Mūsų tėtis – kuršių vikingas!

Užsivilkdamas rekonstruotus rūbus įsivaizduoju, kad panašiai turbūt jaučiasi japonas, vilkdamasis šimtametį kimono

„Užsivilkdamas rekonstruotus rūbus įsivaizduoju, kad panašiai turbūt jaučiasi japonas, vilkdamasis šimtametį kimono“, – sako Benas

Klaipėdietės sesutės Daugvilė (7 m.), Gailė (10 m.) ir Symantė (12 m.) vargu ar įvertina, kokią dovaną gavo iš Dangaus. Ogi geriausia prasme „nučiuožusius“ tėvus, kurie mergaites nuo gimimo augina tarsi senovinėje kuršių pasakoje.

Trijų dukrų tėtis Benas Šimus su bendraminte Irma – kuršių istorijos fanai.

Benai, paprastai senovę romantizuoja tie, kurie studijuoja istoriją. O jūs?

Benas. Esu kariškis. Profesionalioje tarnyboje nuo 2006 metų (nors tarnavau ir 1999 m.).

Prieš tai mokiausi teisės M. Riomerio universitete, ten ir susipažinome su Irma. Po bakalauro studijų pradėjau dairytis, kur save „padėti“. Pradėjau administracines teisės magistro studijas, bet jos nelabai žavėjo. Norėjosi labiau „gyvo“ darbo, kur galėčiau save atskleisti kaip patriotą, padirbėti fiziškai, dažniau pabūti gamtoje, žodžiu, kažkaip visos susiklosčiusios aplinkybės mane nuvedė į kariuomenę. Per tą laiką mano pareigos keitėsi daug kartų, vienos iš paskutiniųjų buvo kuopos paramediko. Dabar esu būrio vado pavaduotojas, dirbu su šauktiniais.

Kuo užsiima Irma?

Irma. Su Benu susipažinau studijuodama universitete, po studijų sukūrėme šeimą ir susilaukėme pirmosios dukrytės Symantės. Iki tol dirbau administratore vienoje sostinės įstaigų. Paeiliui gimė dar dvi dukrytės ir nuolatiniam darbui tiesiog nebeliko laiko. Mergaičių būreliai, laisvalaikis užpildė visas dienas. Be to, Beno dažnai nebūdavo namie, nes karinėse pratybose jis praleisdavo ištisas savaites ar mėnesius. Man teko laikyti visas namų sienas ir stogą vienai! Mūsų mergaitės jau paaugusios, todėl dabar lieka šiek tiek laiko ir papildomai veiklai. Šiuo metu administruoju mūsų kuršių rekonstrukcijos klubo „Pilsots“ veiklą, tvarkau dokumentus.

vedamoji

Benas: „Abu su Irma propaguojame senąjį lietuvių tikėjimą. Taip, kaip mes jį suprantame. Pagal informaciją, kokią tik pavyko surinkti, remiantis įvairiais religijotyrininkais, antropologais, religinės tradicijos liekanomis. Pagal tai, ką ir kiek jaučiame“.

Benai, kaip užgimė meilė praeičiai, būtent – gana žiauriam X–XI amžiui? Ir kodėl jus sužavėjo kovingųjų vikingų, o ne tauriųjų artojų-rinkėjų pasaulis?

Benas. Abu su Irma propaguojame senąjį lietuvių tikėjimą. Taip, kaip mes jį suprantame. Pagal informaciją, kokią tik pavyko surinkti, remiantis įvairiais religijotyrininkais, antropologais, religinės tradicijos liekanomis. Pagal tai, ką ir kiek jaučiame.

Kai pradėjome lauktis pirmojo vaikelio, prasidėjo kažkokio pagrindo paieškos. Į vaiko gimimą žvelgėme rimčiau nei į vestuves, todėl norėjome vaikų vardynas surengti autentiškas, prasmingas, „baltiškas“, kaip dabar populiaru vadinti. Dabar plačiai žinoma pagoniškoji organizacija „Romuva“ mums neatrodė tinkamas variantas.

Paieškos, kas galėtų padėti tokias vardynas surengti, bei pakonsultuotų, kaip elgtis besilaukiant ir gimus vaikeliui, mus suvedė su žmonėmis, kurie užsiima istorijos rekonstrukcija. Nuo tada ir aš pradėjau užsiiminėti rekonstrukcija.

Kadangi esu kilęs iš pajūrio, tai pasirinkau rekonstruoti savo krašto protėvius – kuršius, o X–XI amžių pasirinkau todėl, kad tai yra prasidedančios kuršių galybės, aukso amžiaus pradžia. To amžiaus radiniai man labai įspūdingi ir kažkaip norisi tai pajausti gyvai bei gebėti tą jausmą perteikti kitiems.

Man į rankas papuolė „Archeologija 22“ tomas ir bevartydamas nužiūrėjau vieno kapo, kuris pasirodė ypač įdomus, aprašymą. Panorau jį rekonstruoti. Taip viskas ir pasidėjo. Beje, pasirinktieji amžiai – tai ir paskutinieji pagonybės, kaip oficialiosios religijos kuršių krašte, amžiai.

Užsivilkdamas rekonstruotus rūbus įsivaizduoju, kad panašiai turbūt jaučiasi japonas, vilkdamasis šimtametį kimono, širdimi ir dvasia labiau pajuntu protėvių alsavimą, ir tai man padeda per mūsų šventes.

Kas judu suvedė? Susitikote bibliotekoje prie istorinių knygų skyrelio?

Irma pati siuva istorinius drabužius

Irma pati siuva istorinius drabužius

Susitikome, kaip ir dauguma studentų, – viename populiariame tarp mūsų stiliaus žmonių bare „Apuokas“. Abu mėgome vienodą muziką ir aplinką, o pabendravus atsirado ir daugiau bendrumų. Irma tuo metu jau užsiiminėjo istorine rekonstrukcija – priklausė vienam rekonstruktorių klubui. Aš tuo metu to judėjimo dar nesupratau, bandydavau pasišaipyti, tačiau dėl pagarbos istorijai, tradicijoms ir tikėjimui sutarėme puikiai.

Turite autentiškus kuršių vyro ir moters rūbus. Kaip atkuriamos menkiausios tokių drabužių detalės, puošmenos?

Mes naršome pasirinkto regiono kapinynų ataskaitas arba jau išleistus katalogus ir ieškome kuo detalesnio palaidojimo, kur būtų kuo daugiau įkapių aprašymo. Žmones seniau laidojo su įkapėmis – daiktais, kurie praverstų aname pasaulyje. Archeologai po daugelio metų kasinėdami tuos daiktus randa ir aprašo. Šitie daiktai leidžia tiksliau spręsti apie žmogaus dėvėtą kostiumą, jo statusą ir kitus dalykus.

Taigi, susiradus tinkamo kapo aprašus, prasideda ilgas to kapo radinių atkūrimo procesas. Reikia rasti žmones, kurie gali gauti leidimus prisiliesti prie originalių artefaktų, gulinčių muziejuose, vyksta kelios ekspedicijos. Juvelyrai, nuvykę į muziejus ir apžiūrėję originalus, daro jų kopijas, tada vyksta ginklakaliai. Audėja turi arba pamatyti geras išlikusios tekstilės nuotraukas, arba gauti tikslius aprašus. Tai ilgai trunkantys ir brangiai kainuojantys procesai. Gerai, jei artefaktas gana aiškus, o jei jis įdomesnis, sudėtingesnis, tada procesas dar ilgiau užsitęsia, tai užburiantis procesas. Panašiai kaip kolekcionavimas.

Beje, kuršių papuošalai irgi labai skoningi ir gražūs. Mūsų vestuviniai žiedai yra kuršiški, dažnai prie kasdienės aprangos komplekto nešiojame įvairius kitus papuošalus. Aš visada turiu pasikabinęs ant kaklo kabutį, vadinamą Perkūno kirvelį – kuršiško radinio kopiją, žmona kasdien puošiasi antkaklėmis, žiedais arba apyrankėmis.

Irma kasdien puošiasi antkaklėmis, žiedais arba apyrankėmis

Irma kasdien puošiasi antkaklėmis, žiedais arba apyrankėmis

Baltus mes įsivaizduojame romius ir taikius, tad kodėl kuršiai vaizduojami tokie karingi, ginkluoti, vadinami vikingais?

Vikingas – tai žmogus, besiverčiantis plėšiamaisiais prekybiniais žygiais, o kuršiams prekyba ir plėšimai buvo vienas pagrindinių verslų. Ne veltui kuršiai vadinami baltų vikingais. Mes daug girdėję apie skandinavų vikingus, nes jie šiai versijai skiria daug dėmesio ir ją populiarina. Kuršiai buvo tokie patys vikingai, tik ši idėja dar nėra išpopuliarinta. Iš skandinaviškų rašytinių šaltinių – sagų – žinome nemažai informacijos apie plėšikaujančius kuršius. Tai buvo normali Baltijos pakrančių gyventojų praktika. Toks gyvenimo būdas leido pakankamai praturtėti, o sukaupti turtai dar turėjo būti išlaikyti, kitaip ir pats tapsi geidžiamu grobiu. Visos šios sąlygos suformavo stiprią militarinę bendruomenę.

Gausūs ginklų radiniai, tankios piliakalnių grandinės, minėjimai kaimynų metraščiuose ir kronikose rodo, kad savo laiku kuršiai puikiai valdė ginklus, nemažai jų turėjo, konkuravo, o vėliau ir visiškai nukonkuravo skandinavų vikingus (tai labiau lėmė skandinavų krikštas). Tas periodas mums paliko unikalių, niekur kitur nesutinkamų, prabangių ginklų, šalmų ir kitų militarinės kultūros elementų.

Kokios buvo senovės kuršių moterys? Jos irgi mokėjo valdyti ginklus, kovoti, irgi plaukdavo užgrobinėti kitų kraštų?

Apie moteris kares mes neabejotinų duomenų iš vikinginio periodo neturime. Tačiau turime aibę duomenų apie moteris motinas, merginas, verges, šeimininkes. Yra keletas paminėjimų apie kovojančias moteris, kaip antai, kuršiams apgulus Rygą, ant miesto sienų buvo varomos moterys ir vaikai, tačiau tai veikiau desperacijos išraiška.

Deniso Nikitenkos nuot

Šimkų mergaitėms kol kas labai patinka tai, ką daro tėvai

Šiuolaikiniai serialai apie vikingus, pataikaudami lyčių lygybės idėjai, dažnai rodo moteris kares. Nebūtina moteriai būti kare, kad ji būtų lygi vyrui, ji yra kitur pranašesnė! Būti kariu – tai reiškia ne tik atrodyti, kaip karys. Tai reiškia – nuolat, daug ir ilgai treniruotis, kad būtum geras kovotojas. Senovėje rengiantis vikinginiam žygiui laivų vadai rinkdavosi į komandas geriausius kovotojus. Abejoju, kad ten atsirastų vietos moteriai, kad ir dėl elementarios higienos poreikių skirtumų, seksualinių niuansų.

Senoviniame moters kape rastas ginklas nebūtinai reiškia, kad ji juo naudojosi. Ginklas per kapą galėjo būt siunčiamas moters anksčiau žuvusiam vyrui į aną pasaulį. Be to ginklų, rastų moterų kapuose, yra vienetai, toks mažas procentas, kad likusieji palaidojimai aiškiai rodo moters socialinį statusą – mama, šeimininkė, dukra, žmona.

Ar teko rasti tokios informacijos, kaip kuršiai augino vaikus? Ką tie vaikučiai valgė, kuo žaidė, kokios buvo jų pareigos?

Kuršių buities aprašymų beveik nėra. Apie vaikų padėtį šeimoje galime spręsti su išlyga – remdamiesi vėlyvesne tradicija, bendru požiūriu į vaikus viduramžių Europoje, kaimynų vikinginio periodo aprašymais.

Galima susidaryti bendrą įspūdį, kad vaikai gana anksti pradėdavo suaugusiojo gyvenimą. Tuokdavosi gana anksti, žmonių amžiaus trukmė nebuvo ilga, todėl ir gyvent suaugusio gyvenimą vaikai pradėdavo anksti. Dabar, gyvenant apsirūpinusioje, išsivysčiusioje visuomenėje, mums sunku įsivaizduoti, kad vaikas jau nuo kelerių metukų turėjo užsiimt ruošos ir buities darbais, visu kuo prisidėti prie šeimos gerovės kūrimo, kad spėtų pasiruošti žiemai ir pergyventų ją. Iš skandinaviškų rašytinių šaltinių žinome, kad į pirmuosius vikinginius žygius pasiimdavo jau 12–14 metų jaunuolius. Randama nemažai panašaus amžiaus (14–15 metų) mergaičių palaidojimų, gali būti, kad tai yra ankstyvų tuoktuvių rezultatas. Žodžiu, spręsti iš nuotrupų apie tikrąją vaikų buitį sunku, bet aišku viena – jų vaikystė buvo nepalyginamai sunkesnė ir skurdesnė.

Jūsų dukrelės irgi turi kuršių kostiumus. Kuo remdamiesi kūrėte tuos drabužius?

Rėmėmės išlikusiais kaimyninių kraštų kostiumų pavyzdžiais. Mūsų kraštuose minėtame X–XI amžiuje vyravo deginimo paprotys, todėl tekstilės išlikę mažai arba per mažai, kad susidarytume tikrą vaizdą. Mano kostiumas atkurtas remiantis segių išdėstymo tvarka, o mergaičių – remiantis artimiausių kuršiams skandinavų radiniais. Žinome, kad kuršiai kūrė savo kolonijas jų kraštuose, o skandinavai – mūsų, taip maišydamiesi ir gyvendami bendroje kultūrinėje erdvėje, tad nuo tikrovės nelabai nutolstame. Rūbų spalvos atkurtos remiantis archeologiniais tyrimais.

Džiugu, kad rekonstrukcija sparčiai žengia į priekį, ir dabar jau yra puikų audėjų ir amatininkių, kurios dažydamos augalais sugeba išgauti autentiškas spalvas.

Ar pagal kuršių papročius nebuvo „negarbė“ susilaukti tik dukterų? Ką apie tai manote – jums dar gims sūnus?

Apie kuršių papročius turime mažai duomenų, nes ši gentis oficialiai nustojo egzistuoti apie XVI–XVII a., užtat, remdamiesi kaimyninių genčių ir vėlesne tradicija, galime sakyti, kad sūnūs buvo pageidautini šeimoje. Toks noras grįstas vien praktiniais sumetimais: kariai, keliautojai ir prekeiviai geidautini bendruomenėje. Mergaitėms reikia kraičio, reikia, kad jas kas imtų ir pan. Aš vaikų negaliu prisiversti rūšiuoti. Jei sakyčiau, kad laukiu sūnaus, tai turbūt reikštų, kad nesu iki galo patenkintas tuo, ką turiu. Tarp mūsų, rekonstruktorių, yra žmonių, kuriems sūnus labai svarbus ir, nepaisant turimų kad ir kelių dukterų, vis tiek stengiamasi susilaukti sūnaus. Gerbiu juos ir džiaugiuosi dėl jų. Tačiau man mano mergaitės yra šauniausios pasaulyje, ir, jei bus dar vaikų, tai tik todėl, kad tai atsitiks natūraliai. Šiuo metu to neplanuoju, esu labai laimingas su jomis.

Benas ir Irma bendraminčiai dėl pagarbos istorijai, tradicijoms ir tikėjimui

Benas ir Irma bendraminčiai dėl pagarbos istorijai, tradicijoms ir tikėjimui

Mergaitės jau paaugliukės – joms patinka tai, ką darote?

Dukroms kol kas patinka mūsų veikla. Jos gali keliauti po įvairius kraštus su mūsų klubu, mokykloje jų dažnai prašoma papasakoti apie mūsų veiklą, jos patiria įvairių įdomių momentų. Neverčiame jų būti su mumis. Jei tik kada pasakys, kad nenori važiuoti, persirengti ar dalyvauti, tai to ir nebus.

Įdomiausia – ne šventės ir festivaliai, kuriuose dalyvaujate, o Jūsų buitis. Ar namuose atsispindi Jūsų pasaulėžiūra?

Gyvename rąstinėje troboje, dengtoje skiedrų stogu. Namai pilni vikingų dvasios, jei taip galima pavadinti. Sienas puošia ginklai, šarvai ir kailiai, pasieniais sustatytos skrynios, pilnos drobių ir vilnos. Durų staktos ir langų apdailos raižytos laimę ir sėkmę turinčiais prišaukti simboliais.

Grįždami iš šventvietės per rudens lygiadienį, parnešame ugnį ir ją įleidžiame į židinį – nuo tol ji namus šildo visą šaltąjį sezoną.

Per pavasario lygiadienį ją išnešame į kiemo ugniakurą.

Per Vėlines užkuriame vėlių lauželį, kur paliekame neturinčioms kur eit vėlėms maisto, o per Kalėdas deginame blukį* ir jį mušdami tampome aplink namus. Tas blukis (senas kelmas) įkūnija visas nedorybes ir blogybes, nutikusias praeinančiais metais, blogas savybes, ko norima atsikratyti. Tai savotiškas atpirkimo ožys, kuriam suverčiama kaltė dėl visų negerovių jį už tai mušant, o paskui sudeginant tikintis, kad kitais metais jų nebebus.

Kas kartą per šventes apeinu visus namo kampus ir nulieju juos alumi arba midumi, dėkodamas namų dvasioms už jaukią buitį. Taip mūsų pasaulėžiūra užpildo visas namų kerteles.

Ypač ji jaučiama per kalendorines šventes, kai atvyksta mūsų draugai su savo šeimomis, visi susėdame prie ilgo stalo, geriame iš bendro kaušo ir valgome senovinius patiekalus, atmindami protėvius.

Kaip kuršių papročiai atsispindi mityboje? Ar kuršiai vartojo alkoholį?

Benas – profesionalus karys, todėl įdomiausia istorijos dalis jam – karyba

Benas – profesionalus karys, todėl įdomiausia istorijos dalis jam – karyba

Turime tradiciją per kiekvieną šventę atkurti vis kokį naują senovinį patiekalą. Dabar yra visokių autentiškų receptų knygų, todėl yra daug galimybių tai padaryti. Atkūrus patiekalus, daugelis ragaudami stebisi, kaip skaniai retsykiais valgydavo mūsų protėviai. Tai avino koja tešloje su spanguolėmis ir trintomis kadagio uogomis, burokėlių ir obuolių sklindžiai, silkių pyragas, įvairūs mėsos pyragai, įvairūs šaltsriubių, cibulynių ir patarmasų variantai. Neseniai, remdamiesi LDK virtuve, kepėme kiaušinienę pagal Radvilų virėjo receptą, gaminomės Jogailos desertą iš kriaušių, šviežio medaus, agurkų ir vyno.

Be patiekalų, gaminamės ir gėrimus, tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Vaikams, be abejo, gira. O suaugusieji vaišinasi alumi ir midumi. Tai sena tradicija. Mes pasigaminame midaus su sotvaru (tokiu augalu, dabar nykstančiu Lietuvoje). Yra aibė aprašymų apie kuršių ir kitų baltų puotavimus.

Seniau alkoholis buvo vartojamas dažniau dar ir dėl higienos – vanduo dėl esančių jame bakterijų nebuvo labai saugus gerti, o ir informacijos apie alkoholio žalą jokios nebuvo, ji pradėta skelbti visai neseniai. Mūsų kraštuose vis dar gyva naminė aludarystė, turime išlikusių labai daug alaus dainų, pats alaus darymas gana sakralizuotas procesas. Ne veltui tai ne tik puotų, bet ir apeigų gėrimas.

Midų irgi verdame ir raugiame. Pradėjome dar anksčiau nei alų. Mūsų klube dabar nemažai aludarių ar bent jau mokančių tai daryti, todėl parduotuvėse spirituotų „alaus gėrimų“ tikrai neperkame. Geriau jau tada visai nieko nei toks „alus“. Jei būtų išlikusi populiari aludarystės tradicija, tai tikrai nebūtų masinio prasigėrimo problemos, nes tai visai kitokia vartojimo kultūra, kuomet alų ar midų darai kokiai nors progai, o ne beprasmiui savaitgalio svaiginimuisi.

Susiėję alų ragaujame su ritualais. Alų geriame iš kaušo arba rago jį siųsdami ratu. Kaušą padaryti gana sunku, kad neskiltų ir pan. Džiugu, kad atgyja kaušadirbystė ir turime keletą labai gražių indų. Kiekvienas lietuvis, namų šeimininkas, turėtų turėti kaušą. Visi kopijuoja visokius užsienietiškus tekilos gėrimo būdus, o užsieniečiai, atvykę pas mus, stebisi ir fotografuojasi, ragaudami naminį alų iš lietuviško kaušo. Reikia suvokti, kad mes įdomūs, jei išliekame savimi, nes tikroji Lietuva yra labai unikalus ir įdomus kraštas, reikia tik visa tai prikelti. O štai visokių degtinių kaip ir rūkymo netoleruojame griežtai.

Tad kokie buvo tie kuršiai?

Juvelyrikos sudėtingumas, ginklų unikalumas, kulinariniai įmantrumai tik dar kartą paneigia jų, kaip neišprususių barbarų, stereotipą.

Daugvilė (7 m.), Gailė (10 m.) ir Symantė (12 m.)

Daugvilė (7 m.), Gailė (10 m.) ir Symantė (12 m.) žavisi tėvų veikla

Ypatingi dukrelių vardai

Tuos vardus ir jų aiškinimus radome „Senųjų lietuvių vardų vardyne“. Vaikui vardo suteikimas – labai svarbus įvykis jo gyvenime. Dabar dažnai vardai duodami nesusimąstant, pagal skambesį ir tiek. Gal tai ir gerai, bet mes linkę visur įžvelgt prasmę. Vaikeliui gimus, jis kurį laiką būna be vardo – stebima, kaip jis gimė, kokiomis aplinkybėmis, kaip jis elgiasi toliau, kokie jo pirmieji bruožai, visa tai lemia jo būsimą vardą.

Kol neturi vardo, vaikelis niekam nerodomas, nefotografuojamas ir nenešamas viešumon. Paaiškėjus, kad jis gyvens, ir viskas bus gerai, pradedama ruoštis vardynoms. Per jas ir paskelbiami vardai. Paprastai tai užtrunka iki mėnesio nuo gimimo.

Mūsų dukrelių vardai ir skirti tokiomis aplinkybėmis.

Kai gimė Symantė mes įsigijome savo pirmąjį būstą, pradėjau dirbti mėgstamą darbą, pradėjo atsirasti pirmo rimtesnio turto. Jos vardas sudurtinis iš dviejų žodžių, reiškiančių „siejama su manta(turtu)“.

Gimusi Gailė buvo labai stipri, daug ir garsiai rėkė, jos vardas ir reiškia „stipri“. Pavyzdžiui, augalai gailiai taip vadinami dėl stipraus kvapo.

Daugvilė įkūnijo daug vilčių, sudėtų į ją. Ji gimė mums ypatingu metu ir ji užpildė mūsų šeimos ratą iki galo.

* Blukio vilkimas – vienas įdomiausių lietuviškų papročių. Kūčių vakarą ir per Užgavėnes kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo jį per kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą. Kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį. Velkantieji persirengdavo čigonais, mitiniais gyvūnais, nepažįstamais žmonėmis.

Deniso Nikitenkos nuotraukos

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Etnokultūrinis realybė šou jaunai šeimai“ ir 2017 metams skyrė 3000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2017 metų liepos 19 dieną.

Susiję straipsniai

 

 

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − = šeši

Kitos temos: