Etiketo specialisto, rašytojo ir žurnalisto Giedriaus Drukteinio dukra Marija netrukus sulauks pilnametystės. Kas svarbiausia, auginant vaikus? Kokios turėtų būti šiuolaikinių tėčių pareigos? Apie tai kalbamės su Giedriumi.
Vyrai dažnai labai romantiškai prisimena tą akimirką, kai žmona pasakė, jog laukiasi. Kaip buvo jūsų šeimoje? Ar prisimenate, kaip sureagavote?
Nudžiugau, žinoma. Tuo metu man buvo 28-eri. Nebuvo jokių objektyvių priežasčių nenudžiugti. Mylima žmona, materialus pagrindas po kojomis, kapitalistinė santvarka nepriklausomoje Lietuvoje – kokių papildomų aplinkybių daugiau norėti? Gal jauni žmonės, sužinoję, kad taps tėvais, jaučia nerimą ir baimę dėl ateities, o mums žinia apie būsimojo vaiko atsiradimą neatnešė nieko kito, tik džiaugsmą. Net pilnavertiškumo suvokimą, tarsi gyvenimo etapas pereitų į dar aukštesnį lygį. Dukra turėjo unikalų šansą gimti laisvoje valstybėje pas gerus tėvus.
Sužinojus šią naujieną, pasikeitė mano požiūris į žmoną, net mano elgsena. Žinoma, ir iki tol tas elgesys nebuvo kažkoks blogas ar nepagarbus, bet, laukiantis vaiko, kažkas mano smegenyse persijungė, susidėliojo šeimyninės vertybės. Manau, kad vaikas mane padarė geresniu žmogumi.
Ar dovanojau žmonai gėlių ar šokolado, dabar jau neprisimenu. Dovanos už pagimdytą vaiką mane stebina, kažkaip neskanu, tarsi prekybiniai mainai, sandoris, tu man padovanojai vaikutį, aš tau žiedą su deimantu.
Ar buvo svarbi kūdikio lytis?
Mane visada nuoširdžiai stebindavo nuostata „laukti“ konkrečios lyties vaiko. Kaip kadaise, taip ir šiandien skaitau apie tokius „laukimus“ kitose šeimose, man tai skamba kaip įžeidimas būsimajam vaikučiui. Įsivaizduokite save dukra, kurios tėvai „labai norėjo sūnaus“. Vaikas yra didelė dovana. Nežinau, kaip elgčiausi dabartinėmis aplinkybėmis, kai vaiko lytį galima sužinoti vos ne nuo pirmų dienų. Galbūt būtų įdomu sužinoti dėl praktinių dalykų, kokios spalvos vežimėlį pirkti. Manau, jei esi geras žmogus, Dievas tiesiog tau padovanoja vaiko gyvybę, lytis čia niekuo dėta.
Ar teko lankyti nėščiųjų mokyklą?
Esu įsitikinęs, kad racionaliai mąstantiems ir inteligentiškiems žmonėms, augusiems padoriose šeimose ir ne urvuose, tokių mokyklų nereikia. Gal tuo metu, kai žmona laukėsi, ir buvo nėščiųjų mokyklų, tik neįsivaizduoju, kur jos buvo? Mes abudu esame iš gausių giminių, moterų ten buvo daug, ir patarimų, ko vengti ar kaip elgtis, buvo daug, nereikėjo nepažįstamų žmonių pamokymų.
Ir knygų būsimiems tėveliams neskaičiau, pasitikėjau savo intuicija.
Žinau, kad dabartiniai vyrai lanko nėščiųjų mokyklas. Mano laikais tokių „taikių žolėdžių“ vyrų dar nebūdavo (juokiasi). Pastebima visuotinė tendencija maitintis suderintu maistu, ekologiškai, nyksta agresija, kuri visada būdavo laikoma vyriškumo dalimi. Bet naujoji vyrų karta tokie „ekonaciai“, aršiai puola visus, kas valgo ne taip, kaip kad jie. Jie pasiruošę pyktis su žmonėmis ne dėl politikos, o dėl to, kas ką suvalgė. Man tai atrodo labai nevyriška. Mano požiūriu, vyrai visada pasižymėjo gebėjimu kažką padaryti, o ne aiškinti, kokias pasekmes aplinkai, pasauliui sukels vienoks ar kitoks elgesys. Kai vyrai skaičiuoja kalorijas, nyksta jų kūrybiškumas ir polėkis.
Papasakokite apie dukros gimtadienius. Ar teko pildyti kokius sunkiai išpildomus norus?
Visi Marijos gimtadieniai buvo teminiai ir linksmi, nes ji gimusi sausio 1 dieną. Taip nuostabiai susiklostė aplinkybės. Žinoma, mes neplanavome sutaupyti vieną dieną, švęsdami keletą progų, kaip vienas žydų verslininkas, kompanijos „20 Century Fox“ įkūrėjas, kuris tuokėsi sausio 1-ąją ir vaikų gimimą planavo būtent tą datą, kad nereikėtų švęsti daug kartų.
Mums taip susiklostė aplinkybės, ir esame laimingi, nes Naujieji metai šeimoje didelė šventė. Išvežęs žmoną į ligoninę gimdyti, laukiau namuose, bet negėriau jokio alkoholio. Tarp giminės vyrų yra toks prietaras, kad negalima gerti, nes galbūt prireiks kraujo donoro. Marija gimė naujųjų metų rytą. Tuometinis Vilniaus meras Rolandas Paksas, pagal merų tradicijas, apsilankė gimdymo namuose, pasveikino visus ką tik gimusius vilniečius, paskui jam tą faktą priminiau po kelerių metų.
Kiek pamenu, dukra per gimtadienius visada gaudavo, ko norėdavo, bet egzotiškų pageidavimų neturėjo. Manau, didžiausia dovana, kokią esu jai davęs, – tai žinojimas, kad yra viskas įmanoma.
Vieną gimtadienį, regis, tada jai buvo penkeri, šventėme kartu – abu esame gimę sausio mėnesį. Tai buvo pats prabangiausias gimtadienis Vilono viešbutyje su daug svečių, baseinais, vaišėmis. Mes su Marija – Ožiaragiai, žmona Šaulys, visi horoskopų žinovai sako, kad šių ženklų sąjunga neįmanoma, bet mūsų šeima gyvena darniai, paneigdama visus raganų pranašavimus. Horoskopai – tai propaganda, bandanti įkišti pleištą tarp dviejų mylinčių žmonių. Zodiako prognozių neskaitau, manau, kad tai absoliutus melas. Žmogaus likimą lemia jo poelgiai ir požiūris.
Ar vesdavotės vaikystėje Mariją į „Makdonaldą“? Koks jūsų požiūris į kokakolą?
Vesdavau ir vesčiau toliau, bet reikia konstatuoti, kad jai „Makdonaldas“ nebuvo tokia šventovė, kaip kad man. Kad ir kaip pasižiūrėsi, bet Marija yra „McDonald‘s Corporation“ akcininko duktė. Kaip ir „Coca-Cola Company“ bei „Pepsico, Inc.“ akcininko. Aš neslepiu, kad mane žavi viso to verslo estetika, mokėjimas sukurti tokią sistemą, kuri vienodai priimtina mongolui, estui ar čiliečiui. Pats šiame restorane dažniausiai užsisakau kavą ir dvigubą sūrainį. Mielai „Makdonalde“ atšvęsčiau ir savo gimtadienį. Kažkada Jogaila Morkūnas šventė savo gimtadienį jau būdamas brandaus amžiaus, tą gimtadienį aprašė lietuviška spauda, man šita idėja patiko. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad kokakola ir pepsikola nuolat pūpso mūsų namų šaldytuve, o vizitas į „McDonald‘s“ yra privalomas ritualas. To nėra ir niekada nebuvo.
Koks vaiko amžius jums mieliausias? Ar lengva buvo auginti kūdikį?
Vaikų amžių visada spėju nevykusiai, tad lieka tik pasakyti, kad, paklusdamas Aristotelio mokymui, myliu visus pasaulio vaikus.
Visuomenėje bendrą toną duoda tie, kurie nesugeba susitvarkyti su savo padoriu gyvenimu. Kurie tatuiruoja savo kūną, išduoda vaikus, palikdami juos ir sukurdami naujas šeimas. Žiniasklaida juos mėgsta, ir susidaro įspūdis, kad vaiko auginimas kančia. Aš tam visiškai nepritariu. Jei vaiką augina geras ir protingas žmogus, tai vienas malonumas net kėlimasis naktį ir sauskelnių keitimas. Juk turime galimybių pailsėti, pabūti vieni. Vaikutis jokios harmonijos nesugriauna, bent jau mums su žmona nesugriovė. Tuo metu, kai Marija buvo kūdikis, parašiau komerciškai sėkmingiausią savo knygą, dirbau svarbų valstybinį darbą. Padedančiųjų rankų giminėje buvo daug, kai reikėdavo, pprižiūrėdavo Mariją.
Bet kai tėčiai išeina vaiko auginimo atostogų, šitam dalykui visiškai nepritariu, tai naujųjų laikų išmonė. Galbūt jis turi savo logiką, bet asmeniškai man tai netiktų. Neįsivaizduoju savęs, vien tik auginančio vaiko.
Sakoma, kad tėvas turi vaikus išmokyti važiuoti dviračiu, plaukti ir statyti palapinę. Ar pritartumėte tokiai nuomonei?
Prisimenu, kad mokiau Mariją važiuoti dviračiu, bet greičiau rodžiau, kaip tai daroma, nes vaikai labai greitai perima mūsų mokymus. Dabar manoma, kad reikia vaiką išmokyti naudotis išmaniaisiais prietaisais, nes to gyvenime prireiks, o kurti laužą gal neprireiks. Bet taip tik atrodo, jei šiandien pavalgei, padėkok ūkininkui, o joks „Facebookas“, joks google neįmes anglių į krosnį ir nepasiūs drabužio. Esu įsitikinęs, kad elementariausių išgyvenimo įgūdžių mokymas yra svarbus dalykas. Galbūt nemadingas, bet svarbus.
Beje, palapinės statyti Marijos neišmokiau. Tikiuosi, dar ne vėlu.
Kokias bausmes taikėte dukrai, ar jos buvo veiksmingos?
Tik surauktus savo antakius. Jei vaikas dabar ne kalėjime, neatnešė materialios ar fizinės žalos nei mums, nei kitiems, neturi tatuiruotės, kalba normine leksika, yra draugų mylimas ir gerbiamas, – vadinasi, bausmės buvo veiksmingos.
Vaikai nesielgia piktybiškai dėl savo prigimties. Paaugliai – galbūt šiek tiek. Bet būtų nelogiška pykti už sudaužytą statulėlę ar suvenyrą. Ar kad prisipirko tų suvenyrų Tunise. Kuo toliau, tuo labiau matau, kad tai niekai, dėl kurių nereikia pykti. Daiktai yra našta, ir jeigu vaikai juos sunaikina, tai ir ačiū Dievui.
Mūsų didžiausi konfliktai – dėl muzikos automobilyje, nors man visada atrodė, kad tai vienintelis dalykas pasaulyje, dėl kurio žmonės nekariauja. Galima prisiminti tą garsųjį kartų konfliktą, kai kiekviena karta turi savo estetinį suvokimą. Būna, klausausi savo vaikystės muzikos ir Marijai sakau, aš klausydavausi, kai man buvo tiek metų, kiek dabar jai. Jaunimas šiais laikais iš muzikos tikisi kitų dalykų, ne visos mano dainos Marijai patinka, ji reikalauja išjungti ar įjungti kitą dainą.
Gero tėvo paskirtis – savo sukauptą patirtį perduoti vaikams, ne tik ugdant muzikinį skonį. Tėvas turėtų būti autoritetas ir fizinių, ir intelektualinių gebėjimų srityje, jis turi užtikrinti vaikams saugumą. Tėvas – tas, kuris nebijo eiti į tamsią patalpą, kai bijo vaikai, kuris netingi stotis ant stalo ir pakeisti perdegusią lemputę.
Ką Marija veikia su mama, o ką su tėčiu?
Su mama apsiperka ir kalbasi, su tėčiu važiuoja ir derasi. Mėgstamiausias apsipirkimas – užsienyje, kai aš kantriai rymau „Makdonalde“, kol mano šeima ramiai „prasineša“ po prekybcentrį, nes Lietuvoje neturime įpročio leisti laiko tokiose įstaigose. Jei važiuoju į tokią šalį, kaip Amerika, Marija įteikia pageidavimų sąrašiuką ir, patikėkite, jokie pirkiniai nesuteikia tek džiaugsmo, kiek pagal šį įgeidžių sąrašą. Pernai daugiausia laiko atėmė blaškymasis tarp šimtų džinsų ieškant tų, kurių konkrečiai reikia. Skambinimas į Lietuvą, nes nėra žydros spalvos, yra rusva, nėra su dviem kišenėmis, yra su viena. Arba norimas daiktas už 15 kilometrų – sėdi į automobilį ir važiuoji, kad nupirktum niekutį. Bet turiu pripažinti, kad man tai patiko. Grįždamas atgal su prikimštais lagaminais pagalvojau, tai tėviškas jausmas norėti pamaloninti vaiką, pradžiuginti kad ir materialiais daiktais. Su tuo lagaminu jaučiausi panašiai kaip pirmykštis žmogus nudobęs mamutą. Kai nusiperki ką nors sau, didelio džiaugsmo nėra. O vaikui – malonu, ypač kai žinai, kad tą daiktą kruopščiai rinkosi, tu gali tą daiktą rasti, nupirkti, parvežti. Visos mano tolimos kelionės susiveda į tuos sąrašus…
Koks jūsų šeimos laisvalaikis?
Važiuojame į sodybą Jurbarke, kur anksčiau mėgdavo būti ir Marija. Dabar ji mieliau laiką leidžia su draugėmis urbanistinėje aplinkoje. Kartais į sodybą pasikviečia draugių, tęsdama savo mamos tradiciją, kuri jaunystėje irgi veždavosi draugių. O aš ten ilsiuosi ir įsikraunu teigiamos energijos. Kaimas man yra įkvėpimo šaltinis – Nemunas, grynas oras duoda stimulą rašyti. Kiek reikia mano rankų žolei nupjauti ar negudriems buitiems darbams padaryti, padarau, bet didesnę laiko dalį atima intelektualinė veikla, kuri būna sunkesnė nei rąstų nešiojimas.
Kiekvieną vasarą bei rudenį ar pavasarį išvykstame kur nors tolėliau, kol kas apsiribodami Europa ir Šiaurės Afrika. Bet jau esame sutarę dviese su Marija vykti į Maskvą, visa šeima norime pailsėti prie šiltos europietiškos jūros ir baigiame derybas visi kartu vykti į JAV.
Kuo jus žavi dabartinių vaikų, jaunimo karta? Ko mokotės iš dukros?
Matyt, pasenau, nes nebežavi visiškai niekuo. Man nepatinka šiuolaikinės mados, lėkšta muzika, tatuiruotės, grafičiai, technologijų kultas. Bet tuo nesipiktinu ir jaunimui nemoralizuoju. Nes tai tik kartų konfliktas, apie kurį rašė Karlas Marksas, paguosdamas, kad jaunystė nėra nuolatinė būsena, ir ji praeis, kaip kadaise ir mums, taip praeis ir dabartiniam jaunimui. Bet gal tai tikrai senstančio žmogaus pavydas, nes turiu pripažinti, kad dukros aplinka žaviuosi…
Kokia svarbiausia tėvo pareiga? Ką jis turėtų duoti vaikams?
Kaip ir seniausiais laikais, – atnešti maisto ant stalo, užtikrinti saugų stogą virš galvos ir nepertraukiamą elektros srovės tiekimą. Teisingumą tais atvejais, kai įstatymai nebeveikia. Užuovėją nuo pasaulio vulgarumo.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
