Ar visoms užsitęsusios motinystės atostogos – palaima? Kalbamės su psichologe Lina Cirtautiene.
Mūsų moterys turi išmokti motinystėje rasti prasmę – anksčiau su kūdikiu būdavo kelis mėnesius, o dabar reikia išbūti net 2 metus, o jei gimsta antras – ir visus 4. Ar tai visoms moterims pakeliama?
Nors visos esame mamos, bet skiriamės daug kuo – gyvenimo būdu, asmeninėmis savybėmis, užsiimama profesine veikla. Visa tai ir dar daugiau turi ryšį su tuo, kaip mes jaučiamės būdamos motinystės atostogose. Vienos mūsų, dar studijų laikais išvažiavusios studijuoti į kitą miestą, taip ilgėdavomės namų, kad vos išbūdavome savaitę nesugrįžę į šeimą. Tuo tarpu kitoms tai buvo laikas, pažymėtas „laisvės“ ženklu – daug veiklų, daug draugų, aktyvus visuomeninis gyvenimas. Tas pat išlieka ir sukūrus šeimą – vienos šeimos gyvena aktyvų gyvenimą, kitos daugiau džiaugiasi vienas kitu ir ryšiai su išore kiek nublanksta. Čia „teisingo“ pasirinkimo nėra – jei gyvendami tam tikromis sąlygomis jaučiamės laimingi, vadinasi, jos tinkamos.
Kas atsitinka sąlyginai suskirstytose šeimose, kuomet jos susilaukia vaikelio? Pirmosios jų stengiasi visiškai išgyventi tėvystės džiaugsmus, tuo tarpu antrosiose – iš pradžių tėvai irgi jaučiasi laimingi, tačiau kūdikiui paaugus jiems pristygsta intensyvesnių socialinių santykių. Štai tuomet aktyvios mamos ir nedrąsiai prisipažįsta, kad jos nebesijaučia laimingos vien būdamos namuose su kūdikiu. Jos jaučiasi kaltos matydamos aplinkui pirmojo tipo šeimų mamas, kurios vis dar mėgaujasi motinyste ir tarsi klausia „Nejau nemyli savo vaiko, jei tau nesinori su juo būti?“ Klausimas neteisingas. Antrojo tipo šeimų mamoms atsiranda „bendravimo“ badas, kuris niekaip nesusijęs su jų šiltais jausmais savajam kūdikiui.
Ir čia tradicijos ilgo ar trumpo buvimo motinystės atostogose greičiausiai niekuo dėtos…
Dabar labai nepopuliaru sakyti, kad su vaiku namie 2 metai – nuobodu. Reikia kalbėti atvirkščiai – kad čia gyvenimo esmė. Teoriškai tai visos supranta, tačiau praktiškai yra kitaip. Kaip išbūti tiek ilgai TIK su vaiku ir išlikti savimi?
Kalbant apie kūdikį, pirmieji treji metai yra ypač svarbūs. Tai laikas, kuomet ruošiame savo vaikelį ateičiai – perduodame savo meilę ir švelnumą, savo elgesiu (ne žodžiais!) mokome, kaip reikia elgtis, savo bendravimo su kūdikiu būdu dedame pamatus jo bendravimo gebėjimams bei jo socialiniams santykiams, tinkama vaiko priežiūra ruošiame sveiką ir stiprų žmogutį gyvenimui. Vis tai daroma ne dėl tėvų savirealizacijos, o siekdami išauginti sveiką vaiką ir pilnavertę asmenybę.
Už tai, kas bus „įdėta“ vaikeliui jo gyvenimo pradžioje, yra atsakingi tėvai. Todėl paprastai specialistai ir nerekomenduoja vaiko atiduoti į ugdymo įstaigą per anksti.
Žinoma, kiekvienos šeimos situacija yra skirtinga. Todėl tenka ieškoti kompromisų. Mes visuomet renkamės – grįžti į darbą vaikui sukakus metams ir palikti jį auklei ar auginti iki dvejų. Arba grįžti į darbus, kuomet vaikui bus 6 mėnesiai ir vežioti kas rytą vaiką pas močiutę ar auginti pačiai, iki kol vaikui sukaks treji ir pan.
Taigi – tai, kaip gyvename, yra MŪSŲ PASIRINKIMAS, todėl nesijauskime situacijos įkaitais. O jei anksčiau padarytas pasirinkimas jūsų netenkina – turite teisę jį keisti, žinoma, pasverdami visus „už“ ir „prieš“.
Pabandykime:
1. Pasiimkite lapą popieriaus ir pagalvoję surašykite, kas jums sunkiausia būnant vaiko auginimo atostogose. Pvz.:
a) trūksta veiklos,
b) bendravimo,
c) santykiai su vyru nebe tokie artimi,
d) pamiršau save,
e) laukia labai atsakingi darbai.
Surašykite visas mintis.
2. Paimkite antrą lapą ir surašykite visus variantus (nesvarstydami, kiek jie logiški ar įgyvendinami), kaip tai galite pasiekti – rengti antradienines popietes su kitomis mamomis, auginančiomis savo vaikus, savaitgaliais važiuoti su visa šeima pas draugus, nueiti su drauge į teatrą arba kurti savo verslą, išvažiuoti atostogų dviese su vyru, o gal susirasti auklę ir po kelias valandas per dieną dirbti darbe ir pan.
Surašykite visus variantus, kokius tik sugalvosite. Sąrašas turi būti kiek įmanoma ilgesnis.
3. Dabar pasidėkite abu lapus priešais save ir dar kartą juos perskaitykite. Kiekvienam punktui iš pirmojo lapo suraskite bent du įgyvendinamus sprendimus antrame lape – juos pasižymėkite ir parašykite konkrečią datą, kada tai padarysite. Jei priskirta data dar toli, pvz., atostogas planuojate už pusmečio, pagalvokite, kokią mažą veiklą galite atlikti jau šią savaitę, pvz., paieškoti kaimo turizmo sodybos, kurioje atostogausite.
4. Kas savaitę BŪTINAI peržiūrėkite savo sąrašą ir įvertinkite, ar vykdote pažymėtas veiklas. Jeigu ne – pagalvokite, kodėl. Jei veiklos pasirodė netinkamos ar jau įgyvendintos – keiskite kitomis, joms irgi priskirkite datą. Tik nepasiduokite norui save apgaudinėti: „vis tiek niekas nepasikeis“, „aš neturiu tam laiko/pinigų“. Klausimas yra toks – ar norite ką nors pakeisti savo gyvenime? Jaustis laimingesnė? Ar norite jaustis atsakinga už savo pasirinkimus ir aiškiai suprasti, kodėl taip pasirinkote? Kaltės jausmas ir savęs gailestis nepadės. Be to – nėra savanaudiška siekti gerai jaustis šeimoje – nebūsite rami ir laiminga mama – nesijaus gerai ir jūsų vaikas. Ir dar – ne bendravimo su vaiku kiekybė, o kokybė lemia jūsų santykius…
Pajusite palengvėjimą ir pati sau padėsite tik tuomet, jei sąžiningai atsakysite į pateiktus klausimus ir laikysitės susitarimų su savimi.
Ar pateisinate auklės samdymą būnant motinystės atostogose? Žiūrint iš valdžios pozicijų, tai būtų šventvagystė – mamai mokami pinigai, kad ji būtų SU vaiku, o ji tais pinigais pasidalina su svetima moterimi, kad pabūtų BE vaiko. Bet gal tai geras būdas „nenupušti“?
Mamai mokami pinigai – tai pinigai, kuriuos ji užsidirbo savo darbo vietoje, mokėdama mokesčius. Tai nėra valstybės duoklė ar dovana. Tai, kaip atsakingai ir ar tinkamai mes tvarkomės su savo finansais, visų pirma turi rūpėti mums patiems. Ne valdžiai savus vaikus auginame, ne jai ir reikia, kad daugiau savo vaikams laiko skirtume. Todėl svarbu patiems aiškiai suprasti, KODĖL pasirinkome vieną ar kitą vaiko auginimo būdą ir ar dėl savo pasirinkimo galime patys save pavadinti atsakingais tėvais. Pati auklės pagalba šeimai auginant vaikus nėra nepriimtina ar netinkama. Net priešingai – svarbu turėti žmonių, kurie galėtų esant reikalui pasaugoti jūsų atžalėlę. Tik klausimas, nuo kokio vaiko amžiaus ir kaip dažnai naudojamės auklės (ar kito prižiūrinčio vaiką asmens) paslaugomis (kelioms ar dešimčiai valandų) ir koks žmogus yra pati auklė (ar vaikas ją priima, ar ji pajėgi tinkamai rūpintis jūsų vaiku).
Jei turite žmogų, kuris gali tinkamai pasirūpinti jūsų vaiku, ir retkarčiais norite save palepinti laisva minute arba planuojate grįžti kelioms valandoms į darbus bei sugebate patenkinti visus vaiko poreikius – nematau čia nieko blogo. Jei norime, kad mus vaikai gerbtų, pirmiausia patys turime save gerbti, skirdami laiko mums svarbiems dalykams. Turbūt nė vienas vaikas nesidžiaugs išgirdęs, kad jo gimimas „privertė“ mamą atsisakyti savo pomėgių ar planų. Ne vaikai atsakingi už nepadarytus mūsų sprendimus. Todėl juos darykime dabar, kad ateity nekiltų noras priekaištauti.
Kaip manote, ar per 2 metus mamos kaip specialistės kvalifikacija nenukenčia? Gal verta neatsijungti nuo kolektyvo, bandyti „gaudyti darbo naujienas“, eiti į darbo vakarėlius, kad būtų mažesnis atotrūkis?
Viskas priklauso nuo darbo pobūdžio, užimamų pareigų ir pačios mamos asmeninių savybių. Jei dirbate srityje, kur informacija greitai keičiasi (informacinių technologijų ir pan.), arba turite savo verslą, užimate vadovaujamas pareigas, iš tiesų atsitraukti nuo darbų ne visuomet pavyksta.
Todėl patartina dar nėštumo atostogų metu numatyti, kokiu būdu galėtumėte dalyvauti darbo veikloje ir kiek galvojate tam skirti laiko.
Pagalvokite, kokias darbo veiklos funkcijas galėsite atlikti namuose. (Galbūt skambinti klientams arba rašyti projektus ar pan.).
Pasirūpinkite komunikacijos priemonėmis (interneto ryšiu, telefonu, interneto kamera ar pan.).
Apgalvokite, kokie žmonės galėtų jums pagelbėti prižiūrėti mažąjį (samdysite auklę, kviesite tetą ar susitarsite su kita auginančia vaiką mama).
Aptarkite, kaip vyras galėtų jums pagelbėti (galbūt vyras gali sumažinti darbo krūvį arba pasikeisti darbo valandas, tam, kad išleistų jus).
Jei jums tai svarbu, pasirūpinkite profesine literatūra, sekite naujienas naudodamosi interneto galimybėmis, nepraleiskite jums svarbių mokymų vaikeliui gimus ir pan.
Jei jūsų profesinė veikla jus „išleidžia“ motinystės atostogų – pasinaudokite tuo ir mėgaukitės praleidžiamu laiku su vaiku tol, kol jausitės laiminga.
Tuo tarpu darbo vakarėliai, susitikimai „prie kavos“ daugiau tenkina kitus mūsų poreikius – socialinių santykių stygių, o kartais ir moterišką smalsumą.
Ar tos moterys, kurios sunkiai stumia „dekretinius“ metus – blogos motinos? Ar jų motinystės instinktas mažesnis? Juos mažiau paskui mylės vaikai?
Iš tiesų mūsų, kaip mamų, motinystės instinktas nevienodai stiprus. Vienų jis stipresnis, kitų – silpnesnis. Tai priklauso nuo to, kaip mes buvome auklėjamos dar vaikystėje – ar mums pačioms užteko tėvų meilės ir švelnumo, ar mokėjome būti globėjiškos žaisdamos, ar turėjome brolių/seserų, galų gale – kokios iš viso buvo mūsų namiškių vertybės ir požiūris į motinystę. Mūsų rūpinimasis savo sveikata prieš pastojant, sąmoningai planuojamas nėštumas, vaisiaus judesių pojūčiai, vos gimusio kūdikio priglaudimas – visa tai stiprina motinystės instinktą. Ir priešingai – paprastai silpnesnį motinystės instinktą turi aukštesnį išsilavinimą, aukštesnes pozicijas darbe užimančios moterys.
Motinystės instinktas – tai kartu ir kasdienis rūpinimasis, vaikelio priežiūra, prieraišumas. Kaip rodo tyrimai, vaikeliui naudingesnis yra kokybiškas kontaktas, o ne jo kiekybė. Vaikui reikalingi mylintys ir laimingi tėvai, mokantys pasirūpinti vaiku. O tai reiškia tinkamai patenkinti jo poreikius: bazinius (maitinimas, miegas, higiena), emocinės šilumos (šypsena, akių kontaktas, klausymas), protinės stimuliacijos (dainavimas, kalbėjimas, skaitymas, žaidimai, aplinkos pažinimas), fizinio aktyvumo (plaukimas, pasivaikščiojimas, sportavimas) ir viso to reikalingas balansas.
Vadinasi, kiekvieną dieną reikia atrasti laiko kiekvienam iš minėtų poreikių.
Jeigu jaučiate, kad negalite tenkinti visus vaiko poreikius arba negalite to daryti visą parą (kasdieninis buvimas su vaikeliu jus sekina ir erzina), turėtumėte paieškoti, kas jums galėtų padėti prižiūrėti mažylį. Vadinasi, kartais tiek vaikeliui, tiek ir pačiai mamai geriau, jei ji trumpam atsitrauks nuo vaiko priežiūros, užsiims jai patinkančia veikla ir grįš pas vaikelį geros nuotaikos, o laiką su savo mažuoju praleis kūrybingai ir smagiai jiems abiems.
Ar mūsų karta, kurių mamos po gimdymo su mumis pabuvo 3 mėnesius, užaugome žiaurūs, nemylintys ir negerbiantys tėvų?
Juk statistika rodo ką kita – mūsų karta daug labiau gerbia tėvus negu dabartiniai paaugliai savo tėvus. Gal esmė ne tai, kiek būsi su kūdikiu namie, o kokios šeimos vertybės, koks auklėjimas, kiek dėmesio bus skirta paaugusiam vaikui?
Nors mūsų pačių mamos anksti grįždavo į darbą, mūsų auginimą perimdavo dažniausiai močiutės ar kitas artimas giminaitis. Jie rūpinosi vaiku nustatydami tam tikras elgesio taisykles, o šios vėliau tapo vaiko elgesio normomis ir vertybėmis. Neabejotinai turėjo įtakos ir tuometinė aplinka – viešai deklaruojamos vertybės, moralės normos. Dabar situacija kiek kitokia – gyvename laisvi, neturėdami viešai deklaruojamos/primestos vertybinės sistemos. Be to, dažnai dabartinės močiutės yra tiek įsitraukusios į darbą, kad apie anūkų auginimą negali būti ir kalbos, todėl vaikų auginimu rūpinasi samdytos auklės. (Kad ir kaip būtų liūdna, dalis jų imasi tokio darbo, nes nesugebėjo susirasti kitokio užsiėmimo). Todėl tėvai patys turime prisiimti atsakomybę už mūsų vaikams diegiamas vertybes ir atsakingai suplanuoti, kiek laiko patys galime pasirūpinti savo vaikeliu.
Ne vien mamos ir vaiko praleistas laikas lemia jųdviejų santykių kokybę. Svarbu tai, ką veikiame būdami su savo mažyliais – ar buvimu su vaiku laikome ir sriubos virimą, kuomet vaikas vaikšto aplink, arba televizoriaus žiūrėjimą? Būti su vaiku – vadinasi, užsiimti jį dominančia veikla ir toje veikloje „eiti paskui vaiką“ – vadinasi, neprimesti savo taisyklių, nekeisti jo siūlomos veiklos. Tokio asmeninio laiko reikėtų surasti bent pusvalandį kasdien, siekiant patenkinti minimalius vaiko poreikius.
Vadinasi, paauginus kūdikį ir kelioms valandom atsitraukus nuo jo auginimo, ryšys tarp mamos ir vaiko neturėtų nukentėti, jei tai kompensuojama santykių kokybe. Tačiau mėnesio ar kelių mėnesių vaikelio palikimas visai dienai svetimam žmogui ar ankstyvas vaiko atidavimas į lopšelį neabejotinai turės ir neigiamų pasekmių ateityje – nebūtinai vien tėvų ir vaiko tarpusavio ryšiui, bet galbūt atsiras elgesio problemų.
Kas labiausiai bukina ir slegia būnant su vaiku? Ar tie pasikartojantys ritualai? Tas pats per tą patį?
Būsimų tėvų dažnai klausiame – nuo kurios lentynos gausite vaikelį – nuo verksniukų lentynos ar ramų vaiką? Kaip manote, koks būna dažniausiais atsakymas? Tėvai su abejone akyse taria „ramų?..“.
Paklauskite aplink esančių jaunų mamų – kas joms sunkiausia pirmaisiais vaiko auginimo metais? Išgirsite įvairių atsakymų – jei vaikelis nuo „verksniukų lentynos“, greičiausiai tokia mama pasakos apie sunkumus migdant arba raminant vaiką, apie miego trūkumą, jei vaikelis daug serga – mama pasakos, kad sunkiausia, kai vaikas negaluoja, arba rasti tinkamą gydytoją ir pan. Manau tai individualu.
Ką atsakytumėte išsilavinusiai mamai, puikiai specialistei, kuri mano, kad 2 metai, praleisti su vaiku – per sekli veikla. Kodėl šalia mažo vaiko nuolatos turi būti aukštąjį išsilavinimą turintis specialistas (mama), jei gali būti ir nekvalifikuotas pagalbinis darbininkas (pvz., močiutė). Juk vaikui tas pat, svarbu, kad būtų mylimas.
Kiltų klausimas, kodėl tokia mama norėjo susilaukti vaikelio. Mamos meilė ir ryšys su savo kūdikiu nėra pakeičiamas, jam toli gražu ne tas pat, kas juo rūpinasi. Jei abejojate – nueikite į savaitinį darželį ir pabendraukite su vaikais, kurie su tėvais leidžia tik savaitgalius – paklauskite, ar jiems „tas pat“ kas juos augina…
Esu priešingos nuomonės – šalia vaiko būtinai turi būti kiek įmanoma aukštesnio išsilavinimo žmonės. Juk pirmieji metai – tai laikas, kai diegiami pažintinių procesų, santykių su aplinka, bendravimo įgūdžių, pasitikėjimo savimi pagrindai. Į savo vaikus turime investuoti tai, ką turime geriausio, ir dažnai su finansais tai toli gražu neturi nieko bendra.
Ar psichologai turi žino tokią būklę, kaip „namų depresija“, kai kiekvieną dieną moteris stumia kaip armijoje ar kalėjime, užbraukdama kryžiuku (ačiū Dievui, ši diena jau baigėsi), ir laukia išsivadavimo, kada galės išeiti iš namų? Kokia išeitis?
Išeitis visada yra. Pirmiausia reikia prisiimti atsakomybę už savo išgyvenimus – priimti atidėliojamus sprendimus, imtis veiksmų ir pačiai pasirūpinti savimi. Jei yra aplinkybių, kurios priklauso ne nuo jūsų ir jų negalite pakeisti, reikia stengtis pakeisti savo požiūrį į situaciją – nustoti savęs gailėti ar jaustis kaltai. Pergalvokite, ką galite pakeisti, kad savijauta pagerėtų, ir pasistenkite tai įgyvendinti.
Ir tik tada, kai prasmės jausmas vis dar neatsiranda, ir neigiama, prislėgta nuotaika išlieka ne vieną savaitę, kuomet jaučiate, kad jūsų negatyvios nuotaikos veikia artimuosius, nedvejodamos kreipkitės į specialistą – psichologą ar psichiatrą.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
