Kokie sunkumai kuriant ryšį su kūdikiu gali iškilti tada, kai mama jaučiasi išsekusi, pavargusi arba serga depresija?
Pataria gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Nuovargis: kai vienintelis noras – išsimiegoti
Su miego stoka susiduria daugelis naujai iškeptų mamyčių. Kartais atrodo, kas gi čia tokio: juk yra žmonių, kurie nuolat neišsimiega, tenkinasi keliomis valandomis per parą, nes dirba, arba visą parą nemiega – pavyzdžiui, turi budėti. Tik gimus kūdikiui gimdytojams tampa aišku, kodėl tiek daug jaunų tėvų kalba apie nuolatinį norą išsimiegoti, ir net liaudies dainose motinystė apdainuojama kaip vaikelio supimas ant rankų nesumerkiant akių…
Sunkiausia tai, kad „budėjimo režimas“, kai reikia keltis kas kelias valandas žindyti arba maitinti iš buteliuko, panešioti, pasupti, pakeisti sauskelnes, trunka ištisą parą, be jokių išeiginių ir laisvadienių.
„Paprastas“ žmogus po sunkios darbo savaitės „nusipelno“ pailsėti, tačiau mamą, ypač jei ji žindo kūdikį, pakeisti galėtų nedaug kas. Vis dėlto poilsis labai svarbus gerai mamos savijautai: nuolat pavargusi, neišsimiegojusi, ji galiausiai tampa irzli, ją pradeda erzinti kiekvienas menkniekis, būna ne tokia kantri savo vaikeliui ir pyksta, jei jis neramus.
Savo ruožtu kūdikis, jausdamas mamos nerimą ir dirglumą, pats tampa neramus, tokiu būdu jį prižiūrėti darosi dar sunkiau, ir taip sukasi užburtas ratas.
Ką daryti, kad taip nenutiktų? Pirmiausia – pasirūpinkite savimi dar iki tol, kol „nutrūksite“ (atsiminkite: užkirsti kam nors kelią kainuoja kur kas mažiau pastangų ir laiko nei vėliau pataisyti situaciją).
Pasistenkite išsimiegoti. Jei kūdikis neramus, jį tenka daug nešioti, galbūt pavyktų prigulti ir pamiegoti dienos metu, nekreipiant dėmesio į susikaupusius namų ruošos darbus. Pasiskirstykite su vyru, kuris ilgiau pamiegos šeštadienį ryte, o kuris – sekmadienį („savo“ rytą pažindžiusi tiesiog perduokite kūdikį vyrui ir nueikite pamiegoti dar porą valandų). Gal pavyktų suderinti ir nakties „budėjimus“ (žindyti, be abejo, vyras negalės, bet pakeisti sauskelnes ar panešioti neramų kūdikį – kodėl gi ne). Negalvokite, kad kažkas jums negerai, jeigu nepajėgiate pati pasirūpinti vaikeliu: vertinkite miegą kaip antidepresantą, tabletę nuo nuovargio, kurią skyrė gydytojas jūsų ir jūsų kūdikio savijautai gerinti (o miegas juk kur kas geresnis ir malonesnis vaistas!).
Ieškokite pagalbos. Nesidrovėkite paprašyti pagalbos, jei jums jos reikia. Kai kuriose šalyse yra iš senovės likusi tradicija, kad moteris pirmosiomis dienomis po gimdymo kartu su kūdikiu apsigyvena pas savo mamą ir ten praleidžia kurį laiką, kad grįžtų į namus abu jau sustiprėję.
Tuo metu jaunąja mama visaip rūpinamasi, jai netenka nei gaminti maisto, nei tvarkyti namų, o reikia galvoti apie save ir savo kūdikį, kurti ryšį su vaikučiu.
Išnaudokite ir jūs savo būseną tam, kad jaustumėtės geriau! Moterimis po gimdymo tikrai daug kas linkęs pasirūpinti, be to, visada yra tokių, kurie domisi, nori aplankyti, teiraujasi, kaip jaučiasi mažasis šeimos narys. Galbūt gera linkintys artimieji galėtų pasirūpinti pirkiniais, paruošti ir atnešti maisto, kad jums to nereikėtų daryti ar bent jau tektų daryti kuo rečiau? Jei kas nors klausia, ar negalėtų kuo nors padėti – nesidrovėkite paprašyti. Leiskite nuvalyti dulkes ar išplauti grindis, o gal porai valandų išvežti mažylį į lauką, kad jūs galėtumėte nusnūsti ar bent jau neskubėdama išgerti puodelį arbatos.
Raskite laiko sau. Iki gimdymo jūs tikrai galėjote sau skirti nemažai laiko, kad ir ramiai paskaityti knygą ar žurnalą arba pasivaikščioti galvodama apie tai, kas jums rūpi. Atsiradus vaikeliui, neretai visi rūpesčiai ima suktis tik apie jį: ar jis sotus, ar jam viskas gerai, ar nieko neskauda… „Laisvu“ laiku mama ima tvarkytis, o savimi pasirūpinti nebėra kada. Vis dėlto bandykite rasti laiko savo pačios poreikiams: galbūt kartą per savaitę kas nors gali porą valandų pabūti su mažyliu, kad jūs išeitumėte susitikti su draugėmis, pasivaikščioti ar tiesiog pagulėti nieko nedarydama. Tai būtina, kad atgautumėte energiją ir nesijaustumėte vien duodanti save kūdikiui, o pati nieko negaunanti. Žinoma, mama savo vaikui turi duoti labai daug, tačiau, atidavusi viską, ji nebeturės ką duoti, taigi geriausia būtų išlaikyti pusiausvyrą tarp savo poreikių ir rūpinimosi kūdikiu.
Išmokite nurimti. Motinystė – didelis iššūkis, nuolat keliantis naujų užduočių ir klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Būna, kad emocijos ima taip kunkuliuoti, jog sunku būti kantria ir jautria mama. Nėra lengva valandą ar daugiau nešioti kūdikį ir raminti jį… Pabandykite rasti, kas jums padeda nurimti pačiai, kai esate tokia sudirgusi, kad, rodos, padarytumėte bet ką (žinoma, ne pačius geriausius dalykus…). Vieniems padeda gilus kvėpavimas skaičiuojant iki 10, kitiems – lėtai išgerta šalto vandens stiklinė. Galima paklausyti ramios, negarsios muzikos, išsimaudyti ar išeiti pasivaikščioti. Nors ir atrodytų nejautru palikti lovytėje verkiantį kūdikį, jei jums pradeda atrodyti, kad tuoj imsite jį purtyti iš pykčio, kad tik pagaliau nutiltų ir nebereikalautų kažko, ko jūs negalite atspėti – geriau paguldykite jį į lovytę ir nueikite į kitą kambarį išgerti vandens ar giliai pakvėpuoti.
Per porą minučių neturėtų nutikti kažkas ypač baisaus, o jūs galėsite susitvardyti ir grįšite prie kūdikio ramesnė. Jei parėjo vyras, o jūs jaučiatės visiškai be jėgų – išsprukite nors trumpam į lauką.
Pamatysite, kaip sumažės pyktis ir jums nebereikės jo išlieti kažkam kitam.
Depresija
Nuotaikų svyravimas po gimdymo pasitaiko gana dažnai. Apie juos skaitykite išsamiame šio numerio straipsnyje „Nepatogi tema“. Kaip atskirti, kada yra apėmęs normalus pogimdyminis liūdesys, o kada – jau depresija, kuriai gali prireikti specialisto pagalbos? Paprastai su kūdikio gimimu susijęs liūdesys trunka neilgai, apie 2-3 savaites, jis nekelia grėsmės mamai arba vaikeliui. Artimieji gali padėti tiesiog būdami šalia, leisdami mamai daugiau pailsėti, palaikydami ją. Apie depresiją galima galvoti tada, kai prislėgta nuotaika užsitęsia ilgiau kaip 3 savaites arba atsiranda minčių apie savižudybę ar mama nebesugeba pasirūpinti vaikeliu (pavyzdžiui, tiesiog nėra jėgų keltis iš lovos ar panešioti mažylį, nors jis verkia ir prašo dėmesio).
Dar pogimdyminei depresijai būdinga:
- nesidomėjimas savo kūdikiu arba pyktis jam,
- nesirūpinimas savimi,
- savęs kaltinimo ar bevertiškumo mintys,
- miegama ilgiau ar trumpiau nei įprastai (žinoma, sunku tai įvertinti auginant mažą vaikelį, dėl kurio poreikių ir taip tenka miegoti kitaip, nei visada, tačiau pabandykite suprasti, ar miego stoka susijusi su nauju gyvenimo būdu, ar su pasikeitusia emocine būsena),
- pasitenkinimo gyvenimu nejautimas,
- apetito ar svorio pokyčiai,
- pasikartojančios mintys apie mirtį ar savižudybę.
Tyrimai rodo, kad mamos, išgyvenančios depresiją, mažiau bendrauja su savo kūdikiais. Jos rečiau juos žindo, žaidžia su jais ir mažiau skaito savo ūgtelėjusioms atžaloms. Taip pat depresiškų mamų elgesys, prižiūrint savo naujagimius, gali būti nepastovus: kartais jos mylinčios ir dėmesingos, kartais vengia bendravimo ir neatsiliepia į savo kūdikių siunčiamus signalus. Dėl tokio nepastovumo gali susidaryti nesaugus ryšys.
Pogimdyminės mamos depresijos poveikis vaikui:
Vaiko elgesio sutrikimai, įskaitant ir miego sutrikimus, pykčio protrūkius ir agresyvumą.
Gali būti vėlesnė pažinimo funkcijų raida – vaikas gali pradėti vaikščioti ir kalbėti vėliau nei kiti, gali būti mokymosi sutrikimų.
Žemesnė vaiko savivertė, didesnis nerimastingumas ir baimingumas, vaikai pasyvesni ir labiau priklausomi.
Mamų, sergančių pogimdymine depresija, vaikai turi didesnės rizikos anksti susirgti depresija.
Pagalba sau
Svarbu žinoti, kad, jeigu susirgote pogimdymine depresija, tai nėra gėdinga, ir jūs neturite jaustis kalta: tai nuo jūsų nepriklauso, jūs netampate blogesne mama.
Tam, kad galėtumėte sukurti geresnį ryšį su kūdikiu, jums svarbu ieškoti pagalbos:
Suraskite žmonių, su kuriais galėtumėte pakalbėti apie savo jausmus. Galbūt tai jūsų draugės ar artimi giminaičiai, galite pagalvoti apie bendruomenę, kurioje lankotės ar priklausote (rankdarbių mėgėjų ratelis, bažnyčios bendruomenė, kaimynių susibūrimai lauke ant suoliuko – viskas tinka, kur galite jaustis suprasta ir išklausyta).
Raskite, kas galėtų padėti jums rūpintis kūdikiu, namų ruoša ir kitais rūpesčiais, o jūs tuo metu galėtumėte pailsėti. Jei neturite netoliese gyvenančių artimųjų – ieškokite namų tvarkytojos ar auklės, jei negalite sau to leisti – prašykite pagalbos vyro ar draugių.
Kasdien skirkite sau nors 15 minučių. Per tą laiką darykite tai, kas jus atpalaiduotų ir leistų geriau pasijusti.
Kasdien rašykite dienoraštį apie tai, kaip jaučiatės ir ką galvojate. Tai geras būdas išlieti savo jausmus, o vėliau pažiūrėti, kaip jautėtės ir kuo skiriasi jūsų dabartinė būsena nuo ankstesnės.
Neužsibrėžkite atlikti galybės darbų. Nuspręskite, kas būtina, o kas gali apsieiti ir be jūsų. O geriausia – darykite ne daugiau kaip 1 darbą per dieną. Jei kažko daryti negalite, neverskite savęs.
Leiskite sau blogai jaustis, apimta gausybės jausmų, net tokių gąsdinančių, kaip pyktis ir liūdesys. Būti mama – nereiškia vien mėgautis savo kūdikiu ir nuolat šypsotis. Visiškai normalu, kad galite pykti ant savo vaiko ar ant savęs arba vyro, kad jaučiatės nusivylusi arba liūdite.
Nebandykite neigti savo jausmų ar bėgti nuo jų – tiesiog pabūkite su jais, pasistenkite geriau suprasti, kas su jumis vyksta. Jei pyktį tik neigsite, jis niekur nedings, bet šiek tiek pabuvus su juo ir „išjautus“, jis gali pradėti mažėti.
Atsiminkite, kad jūs neturite būti supermama. Apie supermamas galite paskaityti daug kur: šiuo metu labai populiaru būti tokia, kuri viską suspėja, puikiai atrodo ir susitvarko su visais rūpesčiais. Galite išgirsti ir pasakojimų apie superkūdikius, kurie miega visą naktį ir priauga po porą kilogramų per mėnesį.
Nebandykite savęs nuolat lyginti. Gal ir tikrai jūsų kūdikis pats neramiausias iš visų, o jūs – labiausiai pavargusi, tačiau, kaip jau anksčiau kalbėjome, taip būna, kad kūdikiai ir mamos nėra vienodi. Jei bendraudama su kitomis mamomis ar šeimomis tik susierzinate – nebendraukite, geriau paskambinkite seniai matytai draugei ir pakalbėkite apie kažką kita, ne tik apie mamos rūpesčius.
Saugokite save ir žinokite: kad ir kaip būtų, jūsų kūdikis jums yra išskirtinis, nes jis – jūsų, o jūs jam galite būti pati geriausia mama, nes jūs – jo mama. Nesvarbu, kad ir kokių netobulumų savyje įžvelgtumėte, jūs turite visas galimybes būti jautri ir puiki mama.
Kreipkitės pagalbos į psichiatrą ar psichoterapeutą. Jeigu depresija nėra sunki ar ilgai užsitęsusi, jums gali neprireikti gydymo vaistais, užteks vien psichoterapijos. Tačiau sunkesnei depresijos formai gydyti gali tekti skirti antidepresantų (tai daro gydytojas psichiatras).
„Mamos žurnalas“
