
Skaitykite, kuo sunkiai patikėsite
Keletą mėnesių „Mamos žurnale“ spausdinsime straipsnius, kuriuos pavadinome „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“. Tai reportažai iš jaunų šeimų, kurios gyvena pagal senuosius papročius. Dabar skaitytojus sunku nustebinti, tačiau rinkdami medžiagą šiems straipsniams nuolatos savęs klausėme, – ar taip gali būti iš tikrųjų? Pasirodo, gali, ir dar kaip. Šalia mūsų gyvena daugybė jaunų šeimų, kurios siuvasi tautinius kostiumus, rytą pasitinka sveikindami saulę, į gimdymą nešasi kankles. Išspausdinę pirmuosius straipsnius, sulaukėme palaikymo žinučių: „Įdomu paskaityti visiems namiškiams. Atrodo, kad skaitai apie kažkokį kitokį pasaulį, kuris pasirodo egzistuoja čia pat, po nosimi“, – rašo skaitytojos.
Tikimės, kad šių straipsnių herojams pajusite simpatiją, kaip ir mes. O šiame numeryje kartu atšvęskite Rasų šventę pas mamą Rasą, dar žinomą, kaip Rasoklė.
Kaip Rasa 100 proc. pateisino savo vardą
Jeigu manote, kad vaikui suteiktas vardas tėra tik gražus skiemenų sąskambis, po šio straipsnio pakeisite nuomonę. Bent jau mūsų pašnekovei Rasai Glinskytei-Subačienei vardas daug ką lėmė. Skaitykite Rasos pasakojimą apie tai, kaip ji prabangią daiktų ir interneto dizainerės specialybę iškeitė į žoliavimą, darbą biure – į rasotas pievas, o metų kulminacija jos šeimoje – Rasų šventė, į kurią susirenka… beveik šimtas.
Rasa su vyru Audriumi augina 3 dukras – Aušrinę (13 m.), Mildą (11 m.) ir Smiltę (5,5 m.). Pasak Rasos, jų šeima yra normalūs žmonės, nes „turi 2 automobilius, 2 televizorius, indaplovę, kelis kompiuterius ir visa kita“, tačiau turi ir kai ką daugiau.
Mergytė, kuri užrašinėjo bobučių dainas
Rasa kilusi iš Pravieniškių ir tuo didžiuojasi. Nuo seno Pravieniškės visiems asocijuojasi su pataisos namais, tačiau tai kartu ir šaunią bendruomenę turintis miestelis. Rasos tėvai – grafikas ir kalvis Leonas Glinskis ir keramikė Audronė Skarbaliūtė – tikri Pravieniškių kultūros žmonės. Leonas – Sąjūdžio metraštininkas, videofilmų apie Lietuvos atgimimą kūrėjas, sukaupęs ir didžiulį folkloro renginių vaizdo archyvą. Mama iki šiol vaikams veda keramikos būrelį.
„Mano mamos tėvelis buvo ištremtas, mama užaugo našlaitė. Tėčio šeimai teko slapstytis nuo trėmimų. Natūralu, kad šeima priešinosi tarybų valdžiai. Pamenu, grįžome iš mokyklos su sese „pasipuošusios“ spaliukų ženkliukais, močiutė labai supyko, o tėvai pasakė – „kad namuose nematytume šitų dalykų“. Stoti į pionierius mums neleido. O kokiomis kitomis realiomis priemonėmis buvo galima pasipriešinti? Tik pasakojimais apie Lietuvos praeitį, papročių puoselėjimu“, – prisimena Rasa.
Kai prasidėjo Atgimimas, mergaitei buvo 9 metai. Mama išvyko paviešėti į Ameriką ir tėčiui parvežė filmavimo kamerą. Šis faktas laikomas esminiu įvykiu šeimos istorijoje, nes Rasos tėtis pradėjo filmuoti viską – šeimą, mitingus, folkloro koncertus. Paskui kameros keitėsi, vis modernėjo, tačiau tėčio aistra neišblėso, jis iki šiol jau beveik 30 metų filmuoja beveik viską, kas susiję su Lietuvos augimu, montuoja filmus, juos archyvuoja, kelia į internetą ir t.t. O pirmieji tėčio modeliukai buvo vaikai, kuriuos užrašė į folkloro ansamblį „Verpetukas“ Kaišiadoryse.
„Augome trise, su broliu ir sese, buvau vidurinė. Į repeticijas važiuodavome traukiniu. Pamenu, man 9 metai, broliui 4 – abu pėdiname į traukinį, važiuojame į repeticiją Kaišiadoryse, ten reikia dar apie 1,5 km nueiti, grįžtame namo. Pagalvoju dabar ir atrodo neįtikėtina, kaip 9 metų vaikas, vedinas visišku pypliu, važinėja traukiniais, kažkur keliauja.
Patekome pas vadovą Aidą Bernatonį, jis dar neturėjo šeimos, todėl buvo mums atsidavęs – kaip saviems vaikams. Važiuodavome autobusu „Ikarus“ į įvairius Europos miestus (Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir t.t.), kai dar niekas niekur nevažiavo. Pamenu, pasienyje vadovas bėgdavo prieš autobusą, kad greičiau pravažiuotume pro muitinę. Lūžiams reikalingos asmenybės. Ir kaip gerai, kai tokios asmenybės atsiranda vaikystėje. Tikiu mokytojo, autoriteto galia“, – sako Rasa.
Ansamblio vaikai kaimuose užrašinėdavo bobučių dainas. Rasa pamena, kaip būdama 11 metų, su keliais „ansambliukais“, nešina didžiausia įrašymo aparatūra, vaikščiodavo po vienkiemius ir prašydavo, kad bobutės padainuotų. Vieną dainą Rasa įrašė visiškai autentišką, bobutė didžiule tarka tarkavo burokus savo gyvuliukams ir tarkuodama sudainavo. „Iki šiol tą dainą dainuojame, ir visuomet užplūsta pasididžiavimas, kad jei ne aš, nebūtų tos dainos“, – sako pašnekovė.
Kai Rasa buvo šeštokė, tėvai išleido į Čiurlionio meno mokyklą. Mergaitė gyveno Vilniuje internate, o savaitgaliais grįždavo namo, viena iš priežasčių – kad nepraleistų „Verpetuko“ repeticijų. Pasak Rasos, tai buvo šventa, nes vadovas prie Rasos derindavo repeticijų ir koncertų grafikus.
Pažintis su vyru „per folklorą“
Su būsimu vyru Rasa susipažino irgi per folklorą. Studijuodama Dailės akademijoje dizainą mergina lankė folklorinių šokių būrelį. Nors mokėsi folkloro nuo vaikystės, nebuvo gana ir niekada nebus gana, nes, pasak Rasos, folkloras yra neišsemiamas, beribis, jo išmokti iki galo neįmanoma. Tai ne tik šokis ar dainos, o ir kalendorinės šventės, maistas, tradicijos, gyvenimo būdas. Būsimo vyro draugas, lankęs repeticijas, pakvietė apsilankyti ir tautinius šokius šokusį Audrių, nes tame folkloro būrelyje renkasi dailios panos. Jis tuo metu studijavo biologiją VU. Rasa pasakoja: „Susipažinome folkloriniuose šokiuose, tai buvo logiškas kelias. Nuo draugystės pradžios kartu svajojome gyventi gamtoje. Nors kaunietis, močiutės išlepintas, mylimiausias anūkas, jis sutiko tapti „kaimiečiu“.
Dizainerė ir žolės
Dar studijuodama Rasa jau dirbo IT srityje, kūrė interneto svetaines, reklamines užsklandas, animaciją. „Dabar sakytų, kad palikau aukso kasyklą, tačiau man visiškai negaila. Lūžis, kaip dažniausiai atsitinka, įvyko gimus vaikams. Pirmosios dvi dukros buvo alergiškos, sirgo bronchų astma. Liga buvo rimta –gulėjimai ligonininėse kiekvieną sezoną, paskui – sanatorijos. Mane ypač slėgė tradicinis gydymas hormonais, antibiotikais. Ieškojau sprendimų. Tada dar statėmės namus sodyboje. Kai pagaliau išsikėlėme į kaimą, pajutau, kad dukrų sveikata gerėja akyse. Atsidūrusi pievose, tarp žolių ir augalų, nevalingai prisiminiau, ką kadaise pasakojo mama, kokias žoleles minėjo.
Kitas motyvas mesti senąjį darbą ir ieškoti kitos veiklos buvo noras praleisti daugiau laiko su vaikais. Iš inercijos gyvenome standartiškai, kai anksti ryte vežu vaikus į darželį, tada važiuoju į darbą, o vakare visus surenku. Pajutau, kad matau tik kelią, kalbėdama su vaikais nematau jų akių, nes jie sėdi gale.
Kai laukiausi mažosios dukrelės, vis dar gyvenau įprastu ritmu. Pamačiau, kad savo dukras į darželį pristatau pirmas, o pasiimu paskutines. Tai žiauru. Supratau, kad trečio vaiko gimimas turi būti slenkstis į kitą veiklą, tokią, kuri neatimtų manęs iš vaikų, tuo metu apie savo užsiėmimą galvojau tik kaip apie hobį. Mano viduje lėtai, gamtos ritmu fermentavosi mintys, ir atsirado idėja – žmonių supažindinimas su gamtos dovanomis“, – pasakoja moteris.
Kam tiek metų studijuoti dizainą, jei paskui tampi žolininke? Rasa juokiasi: „Dizainas – praktiška specialybė. Juk galiu viską sumaketuoti pati nuo etiketės iki dalomosios medžiagos“.
Žolininkė per paveldėjimą
Rasa sako, kad yra žolininkė per paveldėjimą: „Ką mano mama gavo iš savo tetos (kuri ją užaugino), tą perdavė man, vaikystėje, kai vakarais eidavome pas kaimynus pieno. Tai būdavo mamos ir dukrų laikas, ritualas, ramybės ir pokalbių valanda. Tai, ką man įdėjo iki 7 metų, kai tėvams atrodo, jog vaikai nieko negirdi ir nemato, juolab nesupranta – man buvo gyvenimo pagrindas. Naktį pažadinta pasakyčiau, ką man mama pasakojo apie kiekvieną augalėlį“.
Dabar Rasos namuose natūrali (ne elektrinė) džiovykla, šiokia tokia laboratorija. Augalus moteris džiovina, fermentuoja, gamina aliejines ištraukas, distiliuoja hidrolatus, verda sirupus. Rasa laikosi senųjų gamybos tradicijų, kai viskas daroma labai lėtai. „Galiu aliejinę ištrauką padaryti per kelias valandas, o darau taip, kaip ją darydavo prieš kelis šimtus metų, labai lėtai. Tikiu, kad tai tikrasis būdas, – lėtas, netaupant laiko ir gaunant geriausią rezultatą“, – sako žolininkė.
Rasai liūdna, kad dažna šiuolaikinė moteris nebemoka, nebežino, kaip susirinkti ir kam panaudoti elementariausius augalus, ką žinojo visos mūsų protėvių kartų moterys. Kiekvienuose namuose būdavo pridžiovinta pagrindinių žolių, visi žinojo, kam jos skirtos. Didele veiklos dalimi Rasai tapo įvairūs žoliavimo seminarai, praktiniai mokymai, kuriuos veda ištisus metus. Taip moteris mėgina sujungti nutrūkusią jungtį, nori parodyti, kad žoliavimas nėra tik žolių surinkimas ir pakabinimas palėpėje, kad džiūtų. Iš žolelių galima pasidaryti visokiausių stebuklų ir ištisus metus. „Kai išmokome patys pasidaryti aliejus, hidrolatus, užpiltines, mums beveik nebereikia nei kosmetikos, nei vaistų. Nusiperkame nebent muilo ir šampūno, net vyras po skutimosi naudoja žolynų hidroliatus“, – sako Rasa.
Pasak Rasos, žoliavimas nėra lengvas darbas, nes reikia taikytis prie gamtos sąlygų ir žolių, jos prie tavęs neprisitaikys. Moteris bando įtraukti į žoliavimą dukras, čia reikia pedagoginių gudrybių, nes darbas nėra našus, žolytės mažos, lengvos. Tuomet verčiau vaikui nenumušti ūpo, o duoti apčiuopiamą veiklą, – tarkime, nuskabyti beržo šaką, kad iškart matytų rezultatą. Rasa dukroms parenka darbą pagal amžių, dažnai keičiant darbo pobūdį, kad nedingtų entuziazmas.
„Labiausiai man nori padėti mažoji, ir žinau kodėl. Ją augindama turėjau daugiausia kantrybės ir leisdavau jai dirbti suaugusiųjų darbus, jei ji to norėdavo. Dažniausiai vaikų ūpą mes patys ir sugadiname. Kai vaikas mažas, jis labai smalsus, nori viską pabandyti daryti, bet suaugusieji neleidžia. Reikia nepražiopsoti šio etapo, ir leisti vaikui kartu dirbti. Kad ir negrabiai, kad ir lieka pasekmių, nes po to reikia valyti, tvarkyti. Žinoma, suaugęs žmogus viską padarys 5 kartus greičiau, švariau ir kokybiškiau. Tačiau kai vaikas nuvejamas trečią, penktą kartą… Jis jau nebeprašys leisti jį dirbti geidžiamą darbelį. O jei ištversi su vaiku 5 kartus, šeštąjį kartą jau turėsi realų pagalbininką. Mūsų tėvai su mumis niekada nežaisdavo, nestatydavo bokšto iš kaladėlių, bet visada leisdavo mums dirbti suaugusiųjų darbus. Tikrų tikriausia gyvenimo mokykla.
Nenuvertinkime vaikų smalsumo. Vaikai viską įsimena, viską supranta. Štai, žiūrėkite, dvi draugės kalbasi ir geria kavutę, o vaikai ant kilimo žaidžia. Jos galvoja, kad vaikai nieko negirdi, o šie gali pokalbį atraportuoti pažodžiui“, – dalinasi patirtimi Rasa.

Mažylės folkloro pasaulyje
Folkloro gija nenutrūko, Rasos dukros lanko „Reketuko“ ansamblį. Kai nuvedė mergaites pirmą kartą, vadovė pasakė amžiaus cenzą – priimame tik vaikus nuo 7 metų. Rasos dukrytėms tuomet buvo 5 ir 3 metukai. Vadovė leido, o po to labai džiaugėsi šiuo eksperimentu ir kitiems tėvams sakydavo, kad lankyti ansamblį nėra amžiaus ribų, viskas priklauso nuo paties vaiko gebėjimų ir noro.
Visoms trims mergaitėms šeima organizavo ne krikštynas, o vardynas, vyresnėlėms kvietė tuo metu dar gyvą Trinkūną ir Iniją Trinkūnienę, o mažajai viską organizavo, padedant draugams. Rasa pasakoja: „Buvo didžiulė nepamirštama šventė. Su Inija kūrėme scenarijų, didžiuojuosi, kad kai kurie mūsų sugalvoti elementai jau tapo tradiciniai kitų vaikų vardynose. Vardynose pagerbėme visas stichijas: orą, žemę, ugnį ir vandenį. Vardynos – tai vaiko įrašymas į bendruomenę, o apeigų kulminacija – kai tėvas apriša vaikutį juosta, tuo parodydamas, kad šis naujas žmogus priimtas į bendruomenę. Tokį naują narį visi kiloja ratu, sako linkėjimus ir džiaugiasi. Dėl kiekvienos stichijos reikia atlikti ritualinį veiksmą, pavyzdžiui, su vaikučiu ant rankų apeiti apie degantį laužą, nuprausti vaiką ir tuo vandeniu palaistyti vaiko medį ar vaiko rankutėmis berti į žemę grūdus“.
Rasų šventės, kurių nepamiršta šimtai
Subačių šeimoje švenčių šventė yra Rasos, kurias jau 7 metus rengia savo sodyboje, kartais būna ir apie 100 žmonių. Šeima visada pabrėžia – Rasos, o ne Joninės, kurios atsirado visai neseniai. Rasas mūsų protėviai šventė prieš šimtus metų, tai trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventė. Į šventę Subačiai kviečia „Reketuko“ ansamblio vaikus ir jų tėvelius, bet pamažu prisijungia ir jų draugai, bendraminčiai. Žinoma, pasitaiko ir norinčių tik pabandyti – patiks, nepatiks. Bet dažniausiai tie, kurie sudalyvauja kartą, pradeda laukti kitų metų, nes šventė tikrai smagi, ypač turintiems vaikų. Viskas vyksta Subačių sodybos kieme, svečiai nakvoja palapinėse.
RASA DALINASI GANA GRIEŽTU SCENARIJUMI
Pasiruošimas šventei. Svarbiausia įtraukti vaikus, nes pasiruošimas kartais būna ne ką mažiau emociškai stiprus išgyvenimas nei pati šventė. Šiuolaikiniai vaikai įpratę ateiti į jau suorganizuotą šventę. Gimtadienis? Sukaktuvininkui reikia tik sugalvoti temą ir vietą, kurią tėveliai išnuomos. Gerai, jei ruošia patys tėveliai – pučia balionėlius ar puošia stalą. O dažniausiai tėvai net nepajudina pirštų, tik sumoka samdytiems organizatoriams – personažams ir padavėjams. Emocingiausia šventės dalis lieka dovanos, ir čia gali nuotaika sugesti, nes gausi ne tą lego ar – dar blogiau – du vienodus.
Prieš Rasas mes piname vainikus, beje, tai nėra toks paprastas dalykas šiuolaikinėms mamytėms. Prisiimu laurus, kad dėl mūsų šventės daugybė mamų ir dukrų išmoko pinti vainikus. Mes gėlių kotus užtvirtiname siūlais, nes vainikas turi atlaikyti iki paryčių, o paskui dar gražiai nuplaukti upe. Per trumpiausią naktį visos raganos ir laumės yra aktyviausios, o apsaugoti gali vainikas ant galvos. Kol esi su vainiku, gali nieko nebijoti.
Reikia paruošti vartus – pirmiausia juos padaryti, o paskui apipinti gėlėmis. Vartai reikalingi kaip virsmo simbolis, kad prieš juos nusiprausęs ateitum į šventę.
Žinoma, pasiruošiame vaišes. Stalas būna suneštinis, jį dengiame garaže ir… uždarome garažo vartus. Maistui savas laikas, o jo reikia sulaukti. Suneštinio stalo taisyklė: vaišes atsinešk tokias, kad niekam nereikėtų prie jų dirbti. Taigi – pats supjaustyk, patiek, o paskui ir sutvarkyk likučius, išsinešk indus.
Per tokius didelius susibūrimus labai reikalinga valgymo drausmė, taip išvengiame chaoso, be to – praalkus viskas daug skaniau. Žinoma, pusdienį pinantys vainikus gauna kažką užkrimsti, bet didžiosios vaišės – vėliau.
Darbų darbelių visai dienai – reikia paruošti fakelus, plaustelius vainikams su žvakėmis, nueiti prie upės ir pašienauti, nugrėbti priėjimą.
Šventės pradžia. Vieni atvažiuoja ryte, kiti – dieną, treti – tik po darbų. Pagal tai, kada prisijungė, gauna po darbelį, o apie 19 valandą jau pradedame šventę. Dėl aprangos nėra taisyklių, bet stengiamės vilkėti šviesiais drobiniais drabužiais. Bet nesmerkiame ir tų, kurie atvažiuoja su džinsais ar mini sijonėliais, juk tai neesminis dalykas.
Šventės pradžios ritualas – šeimininkų sveikinimas. Mudu su vyru kiekvienam svečiui prieš įeinant pro vartus duodame nusiprausti vandeniu. Vyras laiko vandenį, aš – rankšluostį, tai ritualinis apsiplovimas. Įėjus pro vartus prasideda šventė – dainuojame, ratu siunčiam duoną ir vandenį su linkėjimais. Jei kas turi ką pasakyti, pasako. Visi laukia duonos, kurią daug metų kepa mano klasės draugė Odeta, 5 vaikų mama. Dauguma sako, kad skanesnės duonos nėra ragavę.
Kupoliavimas ir raganos burtai. Kol saulė dar nenusileidusi, traukiame kupoliauti – rinkti žolynų puokštes.Visi gauna instrukcijas, kiek žingsnių paeiti į kairę, kiek į dešinę, kupoliaujant negalima kalbėti. Tai nuostabi atrakcija vaikams – kaip lobio ieškojimas. Visi susirenka su savo puokštėmis prie iš anksto pastatyto namuko, kuriame gyvena laumė ragana, Ji išburia iš puokščių ateitį. Raganos niekas nemato, ji pasislėpusi tamsoje, tad kartais ta ragana pabūna vyras ar koks svečias. Sukuriame magišką atmosferą – namuke tamsu, dega žvakė, monotoniškai muša būgnas. Vaikams tai nepamirštama. Iš pradžių jie bijo, mažiukai išdrįsta burtis tik su mama, o kitais metais jau, žiūrėk, pasiryžta į namuką vieni. Tai didelis išbandymas. Ragana buria iš puokštelės pagal surinktų augalų savybes. Po burtų reikia puokšteles sudeginti, kad visi norai ir burtai išsipildytų.
Jau kelinti metai atvyksta svečias ornitologas, kuris moka žieduoti paukščius. Jis stato tinklą tolimame sodo kampe, kuriuo pagauna paukštelius, juos čia pat prie vaikų akių žieduoja, papasakoja svarbiausius dalykus ir vėl paleidžia. Tai puiki gamtos pamoka.
Laužas ir linksmybės. Sutemus kuriame laužą. Yra viena svečias, kuris moka įžiebti ugnį su titnagu – be jokių degtukų ar žiebtuvėlių. Patikėkite, ne tik vaikai, bet ir suaugusieji žiūri išpūtę akis. Laužas – tai naujos ugnies ženklas, šventės centras ir apsauga trumpiausią naktį. Prasideda vaišės. Saldų stalą dengiame atskirai ir labai džiaugiamės nauja tradicija jį iš pradžių uždengti, kad vaikai neprisivalgytų saldumynų. Kai pirmą kartą taip padarėme, vaikai įpuolė alkani, dairosi – nėra ką valgyti (visi akimis ieškojo saldumynų). Bet nėr kur dėtis – pavalgė normalaus maisto, o tada atidengėme saldumynų stalą ir visi galėjo gardžiuotis, bet nepersivalgyti.
Suneštinis stalas labai pasiteisina, po kelių minučių prasideda receptų dalybos. O kad nebūtų nemalonios staigmenos dėl maisto trūkumo, visada priskutam kalną bulvių. Juk per Rasas dar visi turi senojo derliaus bulvių, kurios dar geros, bet visi jau nori šviežių. Štai puiki proga sunaudoti senas, nes dauguma svečių lieka ir kita dienai, kai viskas „sueina“. Paprastai kibiro bulvių skutimą įtraukiu į pasiruošimą šventei, duodu kuriam nors svečiui šį darbelį.
Vainikų plukdymas. Nuo mūsų namų iki Vilnelės upės – apie pusę kilometro, prieš vidurnaktį išsiruošiame leisti vainikų. Mažiems vaikams tai didžiulis iššūkis – nemiegoti iki 24 val. ir dar nueiti su fakelu rankose tokį kelią. Fakelus perkame jau gatavus, kad būtų saugūs, bet jie sunkūs, ir vaikui tvirtai išlaikyti rankose fakelą – atsakomybė ir išbandymas. Kaimynai keletą metų stebėjo šiuos mūsų žygius, o šiemet jau prisijungė į procesiją ir ėjo šalia. Einame lėtai, dainuojame, mušame būgnus. O koks įspūdis vaikams, kai mato upe plaukiančius vainikus su žvakėmis (įtaisome ant plaustelių).
Šventė be galo. Po vainikų plukdymo grįžtame prie laužo, tada jau laisvas laikas – šokame, dainuojame, ir ne tik folklorines dainas – pasiimame ir gitaras. Nueiname miegoti jau gerokai prašvitus. O kitą dieną, jei oras geras, svečiai lieka, kartais net iki kito vakaro. Šiemet paskutiniai svečiai išvažiavo kitos dienos vakare.
Man smagu, kad žmonės iš tokių švenčių išsiveža gerą žinią. Tie, kurie kitais metais nesugrįš, galbūt savo sodybose su savo draugais ir vaikais sutiks Rasas pagal tradicijas, prisimins, ką darė pas mus.
Rasoklės receptas – medetkų žiedų ištrauka
Saulėtą dieną nuskinti žiedai šiek tiek apvytinami, kad išgaruotų perteklinė drėgmė ir ištrauka nerūgtų.
Tuomet žiedeliai iki kakliuko lengvai sudedami į indelį ir užpilami aliejumi (šalto spaudimo alyvuogių, nerafinuotu saulėgrąžų ir t.t.) taip, kad apsemtų augaliukus.
Užpylus reikėtų panaikinti kuo daugiau oro burbuliukų atsiradusių indelyje. Tam puikiai tiks koks nors pagaliukas ar kietas smilgos kotelis.
Jeigu indas yra skaidrus, indelis pridengiamas, kad apsaugoti aliejų nuo tiesioginių saulės spindulių.
Užklijuojama etiketė su užpylimo ir nusunkimo data, aliejaus rūšis, augalo pavadinimas. Tuomet indas paliekamas šiltoje vietoje arba saulės atokaitoje.
Dauguma ištraukų laikomos 21 dienų. Kiekvieną dieną ištrauką reikėtų pajudinti, pamaišyti, kad naudingosios medžiagos geriau pereitų į aliejų ir neatsirastų viršuje pelėsio. Po kurio laiko nuo žiedų aliejus šiek tiek pagelsta.
Aliejus nufiltruojamas per audeklą, likučiai nuspaudžiami. Taip nusunktas aliejus palaikomas ramiai apie parą, kad nusistotų likęs vanduo ir smulkios dalelės.
Maždaug po 24 val. aliejus nupilamas, dar kartą perkošiamas ir laikomas tamsiame inde.
Savo gydomąsias savybes išlaiko dvejus metus.
Medetkų aliejus tradiciškai naudojamas kūdikių odelės priežiūrai, gerai maitina ir minkština odą. Tinka kaip odos priežiūros priemonė šiurkščiai veido ir rankų odai. Galima naudoti kaip bazinį aliejų eterinių aliejų atskiedimui ir t.t.
Daugiau receptų skaitykite www.rasokle.lt
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Trent Scott, Giriaus Glinskio ir Kęstučio Kuskio.

Projektą „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas. 2016 metams skirta suma 2900 eurų.
Tekstas apie senovinius dzūkų patiekalus spausdintas „Mamos žurnalo“ liepos numeryje.
Į svetainę tekstas įkeltas 2016.07.27.