Tėčio depresija po gimdymo. Tikriausiai skamba keistai – tėčiai juk negimdo, kodėl juos turėtų apnikti pogimdyminė depresija? Taip, tėčiams netenka patirti nėštumo ir gimdymo džiaugsmų bei rūpesčių, tačiau kūdikio atsiradimas šeimoje yra didelis pokytis ne tik mamoms, bet ir tėčiams.
Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt
Įdomu, kad po gimdymo hormonų koncentracija keičiasi ne tik mamų, bet ir tėčių organizme: nustatyta, kad turinčių vaikų vyrų organizme yra mažesnė testosterono („vyriškumo hormono“) koncentracija. Kai kūdikis verkia, testosterono koncentracija padidėja, padažnėja pulsas, tėtis pajunta nerimą ir eina aiškintis, kas kūdikiui nutiko, kad jis tapo neramus.
Šis nerimas stipresnis ir testosterono koncentracija didesnė tų tėčių, kurie susilaukė pirmojo kūdikio, organizme, palyginti su „patyrusiais“, daugiau vaikų turinčiais tėčiais. Nieko keisto – nebe pirmojo kūdikio susilaukęs tėtis yra ramesnis ir geriau žino, ką reikėtų daryti.
Apie pogimdyminę mamų depresiją kalbama plačiai, apie tėčius kol kas – gana nedrąsiai. Žinoma, kad švelnesnė ar sunkesnė pogimdyminė depresija turėtų varginti maždaug 1 iš 10 mamų (kad toli gražu ne visada depresija atpažįstama, ar mama, išgyvenanti depresiją, negauna tinkamos pagalbos – kitas klausimas). Panašiai depresija paplitusi ir tarp tėčių.
Tyrimai rodo, kad tėčiams didžiausia tikimybė išgyventi depresiją yra 3–6 mėnesiai po kūdikio gimimo.
Kokios tėčių pogimdyminės depresijos priežastys
Vieną priežastį minėjome – tai didžiulis gyvenimo pasikeitimas, kuris reiškia, kad tėčiui reikia išmokti naujų dalykų (rūpintis kūdikiu), prisitaikyti prie santykių su žmona (drauge) ir gyvenimo būdo pokyčių (sunkiau tampa savaitgaliais visiems kur nors išlėkti, vakare iki vėlumos žiūrėti filmus, dažnai lankytis pas draugus ar kviestis kompaniją pas save), stengtis suvaldyti didesnes išlaidas, daugiau rūpintis buitimi. Tėčiai jaudinasi ir dėl žmonos (draugės) išgyvenimų, ir dėl kūdikio, net jei ne visada jaudinimasis turi realų pagrindą, o ką kalbėti, jei iš tiesų susiduriama su sveikatos sutrikimais.
Nereikia pamiršti ir to, kad dažnai mažiau miegama, dažniau atsibundama naktį. Sunkiau, kai kūdikiai yra neramūs, prastai miega, daug verkia, o jei tenka auginti dvynius ar pametinukus.
Tiek mamų, tiek tėčių depresijai po gimdymo didžiulės įtakos turi jų pačių tarpusavio santykiai (įtampa poroje, dažni nesutarimai ar atsiskyrimas).
Jei vienas iš tėvų išgyvena depresiją, didelė tikimybė, kad kitas irgi turės depresijos požymių. Depresija gali atsirasti ir tuomet, kai tėtis jaučiasi atstumtas, „neprileidžiamas“ prie kūdikio, jei mama itin susirūpinusi ir bijo, kad tėtis ką nors padarys netinkamai, jei atstumtas nuo žmonos, kuri ypač pasinėrusi į motinystę.
Didesnę depresijos riziką turi jaunesni ir (arba) mažiau uždirbantys tėčiai, svarbūs paties tėčio asmenybės bruožai, anksčiau buvusi depresija ar depresijos atvejai tarp šeimos narių, neseniai išgyventa netektis ar psichologinė trauma, įtampa darbe ar nedarbas.
Tėčių pogimdyminės depresijos simptomai
Jie primena mamų pogimdyminės depresijos ar „paprastos“, nesusijusios su kūdikio atsiradimu, depresijos simptomus:
- prislėgta, liūdna nuotaika, jausmas, kad gyvenimas yra pilkas, „bespalvis“, beviltiškas;
- nuolatinis nuovargis, mieguistumas, nenoras ką nors daryti, nesidomėjimas niekuo;
- jausmas, kad sunku „suimti save į rankas“;
- kaltė dėl to, kad nepavyksta „susitvarkyti su savimi“ arba dėl nepakankamos meilės kūdikiui;
- neįprastas dirglumas, kuris dar sustiprina kaltės jausmą, impulsyvumas, pykčio protrūkiai, kurie gali pereiti į smurtinį elgesį;
- noras verkti arba dažnas verksmingumas;
- įkyrios, nepagrįstos mintys, kurios gali būti labai gąsdinančios;
- apetito praradimas arba nuolatinis noras valgyti;
- sumažėjęs lytinis potraukis;
- miego sutrikimai (sunku užmigti, naktiniai košmarai, dažni prabudimai naktį, ankstyvas prabudimas);
- priešiškumas arba abejingumas žmonai (draugei) ir (arba) kūdikiui;
- sunkumas susikaupti ar priimti sprendimus;
- fiziniai simptomai, pavyzdžiui, sunkumas krūtinėje, galvos skausmai;
- rizikingas elgesys (priklausomybė nuo alkoholio, raminamųjų ir panašiai);
- mintys apie norą numirti ar nusižudyti;
- baimė ką nors blogo pasidaryti sau arba kūdikiui.
Kodėl tėčių depresija pavojinga
Ji sutrikdo ne tik žmogaus, kuris ją patiria, gyvenimą, bet ir santykius su jo artimaisiais bei tų artimųjų gyvenimus. Tėčių išgyvenama depresija ir nerimas gali pereiti į smurtą prieš žmoną (draugę), taip pat padidinti depresijos atsiradimo žmonai riziką. Jei tėvai ar vienas iš jų yra depresiški, tai ypač sutrikdo kūdikio normalią raidą: mažyliui labai svarbus artimas, saugus, atliepiantis ryšys su tėvais, kurio depresijos atveju palaikyti neįmanoma. Kai kūdikį augina depresiški tėvai, vaikas išgyvena įtampą ir stresą, jo organizme nuolat padidėjusi streso hormonų koncentracija, kuri gali paveikti smegenų raidą, dėl to gali kilti sunkumų formuojantis mažylio pažintinėms funkcijoms ir emocijų reguliacijai. Jei tėtis depresiškas, vaikai dažniau turi elgesio problemų, būna per daug aktyvūs. Didesnės įtakos tėčio depresija turi berniukams, tačiau nustatytas poveikis ir mergaitėms.
PATARIMAI MAMOMS
Ką daryti, jei manote, kad jūsų vyrui (draugui) gali būti depresija:
* Depresija gali stipriai gadinti jūsų tarpusavio santykius, bet pabandykite būti kantrios ir prisiminti, kad savo noru niekas tokios būsenos nesirenka.
Žinoma, jums nėra lengva rūpintis ir kūdikiu, ir vyru, bet stenkitės palaikyti ramybę, kad visai šeimai būtų lengviau. Kvieskite pasikalbėti apie tai, kuo jūsų vyras šiuo metu gyvena, kaip jaučiasi, apie ką galvoja. Kartais kūdikio gimimas gali paaštrinti įvairius senus prisiminimus, patyrimus, seniai nugrimzdusius pasąmonėje (pavyzdžiui, susijusius su santykiais su tėvais ar broliais/seserimis, netektimis), – kalbantis apie tai gali palengvėti, bent jau bus jums abiems aiškiau, kas vyksta. Pasiūlykite vyrui pasikalbėti ir dar su kuo nors – artimu draugu, šeimos nariais.
* Padrąsinkite vyrą kreiptis į psichikos sveikatos specialistą (psichologą, psichoterapeutą), ypač jei jam sunku kalbėtis apie savo būseną ar „paprasti“ pokalbiai nepadeda. Palaikantys artimieji yra aukso vertės, tačiau kartais reikia ne tik noro padėti, bet ir tam tikrų žinių, kurių turi tik profesionalai.
* Nelyginkite vyro su kitais vyrais (tėčiais), nesakykite, kad jis turi tik „susiimti“. Visa tai labai skaudina ir nepadeda pasijusti geriau. Stenkitės nenutolti nuo savo vyro, ieškokite galimybių jums pabūti dviese (pavyzdžiui, pasikalbėti prie arbatos puodelio miegant kūdikiui ar nueiti į kiną, kol mažylį prižiūrės močiutė). Kvieskite įsitraukti į kūdikio priežiūrą, kad vyras nesijustų atstumtas.
* Nors gimus kūdikiui gali būti sunku suplanuoti dienos ritmą, žmonėms, sergantiems depresija, naudinga, kad būtų kaip galima aiškesnė dienos struktūra: panašiu metu keltis, valgyti, išeiti pasivaikščioti, vakare eiti miegoti. Stenkitės padėti vyrui ją palaikyti.
* Jums visiems svarbu turėti galimybių pajudėti (pasivaikščioti, pasimankštinti), skirti laiko sau ar savo mėgstamam užsiėmimui (kad ir paskaityti žurnalą, išgerti arbatos). Ieškokite, kas galėtų padėti jūsų šeimai išgyventi šį laikotarpį, – pasikvieskite į pagalbą tėvus ar kitus giminaičius, kurie pagelbėtų buityje ar išeitų su mažyliu į lauką, jei turite galimybių, – pasisamdykite auklę ar namų tvarkytoją.
PATARIMAI TĖČIAMS
Ką daryti, jei manote, kad patiriate pogimdyminę depresiją:
* Jums gali būti sunku suprasti, kas su jumis vyksta ir kodėl taip jaučiatės. Savo jausmus įvardinti nelengva, dar sunkiau paaiškinti, iš kur jie kyla. Tam padeda kalbėjimasis apie savo būsenas, mintis, bandymas rasti šių būsenų priežastis ir pasekmes. Jei turite žmogų, kuriuo pasitikite ir kuris gali jus išklausyti, – pasikvieskite pokalbiui. Ypač svarbu nors trumpai paaiškinti apie savijautą savo žmonai, kad nepradėtumėte pyktis, jei jai atrodys, kad jūs labai nutolote ir norite „nusiplauti“ nuo šeimos.
* Kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą. Draugai ir artimieji gali jus palaikyti, tačiau ne visada vien to pakanka. Specialistai, kurie ne vienerius metus mokėsi, kaip bendrauti su įvairių sunkumų turinčiais žmonėmis, lengviau padės jums suprasti savo jausmus ir jų priežastis, ypač jei jų kilmė – skausmingos (galbūt jau užmirštos) patirtys.
* Bendraukite su kitais tėčiais. Savi rūpesčiai atrodo sunkiausi, tačiau pasikalbėjus su kitais galima pasidalyti patyrimu, išgirsti išradingų problemų sprendimų, kartais – suprasti, kad situacija nėra tokia sunki, kaip tuo metu atrodo. Panašaus amžiaus vaikų turinčių tėčių dairykitės tarp savo ar žmonos draugų, taip pat galite pabandyti rasti „likimo draugų“ interneto forumuose ar „senoviniu“ būdu – kieme, vaikščiodami su mažyliu.
* Stenkitės palaikyti dienos režimą, keltis, gultis ir valgyti panašiu laiku. Rūpinkitės asmens higiena, pasimankštinkite ar pasportuokite – tai neleis jums apsileisti, „ištižti“. Išeikite su kūdikiu pasivaikščioti – fizinis krūvis, ypač šviesiuoju paros metu, yra puikus vaistas nuotaikai pagerinti. Žmona tuo metu irgi galės pailsėti, tad vienu šūviu nušausite tris zuikius (kūdikiui tyras oras irgi į sveikatą).
* Stenkitės išsimiegoti. Auginant kūdikį, tai labai nelengva, tačiau pabandykite su žmona pasidalinti laiką, kai kelsitės pasirūpinti mažyliu, pavyzdžiui, vieną naktį keisite sauskelnes jūs, kitą naktį – žmona, arba pusę nakties jūs, kitą pusę – žmona. Savaitgalį vieną rytą leiskite ilgiau pamiegoti žmonai, kitą rytą prašykite, kad žmona nežadintų jūsų. Jei turite galimybių, nusnauskite po pietų.
* Nors dabar laiko greičiausiai gerokai sumažėjo, stenkitės jo rasti savo mėgstamam užsiėmimui (hobiui) – nors valandą per savaitę. Tai padės jums bent mintimis atitrūkti nuo dabartinio pasikeitusio gyvenimo ir atsipalaiduoti.
* Jei jus kankina mintys, kad nemylite ar per mažai mylite savo kūdikį, esate jam abejingas, todėl galbūt kenkiate jam, – pasistenkite prisiminti, kad jūs esate svarbus savo mažyliui. Jeigu tik galite, nešiokite mažylį, išmaudykite jį, pakeiskite sauskelnes, pakalbinkite, eikite su juo į lauką. Tai padės jums kurti artimesnį ryšį ir pajusti savo tėvystę.
* Stenkitės vengti tokių žalingų „gydymosi“ nuo depresijos būdų, kaip alkoholio vartojimo, gausaus rūkymo, sėdėjimo darbe iki vėlumos ar grįžimo į namus kaip galima vėliau. Tai nepalengvina nei jūsų, nei jūsų šeimos būsenos, tik sukuria papildomų problemų. Geriau pabandykite grįžti anksčiau ir pasikalbėti apie tai, kaip jaučiatės…
Šie patarimai naudingi ir tuomet, kai depresija apima ne po gimdymo, o kitu gyvenimo etapu. Apskritai vyrai rečiau linkę kreiptis į specialistus ar kalbėtis su artimaisiais, jiems sunkiau kalbėti apie savo jausmus, todėl depresija dažnai artimųjų neatpažįstama, o pats kenčiantysis lieka be tinkamos pagalbos. Jeigu manote, kad jūsų vyras turi depresijos simptomų, – pasikalbėkite su juo apie tai arba pakvieskite nueiti pas psichologą (psichoterapeutą).
Tėčio patirtis
Nors daug kalbama apie pogimdyminę vyrų depresiją, pavydą dėl dingusio žmonų dėmesio ar šilumos, noriu paprieštarauti. Man atrodo, kad visi normalesni, švelnesni vyrai vaiko laukia lygiai taip pat kaip ir motinos. Mano atveju, aš net labiau laukiau dukros gimimo, nei mano žmona (ji bijojo gimdymo, dėl to prašydavo, kad dukra nesiskubintų). O kai vaikas atsiranda, moterys lygiai taip pat gali pavydėti vyrų dėmesio vaikams. Ta depresija – visiškas egoizmas, matyt, depresuoja tie, kurie patys ne per daugiausiai skiria dėmesio savo kūdikiams.
Žinoma, būna įvairiausių jausmų – kadangi buvau dar labai jaunas, kai žmona pagimdė (man buvo 22 metai ), nerimavau dėl savo ateities, nes studijavau paskutiniame kurse, darbo neturėjau. Skubiai ieškojau darbo, kad tik galėčiau išlaikyti šeimą, juk dabar buvau atsakingas ne tik už save, bet ir už vaiką. Ir nors buvau jaunas, iki vaiko gimimo mėgau pašėlti, žinia apie nėštumą manęs visai neišgąsdino, nes mano žmona buvo lygiai tokia pati jauna, lygiai taip pat mėgstanti pašėlti. Sutarėme, kad vaiko gimimas nesustabdys mūsų – taip ir yra.
Aleksandras
„Mamos žurnalas“
