Žurnale aprašėme keisčiausių motinystės patirčių egzotiškuose kraštuose. „Ranka pasiekiama“ Belgija neatrodo labai intriguojanti. Ir kas ten galėtų būti kitoniško, nei yra Lietuvoje? Lietuvaitės Reginos patirtis sako ką kitą.
Apie Belgiją sunku kalbėti kaip apie visumą – šalis susiskaldžiusi – olandiškai kalbanti Flandrija, prancūzakalbė Valonija ir daugiatautis Briuselis, kartais neoficialiai vadinamas Europos arabų sostine, mat čia gyvena daugiausia procentų arabiškai kalbančių žmonių, lyginant su kitais didžiaisiais Europos miestais. Belgija, o ypač Briuselis, daugumai lietuvių asocijuojasi su Europos sąjungos institucijų veikla, tačiau tikrasis miesto veidas kur kas margesnis, spalvingesnis ir įvairesnis, nei galima būtų spėti.
Ką turi, bet neįvertina, lietuvės mamos
Būti mama Lietuvoje nuostabu. Tokia mintis pirmiausiai šovė į galvą gavus „Mamos žurnalo“ redaktorės prašymą pasidalinti savo mintimis apie motinystę Belgijoje. Žinoma, tai asmeninė patirtis.
Didžiuodamasi pasakoju belgams apie lietuviškas motinystės atostogas. Lietuvoje dirbau žurnalistinį darbą. Gimus vaikams, galėjau mėgautis ilgomis ir mokamomis motinystės atostogomis. Galėjau pati maitinti vaikus iki 2 metų. Po nemigos nakties nereikėdavo lėkti į darbą. Vaikai augo sveiki, mačiau, kaip svarbu jų fizinei ir psichinei raidai mano, o ne svetimų žmonių buvimas šalia. Jaučiausi saugi žinodama, kad atėjus laikui grįšiu į darbą, kad motinystė, nėra profesinių ambicijų pabaiga, o išsilavinimas, karjeros siekis neverčia atsisakyti galimybės auginti savo vaiką pačiai.
Iki šiol prisimenu, kokia buvau laiminga, kai gimus dukrai vyras galėjo pasiimti mėnesį atostogų.
Jauniems tėvams, vyresniems vaikams tai ypatingas – malonus ir kartu sudėtingas, kupinas iššūkių – laikotarpis, ir Lietuvos įstatymai suteikia šeimai galimybę jį išgyventi kartu. Belgijoje mamos apie tokius dalykus gali tik svajoti.
Kūdikiai–darželinukai
Belgams normalu vaikus leisti į lopšelius jau nuo 3 mėnesių. Mane iki šiol trikdo 8 ryto automobilio kėdutėmis nešini tėvai. Ryte kūdikis keliauja į lopšelį, o vakare, apie 19 val. – pagaliau namo. Tiesa, dabar, gimus kūdikiui, atostogos „pailgėjo“ iki 4 mėnesių. Po to mama keliauja arba į darbą, o vaikas į lopšelį arba (sudie, profesinės ambicijos) ir lieka namų šeimininke. Auklė eiliniam belgui sunkiai įperkama prabanga. Statistinis vidutinis atlyginimas yra apie 1500 eurų. Panašiai kainuoja ir auklės paslaugos. Auklės per valandą uždirba 8–10 eurų.
Lietuvių mamų akis rėžia ir gatvėje dažnai sutinkamos darželinukų ekskursijos į vietos muziejų ar parką.
2–3 metų pypliai žingsniuoja atlapotomis striukėmis, neužrištais batų raišteliais, kosintys ir varvančiomis nosimis. Jei jau esi darželyje, o ne lopšelyje, apsirenk pats ir mokykis savarankiškumo.
Pietų miegas dažniausiai priklauso irgi tik lopšelinukams.
Migrantų rojus
Visai kitokia vaikyste gali mėgautis bedarbių migrantų atžalos. Taip, jie kartą per metus neišvyksta atostogų prie jūros, dėvi pigiausius drabužius, neturi naujausių elektroninių žaisliukų, tačiau valstybės teikiamas pašalpos užtikrina normalų pragyvenimo lygį. Į darbą neskubančios mamos randa laiko pasikalbėti su vaiku, perduoti savo kultūrines ir religines tradicijas.
Kartais atrodo, kad toje visuomenėje labiausiai diskriminuojami veiklių, dirbančių, vidurinės klasės tėvų vaikai. Tuo tarpu 6 ar 7 mažylį pagimdžiusi mama neturi karjeros ambicijų, jos ambicija – gausi, sveika šeima, kurios būtinus poreikius garantuos jei ne vyras, tai valstybė.
Migrantai į Belgiją atkeliauja įvairiai – dalis jų iš buvusios Belgijos kolonijos Kongo, kiti – iš Turkijos, Maroko, Prancūzijos. Tose šalyse populiari prancūzų kalba, Belgijoje ji irgi viena iš valstybinių kalbų, iš šių šalių kilusiems imigrantams integracija palengvėja, nes nėra kalbos barjero. Kaip ir daugumai Vakarų Europos valstybių, Belgijai sparčiai industrializuojantis pigi darbo jėga buvo imigrantai. Vėliau atvykdavo jų šeimos, giminaičiai.
Gimstamumas imigrantų šeimose paprastai keletą kartų didesnis nei belgų. Dabar populiarios santuokos, kai jauniems musulmonams antras puses tėvai „suranda“ Maroke ar Alžyre – mat vietos mokyklas baigusios moterys jau pernelyg „emancipuotos“. Esu kalbėjusi ne su viena arabų tautybės moterimi, kuri vyrą pamatė tik per vestuves. Europos įstatymai, konvencijos garantuoja šeimų būvimą kartu. Taigi naujasis atvykėlis jau yra legalus Belgijos gyventojas. Giminaičių spaudimas, dažnai tik pradinis ar pagrindinis išsilavinimas moteriai neleidžia išsiveržti iš šeimos kontrolės, ypač jei ji yra „importuota“ į Belgiją, o ne sutuoktinis.
O kur belgų vaikai?
Prisimenu, kaip praėjus maždaug mėnesiui nuo įsikūrimo Briuselyje, sūnus paklausė – kodėl gatvėse nematyti belgų vaikų?
Taigi kodėl? Belgijos įstatymai draudžia vaikus iki 12 metų palikti namuose vienus, ar juo labiau išleisti juos į gatvę. Šalyje, garsėjančioje liberalizmu ir tolerancija įvairioms seksualinėms mažumoms, vaikams nėra saugu. Kone kas savaitę vietos žiniasklaida praneša apie pedofilų skandalus tai šeimose, tai darželiuose, apie bandymus pagrobti vaikus. Dingusių vaikų nuotraukos visuomeniniame transporte irgi jau įprastas reiškinys.
O štai mokyklinukų užimtumas ir laisvalaikis nėra tik tėvų rūpestis. Mokyklose daug būrelių, moksleivių atostogų metu be vargo galima savo atžalą įrašyti į vadinamuosius „stažus“ – laikinas dienos stovyklas, kur panašaus amžiaus vaikai renkasi patinkančias veiklas – dailę, tenisą, futbolą. Todėl per vasaros atostogas slampinėjančių ir neturinčių ką veikti vaikų čia nesutiksime.
Kokie tie belgai
Kokie yra tikri belgai, net ir ne pirmus metus gyvenančiam šioje šalyje sudėtinga pasakyti. Žmonės uždari ir su užsieniečiais į draugystes nesiveržiantys. Viena vertus, mandagūs, paslaugūs, kita vertus, besidomintys kaimynų gyvenimu, nevengiantys jų skųsti dėl ne vietoje pastatyto automobilio, dėl per garsiai sklindančios muzikos ar šūkaujančių vaikų.
Belgai dažniausiai yra labai praktiški ir taupūs, į vaikų drabužius ar pramogas investuoja apgalvotai, tačiau vaiko lavinimui skiria daug dėmesio – stengiasi vaikus vesti į kuo geresnes mokyklas. Jau maži vaikai mokomi tausoti gamtą. Atliekų rūšiavimas ar kelionė į mokyklą dviračiu, o ne automobiliu, čia suprantama net darželinukui.
Pagarba ir pakantumas kitam – irgi vienos esminių nuostatų. Neįgalūs vaikai dažnai mokosi kartu su sveikaisiais. Nei tėvai, nei bendramoksliai tuo nesistebi. Sveikieji mokosi suprasti, pagelbėti, atjausti, o neįgalūs vaikai gerokai greičiau ir sėkmingiau lavinami. Mokyklose stengiamasi, kad vaikai jaustųsi gerai, todėl bet kokios patyčios netoleruojamos, su jomis kovojama. Tėvams iškart pranešama apie netinkamą atžalos elgesį, tikimasi jų pagalbos. Vaikai nebijo pasisakyti apie patyčias – dėl to jų niekas nepravardžiuoja skundikais. Bendras agresijos lygis visuomenėje atrodo irgi daug žemesnis, nei esame įpratę – ar vairuojant, ar viešajame transporte.Gal dėl to sakoma – ramus kaip belgas. Beje, šis posakis kilęs nuo anksčiau Lietuvoje augintos belgiškų arklių veislės, kurie buvo labai ramūs. Ramus kaip belgas anksčiau sakyta apie žirgą.
Jei šeima skiriasi – vaiko išlaikymas paprastai yra abiejų tėvų reikalas. Dažnai po skyrybų vaiko globa padalijama po lygiai, tam tikrą laiką vaikas gyvena pas mamą, vėliau – pas tėtį (kartais tėvai rūpinasi vaiku po savaitę, kartais sutaria kitaip). Abu tėvai privalo įrengti savo būstuose vaiko kambarį ir tuo metu, kol vaikas gyvena su juo, rūpintis jo išlaikymu.
Žinoma, tai tik labai fragmentiškos pastabos apie šalį, kurios plotas du kartus mažesnis už Lietuvos, tačiau tris kartus daugiau gyventojų, kurioje gyvena įvairių kultūrų, kalbų, tradicijų žmonės – kartais skatinantys iš jų pasimokyti, kartais priverčiantys įžvelgti savo gimtinės žavesį.
Mama Regina Stakuvienė
„Mamos žurnalas“
