė ir mišinuko. Vaikas nevalgė, cukrus jo kraujyje stipriai nukrito. Kai seselė pasakė, kad turi mažylį išvežti į reanimacijos skyrių, lašinti cukrų, be manęs, vieną patį, visa laimės magija sugriuvo į šipulius.
Sūnus gimė 38 savaičių. Nors tai visiškai išnešiotas kūdikis, gydytojai paminėjo, jog jam dar reikėjo pabūti mamos pilvelyje. Tokie buvo mano pirmieji jausmai, tapus mama. Sumaištis, nerimas, nežinomybė, nuovargis.
Mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, jaučiausi sutrikusi, išsigandusi, verkiau, nemiegojau, naktimis ėjau į kitame aukšte esantį reanimacijos skyrių pas savo kūdikį, ir širdis plyšo matant jį vieną gulintį ten, be manęs.
Grįžusi namo supratau, kad mano pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo. Naktimis nemiegojau ir nuolat skaičiau apie kiekvieną smulkmeną, kuri nutikdavo sūnui, norėjau būti tobula mama, maitinti krūtimi, bet mažylis tiesiog neėmė krūties. Plyštančia širdimi duodavau dirbtinio pienelio. Buvau apimta liūdesio, jaučiausi įkalinta namie, pavargusi, irzli. Atrodė, jog aš, Karolina, nebeegzistuoju, kad daugiau niekada nebegalėsiu daryti, ką dariusi. Tiesiog pamečiau save, viskas sukosi aplink mažylį.
Augant vaikeliui, pamažu išmokau ieškoti balanso, pamažu tapau stipri, brandi. Be to, teko mokytis tikrųjų gyvenimo pamokų – kantrybės, atsakomybės, sunkumų įveikimo, kadangi pirmoji mano santuoka iširo.
Pagimdžiusi antrąjį sūnų buvau kur kas stipresnė, žinojau, jog depresinė būsena po gimdymo praeina, žinoma, jei moki sau padėti ar turi artimųjų, kurie tave palaiko, padeda ir supranta. Žinojau, kad maždaug nuo metukų viskas ima lengvėti. Nors ir antrasis sūnus mane daug ko išmokė. Turbūt jo auginimas buvo didžiausias iššūkis fiziškai. Teko atlaikyti nemigos naktis, rūpintis kūdikiu ir keturmečiu sūnumi vienai pirmus keturis mėnesius, nes vyras dirbo užsienyje. Mažasis daug ir dažnai verkdavo, užmigdavo tik supamas ant gimnastikos kamuolio, mašinoje visada verkdavo, kiekvienas išvažiavimas būdavo kupinas streso.
Aš net susapnuoti negalėjau, kad auginti žmogų yra toks nelengvas darbas. Kokia spalvinga jausmų ir emocijų skalė auginant vaikus. Nuo pačių tyriausių, gražiausių iki kartais apimančio beviltiškumo, pykčio.
Galbūt šioje istorijoje atpažinote save? Tuomet parašykite man, aš galiu išklausyti, paguosti, mano petys visada priglaus jūsų skruostą, mielosios. Mane galite rasti instagrame: @Karolina Petroniene“
Evelina. Besistengdama būti geriausia visur visiems ir visada, aš pamečiau save
Mano kelionė į motinystę prasidėjo ne taip džiugiai, kaip buvo tikėtasi, ją lydėjo daugybė klausimų, o sunkumai kankino nuo pradžios. Dukrytė gimė neišnešiota, 35 savaičių. Gimdymas buvo provokuotas dėl man nustatytos stiprios preeklampsijos. Po gimdymo savo vaiką mačiau vos kelias akimirkas, o paskui normaliai susitikome tik po 2 parų.
Susidūriau su žindymo problemomis. Pradėti žindyti galėjau tik po 2 parų, pradžia buvo nesėkmingai. Dukra, tiek laiko gavusi buteliuką, nesuprato, ko aš iš jos noriu, o man galvoje netilpo, kad teks maitinti mišinuku, tai man buvo nepriimtina. Nenuleidau rankų, sugėriau visą gautą informaciją ir mums pavyko. Šitą kelią ėjome beveik dvejus metus.
Pirmaisiais Atėnės gimimo metais man džiaugsmas buvo persipynęs su pykčiu, pilnatvė – su visišku savęs pametimu (taip taip, nors, atrodo, vienas žodis prieštarauja kitam), o meilę užgožė baimės.
Dabar galvoju, kad to „didžiojo lūžio“ pradžia buvo dar prieš gimdymą. Kurį laiką prieš gimdymą ir po jo išgyvenau emociškai labai sunkų momentą, o viskas sukosi mano artimoje aplinkoje.
Tad jau pati motinystės pradžia pažadino manyje nevisavertiškumo kompleksą – kodėl negalėjau jos pilnai išnešioti? Kodėl tokia nevykusi buvo žindymo pradžia, nes juk žindymas – natūralus dalykas, o čia tiek sunkumų?
Kai šios audros nurimo, emocijų jūroje jau kilo kita banga.
Dukra pirmus 6–7 mėnesius buvo labai nerami. Dažnas migdymas kainuodavo valandas spiegimo. Apie migdymo technikas turbūt knygą galiu parašyti. Kol išsprendėme šią problemą, tragiškai bijojau migdymų, jausdavau didžiulį stresą, o žibalo į ugnį dar pylė kaimynė, kuri kelis kartus minėjo vaikų teises, nes „matyt, to vaiko niekas nežiūri“, ir aplinkinių klausinėjimai – „kas jai?“.
Pavydėdavau moterims, kurios vaiką gali užmigdyt bet kur, galvodavau, ką aš darau ne taip?
Santykiai su draugais irgi blogėjo, nes ėmiau bijoti bet kur išeiti su vaiku, o jei nepavyks jos nuraminti?
Pykausi su vyru, nors jis stengėsi visaip kaip gali padėti.
Vežiojau dukrą į užsiėmimus ir stengiausi atiduoti jai kiek galiu daugiau savęs. Man ėmė trūkti to laiko, kurį turėjau anksčiau, viduje tarsi vėrėsi tuštuma, nes iki vaikui gimstant, gyvenau labai aktyvų gyvenimą. Aišku, nuolatinis miego trūkumas irgi darė savo.
Ėmiau norėti tik vieno dalyko – tylos. Būti viena, tyloje ir nieko nedaryti. Ėmiau bijoti savo vaiko… Kol vieną naktį įvyko sprogimas, kuris viską pakeitė.
Nežinau, kaip tiksliai įvardinti, kas tada nutiko. Dukra nubudo pažįsti, užmigo, po 5 min. vėl nubudo ir tai kartojosi kelis kartu. Ėmiau jausti, kaip stipriai padažnėjo širdies plakimas, pradėjau verkti. Net ne verkti, o raudoti balsu, kaltindama save, kad vėl kažką darau ne taip.
Aš raudu, vaikas ima verkti, pabunda nieko nesuprantantis vyras, abiejų verksmai tik garsėja, kol imu šaukti „patrauk ją nuo manęs“ ir išskuodžiu iš kambario. Tirpsta rankos, ima tirpti visas kūnas, trūksta oro, širdis daužos kaip pašėlusi… Apėmė jausmas, kad mirštu. Tikrai, jaučiausi taip. Vyras dukrą užmigdė ir atėjo pas mane. Po dar ilgai trukusio raudojimo ir nesuprantamų kūno pojūčių, pavyko nusiraminti ir parkeliauti į lovą.
Tai buvo taškas, kuriame daug kas pasikeitė. Ėmiau kiek daugiau dėmesio skirti sau, nesistengti būti ideali mama, kuri visiems ir visada įtinka, pamiršau kai kuriuos savo gyvenime buvusius žmones ir susipažinau su naujais.
Emocinė moterų sveikata po gimdymo ir auginant vaikus dažnai yra nustumiama kažkur toliau, visi orientuojasi į vaiką. Visada girdi klausimą „kaip vaikas?“ ir tik retai kuris pasidomi – o kaip gi mama?
Nežinau, kokia tai buvo būsena, ar galima tai vadinti pogimdymine depresija, gal tiesiog emociniu išsekimu, tačiau suprasti, kad kažkas ne taip, man reikėjo daugybės mėnesių, o aplinkiniai to nė nematė. Besistengdama būti geriausia visur visiems ir visada, aš pamečiau save.
Kai manęs dabar klausia, kokia yra motinystė, aš atsakau, kad visokia. Ir kitokia, nei įsivaizduojame.
Ji pilna meilės, pykčio, džiaugsmo, liūdesio, pamokų. Tik tai patyręs, sužinai, kokia ji tavo.
Gintarė. Po gimdymo rožinis burbulas subliuško
Šiame gyvenime gavau didžiausią dovaną – Viltę. Kelias nebuvo lengvas. Buvo ašarų, džiaugsmo, liūdesio ir begalinės laimės. Dažnai prisimenu tą dieną, kai į šį pasaulį atkeliavo ji. Kai ji tokia mažytė gulėjo man ant krūtinės, ir aš džiaugiausi kiekvienu jos verksmu. Visą nėštumą įsivaizdavau viską kaip pasakoje: kas ir kaip atrodys, ką darysiu, bet po gimdymo rožinis burbulas subliuško. Buvo sunku, labai sunku. Maitinimas dieną ir naktį, miego trūkumas, savęs kaip moters pametimas, bandymas suspėti viską padaryti ir galų gale išmokti pamoką, kad tobulų mamų nėra ir niekada nebus.
Visos mes klystame ir kasdien mokomės. Iki šiol jaučiu nuoskaudą, kad, gimus Viltei, neturėjau ramsčio, nes su jos tėčiu, kad ir gyvenome kartu, bet labai pykomės. Dažnai jaučiausi vieniša, gyvenau ne Lietuvoje, neturėjau aplink draugių, kurioms galėčiau paskambinti ir pakviesti puodeliui kavos. Buvau labai išsigandusi – ar aš gera mama, ar viską darau teisingai? Tuo labiau žodžiai, kurių sulaukdavau iš savo buvusio draugo, mane versdavo pasijausti dar blogiau. Būdavo dienų, kai išsiverkdavau ir vėl bandydavau sukaupti jėgas. Visada bandžiau tilpti į jo nustatytus rėmus, nors giliai širdyje žinojau, kad tai nesu aš, kad tai nedaro manęs laimingos. Esu laisva siela, mėgstu svajoti, pažinti, jausti vėją plaukuose ir vasaros lietų. Jaustis gyva ir būti savimi. Galvoju, kiek mes, moterys, galime paaukoti, kad tik viskas būtu geriau.
Dabar galiu drąsiai teigti, kad visos tos pogimdyminės negandos padarė mane labai stipria moterimi.
Palikusi Viltės tėtį, tapau daug stipresnė, susirinkau save iš naujo ir kasdien stengiuosi mūsų dienas paversti ypatingomis. Taip, aš išgyvenau psichologinį smurtą, kol auginau mažą žmogeliuką, bet šiuo metu net jaučiuosi dėkinga už šią patirtį, nes dabar žinau, kaip tikrai negali būti, ir kad mes, moterys, neturime kentėti ir naiviai tikėti, kad gal būt rytoj bus geriau.
Jau pusantrų metų, kaip mes grįžome į Lietuvą. Reikėjo laiko viską permąstyti, bet dabar aš ir vėl kvėpuoju. Nors prasidėjo teismai, dėl to, su kuo gyvens vaikas, aš stengiuosi ramia širdimi ir tvirtu žingsniu žengti į priekį. Deja, kai vyrai jaučia pykti mums, jiems nėra svarbu, ar nukentės vaikas, jiems tik svarbu toliau manipuliuoti ir valdyti moterį.
Jei kuri nors iš jūsų esate tokioje situacijoje, visada atsiminkite, kad jūs ne vienos! Tik supratusios, kad mes pačios kuriame savo laimę, galėsime ja dalintis ir su vaiku. O vaikui svarbiausia matyti mamą laimingą. Ir iš visos širdies tikiu, kad jei aš sugebėjau atsistoti ir išeiti, – sugebėsite ir jūs.
Rasa. Širdy buvo skausmo gumulas, bet nedrįsau niekam išsikalbėti
Kiekviena, ar bent jau daugelis moterų svajoja tapti mama. Ir aš tokia pat – viena iš to daugelio. Vos pastojusi, skraidžiau kaip ant sparnų, puikiai jaučiausi. Nėštumas buvo sklandus, mėgavausi naujomis patirtimis. Sužinojusi, kad laukiuosi berniuko, džiūgavau, kad į pasaulį ateina mano mažasis princas, mano lepūnėlis. Pirkau drabužėlius ir visą amuniciją naujam mamos vaidmeniui, jau įsivaizdavau, kaip su vyru ir savo šuniukais leidžiame laiką prie jūros, parke, kaip kūdikėlis miega ramiai šalia vežimėlyje. Visi labai laukėme.
Ir nuostabų 2017 balandžio rytą gimė mūsų Nojus, ir tikrai gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vos jį išvydusi, supratau, nieko taip nemyliu kaip jį. Ištariau jam į mažą ausytę, kad myliu jį labiau už gyvenimą.
Gimdymas praėjo sklandžiai, bet nors gydytojai kūdikį įvertino 10 balų, mano nuojauta sakė, kad kažkas negerai. Pirmas paras mažasis atpylinėjo vandeniu, o gydytojai sakė, kad tai normalu, taip būna. Tačiau jis visai nežindo, tik verkė ir atpylinėjo vandeniu. Išvežė sūnų į reanimacinę palatą, įtarta naujagimių gelta. Plyšo širdis, kai mano mažylį išnešė. Mačiau, kaip kiti vyksta namo, o mes liekame ir dar atskirti vienas nuo kito.
Ta para be Nojaus buvo amžinybė. Nejaučiau po gimdymo jokio fizinio skausmo. Mane guodė mintis, kad greitai viskas pasibaigs ir keliausime namo, tačiau niekas neskubėjo mūsų išleisti. Mažasis nenorėjo valgyti nei iš buteliuko, nei iš krūties ir tik atsitiktinai gydytojai pastebėjo, kad vaikas gimė su minkštojo gomurio defektu, kitaip dar vadinamu vilko gomuriu.
Žemė slydo iš po kojų, kai išgirdau tokią diagnozę ir chirurgo paaiškinimus, kas mūsų laukia. Visos mano rožinės fantazijos susprogo it muilo burbulas. Grįžus namo, reikėjo labai dažnai maitinti švirkštu, nutrauktu mano pienu. Mažylis nuolat būdavo man ant rankų, nes tik nešiojamas nurimdavo. Užvaldė begalinė baimė palikti jį vieną, nueiti net akimirkai, kad ir į vonią, nes sūnus tuo metu gali atpilti ir uždusti. Nekalbu apie užspringimo baimę naktį. Bijojau užmigti ir vis kaltindavau save. Juk tik aš kalta, kad jis gimė su tokia yda. Valandos nebuvo, kad nekaltinčiau savęs. Kadien. Nuolat atsiprašinėjau sūnelio, kad pakankamai nesirūpinau savimi nėštumo metu, kad jam pritrūko maistinių medžiagų. Niekaip negalėjau suvokti, kaip galėjo mano tyrimai būti geri, o sūneliui šitaip atsitikti. Norėdama išpirkti savo kaltę, nesitraukiau nuo jo nė minutei, visur jį kartu nešiojausi.
Pamiršau, kad esu moteris. Nesinorėjo nei puoštis, nei skirti laiko sau. Pavydėjau kitoms mamytėms, kurios gražiai apsirengusios ramiai vaikštinėja lauke, mėgaujasi kava ir gamtos grožiu. Jos lieknos, atrodo, net negimdė, vaikai ramūs sau guli vežimėliuose, o aš net negaliu namie padėti savo mažojo, nes jis be perstojo verkia.
„Pilvo diegliai“, – daugelis kartojo. „Palauk, praeis, tada galėsi mėgautis“, – guodė. Skaičiavau dienas, kada tie diegliai baigsis, kada bus skirta gomurio operacija, nes vis tikėjausi, kad tada galėsiu motinyste mėgautis ir aš.
Nebenorėjau bendrauti su žmonėmis, nenorėjau net savų žmonių, nes klausimai apie vaiko operaciją, jo raidą psichologiškai sekino. Taip, aš nuolatos lygindavau savo mažylį su kitais ir nuolat kaltindavau save, kad net jo raida sutrikusi dėl mano kaltės, kad ne viską gerai darau, kad gal nemoku auginti. Apie Nojaus palikimą kažkam ir laiko skyrimą sau negalėjau net pagalvoti, nepasitikėjau net vyru.
Mažylis puikiai augo, dėl to jo operacija buvo nukelta, nes gydytojai norėjo, kad vaikutis būtų kuo vyresnis ir lengviau ištvertų nejautrą. Toks medikų sprendimas man dar ilgiau pratęsė savęs kaltinimo maratoną. Tapau labai pikta, liūdna ir nebepasitikinti savimi. Jaučiausi labai labai blogai. Nedrįsau niekam išsikalbėti, maniau – nesupras. Man labai sunku priimti pagalbą iš kitų. Galvojau – kokia čia dar gali būti pagalba išsikalbant, be to, ką apie mane kiti pagalvos? Aš stipri moteris ir viską įveiksiu pati.
Dienos bėgo ir štai likimo dovana – gavau svajonių darbo pasiūlymą. Nors ir labai dvejodama, lipau per save ir sutikau. Dirbome kartu su Nojumi, jį palikdavau tik išskirtiniais atvejais vyrui ir artimiesiems. Nors trumpam atitrūkusi nuo namų, išvydau save veidrodyje ir išsigandau – kur ta moteris, kuri buvo prieš metus? Supratau, kad turiu kažką daryti, tačiau veiksmų nesiėmiau, patiko būti auka.
Ir po sūnelio operacijos niekur nesikreipiau, niekam nepasakojau, kaip jaučiuos, tikėjau, kad viskas užsimirš. Labai klydau, dar labiau pradėjau save kaltinti, kaltinti kitus, pykau ant kitų mamų, kad jų vaikai ramesni, pykau ant Nojaus, nes jis neramus vaikas, kad jis 2 metus nemiega naktimis, kad nuolat verkšlena, pykau, kad jis neatitinka mano sukurtos iliuzijos. Ir tik pajutusi fizinius skausmus, kreipiausi į gydytojus. Po ilgo diagnozės ieškojimo man buvo nustatytą Hočkino limfoma. Nors diagnozė skambėjo baisiai, pradėjau juoktis balsu, nes supratau, kad aš tai įveiksiu.
Dabar, po gydymo, suprantu, kad gyventi pirmiausia turiu dėl savęs, išmokau priimti pagalbą, atsivėrė akys – kokia esu laiminga, kokie nuostabūs žmonės aplink mane. Noriu įkvėpti moteris nebijoti dalintis išgyvenimais, nėra netinkamų išgyvenimų, viskas yra normalu, tai jūs pačios savo įsitikinimais apsisunkinate gyvenimą. Ne gėda prašyti pagalbos, ne gėda dalintis jausmais, nes moterys stebukladarės, gali savy nešioti dvi širdis.
Komentaras. Apie jausmus po gimdymo
Psichologė Rūta Julija Klovaitė, Krizinio nėštumo centras
Dauguma moterų tikriausiai prisimena pirmąsias savaites po gimdymo: visi aplinkiniai džiaugiasi, vaikelis sveikas, gimdymas praėjo sėkmingai, o pačiai kažko negera, net ašara nurieda skruostu ir atrodo, kad niekas to nesupranta.
Apie du trečdaliai gimdyvių patiria lengvos depresijos, dar vadinamos motinystės liūdesiu, simptomus, tai: nuovargis, irzlumas, prislėgtumas, verksmo priepuoliai be priežasties, padidėjęs nerimas. Simptomai dažniausiai prasideda praėjus kelioms dienoms po gimdymo. Šie negalavimai gali tęstis apie dvi savaites arba būna trumpi tokios būsenos epizodai. Dažniausiai tokia savijauta kaip staiga užeina, taip staiga ir praeina. Tačiau, jeigu visi šie simptomai užsitęsia ilgiau nei dvi savaites, būtina kreiptis pagalbos. Maždaug viena iš aštuonių pagimdžiusių moterų suserga ilgiau trunkančia pogimdymine depresija. Jai būdinga: perdėtas nerimas dėl kūdikio sveikatos ar, atvirkščiai, sumažėjęs domėjimasis savo vaiku, kaltės, menkavertiškumo jausmas, seksualinio potraukio praradimas, įvairūs įkyrumai (mintys ir veiksmai).
Atsiradimo priežastys yra labai įvairios, reikšmės turi genetiniai, socialiniai veiksniai, įvairūs stresai, moters emocinė būklė bei asmenybės ypatumai. Išskirčiau dvi pagrindines grupes. Tai fiziologinės priežastys, viena iš jų – moteriškų lytinių hormonų pokyčiai. Ir psichologinės priežastys – pasikeičia dėmesio centras (aplinkinių visas dėmesys skiriamas kūdikiui, o ne moteriai), keliami pernelyg dideli reikalavimai, nusivylimas gimdymu arba savimi, savo išvaizda, nusivylimas kūdikiu (jis nepanašus į besišypsantį vaikutį iš reklamos), apgailestavimas dėl naujos padėties (nauja atsakomybė, gyvenimo ritmo pasikeitimas). Tokiais atvejais svajonės subyra į šipulius ir užplūsta kaltė, kuri baksnoja moteriai, kad jai kažkas negerai. Moteris bando tai paslėpti, apie tai negalvoti, pasižada kitą dieną būti kitokia, neklystančia ir nepasiduodančia jausmams. Kiekvieną rytą nubunda su mintimi būti geresne mama, tačiau kaskart nepasitenkinimas savimi grįžta, apima bejėgiškumas ir atkeliauja depresija.
Keletas patarimų, kaip įveikti pogimdyminę depresiją:
Nekaltinkite savęs, kad jūs blogai kažką darote. Tiesiog taip nutinka gana dažnai.
Rūpinkitės savimi. Skirkite laiko sau, susigalvokite malonių užsiėmimų, taip šiek tiek pakelsite sau nuotaiką.
Radusios progą, ilsėkitės. Kai miega kūdikis, pamiegokite ir jūs. Pirmiausia poilsis, o tvarkymasis tikrai palauks.
Naudokite paprastus atsipalaidavimo būdus, pvz.: paklausykite ramios muzikos.
Labai padeda įvairios atsipalaidavimo technikos, meditacijos, kvėpavimo pratimai.
Kalbėkitės apie tai, kaip jaučiatės, apie savo sunkumus. Verta papasakoti apie savo savijautą žmogui, kuriuo pasitikite. Labai padeda pokalbiai su kitomis mamomis, ypač gerai savitarpio pagalbos grupelės.
Neužsisklęskite nuo vyro, judviejų artumas ypač svarbus šiuo sunkiu periodu. Prašykite ir priimkite artimųjų pagalbą, tai nerodo silpnumo, o žmonės gerai jaučiasi, kai yra naudingi kitiems.
Drąsiai kreipkitės profesionalios pagalbos, ir jums palengvės.
Lietuvoje jau penkerius metus veikia Krizinio nėštumo centras. Drąsiai kreipkitės, esame pasiruošę išklausyti, suprasti bei padėti. Pagalba yra NEMOKAMA, teikiama specialistų bei savanorių visoje Lietuvoje.
Daugiau informacijos apie mūsų teikiamą pagalbą rasite čia: www.neplanuotasnestumas.lt
„Mamos žurnalas“
