Spausdiname mamoms aktualią temą apie „užsisėdėjimą“ namuose.
Visur jaučiausi nepageidaujama
Mano situacija tikrai netradicinė: man 22-eji, bet aš jau esu dviejų mažų berniukų – 2 m.10 mėn. ir 1 m. 4 mėn. – mama. Ugnius gimė, kai man tebuvo 19, bet iki nėštumo aš jau buvau spėjusi kai ką nuveikti: puikiais pažymiais išlaikiusi valstybinius egzaminus įstojau į pasirinktą specialybę ir pradėjau dirbti darbą, apie kurį seniai svajojau. Krūvis buvo tikrai nemažas: po paskaitų skubėdavau į darbą, o po darbo – į treniruotę, namo grįždavau tik vėlai vakare.
Mano darbas susijęs su sportu, todėl jau nėštumo metu teko sumažinti krūvį, o šiokios tokios sveikatos problemos paskatino išeiti akademinių atostogų, o pamažu teko atsisakyti ir treniruočių. Mano vyras irgi studentas ir rugsėjo mėnesį, kai vyresniajam vaikučiui tebuvo mėnuo, grįžo į paskaitas. Namie likome tik mudu su Ugniumi, būtent tada mane užgriuvo sunkumai. Supratau, kad daugiau negalėsiu gyventi taip, kaip gyvenau prieš metus: paskaitų, darbo, treniruočių ir vaikučio priežiūros man nepavyks suderinti net ateityje išleidus jį į darželį.
Mane skaudino tai, kad visur jaučiausi nepageidaujama – viešajame transporte, į kurį negalėdavau įkelti vežimėlio, bibliotekoje, į kurią norint patekti reikėdavo įveikti stačius laiptus, kavinėse, paskaitose ir visur kitur, kur įdomu. Net ir kelios mano mėgstamos parduotuvėlės tapo nepasiekiamos, nes vežimėlis netilpdavo pro duris, o palikti kūdikį nors akimirką tolėliau nuo savęs man atrodė bloga mintis. Mano – vyras puikus ir supratingas žmogus – matydamas, jog visą dieną praleisdama namie nesu laiminga, grįžęs iš paskaitų mielai imdavosi vaikučio priežiūros, skatindavo mane nors valandėlei prasiblaškyti.
Taip laukdavau to laiko, tačiau ironiška – uždarius namų duris širdyje atsirasdavo kvaila graužatis, lyg daryčiau kažką bloga. Čia man labai padėjo mano darbdavys pasiūlydamas man kelioms valandos du kartus per savaitę padirbėti, juolab kad darbas buvo prie pat mano namų. Išeidama į darbą jausdavausi rami – juk einu padėti žmonėms. Darbdavys man nuolat paskambindavo ir tada, kai būdavo organizuojami kvalifikacijos kėlimo kursai, skatindavo juose dalyvauti. Taip nepraradau ryšių su kolegomis, neatsiribojau nuo naujienų.
Kai gimė antras mažiukas, tapau nuovokesnė: mat sužinojau, kad visi laiptai įveikiami įsidėjus mažylį į Mei Tai. Tokia smulkmena, kaip vaiknešėlis, gerokai palengvino mano gyvenimą. Kai antram mažyliui buvo 4 mėn. grįžau į darbą, pradėjau sportuoti, šį rugsėjį įvyko tikras stebuklas – aukštojo mokslo reforma, ir aš galiu visiškai nemokamai studijuoti neakivaizdžiai, ką sėkmingai ir darau.
Būdama triejus metus namie, gerai apgalvojau, ką noriu daryti gyvenime, ir įstojau į kitą specialybę, kuri dar artimesnė mano darbui ir labai įdomi.
Besimokydama jaučiu malonumą, o ir pažymiai puikūs. Kiekvieną savaitgalį su vyru stengiamės pasikviesti draugų ar patys pasisvečiuoti, nes turint draugų ir pasaulis gražesnis. Šiuo metu dirbu nevisu krūviu, penkias darbo dienas per savaitę po 3 valandas.
Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos mamos gali 2 metus rinktis: ar ramiai auginti mažylius namie, ar grįžti į darbą, juk kiekvienas vaikas kitoks – vienam mamytės nuolatinės globos reikia nuolat, kitas mažylis gerai jaučiasi prižiūrimas auklės ar močiutės. Vis dėlto Lietuvoje įžvelgiu kitą problemą – ikimokyklinės įstaigos nepatenkina šeimų poreikių. Teko girdėti, kad kai kurios kompanijos užsienyje turi darželio tipo įstaigas darbuotojų vaikams. Mama ar tėtis pertraukas darbo metu gali praleisti su savo vaikais, sudarytos sąlygos žindyti kūdikius. Manau, kad esant tokioms galimybėms ilgos motinystės atostogos nebūtų reikalingos visoms mamoms, ir ši problema būtų iš dalies išspręsta. Juk didžiausias rūpestis mamoms, norinčioms grįžti į darbinę veiklą ar studijuoti – kur palikti vaikus, nes šiuo metu į lopšelius kūdikiai nepriimami, be to, manau, kiekvienai mamai rūpi, kaip ten jos mažiukas. Galbūt mama nori vaikutį maitinti savo pienuku, o iš darbo nepribėgiosi. O jei dar būtų galima rinktis, galbūt šį laiką leisti namie neprarandant darbo vietos, būtų iš vis idealu… Tačiau kol kas tai ten, kur mūsų nėra.
Ramunė
Vaikui reikalinga linksma mama
Labai dėkoju už straipsnių ciklą apie motinystės atostogas ir „užsisėdėjimą“ namie. Manau, ši tema aktuali daugeliui moterų. Ko gero, vieningos nuomonės nėra, bet galiu pasidalinti savo patirtimi. Dar prieš gimstant vaikučiui buvau nusprendusi, kad bent 2 metus tikrai auginsiu jį namie pati.
Jau praėjo vieneri metai, todėl turiu savo nuomonę šiuo klausimu. Esu tikrai patenkinta, kad yra galimybė tiek daug laiko auginti savo vaiką.
Manau, tas laikas yra nepakeičiamas pačiam vaikučiui, stipriam tarpusavio ryšiui ir kartu gera patirtis mamai.
Žiūrint iš vaikučio pozicijų, manau nieko nėra geriau, kaip pirmus metus praleisti su mama, kuri visą parą jam gali skirti visą savo dėmesį, globą ir meilę. Literatūroje jau senai rašoma apie didžiulę naudą vaiko fiziniam ir psichologiniam vystymuisi, kai šalia jo yra pats brangiausias šiuo periodu žmogus. Juk tik mama geriausiai žino, ko vaikui reikia, kaip jis jaučiasi, gali nuoširdžiai jam padėti, daug ko išmokyti, su daug kuo supažindinti.
Žiūrint iš mamos pozicijų, kaip jau jūs ir minėjote, ne visoms tokios ilgos „atostogos“ kelia gerus jausmus. Tai tikrai priklauso nuo moters gyvenimo būdo bei požiūrio į esamą situaciją. Esu iš tų „sėslesnių“ moterų, kurios nepasižymi itin greitu gyvenimo tempu, tačiau ir mane, gimus vaikeliui, apimdavo įvairios niūrios mintys, bet paprastais, buitiniais dalykais veju jas lauk: pvz., kas rytą einu į dušą, išsimaudau, veidą pasitepu kremu, įsiveriu auskarus – kad jausčiausi gaiviai ir pati sau patikčiau (esu girdėjusi, kaip moterys nesugeba visą dieną išlįsti iš pižamos, susišukuoti, o vaizdas veidrodyje varo dar didesnę neviltį). Vaikučiu daugiausia rūpinuosi viena, nes vyras ilgai dirba, o tėvai gyvena toli (daugiau nei už 200 km), yra darbingo amžiaus, todėl matomės kartą ar du per mėnesį. Neslėpsiu, dažnai jaučiuosi nuvargusi, viskas „užknisa“. Ne vaikas, bet rutina, tie patys pasikartojantys veiksmai, tos pačios sienos…
Kadangi neturiu galimybės labai reikštis, nes neturiu pagalbininkų, išskyrus vyrą, tai bandau tokią savijautą keisti paprasčiausiais kasdieniais dalykais: išeinu į parduotuvę, į miestą, į parką. Vaikučiui užmigus pietų miego paskaitau knygą ar žurnalą, pabendrauju su draugais internete, parašau keletą laiškų, paskaitinėju naujienas ar tiesiog prigulusi ant sofos pažiūriu televizorių. Kartais susitinku su drauge, kuri irgi augina panašaus amžiaus vaikutį. Būna, vyras išleidžia į spektaklį ar koncertą, į grožio saloną ar išeina savaitgalį su vaikučiu pasivaikščioti, o aš lieku namie ir galiu skirti laiko ne tik namų ruošai, bet ir sau. Vakare vaikučio migdymą perduodu vyrui, o pati einu pagulėti į šiltą vonią. Vaikui užmigus, dar porą valandų skiriame laiko sau: pakalbame, išgeriame vyno, pažaidžiame stalo žaidimus, užsiimu dekupažu ar siuvinėjimu. Buvo laikas, kai vaikutis kelis mėnesius keldavosi po 20 kartų per naktį. Likdavau visai be miego, tapau irzli, pikta. Tuomet su vyru nusprendėme, kad rytais su vaikučiu kelsis jis ir bent 1-2 val. leis man ramiai išsimiegoti.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad ir likusius metus mielai leisiu su savo vaikučiu, nes tai labai nuostabus periodas mano gyvenime. Man jis leido atrasti savyje motinystės džiaugsmą, kulinarės sugebėjimus (iki tol neturėjau tam nei laiko, nei noro), leido patirti džiaugsmą matyti vaikučio tobulėjimą ir pačiai daug ko iš jo išmokti (džiaugtis saulės spindulėliu, pirma snaige ar pražydusia gėle). Pritariu nuomonei, kad vaikui reikalinga linksma, sveika mama, todėl moterims, kurios jaučiasi lyg kalėjime, patarčiau ieškoti sprendimų, kaip pasijausti laimingesnei. Visos mes skirtingos, todėl ir būdai tai pasiekti – skirtingi. Aš savuosius radau ir pasidalinau su jumis.
Mano vyro nuomonė: 2 metų atostogos moteriai ir vaikui stiprina tarpusavio ryšį, mama gali skirti daug laiko užsiėmimui su vaiku – tai yra labai gerai. Negatyvesnė pusė yra tai, kad moteris praranda laisvę, vaiko priežiūra atima laisvalaikį, sumažėja saviraiškos ir savirealizacijos galimybės.
Moteris tampa uždaresnė, sėslesnė. Žinoma, yra galimybės samdyti auklę, bet tokiu atveju motinystės atostogos tampa beprasmėmis. Manau, viskas priklauso nuo šeimos požiūrio, pagalbos vienas kitam, auginant vaikutį.
Mama Dovilė
Vaikai atsilygina su kaupu
Tokia tema negali palikti abejingų, juk augindamos mažuosius turbūt visos išgyvename panašius jausmus: nuo euforijos iki nevilties. O kankinantis klausimas „kada į darbą?“ irgi labai aktualus, nes prabanga pačiai auginti vaiką dvejus metus virsta kankinančia abejone: ar nenukvaksiu sėdėdama tarp keturių sienų, gal jau laikas padirbėti?
Kol neturėjau savo vaikų, girdėdavau moterų svarstymus, kad jaunystėje nesinori užsidaryti su vaiku, vilioja darbas, o vėliau atvirkščiai – norisi kuo ilgiau auginti vaikus, nes ateina suvokimas, kad ne darbas yra tikroji gyvenimo prasmė. Tuomet aš, prisiekusi darboholikė, abejojau šiais pastebėjimais. Tačiau dabar, kai esu trijų vaikų mama, visiškai tam pritariu.
Pirmoji dukra gimė, kai man buvo 24. Buvau neseniai baigusi studijas, turėjau mėgstamą darbą. Pirmąją dieną po gimdymo nenorėjau nieko kito, tik kad kas nors išleistų dirbti. Mamos pareigos gąsdino, nemokėjau elgtis su kūdikiu. Paskui pripratau, ir pirmieji metai praėjo ramiai.
Džiaugiausi, kad būdama namie su dukryte galiu savarankiškai mokytis užsienio kalbų, skaityti profesinę literatūrą – ironiška, bet praktiškai tos literatūros niekad ir nepanaudojau, nes iškart po motinystės atostogų pakeičiau profesiją.
Į darbą grįžau neišbuvusi metų. Ne todėl, kad labai norėjau, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Perėjau į naują darbą, teko daug ko išmokti, bet darbas man buvo viskas. Beveik. Nepamenu, kaip augo mano dukra. Tačiau prisimenu, kad pietus paruošdavau trims dienoms: pusantrų metų vaikas tris dienas valgydavo tą patį maistą!
Dabar plaukai šiaušiasi apie tai pagalvojus.
Po ketverių metų intensyvios profesinės veiklos ėmiau dairytis kažko naujo. Įstojau į magistrantūrą, nors vieną magistro diplomą jau turėjau.
Studijos buvo dieninės, laimei, dauguma paskaitų vykdavo pavakare. Užburtas ratas „darbas-namai“ pasipildė nauja grandine: universitetu. Visi vakarai ir savaitgaliai buvo skirti mokslams, juo labiau kad nemoku „chaltūrinti“ – jei ką darau, stengiuosi padaryti kuo geriau. Per tuos dvejus metus sirgau dažniau nei įprastai, krūvis buvo didžiulis. Rašydama magistro darbą supratau, kad ilgai taip netversiu. Norėjau nuo visko pabėgti, pailsėti. Geriausia išeitis atrodė – vaikas. Skamba labai egoistiškai, bet išties apie antrą vaiką pasvajodavau ir anksčiau, tik laikas vis neatrodė „tinkamas“, vis reikėdavo dar šį ar tą nuveikti.
Kai gyniausi magistro darbą, jau buvau nėščia. Be galo mylėjau pilvinukę. Tik kai reikėjo atsisveikinti su darbu, buvo graudu. Po šešerių metų intensyvaus, įdomaus, atsakingo darbo dideliame kolektyve pasitraukti į šeimos ramybę nebuvo paprasta, nors tam ir ruošiausi, ir to labai norėjau.
Gimus antrajai dukrytei, pirmąjį mėnesį visa mūsų šeima gyveno euforijoje. Visą buvimo namuose laiką galiu pavadinti tik vienu žodžiu – rojus.
Žinoma, man pasisekė, kad mažylė buvo labai rami, bent jau iki pirmojo dantuko. Daug laiko galėjau skirti savo pomėgiams, apie tai dirbdama net nesvajodavau. Per kasdienius pasivaikščiojimus galėjau stebėti, kaip pavasarį skleidžiasi pumpurai, mačiau metų laikų kaitą. Atsikeldavau ryte ir niekur nereikėdavo skubėti kartojant „kasdien – į karą“. Pamiršau, kas yra transporto spūstys. Visas laikas priklausė tik man ir mano mažylei.
Likus mėnesiui iki vienerių metų pabaigos, pasikeitė įstatymas – galėjau likti namuose antrus metus. Net nesvarsčiau, ką daryti. Besibaigiant ir antriesiems metams labai norėjosi kažkaip pratęsti tą rojaus būseną. Grįžau į darbą tik keliems mėnesiams, paskui – vėl į motinystės atostogas.
Beje, darbe po dvejų metų pertraukos nesijaučiau nei atsilikusi, nei nukvakusi. Net atrodė, kad niekur nebuvau išėjusi, kad dvejų metų pertraukos nė nebūta. Gal todėl, kad mano darbas labiau kūrybinis, gal ir todėl, kad kolegos manęs laukė, labai šiltai sutiko.
Rojaus sąvoka jau nebetinka, kai namuose ne tik kūdikis, bet ir niekad nepailstanti trimetė jo konkurentė („mamytė mano, tik mano vienos!“ – kasdien kartoja po kelis sykius prieštarauti neleidžiančiu tonu). Valgio gaminimas nebeteikia tiek džiaugsmo, kiek anksčiau – pabodo. Bet juk kartais galima ir „nusidėti“ picomis, šaldytais koldūnais ar kažkuo panašiu. Dulkių valymas ir dažnas grindų plovimas irgi ne iš smagiausių užsiėmimų. Kai mažasis vaikščios nebe keturiomis, o tik dviem, leisiu grindims būti ne tokioms tobulai švarioms. Labai pasiilgstu tolimų kelionių, to svaiginančio laisvės ir nuotykių pojūčio – galima keliauti ir su vaikais, tik gal tegu kiek paauga.
Aišku, kad būna įvairių dienų – ir džiaugsmingų, ir sunkių. Motinystėje juk yra taip, kaip ir apskritai gyvenime: nebūna nuolat tik labai labai puiku.
Ir į darbą juk ne visada einam geros nuotaikos, kartais jis labai apkarsta, norisi keisti, išeiti. Iš darbo nuovargio vaduojamės atostogomis, o motinystės atostogų žavesį gali sugrąžinti įdomi knyga, spektaklis, filmas, baseinas, kelionė, susitikimai su draugais, savanoriška veikla ir daug daug kas, priklausomai nuo poreikių bei fantazijos.
Kiekviena mama pasakys: už viską, už kartais tikrai sunkiai ištveriamą nuovargį su kaupu atlygina ir „įkrauna“ kasdienės vaikų dovanos. Štai jau sėdasi, jau ropoja, jau mažieji randa bendrą kalbą, o kur dar nepaliaujanti trimetės išmintis – klausausi ir stebiuosi, kaip veria žodelius į nepakartojamus, originalius, sklandžius, netikėtų minčių vėrinėlius. Man tai stebuklas, kuriame telpa visa gyvenimo prasmė. Profesinės veiklos vaisiai neretai yra trapūs, paskęsta rutinoje, pasimiršta. Iš dulkelės išauginta nauja gyvybė yra amžina.
Augindama vaikus, pasikeičiau aš pati, pakito vertybės. Kartais atrodo, kad peršokau kelis gyvenimo tarpsnius ir atsidūriau senatvėje, kai džiaugiamasi šia diena, akimirka, mažomis kasdienėmis smulkmenomis, kai tampa aišku, kodėl ir kam gyveni. Jaučiuosi profesinėje veikloje padariusi tiek, kad galiu ramiai „ilsėtis“ augindama jaunąją Lietuvą. Tvirtai žinau, kad būtent tai yra prasmingiausia, ką aš galiu duoti savo šaliai.
Nesu tokia geniali, kad padaryčiau mokslinį atradimą ir sukurčiau pribloškiantį meno kūrinį, bet tikiu savo galimybėmis išauginti gerus piliečius.
Dėl jų verta nutraukti profesinę veiklą ir dvejiems, ir trejiems metams. Spėsiu padirbėti, pensija juk ne artėja, tik tolsta – ko gero, liks tik miražas.
Manau, kad ir valstybei tie dveji motinystei skirti metai atsipirks, jei tik tikime, kad didžiausias šalies turtas yra žmonės.
3 vaikų mama Nomeda iš Vilniaus
Sėkmės griaunant sienas
Aš kaip 2 metukų sūnelio mama ir būsima antrojo vaikelio mama esu už dvejus metus trunkančias motinystės atostogas. Aišku, būnant namie su vaikeliu dvejus metus, darosi sunkoka ištverti atotrūkį nuo bendradarbių, sumaišties darbe, bendravimo su klientais. Mėgstu bendravimą su žmonėmis, mėgstu susibūrimus, tad vaikelio gimimas viską šiek tiek pakeitė, teko priimti ramesnį ir stabilesnį gyvenimo būdą. Su vyru nusprendėme nelaukti ir „suplanavome“ antrąjį vaikelį, tad buvimas namie dar tęsis papildomus dvejus metus. Šioje vietoje ir norėčiau pasakyti nuomonę iš savo varpinės, kad buvimas namie 4 metus – sudėtingai ir skausmingai išgyvenamas dalykas (bent jau man). Dėkoju, kad šalia manęs yra pagalbininkų: vyras, tėvai ir uošviai, kurie gyvena tame pačiame mieste ir net mikrorajone.
Jei nuspręsčiau į darbą grįžti, kai antram vaikeliui eis tik metukai, nemanau, kad mane kas nors pasmerktų, nes tikrai pritariu minčiai, kad „vaikeliui naudingesnis yra kokybiškas kontaktas, o ne jo kiekybė“.
Mamytėms, auginančioms pirmąjį vaiką, tikrai rekomenduočiau išnaudoti visas motinystės atostogas, nes pirmas kartas visuomet įsimintinas, pirmas vaikas atrodo aukso gabalėlis, nes jam – viskas, kas geriausia, tad ir dėmesį norisi atiduoti visą. O ir mamos buvimo šalia vaikui reikia lyg oro. Juo labiau kad niekas geriau kaip mama vaiko nesupras, neįspės jo įgeidžių, nepaguos užsigavusio.
Sėkmės griaunant pastatytas sienas, kuriomis norisi kartais lipti dėl nuovargio, nesusikalbėjimo, dėmesio trūkumo. Visada prisiminkime, kad mamos darbas yra pats sunkiausias, už kurį pati maloniausia padėka – vaiko šypsena ir bučinys.
Su pagarba mama Jurgita iš Kuršėnų
Pailsėkite nors dieną
Prieš dukrelės gimimą su vyru būdavome namuose tik naktį ir kartais savaitgalį. Skamba neįtikėtinai, bet taip buvo – dirbome, studijavome, aktyviai leidome laisvalaikį. Dabar viskas pasikeitė, nors tikrai nekardinaliai. Aišku, negalime leistis upe baidarėmis ar braidyti kur nors iki vidurnakčio, o ir mūsų miegas priklauso ne nuo mūsų norų. Tačiau galime ilsėtis pajūryje, važiuoti į sodą ar pas draugus. Šiuo metu turime kitų džiaugsmų ir patyrimų, pavyzdžiui, tris savaites negalėjau atsidžiaugti, kad mažylė vaikšto.
Motinystės atostogos, manau, vienas iš geriausių Seimo sprendimų. Įstatymo tikslas pasiektas, nes gimstamumas padidėjo, tik dabar krizė, todėl visi skaičiuoja pinigus, o po keliasdešimt metų skaičiuosime, kas uždirbs mums pensijas. Moksliškai nustatyta, kad kūdikiams iki 3 metų itin svarbus ryšys su motina.
Mano nuomone, vaikui buvimas su mama:
- suteikia saugumo jausmą;
- lengvina pažinimą;
- stiprina imunitetą;
- suteikia džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi.
Tuo tarpu mama (bent jau aš):
- sužinau, kaip auga mažas žmogutis;
- jaučiu dvasinį pasitenkinimą bei pilnavertiškumą;
- pagaliau pailsiu nuo darbo įtampos.
Natūralu, būna dienų, kuomet viskas nusibosta – duokit man laisvės ir laiko pamiegoti! Rutina lydi žmogų visą gyvenimą bei kartais pasirodo darbe, namuose ar santykiuose. Tos mamos, kurios nuo sėdėjimo namuose pervargo, tegu nors vieną dieną pailsi – nuvažiuoja į sodą, SPA saloną ar pas draugę. Tai tikrai padeda. Ne šiandien sugalvota patarlė: „Kas per daug, tas nesveika“.
Renata
Augindama kitą – nebedirbsiu!
Tema apie darbo ir motinystės suderinamumą man labai aktuali. Daug gvildenta mano galvoje, daug diskutavau pati su savimi apie tai. Kad tai labai sunku, galiu patvirtinti daug negalvodama. Ar tai suderinama? Dar neatsakiau sau į ši klausimą.
Galbūt derinimo klausimas labai priklauso nuo pačios mamos, nuo to, kokio stiliaus mama ji yra. Turiu keletą draugių, kurios augina panašaus amžiaus, kaip mano sūnelis, vaikučius. Ir visos jos augina skirtingai – viena mano, kad svarbiausia, jog vaikas būtų sotus-sausas-pailsėjęs. Kita mano, kad šalia ankščiau išvardintų dalykų labai svarbu su vaikeliu kartu leisti laiką. Ir leisti kokybiškai – išeiti į kiemą ryte ir pavakario metu, skaityti knygeles, mėgdžiojant gyvūnėlių leidžiamus garsus, mokytis piešti, groti su žaisliniais instrumentais, mokytis valgyti ir tūkstantį kartų vaikelį perrengti po valgio, migdyti dainuojant lopšines, o ne įjungiant grotuvą, maitinti savo virta košele, o ne pirktomis košelėmis ir daryti daug daug mažyliui taip reikalingų dalykų.
Aš tokia mama ir esu. Bet kai besilaukdama nusprendžiau, kad dar ir dirbsiu, nežinojau, net supratimo neturėjau, kokia mama tapsiu. Ir pasirašiau nuosprendį (kartais šį savo žingsnį tik taip ir galiu pavadinti) dirbti. Kol kūdikėlis buvo mažiukas, viskas buvo labai gerai – pienelis manyje gaminasi, mažiukas miega daug ir ramiai, aš pailsėjusi, todėl galėjau skirti laiko darbui. Bet tai tęsėsi ne ilgiau, nei pusmetį. Tada pienelis baigėsi, mažylio miegeliai vis trumpėjo, košeles virti reikėjo. Darbai irgi nelaukė. Todėl dirbau ir vis dar tebedirbu savo miego ir poilsio sąskaita. Ir ne dieninio miego, kaip gali pasirodyti, o naktinio. Įsipareigojimai yra įsipareigojimai, nenoriu apvilti darbdavių, tuo labiau nenoriu vogti laiko iš savo sūnelio. Sunku.
Labai sunku dirbti, kai vyras su mažyliu pučia į akį, o aš sėdžiu prie finansinių ataskaitų. Sėdžiu iki paryčių, kartais miegui telieka 3-4 valandos.
Džiaugiuosi tuo, kad tos likusios 3, 4 ar 6 valandos miego būna labai kokybiškos, nes vyras pavaduoja mane visapusiškai – keliasi prie verkiančio sūnelio, suplaka mišinuką, pamaitina, apkloja nusispardžiusį. Gėda, bet būna naktų, kai net negirdžiu kaip verkia mano sūnus, nes pasiekus pagalvę nuovargis tvoja kaip kūjis visu savo sunkumu. Tada ryte kankina moralinės pagirios ir sąžinę ėdančios mintys: kokia aš mama, jei negirdžiu net savo vaikelio verkimo… Turbūt šios ėdančios, sąžinę graužiančios ir sunkios mintys mane slegia labiausiai, dėl jų labiausiai ir keikiu save, kad dirbu augindama vaikelį. Kai turėsime kitą vaikelį, o jo labai norime, nedirbsiu. Čia pažadas duotas sau, kai būna labai sunku.
Kristupo mama Ilona
Nuo redakcijos: Jei jaučiate, kad ši tema „guli ant širdies“ atsiųskite savo mintis paštu info@mamoszurnalas.lt
„Mamos žurnalas“
Butent, kad vaikui reikalinga linksma bei laiminga mama. Kiekviena mama ir motinyste yra skirtinga todel ir nuspresti turetu pati mama ar jei reikia auginti vaika du ar tris metus. Labai daug niunsu i tai ieina, kaip tarkim tokie: ar pededa vaiko tevas priziureti vaika, kokios finansines galimybes ar emocine mamos bukle sedint namuose su vaiku. Manau neturetu buti smerkiamos nei tos kurio sedi su vaiku tris metus nei tos kurios pabuna tris menesius, juk kiekviena situacija skirtinga.