Rašant straipsnius su rubrika „Keliaujame su vaikais“ nuolat apima nuostaba dėl tėvų drąsos ir optimizmo. Lengva nuskristi į turistų rojų ir pagulėti savaitę prie baseino su kūdikiu. Tačiau leistis į savarankišką pažintinę kelionę su 2 kūdikiais… Sutikite – tai iššūkis.
Kauniečiai Aistė ir Remigijus nėra kelionių „vilkai“. Bet kartą Aistė paspaudė kompiuterio klavišą, užsakė skrydžio bilietus, ir nuotykis prasidėjo.
Kalbamės su Aiste.
Papasakokite apie savo šeimą
Mes su vyru esame mokyklinė pora. Kadaise dvyliktokas užkalbino dešimtokę, ir nuo tada mes nebesiskyrėme. Kadangi buvome iš mažo miestelio, vyras (tuomet draugas), baigęs vidurinę mokyklą, išvyko mokytis į Kauną ir kas penktadienį su gėle laukdavo savo moksleivės prie mokyklos laiptų. Vėliau aš baigiau mokyklą ir jau net nebuvo diskusijų, į kokį miestą stoti mokytis. Taip mes jau 14 metų kartu (iš jų 6 metus susituokę).
Be galo laukėme savo mažylių. Kadangi vyras turi vien brolius, buvome beveik įtikėję, kad neturėsime mergytės. Ir… turime nuostabiausią pasaulyje dukrytę, o vėliau „nusipirkome“ ir broliuką. Taip mes šiuo metu ir gyvename – tėtis Remigijus, mama Aistė, sesytė Vėja ir broliukas Ugnius.
Ar esate keliauninkai „iš prigimties“? Kiek ilgai išbūnate be kelionių?
Kadangi buvome vieni du atvykėliai svetimame mieste, iš pradžių labai studentiškai gyvenome. Apie keliones tik pasvajodavome. Pati pirmoji kelionė į užsienį buvo mūsų povestuvinė, tuomet pasirinkome visų pamėgtą Turkiją. Na ir, ko gero, įkliuvome! Nuo to karto, jau nekantriai laukdavome kitų atostogų, kada vėl kur nors keliausime. Išbandėme įvairius keliavimo būdus – turistines keliones su agentūra lėktuvu, autobusu. Tiesa, po kelionės autobusu supratome, kad šitoks variantas ne mums.
Tuomet kitą vasarą visiškai ekspromtu išlėkėme į Kroatiją su savo mažute, senute mazda. Viską suplanavome taip greitai, kad tėvams jau prie sienos paskambinome ir pasakėme, kad „kurį laiką būsime ne ryšio zonoje, neskambinkite kokią savaitę“.
Tuomet pamanėme: jei suges mūsų mazdukė, ją tiesiog paliksime ir grįšime autobusu. Mazda mūsų nepavedė. Ir jau tada tvirtai nusprendėme – kitas keliones organizuosime tik patys.
Kodėl pasirinkote Belgiją?
Gimus dukrytei (ji buvo labai nerami), o vėliau – ir sūneliui, vis padūsaudavome – kaip smagiai visi keliauja. O dar tas nelemtas Facebook, kur tik ir mirga draugų kelionių nuotraukos. Vis atrodė nedrąsu, vis ne laikas, vis atidėliojome keliavimą.
Tik aš nuolat patikrindavau lėktuvų bilietų kainas ar kitas su kelionėmis susijusias akcijas. Draugams parodydavau, artimiesiems paplatindavau. Ir taip vieną naktį (būtent naktį, kuomet vaikai jau miega ir lieka laiko SAU) užtikau pigius bilietus į Belgiją. Kažkodėl iškart suskambo bingo galvoje. Užpildžiau reikiamą informaciją pirkti bilietus. Ir vis laikiau ir laikiau kompiuterio pelės kursorių ties mygtuku Apmokėti. Nedrąsiai vyrui sakau: „Žiūrėk, koks geras pasiūlymas. Bandom?“
O jis (nors tikėjausi visokių atsisakymų) atsakė: „Bandom!“
Taip ir prasidėjo. Kelio atgal nebuvo. Nes juk gaila jau nupirktų bilietų. Užsisakę bilietus pradėjome ieškoti viešbučių.
Kadangi tai buvo pirma kelionė su mažais vaikais (tuo metu jiems buvo 2 m. 10 mėn. ir 10 mėn.), labai daug neeksperimentavome ir rinkomės kiek geresnius viešbučius. Pabijojome visokių hostelių ir pan. Belgijoje aš kelis kartus esu buvusi darbo reikalais, todėl man atrodė, kad mes ten puikiai susitvarkysime (nes maitinimas ir visos kitos sąlygos panašios kaip ir Lietuvoje).
Kodėl ryžotės pasiimti vaikus? Juk jie galėjo saugiai palaukti pas močiutę.
Mums net nekilo jokio kito klausimo, kaip kad – tik visi keturi! Laikomės požiūrio, kad vaikai yra mūsų, ir mes niekur jų palikti negalime. Net keista, kai kas nors paklausia – kodėl su vaikais keliavote? Iki tol, kol pirmi draugai to nepaklausė, mes net nebuvome apie tai pagalvoję.
O ir po kelionės, įkėlę keletą šeimos nuotraukų į socialinį tinklalapį, sulaukėme neįtikėtinai daug žinučių: kaip jūs taip?! Ar labai sunku su dviem tokiais mažais? Ar nesigailite?
Jokiu būdu! Tai buvo fantastiška kelionė kartu su vaikais. Nieko sunkaus, ar sudėtingo. Visus drąsinome – jei tik yra galimybių – pirmyn! Aišku labai egzotiškai kelionei galbūt ir mes nesiryžtume. Vis dėlto labai svarbu tokiems mažiukams maitinimas, oro temperatūra.
Papasakokite, kaip ruošėtės kelionei?
Ugnius buvo dar tik pradėjęs vagyti košes, ir mes sudarėme jam pagreitintą maitinimo programą. Berniukas buvo valgus, tad tiesiog nebežaidžiau taip ilgai su bulve ar morka, o jau ir mėsos, ir varškės, ir jogurtų įvedinėjau. Mažyliui tai laaabai patiko. Valgė viską noriai, ir net gražiai kramtydamas.
Žinojome, kad mūsų pačių tėvai labai dėl mūsų jaudinsis, todėl niekam nesakėme apie kelionę. Planavome viską kruopščiai ir paslapčia.
Vis domėjausi oro temperatūra Belgijoje, šimtus kartų dėliojau vaikų drabužėlius (kaip vėliau patyrėme – vis tiek nepataikiau, kai išvažiavome iš Lietuvos, buvo karšta – +30°C, Belgija mus pasitiko +20°C, be to, dar vis palydavo).
Ugnius dar buvo mažas (10 mėn.), tad dėl jo mažiausiai jaudinomės. Daugiau sukome galvą, kaip reikės elgtis su Vėja (2 m. ir 10 mėn.).
Vis dažniau parodydavome jai danguje lėktuvus, vis užsimindavome, kaip smagu bus skirsti virš mūsų namo ir net virš debesų.
Mergaitė labai laukė kelionės, nors, ko gero, dar pati visko nesuprato. Atėjus laikui skristi oro uoste teko ir ašarą nubraukti, nes vis dėlto tas lėktuvas iš arti pasirodė baisus ir didelis.
Į rankinį bagažą prisidėjau knygelių su užduotimis, spalvotų kreidelių. Tai labai pravertė skrydžio metu.
Ką vežėtės – iš vaistų, daiktų, maistelio, sauskelnių, drabužių?
Iš vaistų pasiėmėme tik nuo temperatūros ir viduriavimo. Ugniui prisidėjome tyrelių ir košių, sauskelnių. Nors Vėja jau senai nebesėsdavo į vežimėlį, iš draugų pasiskolinome antrą sportinuką, nes ruošėmės nemažai keliauti, vaikščioti. Dabar net ir negaliu pasakyti, ar tai labiau pravertė, ar trukdė. Vėja, supratusi, kad taip lengviau, paskui pati nė žingsnio nebežengdavo, net ir prie viešbučio einant vakare pasivaikščioti. Vis sėsdavo į vežimą ir liepdavo ją vežioti.
Ko prireikė, o ko visai neprireikė?
Išvažiavome iš karštos lietuviškos vasaros, tad prisidėjome suknelių, šortų ir pan. O viso to ir neprireikė. Net kelis kartus ruošėmės ten nupirkti vaikams bent striukes, nes jų labai trūko. Bet vis pagalvodavome – o gal ryt jau bus karšta? Tai taip ir vertėmės su keliais sluoksniais savų drabužėlių. Labai trūko ir lietsargių ar lietpalčių, kuriuos ir įsigijome ten.
Džiaugiamės, kad pasiėmėme sauskelnių, nes ten kitaip dirba parduotuvės. Mums vėlai parvažiavus iš kokios išvykos mieste parduotuvės nebedirbdavo. Gerai, kad turėjome užtektinai atsargų.
Kaip mažyliai ištvėrė kelionę?
Vaikai – nuostabūs keliautojai! Visi kaip vienas, išgirdę, kad mes visi 4 keliavome, iškart klausia – kaip jūs čia taip?! Su tokiais mažiukais ir dar dviem! Bet kelionė išties nebuvo sunki. Mūsų vaikai mėgsta žmones, jiems patinka bendrauti, tad buvo ypač smagu. Ugnius skrydį tiek pirmyn, tiek atgal pramiegojo. O su Vėja piešėme arba skaitėme knygutes. Beje, skrendant atgal, stiuardas buvo tamsaus gymio vaikinas, kuris vis kartojo, kokia graži mūsų mergaitė ir vis nešė jai saldumynus. Tad skrydis atgal Vėjai buvo fantastiškas, dar ir dabar vis prašo skristi lėktuvu.
Kokių nuotykių patyrėte?
Sunku išskirti kažką ypatingo, nes viskas mus buvo taip naujai atrasta. Truputį stresą kėlė, kad nemokame prancūzų kalbos, o ten ji būtų labai pravertusi. Angliškai nelabai noriai ten kalba (o gal išties nemoka). Kavinėse sunku suprasti meniu, kaip ir išsiaiškinti, kas ten patiekta. Vis tekdavo lėkti ieškoti dukrai WC. Čia būdavo ekstremaliausia užduotis, bet viskas baigdavosi laimingai.
Kai kur būdavo sunku su vežimėliais pravažiuoti. Metro, traukinių stotys yra kelių aukštų, tačiau ne visus yra liftai, o kai kur net nėra eskalatoriaus, tad reikėdavo tempti vežimus laiptais. Tiesa, ten visada žmonės pasisiūlydavo padėti nešti. Iš pradžių pamanėme, kad mes tiesiog nerandame tų vietų, skirtų važiuoti su vežimėliais, bet vėliau ir viešbučių administratoriai paaiškino, kad ne visose stotelėse liftai yra.
Labiausiai žavėjo tai, kad vaikams išties nereikia mokėti svetimos kalbos. Vėja greitai susidraugaudavo su kitų tautybių vaikais. Man labai įdomu būdavo stebėti, kaip jie „kalbasi“, kažką tariasi, ir paskui smagiai juokiasi. Tarsi tikrai susikalbėtų.
O gal išties vaikai turi savo „vaikų kalbą“?
Vaikai nesutrukdė pažinti kraštą?
Jau bedėliodami kelionės maršrutą, viską planavome taip, kad būtų įdomu vaikams. Iškart įtraukėme į maršrutą Antverpeno zoologijos sodą, akvariumus, Europos mini parką (nors čia tai ir aš pati labai norėjau). Visus kitus pažintinius taškus dėliojomės pagal laiką. Kaip ir planavome, aplankėme 4 miestus – Briuselį, Antverpeną, Briugę ir Gentą. Be anksčiau minėtų objektų, dar buvome Atome, Karo muziejuje, Automobilių muziejuje, Šokolado muziejuje. Žinoma, išvaikščiojome ir tų miestų senamiesčius bei kitas lankytinas vietas.
Tik vienintelį kartą buvo šie tiek gaila, kad nėra dar vieno suaugusio žmogaus šalia, kuris pabūtų su vaikais, kuomet su vyru norėjome paplaukioti laiveliu kanalais, kur turėjo atsiverti gražūs vaizdai. Norėjosi palyginti su Venecija, kur jau esame buvę anksčiau.
Labai gailimės, kad neapsilankėme Briugės jūrų parke (boudewijnseapark). Kuomet atvykome į Briugę, lietus lijo kaip iš kibiro, tad kol susiradome, kur nusipirkti lietaus apsiaustus, kol šiek tiek apstojo lyti, vaikai jau buvo pavargę, ir mes niekur nebenuėjome.
Ačiū už kelionės idėją.
„Mamos žurnalas“
Dėkoju už puikų gidą. Mūsų lėktuvo bilietai į Belgiją jau nupirkti. Tikiuosi viskas pavyks sklandžiai ir pamatysime viską, ką esame suplanavę.
Būtų smagu su šeima apsilankyti Belgijoje. Pagal jūsų aprašymą atrodo įdomi kelionė. Kiek jums apytiksliai kainavo kelionė pirmyn ir atgal?