Neseniai krepšininko Dariaus Songailos ir jo žmonos Gintarės šeimoje atšvęsta graži šventė – pirmasis dvynukų Jorio ir Herkaus gimtadienis. Kaip prabėgo tie metai, pasakoja Gintarė.
Ar naujiena dėl dvynukų buvo labai netikėta jūsų šeimai?
Šitą informaciją mes sužinojome labai anksti, jau pirmosiomis savaitėmis, tyrimo ultragarsu metu. Tai nebuvo labai didelė staigmena, nes šeimoje buvo tokių atvejų – mano prosenelė iš dvynių. Sakoma, kad genetiškai tai persiduoda kas antrai kartai, tokiu atveju dvynių susilaukti turėjo mano mama, bet juk niekada negali žinoti, kas ir kaip susidėlios.
Nėštumas nebuvo sudėtingas. Mano gydytojas juokavo: „Kai lauksitės vieno, tai nė nežinosite, ką veikti“. Dirbau iki paskutinių mėnesių (dirbu rinkodaros srityje), nes jaučiausi gerai, nemažai teko ir keliauti. Per nėštumą priaugau apie 30 kilogramų. Pati nesustorėjau, tik buvo labai didžiulis pilvukas, nes vaikai gimė didelio svorio. Kadangi gerai jaučiausi, stengiausi ir gerai atrodyti. Teko kūrybiškai prisitaikyti drabužius – naudojausi lietuvių dizainerių paslaugomis, kai ką parsivežiau iš užsienio. Likus kelioms dienoms iki Dariaus gimtadienio, šventės metu dar avėjau aukštakulnius.
Mūsų dvynukai gimė tokio svorio, kaip du atskiri naujagimiai: Joris gimė 3200 gramų, o Herkus 2560 g. Čia turbūt tėvelio genai. Kiek girdėjau, tokie atvejai gana reti, ir kad pavyktų dvynukus išnešioti iki 40 savaičių, irgi retai kam pavyksta.
Ir dabar dvyniai auga didesni už savo bendraamžius. Jiems tuoj bus metukai, o drabužėlius nešioja skirtus 2–2,5 metų amžiaus vaikams. Joris dabar sveria 15 kilogramų…
Kada pradėjote kaupti kraitelį?
Maždaug nuo šešto mėnesio, kai jau praeina didžioji rizika, kad nėštumui gali kas nors atsitikti. Nuo šešių mėnesių gimę vaikeliai dėl šiuolaikinės medicinos jau gali išgyventi. Kraitelį rinkti smagu, tad nesinorėjo to palikti paskutinėms dienoms. Man patinka rinktis neskubant, palyginti kokybę. Interjero detales vaikų kambariui siuntėmės iš Amerikos, kur Darius turi daug likusių ryšių. Ten radome gražių baldelių, dekoracijų ant sienų, specialiai dvynukams skirtų prekių. Kai vasarą pati buvau Niujorke, galėjau viską apžiūrėti ir pačiupinėti „gyvai“ׂ, o tik paskui nusipirkti ir parsisiųsti internetu. Pavyzdžiui, žindymo pagalvės dvynukams Lietuvoje net neradome. Tris mėnesius po truputį kaupėme tą kraitelį, paskutinius susipirkome drabužėlius. Kiek žinau, dvynukams mamos perka tokio dydžio, kurie skirti neišnešiotukams, o mūsiškiai jau iš karto pradėjo nuo „normalių“.
Ar Dariaus sportiškas gyvenimo būdas persikėlė ir į šeimą?
Į sporto klubą vaikščioti nepradėjau, bet mes abu mėgstame aktyvų gyvenimą, keliones. Ne tokias, kur gulima po palmėmis. Mėgstame lankyti istorines vietas, traukia graži gamta, turime tradiciją kasmet atšvęsti Dariaus dukrelės Meilės gimtadienį Amerikoje. Jau gimus dvynukams, savaitei skridome į Čikagą pasveikinti Meilės – seneliai sutiko savaitę prižiūrėti Jorį ir Herkų. Meilė broliukus jau matė, buvo atskridusi į Lietuvą, kai berniukams buvo pusmetis. Ji ir Amerikoje turi mažą broliuką, tad žino, kaip su kūdikiais bendrauti. Ji labai švelnaus būdo mergaitė.
Kai nuo rugsėjo prasideda Dariaus darbai, neturime laiko keliauti. Labai laukiu birželio, kai prasidės atostogos, jau esame suplanavę poilsinę kelionę.
Gimus dvynukams, atšventėte vestuves?
Vestuvių datą buvome numatę jau prieš dvejus metus, kai Darius man pasipiršo, o per tą laiką įvykdėme dar vieną projektą – dvynukus (juokiasi). Liepos 25-ąją buvo lygiai treji metai nuo mūsų pirmojo pasimatymo, tad tą dieną norėjome surengti ir vestuves. Kadangi pati dirbu panašioje sferoje ir žinojau, ko noriu, turėjau daug pagalbininkų – labai padėjo tiek mano tėvai, tiek vedybų planuotoja. Tai buvo malonus atsitraukimas nuo motinystės rūpesčių. Susitikdavau su vestuvių planuotoja ir pasinerdavau į tą įsivaizduojamą pasaką, kurioje svarbus tortų ragavimas ar suknelių modeliai. Paišėme, modeliavome, dėliojome, klausėme…
Mūsų vaikai labai geri, nuo trijų mėnesių jau išmiegodavo visą naktį, nebesikeldavo naktimis valgyti, tad nebuvau labai pavargusi. Tik kai vaikai suserga, suprantu, kas tie motinystės rūpesčiai. O jei reikia kur išsiruošti, pasikabinu dvi „kengūras“ – vieną vaiką ant priekio, kitą – ant nugaros. Kai jie nuo 8 mėnesių pradėjo bėgioti po namus, įpratau sekti trajektorijas, kur jie bėga, ir pastebėti visus aštrius kampus, kur galėtų užsigauti.
Kaip atrodo kasdienybė, auginant du kūdikius?
Tik komedijose rodoma, kad vieną vaiką rengi, kitas pabėga, vieną maitini, kitas užsiverčia ant savęs košę. Realybė kur kas paprastesnė. Pasisodinu į maitinimo kėdutes ir duodu vienam kąsniuką, kitam kąsniuką. Jokių isterijų. O šlapi jie būti mėgsta, dar reikia pagauti, kad galėtum pakeisti sauskelnes. Jie neidentiški dvyniai, ir išvaizda, ir temperamentas labai skirtingi. Vienas mamyčiukas, visą laiką „prie kojos“, o kitą – kur padėsi, ten nerasi. Vienas nešioja visu dydžiu didesnius drabužėlius ir batelius, tai labai ekonomiški tie mūsų dvyniai. Svetimi žmonės stebisi: sunku patikėti, kad jie apskritai broliai.
Ar reikėjo kokių pastangų susigrąžinti įprastą figūrą po nėštumo ir gimdymo?
Mano gera genetika, per nėštumą valgiau, ką norėjau, bet augo tik pilvukas. O po gimdymo praėjus keliems mėnesiams pradėjau sportuoti tik dėl to, kad norėjau būti graži per vestuves. Fizinis aktyvumas duoda energijos, pagerina kraujotaką, stangrina odą. Savęs tikrai nealinau, grįžau į įprastą savo gyvenimo ritmą, ir viskas susitvarkė. Aišku, maitinau vaikus, tai irgi padeda sureguliuoti svorį. Kai manęs klausia, ar yra kokių paslaptingų lieknėjimų būdų, atsakau: genetika ir amžius. Mano mama gyvenime nesportavo, bet pagimdžiusi tris vaikus atrodo taip pat, kaip aš.
Koks Darius tėtis?
Šiuo atžvilgiu aš žaidžiau nesąžiningai: jau žinojau, koks jis yra tėtis, juk Darius turi dukrą iš pirmos santuokos. Mačiau jo santykius su dukra ir žinojau, kaip jis myli vaikus, koks jis rūpestingas tėtis. Dariui visą laiką buvo poreikis buvo matyti vyresniąją dukrą, jis jos labai pasiilgsta, stengiuosi inicijuoti tą ryšį, vežtis Meilę atostogų kartu. Praėjusią vasarą visi kartu važinėjome po Lietuvą, o šiemet norime su visais vaikais paatostogauti Graikijoje.
Kai gimė dvynukai, Darius mane mokė, kaip reikia vaikams pakeisti sauskelnes, – jis jau turėjo patirties. Ir naktimis kėlėsi tiek pat, kiek aš. Sakydavau: „Dariau, tau rytoj treniruotės, varžybos“. Jis dar nebuvo baigęs karjeros. Rudenį sirgau, pasigavau virusų, tai tuo metu Darius visiškai rūpinosi vaikais ir dieną, ir naktį. Mes esame labai komandiška šeima, nes ir vaikų auginime, ir darbuose esame partneriai.
Ar jau skiriate vaikų lavinimui dėmesio?
Herkus pradėjo vaikščioti 8 mėnesių, o Joris, kadangi didesnis, mėnesiu vėliau. Jų niekas nemokė vaikščioti, nei vaikštynių pirkome, nei kažkokių specialių mankštų darėme. Jų raumenų tonusas visą laiką buvo labai stiprus. Į kūdikių mokyklėles mes nevaikščiojame. Pabandykite mano vyrui pasakyti, kad vaikus reikia vesti į muzikos mokyklą, pažiūrėsime, ką jis atsakys (juokiasi). Greičiausiai sakys: „Brangioji, susirask pati kokią nors veiklą, jei tau taip norisi ištrūkti iš namų.“ Nemanau, kad reikia nuo gimimo pradėti vaikus lavinti. Iš savo aplinkinių patirties galiu pasakyti, kad į tokias mokyklėles mamos vaikus veda todėl, kad vaikai matytų bendraamžius. O mūsų šeimoje jie du, taigi turi su kuo draugauti ir bendrauti. O kad ten pianinu pabarškintų, – kažin, ar to dabar reikia.
Kokių turite savo sveikatos receptų?
Vaikai nevalgo jokios kitos mėsos, išskyrus žvėrieną. Darius medžioja, tai turime šaldiklyje ir šernienos, ir briedienos, ir laukinių paukščių. Medžiotojai patys apdoroja mėsą, o ją pagaminti išmokau – suskirstau dienos porcijomis ir kiekvieną dieną verdu su daržovėmis. Mūsų vaikai nėra ragavę pirktinės mėsos. Aš manau, tai irgi lemia mūsų vaikų stiprumą ir energingumą. Aš tokia humaniška ir man Dariaus hobis gal ir nėra labai priimtinas, bet rezultatu džiaugiuosi, nes mūsų šeimai išeina į naudą. Vaikai apetitu nesiskundžia, jie tokie valgūs, kad suvalgys viską, ką duosi.
Ar turite namuose augintinių?
Turime šunį haskį, bet jo į medžioklę Darius neima. Haskis medžioja namuose vaikus (juokiasi). Šuo atsirado, kai pradėjau lauktis. Jis su dvynukais panašaus amžiaus ir proto, dar labai jaunas ir išdykęs. Jis labai myli vaikus, nes dvynukai rodo jam daugiausia dėmesio. Sako, kad haskiai – vieni draugiškiausių vaikams šunų, į tai atsižvelgėme rinkdamiesi veislę. Haskiai – šiaurės šunys, juos nesunku išmokyti tempti rogutes. Kitą žiemą, tikiuosi, turėsime pramogų. Šiemet dar vaikai per maži, buvo gaila juos sodinti į rogutes, kad neišvirstų. Haskiai labai aktyvūs šunys, kasdien turi pavaikščioti ir pabėgioti, tad rytais išvesti šunį yra Dariaus pareiga. Jie rytais bėgioja palei Nemuną.
O man su dvynukais į lauką išeiti pavyksta beveik kasdien. Laikausi nuomonės, kad sloguojantį vaiką irgi naudinga vesti į lauką, jei tik neturi temperatūros, nes grynas oras stiprina imunitetą. Mes gyvename gana geroje vietoje, yra kur pasivaikščioti. Esu pripirkusi neperšlampamų drabužėlių, iš Čikagos parvežiau sniego kostiumų, su kuriais galima eiti į lauką net per šlapdribą.
Ar jau galvojate apie darželį?
Kitais metais jau planuoju grįžti į darbą, tad žvalgomės darželio. Jeigu nori patekti į tą darželį, kuris arčiausiai namų ar kuriame dirba gera auklėtoja, reikia anksti stoti į eilę. Mes jau stovime. Esu už paprasčiausią valstybinį darželį, nes vaikas geriausiai pažįsta gyvenimą ne kažkokioje sumodeliuotoje aplinkoje, o įprastoje kasdienybėje. Broliams bus drąsiau, kadangi jie turi vienas kitą. Bet kartais stengiuosi kasdienybėje išskirti, kad pabūtų atskirai, su Dariumi net aukštais pasiskirstome –vienas su vienu vaiku, kitas – su kitu.
Norime, kad vaikai anksti pradėtų lankyti anglų kalbos būrelį, o Darius svajoja, kad jie nuo mažens pradėtų žaisti krepšinį.
Kaip kuriate šeimos tradicijas?
Tuoj pirmasis dvynių gimtadienis, jau smagu planuoti, kaip vyks ta šventė, kuri tikrai taps tradicija smagiai švęsti. Mes esame tikra lietuviška šeima, kuriai Kalėdos būtinai turi būti su žaidimais, po staltiese klojamais šiaudais ir kūčiukais. Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad Darius ilgą laiką gyveno Amerikoje ir buvo nutolęs nuo lietuviškų tradicijų, aš jam tarsi iš naujo parodau, ką jis praleido išvažiavęs jaunas iš Lietuvos. Tarkime, kaip smagu upe plaukti baidarėmis. Juk jo jaunystės vasaros praėjo treniruočių stovyklose, ruošiantis Europos ar pasaulio čempionatams.
Mes vaikams ir vardus parinkome lietuviškus. Dariaus dukrytė, atvažiavusi į Lietuvą, stebėjosi: kodėl Vilniuje visur užrašytas mano vardas? Ji kalbėjo apie suvenyrų krautuvėles su užrašais „Linas, gintaras“. Sakau, čia ne mano vardas, čia gintaras – lietuviškas auksas, mūsų pasididžiavimas. O berniukams vardus buvome išrinkę iki gimimo. Herkus Mantas – mėgstamiausias Dariaus vaikystės herojus, jis svajodavo, kad užaugęs bus toks, kaip filmo personažas. Jo paskatinta pažiūrėjau tą seną filmą, kurio mano vaikystės laikais jau neberodydavo. O Joris – pagoniškas pavasario dievas. Dariaus dukrytei irgi daug pasakojome apie pagonybę, apie senąsias tradicijas, apie baltišką kultūrą. Taigi Joris tarsi duoklė tai pagonybės epochai.
Mūsų gyvenime pirma bendra svajonė buvo ne turėti naujus namus, o nusipirkti sodybą. Vasaros atostogas labai smagu leisti rąstinėje sodyboje prie ežero be kompiuterių ir televizoriaus. Mano vyras natūralistas – medžioja, žvejoja, grybauja, jam gamta yra viskas. Mums visiems ten labai gera.
Jūsų šeima dabar tokia vyriška…
Darius jau svajoja, kaip, paaugus berniukams, juos ims į žvejybą, medžioklę, kartu žais krepšinį. Pažadėjo, kad sulaukusius šešerių juos kaip tikrus vyrus vešis į poledinę žūklę, kaip ir jį tėtis kažkada vežėsi. O aš noriu, kad vaikai būtų laimingi, o kuo užsiims – visai nesvarbu.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
