Apie depresiją po gimdymo rašėme ne kartą. Šį kartą pakalbėkime apie lengvą pogimdyminį liūdesį, vadinamąjį baby blues. Ši būsena aplanko vos ne kiekvieną mamą.
Apie nuotaikas po gimdymo pasakoja Perinatalinės psichologijos ir medicinos asociacijos valdybos narė, tarptautinės motinystės tyrimų asociacijos MaMSIE narė, Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros doktorantė ir triskart mama psichologė psichoterapeutė Agnė Matulaitė.
Ar nėštumo metu pagal moters nuotaiką galima nuspėti, kaip ji jausis po gimdymo, ar ją užklups liūdesys? Kokie požymiai gali parodyti, kad nėštukės nervų sistema jau „kliba“? Kas dar yra norma, o kas jau nebe? Tarkime, ar verkti žiūrint beveik visus filmus, net ir animacinį filmuką „Pilkakaklė“ – normalu?
Apie nėštumo metu padidėjusį moters emocinį jautrumą kuriami mitai tikrai neatspindi realybės. Tik kartais jais taip stipriai tikima, jog pačios moterys to net ima laukti: dalis moterų teigia, kad nėra „tipiškos nėščiosios“, nes nejaučia padidėjusio dirglumo! Žinoma, visuomet yra ir sunkiau su savo pasikeitimais susitaikančių moterų. Tai kiek panašu į išgyvenimus menstruacijų metu: vienos moterys tampa dirglios, o kitos tai išgyvena ramiai, kaip savo natūralią ypatybę, kaip priminimą, kad yra moterys.
Verta paminėti, kad nėštumo metu kūniški procesai reikalauja daugiau energijos nei įprastai, todėl mažiau jėgų lieka kitai veiklai – tai gali kelti moteriai susierzinimą. Erzinti gali ir kiti žmonės, žiūrintys į ją tarsi į ligonę ar nevisavertę. Jiems reikėtų suvokti, kad nėštumas – visiškai natūrali moters būsena, tai tiesiog gyvenimo etapas, ne liga.
Nebūtinai dirgli nėščioji bus verksminga nauja mamytė, nors statistika rodo, kad sąsajų yra. Pats polinkis verkti žiūrint emocingus filmukus (toks, beje, ir yra „Pilkakaklė“), o gal net vaikišką sauskelnių reklamą dar iš tiesų nieko nerodo. Gal moteris tiesiog nėra linkusi slopinti savo natūralių kūniškų reakcijų? Gal ji taip pat mėgsta ir šokti rokenrolą, ir užkrečiamai kvatoti jai smagioje draugijoje, ir saldžiai užmiega kūdikišku miegu vakarui atėjus? Tad svarbus bendras konkrečios nėščiosios emocinio gyvenimo pažinimas.
Ar nėštukei šį emocinį dirglumą išgyventi kantriai, ar stengtis jį suvaldyti? Kas padeda tapti emociškai stabilesnei?
Svarbu suvokti, kad padidėjęs jautrumas turi priežastis, kad ir kokios mažareikšmės aplinkiniams jos atrodytų. Tad svarbu neskubėti ir susivokti, kas gi yra tas nerimo šaltinis. Gal sunku susitaikyti su jėgų stoka? O gal norisi būti ne tik besilaukiančiai mamai, bet superenergingai besilaukiančiai mamai, nuostabiai darbuotojai, žmonai ir namų šeimininkei vienu metu? Atlaidumas sau ir aplinkinių parama padeda jaustis kur kas geriau. Man ausyse skamba vieno pažįstamo žmogaus žodžiai, pasakyti savo besilaukiančiai žmonai: „Tiesiog nuostabu, kad, regis, tu tiesiog ramiai sėdi, o atlieki tiek daug – dabar tavyje vyksta mums abiem tokie svarbūs dalykai…“
Kodėl stabilios nervų sistemos moterys po gimdymo „išsiderina“ – tampa jautrios, verksmingos, nervingos?
Gimdymas dažnai suvokiamas kaip kulminacija, lūžio taškas. Jausmai po šio lūžio priklauso nuo to, kaip moteris save jautė, ką išgyveno gimdymo metu. Dažniausiai moterys patiria prieštaringus jausmus: iš išorės atrodo apimtos ramybės (plato stadija), o viduje gyvena nuovargis („Jaučiuosi kaip po sunkaus fizinio darbo.“), rūpestis („Kaipgi ta mano brangenybė?“, „Kaip mano vyras jaučiasi, ką mano apie pasikeitusius mus, savo vaikelį?“), džiaugsmas („Aš tai padariau, man pavyko!“), nerimas („Ar sugebėsiu būti gera mama?“) ir begalinis, regis, visa apimantis egzistencinis liūdesys („Pasibaigė tai, kas tęsėsi taip ilgai, ko taip laukėme…“). Užsitęsus arba dominuojant vidiniam liūdesiui bei nerimui, bėgant nesulaikomoms ir paaiškinimo tarsi neturinčioms ašaroms, moterį gali apimti ir anglų kalboje romantišką vardą turinti būsena – baby blues (kūdikio bliuzas arba graudulingos godos). Šios būsenos nereikia painioti su kur kas rimtesne, kliniškai diagnozuojama liga – depresija po gimdymo, kuri nors ir gali išsirutulioti iš pirminio liūdesio, bet paprastai prasideda kiek vėliau.
Ar moters dvasinė būsena po gimdymo priklauso nuo to, kokie santykiai šeimoje?
Taip, labai priklauso. Sunku, jei santykiai šeimoje, kur sulaukiama vaikelio, yra sunkūs ar įtempti. Jei kalbame apie nepaaiškinamą moters liūdesį po gimdymo, svarbu suvokti, kad vadinamieji „kūdikiški bliuzai“ yra visiškai normalu, juos patiria beveik 75 procentai ką tik pagimdžiusių moterų, šiaip jau esančių „stabilios psichikos“ ir besidžiaugiančių puikiais santykiais su artimaisiais.
Kokie požymiai rodo, kad moterį apėmęs tas pogimdyminis graudulingumas?
Tai lengvai atpažįstama. Gali norėtis verkti be jokios išorinės priežasties, mažylis gali nebeteikti džiaugsmo, gali apimti beprasmybės, nesupratimo, ko iš Jūsų norima, jausmas.
Kas slypi po šia būsena? Kaip Jūs ją paaiškintumėte?
Reikia suvokti, kad motinystė, kad ir kaip tam ruošiamės, gali būti patiriama kaip visiškas buvusių laisvių suvaržymas – be jokio kelio atgal. Be galimybės sustoti. Tad nors ir kaip svajojome ir mokėmės mums naujo mamos vaidmens, mus gali nustebinti tas visaapimantis mastas, kai staiga nebetenkame JOKIO pasirinkimo –rūpintis vaikeliu ar ne, daryti tą ar aną, viskas, kas mums buvo įprasta – STAIGA, gimus vaikeliui, pakinta. Ir reikalauja TUČTUOJAU užmiršti buvusį, nėščiai moteriai daugiau ar mažiau būdingą rūpestį savimi, savo sveikata, savo gera nuotaika, ir imti rūpintis kitu…
Tuo tarpu po gimdymo ir šiaip moteris dažniausiai jaučiasi labai šiaip sau – dėl fizinių plyšimų gimdymo metu, skaudančių ir tarsi plėšomų krūtų, dažnai – gimdymo metu patirtos nemigos (vaikučio gimimo laiko juk nepasirinksi!), dėl hormoninių permainų, o kur dar nerimas, kad moterys jaučiasi nežinančios, nei kaip laikyti, nei kaip vystyti, nei kaip užmigdyti, nei apskritai, ko konkrečiai šiuo momentu nori naujasis mūsų brangenybė… O jeigu dar gydytojas ar slaugė ne taip pažiūrėjo ar nepaaiškino, kas vyksta su mažyliu, o jei dar pakritikavo nevisiškai sėkmingas pastangas priglausti jį arba ją prie savęs…
Tuomet ne tik liūdesys, bet ir nepilnavertiškumo jausmas, o gal ir kaltė gali labai greitai užplūsti naujosios mamytės širdį.
Ši būsena gali būti dar sunkesnė, jei pats gimdymas moters yra suvokiamas kaip labai sunkus, skausmingas, ilgas, varginantis, jei jai atrodo, kad gimdymo metu nebuvo atsižvelgta į ją, jos norus, ar kūdikis gimė neišnešiotas. Taip pat, kaip jau minėjau, jei santykiai šeimoje yra sudėtingi ar nepalaikantys.
Kaip gydyti „kūdikių bliuzą“?
Pirminiam liūdesiui „gydyti“ svarbus švelnus aplinkinių dėmesys, palaikymas, supratimas, galėjimas pasikalbėti ir būti suprastai. Puikiai padeda… šilta vonia, geras išsimiegojimas, aplinkinių pagalba leidžiant sau atsigauti ir pailsėti. Juk kartais nepelnytai užmirštama, kad tai, kas ką tik įvyko, sukelia šoką mūsų organizmui ir didžiulį hormonų virsmą, todėl pats metas pasirūpinti savimi. Užmirškite neplautus indus, dulkes ant baldų ar vaiko kambario įrengimą – leiskite sau tiesiog pasidžiaugti didžiuliu pokyčiu ir atsigauti. Vaikui užtenka tik jūsų buvimo šalia, o visa kita tikrai gali palaukti. Reiktų neužmiršti ir psichologinio šoko. Idealiausia, jei galėtume sau leisti į motinystę „neįšokti“ stačia galva, o pamažu pratintis, tarsi brisdama į dar nepažintus vandenis.
Taip pat šiuo atveju naudinga:
a) būti pasiruošusiai tokiai savo nuotaikai, ir jei jau tokie jausmai užgriūna, prisiminti, kad laikinas liūdesys šiuo metu – visai normalu;
b) turėti su kuo apie tai pasikalbėti – draugą, mamą, o gal net medicinos seserį ar konsultantą, psichologą;
c) sugalvoti, kas ir ką konkrečiai darys pirmosiomis dienomis, grįžus iš ligoninės: geriausia tai jau būti aptarus partneriu: dalinkitės atsakomybę, pasirūpinkite malonumais (mėgstamas patiekalas, geras filmas, pagulėjimas vonioje);
d) žinoti, kad jei užkluptų (o taip gali būti) noras pakenkti sau ar kūdikiui –tuoj pat apie tai su kuo nors pakalbėti, kreiptis pagalbos į specialistus;
e) prisiminti, kad jei darosi visai blogai – paprašyti artimųjų leisti jums pailsėti, išvykti be vaiko;
f) neužmiršti, kad jei kankina nemiga – nereikėtų jaudintis, o pasistengti pamiegoti ar pasnūduriuoti dienos metu;
g) atsiminti, kad iš esmės tai, kaip mes jaučiamės – priklauso nuo mūsų pačių požiūrio į naujus gyvenimo pasikeitimus.
Kaip „kūdikių bliuzo“ būseną atskirti nuo tikros depresijos?
„Kūdikių bliuzai“ paprastai trunka neilgai, iki savaitės, emocinė būsena vis dėlto yra lengviau paveikiama išorinio įsikišimo ir jai gydyti paprastai nereikia vaistų. Deja, ši būsena gali peraugti į tikrąją depresiją, kuriai jau būdingas nuolatinis verksmingumas, savęs kaltinimas, pyktis, gilus liūdesys, nemiga ar nuolatinis noras miegoti, apetito stoka ar alkis, noras izoliuotis nuo aplinkinių, nereagavimas ar sulėtėjusi reakcija į aplinką, išimtiniais atvejais – net ir ketinimai nusižudyti. Tikroji pogimdyminė depresija dažniausiai prasideda kiek vėliau, jai būtinas gydymas. Beje, ji būdinga ir naujiesiems tėčiams.
Ar po vieno gimdymo patyrusi baby blues, moteris šią būseną patirs ir pagimdžiusi kitus vaikus?
Nebūtinai.
Ar rekomenduojami raminamieji (o gal antidepresantai)?
Ne, rekomenduojamas mano aukščiau aprašytas veiksmų planas.
Kada jau kreiptis į gydytoją?
Idealiu atveju į gydytoją ar kitą specialistą reikėtų kreiptis vos iškilus kokiam nors neaiškumui, keliančiam nerimą. Deja, paprastai kreiptis delsiama. Tai gali būti susiję ir su baime būti išjuoktai, sukritikuotai, kad dėl mažmožių jaudinamasi. Vis dėlto pamažu ir Lietuvoje atsiranda medikų, kuriamos klinikos, kur specialistai nepamiršta naujųjų mamyčių, bendrauja su jomis ir kartu aptaria jų pirmuosius žingsnius nelengvame naujo žmogučio auginimo kelyje.
Ar baby blues rodo, kad moteris dar nebuvo subrendusi motinystei ar kad nemyli savo vaiko?
Ne, nieko tokio tikrai nereiškia.
Ačiū už patarimus.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
