Pristatome naują projektą. Skaitykite tai, kuo sunkiai patikėsite
Keletą mėnesių „Mamos žurnale“ spausdinsime straipsnius, kuriuos pavadinome „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“. Tai bus reportažai iš jaunų šeimų, kurios gyvena pagal senuosius papročius. Šiais laikais skaitytojus (o juo labiau šimtus istorijų aprašiusius žurnalistus) sunku nustebinti, tačiau rinkdami medžiagą šiems straipsniams nuolatos savęs klausėme, – ar taip gali būti iš tikrųjų? Pasirodo, gali, ir dar kaip. Šalia mūsų gyvena daugybė jaunų šeimų, kurios siuvasi tautinius kostiumus, rytą pasitinka sveikindami saulę, į gimdymą nešasi kankles.
Gimus vaikams, atsiranda didžiulis nevienadienių vertybių poreikis. Tada prisimenamos tradicijos – senosios vardų reikšmės, lopšinės, pasakos, šventės. Mūsų herojai papasakos nuostabių dalykų, kaip senąsias vertybes priimti linksmai, žaismingai, o svarbiausia – kaip tai patinka vaikams! Straipsnių ciklo herojai – ne atsiskyrėliai asketai, atsisakę telefonų ir kompiuterių. Visos kalbintos šeimos gyvena šiuolaikiškai, keliauja po užsienį, vairuoja automobilius, kuria tinklaraščius, yra išsilavinę. Senoji kultūra jų gyvenime pritampa organiškai, jaukiai. Parinkome dalyvius iš įvairiausių Lietuvos vietų, kad atsiskleistų papročių skirtingumas.
Tikimės, kad pirmiesiems pašnekovams pajusite simpatiją, kaip ir mes.
Projektą „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas. 2016 metams skirta suma 2900 eurų.
Redakcija
Žemynos vardynos ir kiti baltiški nuotykiai
Miglė ir Mindaugas – bendraamžiai, abiem po 25 metus. Gimę ir užaugę Vilniuje. Miglė baigė žurnalistikos bakalauro studijas VU, abu su Mindaugu yra politikos mokslų magistrai. Pora augina 1,5 metų dukrelę Žemyną. Kai dukrytei buvo 4 mėnesiai, šeima išsikėlė gyventi į Rietavą, kur bandė sudominti vietinius gyventojus senaisiais papročiais, įsteigė Viduramžių kiemelį. Tai paprasti biografijos faktai, na, o dabar laikykitės.
15 metų vaidilė
Mano kelias į baltų kultūrą prasidėjo dar pradinėse klasėse. Pamenu, kaip mane užbūrė mokytojos papasakota istorija, kad senovėje lietuviai tikėjo į visai kitokius dievus, nei dabar. Vaikiškai pradėjau tuo domėtis, ir kuo toliau, tuo labiau man tai atrodė priimtina. Krikščionybė nepasirodė įkvepianti, užtat gamta, senieji papročiai tapo didžiule atspirtimi. Būdama 15 metų jau buvau vaidilė. Baltų kultūroje vaidila tampi tuomet, kai suburi savo bendruomenę ir tampi jos dvasiniu lyderiu. Aš, būdama 15 metų, jau turėjau savo bendruomenę, kurią sudarė apie 40 žmonių.
Su Mindaugu susitikome dar būdami mokinukai. Susipažinome Durbės mūšio minėjime. Kai domiesi tais pačiais dalykais, nesunku susirasti bendraminčių draugų, juk vyksta įvairiausių renginių, švenčių, kad ir Kernavės archeologų diena. Bendraminčiai ten susitinka jau daugybę metų. Minėjimas vyko Žemaitijoje, netoli Lopaičių piliakalnio. Patys to nežinodami susitikome netoli tos vietos, kur dabar ir gyvename.
Merginimas pagal baltus
Apie vestuvių papročius išlikę daugybė duomenų, mudu su Mindaugu iš pat pradžių jų laikėmės. Nebuvo kitų minčių – tik viskas pagal baltų tradicijas! Žinoma, piršlybos buvo paprastesnės, nes pagal papročius jos trunka be galo ilgai. Mindaugas pirmiausia paprašė mano tėvų leidimo mane vesti, o tik tada manęs. Pamenu, kaip tėvai, kurie nėra labai įsigilinę į tradicijas, tuomet sutriko.
Mergvakaris, tarsi laidotuvės
Mergvakaris – didelis įvykis artėjant vestuvėms. Beje, anksčiau bernvakarių nebuvo, nes vyrui vestuvės nėra joks lūžis, joks perėjimas į naują gyvenimą. Jis kaip gyveno, taip ir gyveno savo namuose, tik kad atsivesdavo žmoną. Užtat moteriai tas perėjimas labai sudėtingas. Ji turėdavo palikti tėvų namus, dažnai ir savo kaimą, draugus. Atsidurdavo neaišku kur, visiškai viena ir svetima. Per mergvakarius nuotaka simboliškai atsisveikindavo su gimine, šeima, jaunystė, praeitimi. Tiek mergvakariai, tiek vestuvės senovėje būdavo suvokiami, kaip simbolinė mirtis ir atgimimas jau naujoje giminėje. Mergvakario apeigos labai panašios į laidotuvių budynes – nuolatinės ašaros, graudinimaisi, atsisveikinimas. Nieko panašaus į striptizo šokėjo pasirodymą ir vaikščiojimą po barus…
Draugės man suorganizavo tikrą baltišką mergvakarį, susirinkome Technikos bibliotekos požemyje esančioje salėje. Ten vyksta ir ansamblio „Kūlgrinda“ repeticijos, vieta mums įprasta. Dalyvavo ir mano mama. Visos labai verkė. Buvo be proto liūdna… Myliu tėvus, buvau laiminga su jais, labai vertinu savo vaikystę ir paauglystę, tai gražiausias mano gyvenimo metas. Jį užbaigti buvo tikrai graudu, juk supratau, kad tam etapui dabar dedamas taškas. Ašarų nereikėjo dirbtinai prišaukti. Mokame daug giesmių, dainų, skirtų tokiai progai. Senovinės mergvakario dainos apdainuoja moters dalią gyvenant šeimoje. Trumpai tariant – baigiasi jaunystė. Nors buvau 4 kurse, vos 22 metų, suvokiau mergystės baigtinumą.
Nuotraukose: Nuometavimo apeiga – paskutinis kartas, kai moteris viešai rodo savo plaukus. Paskui ji visą laiką dėvi nuometą kaip savo statuso ženklą, ištekėjusios moters ženklą.
100 žmonių vestuvės
Pasiruošimas vestuvėms mums įtampos nesukėlė, nors kvietėme 110 žmonių. Papasakosiu plačiau apie kiekvieną „punktą“, kuris ruošiantis įprastoms vestuvėms suėda daug laiko ir pinigų, o mums slyste praslydo. Kadangi mūsų vestuvės vyko pagal senuosius papročius, jos mums daug nekainavo.
Apranga. Vestuvinių rūbų siūtis nereikėjo, turėjome liaudiškus kostiumus. Svečių į rėmus nespaudėme, kita vertus – juk dauguma mūsų draugų tokie pat, kaip ir mes, jie puikiai suvokė, kad tai nebus vestuvės, kurioms reikia nuomotis sukneles su tiuliu iš nuomos punkto. Dauguma turi tautinius kostiumus, kiti pasiskolino, nes dauguma mūsų turime po keletą kostiumų, na o tiems, kurie nieko neturėjo, pasakėme, kad paprasti lininiai šviesūs drabužiai bus ideali apranga.
Vieta. Puikiai tilpome didžiulėje pievoje Švenčionių rajone, kur vyksta Romuvos stovyklos.
Vaišės. Ruošdamiesi vestuvėms nutarėme – ne, tai nebus tas atvejis, kai visi susėda ir valgo. Mums maistas buvo paskutinėje vietoje, o svarbiausia, kad būtų įdomu. Valgymas buvo tik trumpi užkandžiai prie švediško stalo, ir kuo greičiau, kad neatimtų laiko nuo veiklos. Juk valgyti neįdomu.
Senovėje visas kaimas suteikdavo paramą jaunavedžiams, nebuvo tokios tradicijos, kad tėvai ima kreditą ir kelia vestuves. Didžiuliai pinigai išmetami vaišėms ir gėrimams, o mes darėme taip, kaip senovėje, – vaišės suneštinės. Vyro mamai buvo šokas, nesmagumas ir siaubas, ji netikėjo, kaip nieko nereikia užsakyti? O kuo pamaitinsime svečius? Tačiau paskui pati pamatė, kaip nuo vaišių lūžo stalai, daugybė maisto liko. Juk jeigu kiekvienas svečias atsineša po patiekalą, pagalvokite, koks gausus būna stalas.
Alkoholis. Alkoholis per baltiškas šventes galimas, juk Lietuvoje tūkstančius metų per vestuves gerdavo alų, midų, galų gale girą, kuri irgi turi laipsnių.
Programa. Draugų paprašėme, kad paruoštų koncertą ir žaidimų. Apeigos ir žaidimai mums buvo ne naujiena, šiek tiek pasiskaitėme, pasigilinome. Muzika pasirūpino draugai, per apeigas skambėjo kanklės, dūdmaišiai, būgnai. Prasidėjus šokiams, suskambo ir armonika su smuiku. Nors tai vėlesnių laikų instrumentai, bet jie puikai tinka šokti.
Patys turime kankles, mokame savamoksliškai groti. Tai gali visi! Tarkime, užsimanėte groti dūdmaišiu? Juos puikius gamina Latvijoje, Baltarusijoje, nes dūdmaišis buvo beveik visų Europos tautų instrumentas, Lietuvoje jis vadinosi Labanoro dūda. Tik škotai sugebėjo dūdmaišį „pasisavinti“, padaryti škotų nacionaliniu instrumentu.
Dovanos. Sakysite, jei svečiai atsineša maisto, vadinasi, neatneš dovanų? Senajame lietuviškame kaime jaunuosius apdovanodavo kas kaip galėdavo, ir ne kartą. Jaunoji per mergvakarį eidavo po namus ir kiekvieno atsiprašydavo, su kiekvienu atsisveikindavo. Iš visų gaudavo palaiminimą ir dovanų, tais laikais vertingų – audeklo rietimų, juostų, maisto. Visi, kurie paskui ateidavo į vestuves, vėl iš naujo nešdavo dovanų ir maisto. Žodžiu, senovėje vestuvės, vardynos, laidotuvės buvo laikomos ne šeimos, o visos bendruomenės reikalu. Kaip būtų gerai,jei ir dabar ši tradicija gyvuotų. Tarkime, tuokiasi jauna pora, o giminė sako – nesukite galvos, tai ne jūsų, o mūsų reikalas. Ir pasiskirstę darbus iškelia puotą. Šeimai nereikia turėti daug pinigų, o kai visi prisideda po truputį, niekas nenukenčia. Manau, dabar dėl to ir vestuvių mažiau, jauni žmonės gyvena susimetę, nes nėra už ką iškelti vestuves.
Nuotraukose: Jungtuvės vyksta prie aukuro ugnies – santuoka laiminama ugnimi.
Į gimdymą su kanklėmis
Nors gyvenau Vilniuje, gimdžiau Kaune. Ilgai ieškojau gimdymo namų, kur mane priimtų tokią, kokia esu, – su savo norais ir nuomone. Deja, Vilniuje tokių neradau… Užtat Kauno Krikščioniškuose gimdymo namuose manimi niekas nesistebėjo. Gydytojai ir personalas be reikalo nėjo į palatą, galėjome privačiai, saugiai ir jaukiai laukti vaikučio. Kartu su manimi ir vyru važiavo ir gimdyvės padėjėja (dula). Vežėmės kankles, padėjėja jomis grojo, visi 3 giedojome gimdymo giesmes. Niekas nekišo nosies ir mūsų netildė. Į gimdymą vežiausi draugių išsiuvinėtus marškinius, kuriuos gavau dovanų per prausynas. Dar vežėmės stalo žaidimų, maisto. Be galo norėjau valgyti, tad vyras nulėkė į Kauno „Akropolį“, atvežė vištienos. Galima sakyti, ką norėjome, tą darėme.
Kodėl vežėmės kankles? Kanklės laikomos mirusiųjų lydėjimo instrumentu. Per vardynas vaikui sodinamas medis, o kai žmogus miršta, iš to medžio pagaminamos kanklės. Tikima, kad būtent to žmogaus balsas skamba iš jo asmeninio medžio kanklių. Anūkė gali groti savo senelio kanklėmis ir taip nuolatos su juo bendrauti. Žinoma, mano kanklės ne iš protėvių medžių, nes ši graži tradicija buvo nutraukta. Bet idėja liko – kankliavimas yra bendravimas su protėviais.
Gimdymas senojoje baltų kultūroje prilyginamas stovėjimui ant mirties slenksčio – tiek mamai, tiek vaikui. Tik per vaiko vardynas abudu iš to tarpinio būvio tarp gyvybės ir mirties yra ištraukiami, pasitelkus apeigas. Beje, laukdamasi labai jaučiau būseną „arti mirties“. Lankydavau giminaičių kapus, labai to norėjau, labai. Tiesiog atsikeldavau ryte ir jau žinodavau, kad važiuosiu ant močiutės kapo. Gal dėl to ir dukrytę pavadinome Žemyna. Nesigėdinu ryšio su protėviais. Juk gimimas yra reinkarnacija, vaiko siela atkeliauja iš buvusio gyvenimo, mirusiųjų pasaulio. Būdama nėščia ir gimdydama aš traukiau vaiko sielą iš anapusinio pasaulio. Man tai buvo natūralu, nė kiek ne baisu.
Placentos kelionė
Kauno Krikščioniškuose gimdymo namuose, matyt, jau pratę prie visokiausių dalykų, todėl mūsų ramiai paklausė, ar pasiimsime placentą. Nereikėjo nieko įrodinėti, tikriausiai daug tėvų ją pasiima. Akušerė placentą su virkštele įdėjo į ligoninės maišiuką ir atidavė mums. Kaip ir visi kiti, kurie gimdo šaltuoju metų laiku (kai negalima placentos pasodinti į žemę), mes placentą laikėme šaldiklyje. Žemyna gimė gruodžio 4, per vardynas dar negalėjome laidoti placentos, palaukėme pavasario ir užkasėme po Žemynos liepa. Galima sakyti, kad Žemyna turėjo dvi šventes – vardynas sausio mėnesį, o paskui pavasarį placentos laidojimo apeigas.
Vardynų neatidėliokite
Vardynos senovėje vykdavo gana greitai po vaiko gimimo – po mėnesio ar 40 dienų. Kol vaikas neturi vardo, jis balansuoja tarp būties ir nebūties, jį puola mitinės būtybės, jis neturi apsaugos. Vardynos apsaugo nuo galimų ligų ir pavojų, todėl atidėlioti apeigų (tiek vardynų, tiek krikštynų, kurios yra vardynų atitikmuo krikščionybėje) negalima. Po metų ar dviejų kelti vardynas ar krikštynas – didžiulis pavojus ir nelaimė vaikui.
Vardą sugalvojome praėjus tik 2 savaitėms po gimimo. Tėvai netikėjo, kad vardo nežinome, manė, kad nesakome. Vartėme knygas, kalendorius, „kratėme“ visus dievus ir dievybes. Nugalėjo Žemyna, juk tai gimdanti deivė Motina, tuo pačiu priimanti visas mirusiųjų vėles po mirties. Vardą visi svečiai sužinojo tik vardynų apeigos metu. Palikome paslaptį iki pat vardynų, kad nekiltų jokių diskusijų.
Sausio mėnesį lauke apeigų neatliksi, tad rinkomės mažas artimiausių žmonių ratelis. Kaip vyksta apeigos mums, kurie priklauso Romuvos bendruomenei, labai aišku. Yra statutas, yra vaidila ar vaidilė, kurie vaiką palaimina, atlieka apeigas. Mes su vyru patys turime vaidilų statusą, patysi galime vaikams atlikti vardynų apeigas. Žemynai vardynų apeigas atlikti kvietėme Iniją Trinkūnienę, mūsų svarbiausiąją vaidilę. Ji artima šeimos draugės, Žemynai antra mama ir močiutė.
Kūmai turi savo teises į vaiką
Pasiruošimas vardynoms panašus kaip ir krikštynoms, svarbiausia išsirinkti tinkamus kūmus. Pagal senuosius papročius, nesvarbu, ar tas žmogus artimas giminaitis, ar turtingas, svarbiausia – ar moralus, doras. Pagal senąsias tradicijas, kūmai įsipareigoja užauginti vaiką, jei tėvai numirtų, arba paremti, jei tėvai pasiligotų. Tai antroji apsauga vaikui nuo gyvenimo negandų. Tikrieji tėvai privalo suvokti, kad kūmai turi ne tik pareigas vaikui, bet ir didžiules teises į jį. Tarkime, jei kūmai nori su vaiku praleisti dieną, tėvai privalo vaiką be diskusijų vežti. Kūmais tapti pakvietėme ne artimiausius žmones, bet juose matėme tokias savybes, kokias norėjome vėliau matyti savo vaike.
Po vardynų apeigų puotaujama, kaip ir po krikštynų. Nereikia į tai žiūrėti, kaip į tuštybę. Puotavimas – valgymas, gėrimas ir juokavimas –svarbus daugybėje apeigų, jeigu ne visose. Kadangi mes visi mokame dainų ir giesmių, mums puotauti linksma, nes nebūna, kad vienas užtraukia dainą, o penki žiovauja. Vaišės, kaip ir per vestuves, buvo suneštinės.
Vardynų dovanos buvo dovanojamos pagal papročius, negavome čekių į žaislų parduotuves, bet gavome austų juostelių, lininių drabužėlių, molinių švilpynių, senovinių medinių žaisliukų. Kur tokių daikčiukų gauti? Visi mūsų draugai moka austi juostas, jomis paskui puošiami drabužių kraštai. O jei niekas aplinkoje tokių dalykų negamina, galima įsigyti amatų mugėse.
Kūdikio laiminimo apeigos
Be vardynų dar yra kūdikio laiminimo apeigos. Daug žmonių pavėluoja surengti vardynas. Tarkime skambina ir sako – mano vaikui 2 metai, mes norime jam surengti vardynas. Bet juk vardynos yra vardo suteikimas, vaikas jau 2 metus gyveno turėdamas vardą. Vardynų taip vėlai jau nebegali būti. Tada atliekamos palaiminimo apeigos. Aukojame dievams, laiminame vaiką ir prašome jam apsaugos, jis gauna nuo kūmų ir tėvų sustiprinančių dovanų, amuletų, papuošalų.
Labai svarbi apeiga – tėvo pripažinimas, kad tai tikrai jo vaikas. Vaikas aprišamas tėvo juosta ir iškeliamas į viršų, pasakoma kuri nors išlikusi pripažinimo formulė. Pagal tautosaką, viename kaime bobutė pasakys vieną pripažinimo formulę, kitame kaime – kitą, tačiau jos esmė ta pati. Pribuvėja su kūdikiu ant rankų iškart po gimdymo prieidavo prie tėvo ir sakydavo: „Iš tolimų kraštų pas jus atėjo neregėta viešnia (svečias), ar sutinkate ją/jį priimti ir sūneliu ar dukrele pavadinti?“ Tuomet tėvas turi pasakyti, kad sutinka. Tada jo paklausia – koks vaiko vardas? Tėvas atsako ir savo juosta apriša vaikelį. Taip įvyksta pripažinimas. Jeigu tėvas nepripažįsta, vaikutis lieka bedalis. Romėnų papročiuose, jei tėvas nepripažindavo vaiko, mažylis būdavo paliekamas numirti ar prie svetimų durų, kad kažkas užaugintų. Kai pagal dabartinę madą moterys sugalvoja gimdyti vaiką sau, nesureikšmindamos tėvo vaidmens, jos gimdo vaikus be dalios.
Viduramžiai Rietave
Kai dukrai buvo 4 mėnesiai, išvažiavome gyventi į Rietavą, pas Mindaugo senelius. Tikėjomės, kad provincijos miestelyje būsime baltos varnos, ir neapsirikome. Apie save pranešėme Facebooko puslapyje, ir staiga pasijutome vietinės žvaigždės! Susidomėjimas mumis buvo didžiulis, apspito vietiniai žurnalistai – ko čia atvažiavote ir ką darysite? Mūsų idėja buvo įsteigti Viduramžių kiemelį, kur atėjusios šeimos galėtų susipažinti su senovės tradicijomis, kad ir pašaudyti iš lanko ar pasimokyti senųjų amatų. Norėjome gyventi kitaip, o ne eiti į nuobodų darbą nuo 8 iki 17.
Pernai vasarą kiemelis veikė, kaip bus šiemet, deja, dar nežinau. Žemaičiai nedrąsūs žmonės. Viduramžiais jie buvo Lietuvos atrama, o dabar, sakyčiau, atvirkščiai. Susidūrėme su sunkumais, kokių nesitikėjome. Tarkime, vyksta renginys, matyti, kad žmonėms įdomu, nes jų būrys stovi… už 100 metrų ir stebi, klausinėja, kas vyksta, bet kad prieitų arčiau – ne. Reikia įkalbinėti, imti už rankos, atsivesti. Mūsų Viduramžių kiemelis veikdavo sekmadieniais prie Rietavo turgaus. Atvažiuodavo amatininkai, muzikantai. Žiūrime, ryte ateina pirmieji lankytojai, valio, visi džiaugiamės. Artėja moteris su 7 metų mergaite, staiga sustingsta, išpučia akis, apsuka mergaitę ir vos ne pliaukšėdama jai per užpakaliuką nugina atgal. Išsigando, kad bus pirmoji žiūrovė… Jaunų žmonių Rietave likę nedaug, o vyresni bijo prieiti, paklausti. Stengėmės, degėme entuziazmu, rytais su vyru atsitempdavome neišsimiegojusią Žemynytę, perrengdavome senoviniais darbužėliais. O paskui sunkiausia veikla – rankioti žmones iš pašalių ir raginti užsukti į vidų.
Mūsų apsisprendimas gyventi su seneliais irgi nebuvo pats geriausias. Kai keldavomės rytais į savo Viduramžių kiemelį, seneliai vis atkalbinėdavo – na kam jums to reikia, kodėl jūs važiuojate, neikite, nedarykite.
Nuotraukoe: Akimirkos iš Žemynos vardynų
Senovės papročiai IT pasaulyje
Mūsų tikėjimas ir ritualai visiškai suderinami su dabartiniais laikais. Nesame laukiniai. Mes baigę universitetus, vairuojame automobilius, turime išmaniuosius telefonus ir kompiuterius, rašome tinklaraštį, turime Facebooko profilius, televizorių ir butinę techniką, namie vilkime džinsais, apsipirkinėjame prekybos centruose, einame į darbus ir net mėgstame mėsą. Mes ironiškai žiūrime į dabartinį ekologinį vajų, kai visi valosi, kažko atsisako – pieno, miltų, mėsos. Bet juk mūsų protėviai visa tai valgė, o mėsą – itin.
Papročiai buityje mums labai svarbūs, smulkių ritualų yra daugybė. Kiekvienas darbas pagal senovės baltų tikėjimą yra skirtas dievams. Visas žmogaus gyvenimas piešiamas kaip šventas, kaip švento darymas. Kadangi gamta laikoma šventa, tai ir kiekvienas žmogaus veiksmas negali būti be dievų žinios. Malonu tai daryti, kai namie mažas vaikas, jis stebi ir bando pakartoti. Tai didžiulis stimulas atlikti ritualus. Kiekvieną rytą pradedame nuo saulės pasveikinimo ir giesmių, tai darome žiūrėdami per langą, smagu, jei galime pamatyti tekančią saulę. Jei geras oras, būtinai einame pasivaikščioti ir lipame ant kokio nors kalno pasveikinti saulės. Netoli mūsų yra Skroblio piliakalnis, kurį be galo mėgstame. Maistą irgi pagerbiame, prieš pradėdami gerti ar valgyti, kąsnelį maisto ir lašelį gėrimo paaukojame deivei Žemynai – nuliejame ant grindų. Juokaujame, kad mažas vaikas puikiai atlieka šį ritualą, priaukoja labai dosniai.
Leidžiantis saulei, palydime ją giesmėmis. Jei yra galimybė būti lauke, gali pabučiuoti žemę, nes ji yra tavo motina.
Taip jau sutapo, kad vyro įvaizdis – barzda, – irgi atitinka mūsų tikėjimą, nors istorikai ginčijasi, ar lietuviai buvo barzdočiai, ar ne. Istorikas Virginijus Savukynas teigia, kad barzdos ir ilgi plaukai nebuvo būdingi lietuviams, nes labai trukdydavo kovoje. Juk kiekvienas žemdirbys buvo ir karys.
Kodėl mes taip darome
Kartą mūsų močiutė pasakė: „Vaikeli, mūsų seneliai, tėvai visą gyvenimą arė, kad tik jų vaikai iš šūdo išbristų, o jūs vėl į tą šūdą lendat“.Tačiau mes protėvių gyvenime matome kur kas daugiau, nei tik vargas, triūsas ir nuolatinė kova už būvį. Mums tai – galimybė gyventi vadovaujantis prosenių išminties aruodais: dirbti su meile, mylėti ir gerbti kiekvieną gyvą būtybę, laikytis doros, nenusižengti Perkūno teisingumo principams, dalintis duona, svetingai sutikti kiekvieną svečią, padėti nelaimės ištiktiems ir pasiaukojamai mylėti tėvynę Lietuvą.
Neila Ramoškienė
Tekstas išspausdintas „Mamos žurnalo“ birželio numeryje, į svetainę įkeltas 2016.05.31
Vidmanto Balkūno nuotraukose – Miglės, Mindaugo, Žemynos ir kitų romuvių kasdienybė
Piliakalnis yra Lopaičių, ne Lobaičių 🙂
Mergvakariai / bernvakariai reikalingi tiems, kurie dar neišsilaktę ir dar nepasiruošę vedybiniam gyvenimui. Geriau nesituokti / nevesti jei vis dar vėjai galvoj švilpia.
Šiais laikais tokios „šventės“ jau nebeturi prasmės. Seniai gyvena skudurus susimetę po vienu stogu kaip šeima tik nesusirašę, dar ir vaikų priperėję, ir apie kažkokius mergvakarius / bernvakarius mislija, žmonės metuose, ne n-liokiai…žodžiu cirkas.