Komerciniai gimtadieniai, ypač jei vaikas turi daug draugų ir į juos kviečiamas kelis kartus per mėnesį, visiškai susiniveliuoja. Šioje spalvingoje gimtadienių rinkoje kol kas visiška naujovė – etnokultūrinis gimtadienis. Tokius rengia etnologijos magistrė Nijolė Gornatkevičė.
Nijolė (35 m.) dirba Vilniuje, Žvėryno gimnazijoje tikybos mokytoja, augina sūnų Jokūbą (5 m.) ir dukrytę Emiliją (4 mėn.).
Nijole, mintis pasiūlyti šiuolaikiniams visko persisotinusiems vaikams „piemenėlių“ gimtadienius – labai drąsi. Kaip ji Jums šovė galvon?
Esu baigusi VDU Etninės kultūros magistrantūrą, mano magistrinis darbas buvo apie vestuves, mergvakarius, gimtadienius. Turėjau prikaupusi įdomių žinių. Daug patarimų sužinojau iš savo mamos, kuri dirba Kretingos muziejuje. Ji etnologė, Etninio skyriaus vedėja, nuo mažumės mums pasakojo apie senuosius papročius, vesdavosi į muziejų. Šeimoje populiariname savo tarmę, kalbame žemaitiškai, mama turi Žemaitukų mokyklėlę.
Kai laukiausi sūnelio, išeidama motinystės atostogų surengiau liaudišką palydėtuvių į gimdymą vakarėlį. To paprašė draugės, nes žinojo mano aistrą senovei. Viskas puikiai pavyko, tad po kurio laiko sesers dukrytei, savo krikštadukrai, suruošiau liaudišką gimtadienį. Šis irgi pavyko! Tai buvo man žalia šviesa toliau organizuoti liaudiškas šventes. Tapo aišku, kad tiek suaugusiesiems, tiek vaikams reikia kažko tikro, kitokio, nei siūlo dabartinė rinka. Taip atsirado „Jutos šventės“ (mane broliukas vaikystėje vadino Juta, nes neištardavo žodžio Nijolė).
Papasakokite apie tą pirmąjį savo surengtą senovinį gimtadienį. Vaikai nesakė – nuobodu?
Kūriau scenarijų naudodamasi įvairia sukaupta medžiaga, važiavau į Rumšiškių buities muziejų. Teko vėl atsiversti istorines knygas, prisiminti studijas.
Krikšto dukrai Mintautei buvo 8 metai. Kai pasiūliau jai liaudišką gimtadienį, visi bandė atkalbėti, sakė, kad vaikams tikrai nebus įdomu. Gimė azartas, tarsi lažybos, – pasakiau, kad aš vis tiek padarysiu, ir pamatysime, patiks, ar ne. Nes juk vaikai geriausi vertintojai. Jeigu jiems nuobodu, jie gali iš mandagumo sakyti – patiko, bet jų veideliai, kūno kalba viską išduoda.
Mintautė iki tol daug kartų gimtadienius buvo šventusi žaidimų kambariuose, yra išranki mergaitė, o jos draugės – irgi išrankios, jau panelės. Neslėpsiu, labai jaudinausi, galvojau – dabar tai jau bus.
Mergaitės susirinko kaimo sodyboje. Sugalvojau, kad pirmiausia reikia kažkokiomis drabužių detalėmis sukurti senovinę dvasią. Pasiuvau visoms vienodus tautinius sijonėlius. Mergaites rengiau kaip piemenaites, o rengdama papasakojau, kad vaikai tuomet nuo 5 metų pradėdavo piemenauti, ir tai darydavo iki 10–11 metų.
Mergaitėms sukūriau senovines piemenaičių šukuosenas. Sukaktuvininkei plaukus papuošiau kaspinais, kitoms plaukus supyniau į dvi kasas, visas padabinau gintariniais karoliais.
Beje, kai krikšto dukrai pasakiau, kad jai rengsiu liaudišką gimtadienį, ji irgi buvo kritiška. Bet po gimtadienio sakė, kad „užskaito“.
Kokias senovines atrakcijas galima pritaikyti šiuolaikiniuose gimtadieniuose?
Labiausiai vaikams patinka patiems pasigaminti senovinių saldainių. Mano močiutė virdavo karamelinius saldainius ir pardavinėdavo prie bažnyčios per atlaidus, ji mane išmokė to recepto. Pasirodo, šiuolaikiniams vaikams tai toookia atrakcija. Kai su vaikais gaminame karamelinius senovinius saldainius, papasakoju istorijas, kaip tais laikais vaikai neturėjo saldumynų, kaip jų norėdavo. Gimtadienio svečiai it užburti žiūri, kaip iš cukraus, vandens ir acto gimsta saldainiai, kuriuos pilstome į formeles, sustingusius pakuojame, vyniojame į popieriukus. Vaikai prisigamina daug saldainių, nešasi namo.
Tada aktyvus laikas – žaidžiame senuosius žaidimus, kurių yra begalės. Išlikę piemenėlių žaidimų – rateliai, gainiuotės, slėpynės, varteliai. O kur dar mįslės, kurias miname susiskirstę į komandas. Viską darome pagal tautosaką. Vaikai būna labai pakylėti, jei kažką būna jau girdėję, skaitę vadovėliuose ar matę muziejuose.
Vaišes tokiems liaudiškiems gimtadieniams tėvai atsiveža patys, siūlau pirkti meduolius, girą, naminį pyragą, bandeles, kompotą, varškės sūrį, ragelius.
Pati vilkiu tautiniais rūbais, papasakoju, kad kelsimės į laikus prieš 100 metų, kai gyveno promočiutės. „Traukinuku“ važiuojame į kaimą pas prosenelius. Visada atsižvelgiu į vaikų temperamentą, kai kurie daugiau nori mintis mįsles, o kiti – tik žaisti ir dūkti. Pritaikau scenarijų pagal vaikų poreikius.
Kaip reaguoja į tokius gimtadienius berniukai, kuriems reikia batutų ir lazerių?
Liaudiški gimtadieniai berniukams tinka, nes juose yra daug aktyvios veiklos. Estafetės, žaidimai – ir prieš 100 metų, ir dabar berniukams reikalingi. Man buvo šokas, kai viename gimtadienyje 15 metų vaikinas norėjo dalyvauti visose estafetėse. Smagu būna po gimtadienio išgirsti: „Visai nieko, aišku, lazeriuose geriau, bet ir čia cool“.
Vaikai iš tokio gimtadienio išsiveža kalnus naminių saldainių ir negirdėtą neregėtą patirtį.
Mano misija – parodyti vaikams senovės žavesį. Žmonės nori grynesnių dalykų, pažinti kultūrą, o senosios tradicijos yra labai tauru ir gražu. Smagu žinoti, kad lietuviai nebuvo kažkokie nykūs tipai, jie įdomiai gyveno. Net tie mažyčiai piemenėliai visko prisigalvodavo, prikurdavo žaidimų. Tai tikrai nebuvo tik liūdesys.
KAIP TĖVELIAMS PATIEMS SURENGTI LIAUDIŠKĄ GIMTADIENĮ
Vaiko gimtadienis – ypatinga diena kiekvienai mamai. Štai keletas „Piemenėlių gimtadienio“ šventimo idėjų:
Apranga.Kviesdami gimtadienio dalyvius paprašykite, kad drabužėliai būtų liaudiškais motyvais. Gal mergaitės turi languotus sijonėlius ir iš mamyčių skolintus gintarinius karolius, o berniukai – baltus marškinėlius ar tėčio, o gal močiutės paskolintą šiaudinę skrybėlę. Viskas tinka, svarbu ne bėgti pirkti, o išsiversti su namų spintose rastais rūbeliais. Mergaičių šukuosenos – supintos ir papuoštos kaspinais dvi kasos.
Kai svečiai susirenka. Nusikelkite į laikus prieš daugiau nei šimtą metų, tuo metu, vaikai kaime tarnavo piemenėliais. Vaikai sustoja traukinuku – vienas kitam už nugaros, rankos – ant pečių, važiuoja ir dainuoja burtažodį, traukinys važiuoja, veža jis mus laiku. Ir sustoti tegali sename labai laike. Burtažodis skanduojamas 3 kartus.
Susėskite ratu ant žemės ir trumpai papasakokite apie piemenėlių gyvenimą. Vaikai kaime piemenėliais būdavo apie 5–10 metų. Piemenėlių darbas – ganyti karves, avis, žąsis. Ganyti – vadinasi, prižiūrėti, kad gyvuliukai būtų paėdę žolės ir jiems nieko nenutiktų. Pavyzdžiui, vilkai nesudraskytų, nepasiklystų. Išeidavo į pievas piemenukai ankstyvą rytą ir grįždavo tik vėlai vakare. Nesvarbu, ar lietus, ar saulė, ar vėjas švilpė, piemenukai turėdavo prižiūrėti gyvulius. Kad nebūtų liūdna, piemenukai prisigalvodavo visokių žaidimų.
Saldžioji šventės dalis. Vaikams išsižaidus, siūlau gaminti saldų ežiuką. Pasiruoškite stalą, ant kurio padėkite kiekvienam gimtadienio dalyviui po pusę obuolio, braškių ir kitokių uogų. Vaikai uogas veria ant dantų krapštuko ir merkia į karamelę. Karamelė gali būti pašildytas karamelizuotas sutirštintas pienas. Karamelę galite ir patys pasigaminti iš grietinės bei cukraus, šią masę virkite apie 30–40 min. Puoškite ežiuką įvairiais pabarstukais ar saulėgrąžomis. Ežiuką gaminti patinka ir mažiesiems, ir dideliems gimtadienio šventės dalyviams. Vertinimo komisija gali apdovanoti visus ežiuko gamintojus diplomais: už skaniausią ežiuką, linksmiausią, originaliausią, saldžiausią, šventiškiausią, meiliausią ir t.t.
Gimtadienio vaišės. Liaudiško gimtadienio vaišės gali būti saldus varškės sūris, medus, žali agurkai, mamos keptas naminis pyragas ar vaikų mėgstami keksiukai, kompotas.
Svarbiausia gimtadienyje gera nuotaika. Kad ir ką suplanavote, ne visas scenarijus būtinai turi būti įvykdytas. Svarbiausia, kad vaikai jaustųsi pakiliai.
Išlydėdami namo draugus, galite padovanoti jiems po namie kartu su jubiliatu iš anksto pagamintą saldainį. Receptas labai paprastas. Pusė litro vandens, pusė kilogramo cukraus ir šaukštelis acto. Virti saldainį apie valandą, kol paruduoja. Saldainį supilstyti į įvairias sausainių formeles. Formeles ištepkite aliejumi.
Mįslės
Didesniems vaikams galite surengti mįslių konkursą, štai keletas senovinių:
Ant lygaus laukelio – nė vieno namelio. O vidury – tūkstančiai mergelių gyvena. (Žuvys ežere)
Be kojų, be rankų vartus atkelia. (Vėjas)
Daug namukų per lauką nurūko. (Traukinys)
Dirva be takų, pervažiavus nėra vėžių. (Valtis ežere)
Dvi laktelės, pilnos baltų vištelių. (Dantys)
Du broliukai akli, o kai ant balno užsėda, raštą skaito. (Akiniai)
Kas be staklių audžia? (Voras)
Kaip arkliukas, bet be kojų. Ne šuniukas – kartais loja. Kai apjoju, lekia vėju. (Motociklas)
Kas be kojų, be rankų, be medžio tiltus pastato. (Šaltis)
Judrieji žaidimai
„Sveikas gyvas“. Vaikai sustoja ratu. Vienas vaikščioja aplinkui, tada suduoda kuriam nors rate stovinčiam į nugarą, sakydamas „sveikas gyvas“, ir bėga aplink ratą. Pakviestasis bėga į priešingą pusę. Susitikę paduoda vienas kitam ranką, paklausia, „kaip sekasi?“, ir bėga toliau. Kuris pirmas pribėgs prie tuščios vietos, tas ją užims, o pasilikęs bėga aplink ratą, ir taip toliau…
„Diena – naktis“. Kai diena – visi šoka, kai naktis – turi visi sustingti. Kas sujuda, iškrenta iš žaidimo.
Estafetės
Vaikai susiskirsto į dvi komandas ir atlieka šias užduotis:
Šokinėti ant vienos kojos iki nurodytos vietos.
Žąsiukais. Atsitūpti ir eiti atsitūpus.
Nykštuko žingsniukais. Dėti pėdutę po pėdutės ir t.t.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų gegužės 8 dieną.