Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Savo istoriją mums papasakojo 25 metų vilnietė Aušra. Dviejų vaikų mama tik neseniai išsikapanojo iš pogimdyminio liūdesio, nors jaunėlei dukrytei jau 2 metai. Aušrai padėjo gydytojai.
Į susitikimą vienoje sostinės lauko kavinių moteris atėjo pasitempusi, trykštanti energija. Klausantis slogaus pasakojimo sunku buvo patikėti, kad veikėja čia ta pati – Aušra.
xxx
Sūnų pagimdžiau iškart po diplomo įteikimo ceremonijos Universitete. Stengiausi būti labai gera mama, sąžiningai vykdžiau visus knygose aprašytus nurodymus. Maudymas, nagučių karpymas, namų gramdymas. Norėjosi skaniu maistu palepinti ir po darbo „nusikalusį“ vyrą. Sau laiko visai nelikdavo. Simonas augo labai judrus. Jis – iš tų vaikų, kurie iš smalsumo iškrenta pro langus.
Nuolat jaučiau įtampą, kad jam ko neatsitiktų. Ne kartą prakaitas išpildavo nuo klaikių minčių: pjaustydama salotas virtuviniu peiliu įsivaizduodavau, kaip Simonas juo netyčia persiduria akį, jungdama skalbimo mašiną matydavau, kaip mano vaikutis į ją žaisdamas įlenda, o mašina pati įsijungia. Jei mama išleisdavo į svečius, panika apimdavo jau po kelių minučių. Sukaukus greitosios sirenai manydavau, kad ji skuba pas Simoną.
Vaidendavosi, kad ant berniuko galvytės užkrito verdantis puodas sriubos, kad jis įkišo į šakutės lizdą vinį.
xxx
Apie savo nerimą gėda buvo kam nors papasakoti, tad graužiausi viena. Supratau, kad mane išgelbės aplinkos pakeitimas. Kai Simonui sukako metai, susiradau auklę ir pradėjau dirbti. Niekas nevertė. Manau, kiekviena moteris turi savo limitą, kiek gali išbūti be visuomeninės veiklos. Mano limitas – metai. Padirbau neilgai – vėl pastojau. Teko išeiti iš darbo, nes nėštumas buvo sunkus, pusę jo praleidau ligoninėse. Nervai visai išsiderino.
Erzino bet kokia smulkmena: vaikas ką nors išpylė, vyras ne tame koridoriaus kampe pasidėjo batus, neišsiplovė kavos puoduko. Kartą nesusivaldžiusi mečiau į vyrą pliušinį kiškį. Per vizitą pas ginekologę pasiguodžiau, kad nevaldau savo emocijų. Ji paklausė: „Aštrius daiktus į vyrą mėtai?“ Atsakiau: „Minkštus, ir tai stengiuosi nepataikyti“. Ginekologė nuramino: „Tuomet nieko baisaus, užteks valerijono“. Toks ramus požiūris mane nuramino, pagalvojau – visos nėščios šiek tiek pakrinka, nieko baisaus.
xxx
Pagimdžius Rugilę užgriuvo nauji rūpesčiai. Simonas pavydėjo sesei, tekdavo akylai saugoti, kad jos nenuskriaustų. Namai nuolat būdavo apversti, nes kovodamas dėl dėmesio Simonas savo energiją liedavo dūkdamas bute. Buitis taip alino, kad su didžiausiu entuziazmu sutikau padirbėti namie vertėja. Pamaniau – vakarais vaikams sumigus versiu knygą, šiek tiek užsidirbsiu ir dvasiškai pailsėsiu. Tačiau vaikai užmigdavo vėlai, o aš nemokėjau normuoti darbo. Dažnai išsėdėdavau prie kompiuterio iki ryto, kol Rugilė prabusdavo valgyti. Prigulusi šalia su džinsais ir megztiniu duodavau krūtį ir akimirksniu užmigdavau. Taip beveik metus naktį išmiegodavau po 3-4 valandas.
xxx
Ryte galvodavau: „Košmaras, vėl reikia keltis, tvarkyti namus, gaminti Simonui pusryčius…“. Viską pradėjau daryti sulėtėjusiais judesiais. Kol mano vangumas netrukdė vaikams, nekreipiau į tai dėmesio. Bet netrukus pradėjo kentėti ir jie: nebenorėjau Simonui skaityti knygučių, kartu dėlioti kaladėlių, nekreipdavau dėmesio, kad jis vėl apsirengė tuos pačius aplaistytus drabužėlius. Savaites neišvesdavau vaikų į lauką. Kai pagalvodavau, kad reikės abu aprengti, iš 4 aukšto nutempti vežimėlį, paskui vėl partempti atgal… Nuramindavau save, kad vis tiek nėra kur vaikščioti, nes parke šalia namų tik žudo ir prievartauja…
Žiauriai sunku pasidarė gaminti maistą. Košės vis prisvildavo. Vaikus užversdavau žaislais, o pati ir dieną ,,sulįsdavau” į kompiuterį, kad pabėgčiau nuo realybės. Vakarais iš darbo grįždavo vyras ir išsitiesdavo ant sofos su televizoriaus pultu rankoje. Jam atrodydavo, kad per dieną plušo šeimos labui, nuvargo ir turi teisę pailsėti. O aš juk visą dieną buvau namie ir „nieko neveikiau“. Sakydavau vyrui: „Įsivaizduok, kad tave po darbo dienos biure užrakintų ir nakčiai. Toks dabar mano gyvenimas – monotoniškas darbas 24 valandas per parą“.
xxx
Kasdien jaučiausi vis blogiau, vos prastumdavau dieną. Mokėjau pažiūrėti į save iš šono. Mačiau bjaurų vaizdą. Smerkiau ir graužiau save, kad nenoriu tvarkytis, nesidžiaugiu vaikais. Ašaros pasirodydavo labai greitai. Negalėjau žiūrėti net kai kurių ,,Žinių” reportažų. Pamačiusi sužeistą ar motinos paliktą vaiką pradėdavau verkti, dėl to krimsdavausi visą vakarą. Mano būseną puikiai atspindi Grimų pasaka apie Elzytę. Elzė raudojo ir graužėsi dėl to, kad kada nors po daugybės metų jos artimieji eidami į rūsį kažko paimti žus, nes ant jų užkris kirtiklis.
xxx
Kartą atsitiktinai skaitydama mamų puslapį internete radau gydytojos psichiatrės koordinates. Parašiau jai laiškutį elektroniniu paštu, papasakojau, kaip man negera. Ji man parašė, kad turime susitikti. Pasikalbėjome jau kitą dieną. Manęs išklausiusi, ji iš kart pasakė – vaikeli, tau reikia pagalbos. Patarė kuo greičiau kreiptis į savo rajono Psichinės sveikatos centrą (beveik kiekvienoje poliklinikoje yra kabinetas, kur konsultuoja gydytojas psichiatras). Priklausiau Lazdynų rajono poliklinikai, tad užsiregistravau pas vietinį psichiatrą.
Buvo gėda pasakoti apie save, bet gydytojas nuramino, kad tai – tipiškas atvejis. Jis skyrė vaistų ir psichoterapiją. Laimei tie vaistai kompensuojami (šiaip – gana brangūs), nes vyras nebūtų davęs pinigų jiems pirkti, būtų tekę skolintis. Jo nuomone, prie vaistų priprasiu ir nebegalėsiu be jų gyventi. Bet pasitikėjau gydytoju, kuris tikino, kad prie naujos kartos antidepresantų nepriprantama. Iš vaistinės ėjau labai liūdna. Galvojau: „Štai, priėjau liepto galą, išprotėjau“. Nelabai tikėjau, kad piliulės padarys mano gyvenimą mielu.
xxx
Gydytojas įspėjo, kad vaistai pradės veikti po 2 savaičių, tačiau jų poveikį pajutau jau antrą dieną. Manau, todėl, kad vis buvau arba nėščia, arba maitinanti, tad apie 3 metus nevartojusi jokių vaistų. Todėl į antidepresantus organizmas sureagavo žaibiškai. Vaistų poveikio nepavadinčiau „lėtu kapstymusi iš duobės“. Jie suveikė staigiai. Tiesiog atsikėliau vieną rytą ir pajutau jėgų antplūdį, norą tvarkytis, eiti. Visiškai pasikeitė požiūris į save pačią. Vėl pasijutau normaliu žmogumi, atsirado tvirtybė, noras už save kautis.
Suvokiau medikamentų veikimą: dėl jų mano kraujyje atsirado daugiau hormono seratonino. Tačiau vaistų visą gyvenimą negersi. Supratau ir tai, kad tuo metu, kai juos vartoju, turiu pakeisti savo požiūrį į daug dalykų. Tam buvo skirti psichoterapijos seansai. Reikia suvokti, kad vaistai problemų neišspręs. Jos liks, tik pasikeis požiūris į jas. Jis taps blaivus. Jei anksčiau verkdavau žiūrėdama „Žinias“, dabar baisius siužetus vertinu blaiviai: tai gyvenimo dalis, kurios aš nepakeisiu.
xxx
Ilgai gėdinausi kam nors pasakyti, kad geriu antidepresantus, bet jei išsitardavau, sužinodavau, kad… ir mano pašnekovas juos gėrė ar geria. Kai pediatrės paklausiau, ar gerdama antidepresantus galiu maitinti krūtimi, ji nušvito: „Žinoma, galima, aš ir pati juos gerdama maitinau“. Depresija dabar tapusi madinga liga.
Mamoms patarčiau – nelaukite, kol ji atsėlins, nedelskite tol, kol nebenorėsite ryte lipti iš lovos. Depresijos pradžią galima pajusti, todėl kreipkitės pagalbos, kai tik pagausite save galvojant: „kažkas nemiela“, „ne taip įsivaizdavau savo motinystę“. Tuomet galbūt užteks trumpo aplinkos pakeitimo, gero poilsio, psichologo konsultacijos. Mylėkite save labiau, nebijokite trumpam ištrūkti iš namų, pabėgti nuo vaikų. Maži jūsų patirti malonumai vaiko nenuskriaus, o Jūs atsispirsite ligai.
Vaistus gėriau 6 mėnesius (nors jų kursas – 8 mėnesiai). Pasibaigus recepto galiojimo laikui, kas mėnesį turėdavau eiti pas gydytoją naujo. Kartą Rugilė sirgo, negalėjau išeiti iš namų. Vaistų nenusipirkau ir pajutau, kad galiu gyventi be jų.
„Mamos žurnalas“
