Šie metai paskelbti Tautinio kostiumo metais, tad yra puiki proga apie jį pakalbėti ir su vaikais. Tik kai reikia atsakyti į visus smalsučių klausimus, kartais ir patys nebežinome, kokia vieno ar kito simbolio reikšmė, drabužių detalių paskirtis.
Šįkart plačiau pakalbėsime apie juostas – juk jos ne tik praktinė kostiumo dalis, išlaikanti šilumą arčiau kūno. Juostos baltų kultūroje turėjo ritualinę paskirtį, buvo naudojamos visais svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais.
Baltiškojo archajinio folkloro grupės „Obelija“ vadovė, kultūros istorikė ir antropologė Eglė Česnakavičiūtė ne tik mielai dėvi senovines juostas, bet ir pati jas vija senąja technika jau dešimtį metų.
Egle, senovės lietuviai juostas ne ausdavo staklėmis, o vydavo specialiomis kortelėmis ar kaladėlėmis?
Taip, tai tiesa. Tos kortelės dar vadintos burtomis. Manoma, kad taip vadintos dėl to, kad juostų raštais buvo buriami, tarsi užrašomi linkėjimai.
Dabar suvenyrų parduotuvėse galima nusipirkti ar užsisakyti austinių juostų „Antanui 80“ arba „Piršliui melagiui“, kur juostos paskirtis tiesiog užrašyta žodžiais. Anksčiau prasmės buvo suvokiamos pagal tam skirtus simbolius. Gaila, kad esame stipriai nutrūkę nuo prasmių suvokimo, nebemokame skaityti raštų – mums jie tapę reikalingais tik estetikos sumetimais.
Kaladėlės, arba burtos, yra tikrų staklių pirmtakės – vytinės juostos atsirado kur kas anksčiau už austines. Senovėje mamos ir močiutės perduodavo amatą mergaitėms, kiek paaugusi mergaitė jau gebėdavo nusivyti juostą, nes technologija nėra labai sudėtinga, jei kas paaiškina ir pamoko.
Žinoma, tai reikalauja didelės kantrybės ir atidumo, reikia sužiūrėti kiekvieną siūlelį. Mano pačios pirmoji juosta išėjo kreiva šleiva, jau maniau, kad juostas vyti – ne man. Bet pamažu įgudau.
Neteko girdėti, kad audžiant ar vejant juostas būtų laikomasi tokių griežtų tradicijų, kaip, pavyzdžiui, būdavo kepant duoną. Beveik iki XIX amžiaus duonos kepimas neapsiėjo be apeigų – tarkime, prie duonos galėjo prisiliesti tik brandos sulaukusi mergina, po pirmųjų mėnesinių. Vaikams ir paaugliukėms nei žaisti su tešla, nei jos minkyti neleisdavo.
Taip pat negaliu teigti, kad juostų audimas būtų turėjęs tokį griežtą amžiaus cenzą. Pačių seniausių, baltiškosios kultūros juostų kapinynuose išlikę tik maži fragmentai, pagal kuriuos istorijos rekonstruktoriai bando atkurti kopijas. Trūksta rašytinių šaltinių, kurie paaiškintų ar daugiau papasakotų apie juostų paskirtį, jų simboliką. Kiek atlikau ir domėjausi etnografiniais tyrimais, susidariau įspūdį, jog juostų audimas nebuvo kiekvienos mergaitės prievolė. Audė ar vijo tos, kurioms tas darbas patiko, sekėsi. Juostos, kaip ir lovatiesės, audiniai drabužiams, buvo kraičio dalis. Jaunos merginos prisiausdavo juostų visam gyvenimui, nes vėliau, gimdant ir auginant vaikus, šiam darbui nebebūdavo laiko.
Kiek juostų privalėjo turėti savo kraičio skrynioje mergina?
Na, čia būtų tas pats, kas klausti: kiek suknelių privalo turėti šiuolaikinė mergina? Viena gal turi vos kelias, daugiau dėvi sijonus ar kelnes, gal nelabai ir pinigų tam leidžia, o kita gali turėti jų ir keliasdešimt, gal ir vienetinių. Na, jei rimtai… Ta, kuriai juostas vyti patikdavo bei tam turėjo pakankamai medžiagų, tikriausiai jų turėdavo daug ir įvairių. Kita nusivydavo keletą juostų tik būtiniausioms reikmėms. Dar reikėtų nepamiršti ir turto aspekto.
Baltiškojoje kultūroje juostos pažymėdavo ir socialinę žmogaus padėtį. Vytinėmis juostomis būdavo puošiami aukštesnį statusą visuomenėje užėmusių žmonių drabužiai: marškinių ar sermėgų rankogaliai, apykaklės, sijonų apačios, skraisčių, kepurėlių pakraščiai. Naudotos autjuostės, kurių ilgis – bent po 3 metrus. Žinoma, žemesnį statusą turėję žmonės autus tvirtindavo paprasta virvute ar pan. Juosta atstojo ir mūsų laikais dėvimas rankines ar kišenes. Ant jos būdavo kabinami peiliukai, kapšeliai, įvairūs smulkūs dalykėliai (šukos, pjautuvėliai), reikalingi turėti po ranka.
XIV amžiaus pabaigoje juostos pradėjo nykti. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad maždaug tuo pat metu, kai į Lietuvą atėjo krikščionybė, pamažu pradėjo nykti ir žalvariniai papuošalai. Vytines juostas, kuriomis moterys ryšėjo apie juosmenį, Vilniuje, o vėliau ir likusioje Lietuvos teritorijoje, ėmė keisti ilgi odiniai dirželiai – tai iš Vakarų perimta mada.
Dabartiniame tautiniame kostiume juosta vis dar lieka svarbus elementas, bet drabužių kraštai juostelėmis nebeapsiuvami. XIX amžiuje juosta dar galėjo būti naudojama kaip nuometo dalis, juostele būdavo puošiamos vyriškos kepurės ar auliniai batai.
Papasakokite apie ritualinę juostų paskirtį.
Juosta lydėjo žmogų per visą gyvenimą, per tris svarbiausius gyvenimo virsmus: gimimą, santuoką ir mirtį. Ne tik mūsų kraštuose, bet ir skandinavų šalyse juosta būdavo surišamas tik gimęs ir suvystytas kūdikis. Juostos paskirtį tikriausiai nusakydavo joje įausti simboliai. Kūdikiui reikėdavo apsaugos, tad surišimo juosta ritualas tikriausiai tai ir suteikdavo. Vytinių juostų simbolių nėra daug: rombas, varnelė, žalčiukas… Teko domėtis Šiaurės Amerikos senąja kultūra – ten irgi juostos būdavo vejamos tokiomis pačiomis kortelėmis, kaip ir pas mus, ir simboliai panašūs. Ši technika gyvavo ir Azijoje.
Dabar mes galime tik spėlioti, kodėl vienos juostos puoštos rombais, kitos – varnelėmis?
Manoma, kad senosiose kultūrose rombas buvo moteriškumo, vaisingumo simbolis. Randama senovinių žemės derlingumo, vaisingumo, visa ko motinos dievybės skulptūrėlių, kur įbrėžtas ar iškaltas rombo ženklas. Spėjant, kad rombas siejamas su vaisingumu, moteriškumu, vestuvėms – labai svarbiam gyvenimo įvykiui – vijo būtent rombais margintą juostą. Per vestuves juostas mergina dovanodavo vyro giminei, tėvams. Šiandien tuokiantis pagal baltiškąsias tradicijas jaunųjų rankos surišamos juosta, taip juos sujungiant į vieną neišskiriamą vienetą. Taip pat per jungtuves ant juostos užmaunami žiedai ir pašventinami virš aukuro ugnies.
Trečias svarbus žmogaus gyvenimo virsmas – mirtis. Ko gero, tai vienintelės apeigos, kurių metu vis dar plačiai iki mūsų dienų naudojamos juostos karstui į duobę nuleisti. Galbūt pastaraisiais metais jau keičiasi laidojimo papročiai, vis rečiau pastebėsi austas juostas, dažniau naudojamos tampa sintetinės, it saugos diržai, populiarėja kremavimas, tačiau aš atsimenu savo senelio laidotuves, kuomet karstas tikrai dar buvo nuleistas į duobę juostomis.
Egle, kodėl Jums pačiai įdomu ir svarbu vyti juostas?
Mano ryšys su senove nepaaiškinamas… Buvau gal trejų metukų, kai nuvažiavome į svečius pas mamos pusseserę, kuri augino panašaus amžiaus dukrą. Ta mergaitė turėjo daug barbių namų, kurių mūsų namuose nebuvo. Mama manė, kad aš neišlįsiu iš vaikų kambario. Kai po kurio laiko mamos atėjo pažiūrėti, ką jų dukros veikia, kambaryje rado tik pusseserę. Aš balkone vijau iš skalbinių virvių tikriausiai pirmąją savo juostą. Niekas man to nebuvo rodęs. Kai mama paklausė, ką aš veikiu, ramiausiai paaiškinau: „Man reikia nusivyti juostą“. Draugai juokauja, kad aš tikriausiai esu kažkokia senovės reinkarnacija.
Mama mėgo dainuoti, bet folkloro ansamblių nelankė. O mane nuo 4 metų užrašė į vaikų folkloro ansamblį „Reketukas“, kurį aš lankiau iki paauglystės. Paskui pradėjo traukti tik tam tikros dainos, pabuvau viename, kitame ansamblyje, kol subūriau savo grupę „Obelija“, gyvuojančią iki šiol. Esame keturios merginos, atliekančios liaudies dainas. Keliaujame po Dzūkiją, renkame folklorą, bendraujame su garbaus amžiaus sulaukusiais žmonėmis ir stengiamės tradiciją perimti gyvai, tiesiogiai iš turbūt paskutiniųjų kaimo šviesuolių – deja, pačių senolių vaikams retai rūpi tai, ką mes stengiamės fiksuoti savo laisvu metu. Dabar būtent apie tai kuriu filmą.
Pirmąją juostą nuvyti pabandžiau etnokultūrinėje „Romuvos“ stovykloje, kai man buvo 14 metų. Nuo pat siūlų paruošimo iki juostos kutų sutvarkymo. Iki tol Kernavėje rengiamose gyvosios archeologijos dienose vis varvindavau seilę, kaip norėčiau pabandyti. Kartais prisėsdavau pabandyti jau pradėtą juostą, kur tereikia kartoti tą patį kaladėlių sukimo ir ataudo kaišiojimo ciklą, – juk tos dienos ir skirtos populiarinti seniesiems amatams, rengiama daug kūrybinių dirbtuvių.
Mane domina seniausia juostų gamybos technika – vijimas ir pynimas, staklėmis austi nė nebandžiau, nors suprantu, kad tai irgi turi didelę vertę.
Tiesiog jaučiu, kad tai šiuo metu yra ne man.
Per kiek laiko galima nuvyti juostą?
Tai priklauso nuo juostos rašto sudėtingumo, ilgio, pločio. Kortelėmis galima vyti dviejų tipų juostas: paprastas vytines, kuomet visos kortelės sukamos kartu, o raštas priklauso nuo siūlų sunėrimo į korteles tvarkos, ir taip pat vytines – rinktines, kuomet kortelės sukamos ne visos vienu metu, o pagal raštą vienas keliant viršun, kitas paliekant apačioje, panašiai kaip mezgant raštuotą mezginį. Taigi pirmu atveju juostos metrą galima nusivyti per keletą valandų, bet antruoju taip ir sukinėji po vieną siūlelį, tad metrą juostos nuvyti gali užtrukti net 10 valandų – tai ir vėl priklauso nuo pločio, rašto sudėtingumo. O juk dar užtrunki pasiruošti siūlus, sugalvoti raštą.
Kai tyrinėjame archeologinius radinius, neapleidžia nuostaba, kaip senovės žmonės gebėdavo visa tai padaryti? Kaip juostas vydavo mažos mergaitės?
Matyt, tada žmonės turėjo kitokius įgūdžius – daugiau kantrybės, kruopštumo. Bet lygiai taip pat senovės baltai stebėtųsi mūsų jaunimu, kaip jie sugeba naudotis išmaniomis technologijomis, koks sudėtingas visas gyvenimas. Mes gyvename didelio informacinio srauto visuomenėje, pati pagal save galiu pasakyti – jei man reikėtų 10 valandų vyti juostą tyloje, žiūrint į sieną, turbūt neištverčiau, nebent būčiau itin pavargusi nuo visko, – tuomet tai tampa it meditacija. Dabar dažniausiai viju, bet kartu žiūriu filmą ar klausausi kokios paskaitos, garso knygos. Mes gyvename tokiu tempu, kad tenka daryti keletą darbų iš karto. Klausydama paskaitų studijų laikais VU irgi dažnai prisirišusi prie stalo kojos vydavau užsakytas juostas. Dėstytojai niekad nepykdavo, nors ką nors ir pajuokaudavo ta tema.
Egle, ar kuriate tikslias baltiškųjų juostų kopijas, ar įdedate ir savo kūrybos?
Iš pradžių labai griežtai laikiausi kopijavimo. Kiekvieną raštelį tiksliai atkartodavau net pagal spalvas. Nagrinėdama originalus, lankiausi Lietuvos ir Latvijos muziejų archyvuose, bandydavau fotografuoti tą negausią išlikusią medžiagą. Vis labiau įgusdama vyti supratau, kad negali naudoti skirtingų gamintojų vilnos, nes siūlai atlaiko nevienodą įtempimą, viduryje darbo gali pradėti trūkinėti, o su mazgais juosta jau negraži. Juostoms tinka vilna, kuri ne per daug pūkuojasi.
Senovėje vilna būdavo dažoma augaliniais dažais. Dedešvų žiedai, rugiagėlės, ramunėlės, augalų lapai, medžių žievės – iš viso to galima išgauti beveik visą spalvų gamą. Netvari juoda spalva, nes gana greitai iš juodos ji nublunka į pilką – todėl juodos nenaudoju niekada. Istorijos rekonstruktoriai juostoms vilną dažo ne tik tokiais pat dažais, kaip prieš tūkstantį metų, bet net ir vilną suverpia verpstuku. Žinoma, tokios autentiškos juostos vertė didelė.
Ar šiais laikais yra tokių senovinių juostų poreikis?
Aš pati gaminu juostas pagal užsakymus. Pavyzdžių daug. Kartą užsienyje gyvenanti lietuvė norėjo baltiškos kultūros akcentų vestuvių drabužiuose, vijau juostas ir jai, ir jaunikiui. Aišku, kur kas dažniau juostų ar baltiškų drabužių pageidauja Lietuvoje gyvenantys žmonės. Kartais juostų prašo krikštynoms, kūdikėlio gimimui, taip pat retsykiais nori įteikti tokią dovaną per vestuves. Visada padaugėja užsakymų balandžio ir gegužės mėnesiais, artinantis vasarai. Paaiškinti paprasta – prijaučiantys senajai kultūrai nori pasipuošti Rasų šventėms, be to, vasarą daug jungtuvių, mergvakarių, istorijos rekonstruktoriams tai įtemptas gyvosios istorijos festivalių, stovyklų sezonas, kuriam irgi reikia pasiruošti daug. O iš tikrųjų senąja baltiškąja kultūra domisi nemažai jaunimo, jiems tai gražu, prasminga.
Kai kuriu užsakymus, visada nuaudžiu geru spindžiu ar net pusmetriu ilgesnę juostą, negu prašo užsakovas, tą galiuką nukerpu ir atsidedu. Tų juostų gabaliukų galima rasti daug. Pasitaiko, kad paskubomis ruošdamasi kas rytą į darbą vis ko nors nerandu: tai segtuko, tai dirželio, taigi kartais megztuką persirišu juosta, o plaukus sutvirtinu juostele. Kai ateinu į darbą ar lakstau po miestą su šiais akcentais, kurių pati nesureikšminu, dažnai tas juostas pastebi kiti. Atrodytų, jos nėra ryškios, ir spalvos labai subtilios, bet žmonės atkreipia į jas dėmesį. Pastebiu, kad dabar net tie draugai iš mokyklos, kurie kartu besimokant stebėjosi mano keistenybėmis, kad per pertraukas sėdžiu ir narplioju siūlus, ar paprašyta mokytojos padainuoju liaudies dainų, jų nesigėdydama, dabar „Facebooke“ dažnai „laikina“ mano darbus, o buvo, kad kai kurie jų net užsakymų pateikė. Tada tikriausiai atrodžiau kažkokia keistuolė, nes dar prieš dešimtį metų apie etninę kultūrą buvo kalbama kur kas mažiau negu dabar. Visa liaudies dainų ir amatų kultūra jaunimui tebuvo vien laidos „Duokim garo“, „Ryto suktinis“, Kaziuko mugė, Dainų šventė. Turbūt dėl to, paminėjus, kad dainuoju folklorą, mokyklos laikais pasipildavo visokie pajuokiantys komentarai – juk toks televizinis mūsų tradicijų pateikimas yra visiškai netinkamas jauniems žmonėms. Mano užsivedimu ir atsidavimu etninei kultūrai džiaugdavosi tik mokytojos, vienas kitas prijaučiantis tradicijoms moksleivis. Džiugu, kad dabar požiūris kinta, kad visuomenės akiratis plečiasi, imama iš naujo atrasti gilesnė mūsų kultūra, kyla didelis susidomėjimas ją pažinti ir bent nedidelę to dalelę perimti.
Juostos audžiamos ir staklėmis
Vilnietė Lina Ausiejienė, profesionali tradicinio audimo meistrė
Lina šiek tiek apgailestauja, kad neturi dukrų ir nėra kam perimti tradicinio audimo amato. Jos vienuolikmetis sūnus rankdarbiais nesidomi, o ir nuo senų laikų audimas buvo laikomas moterišku užsiėmimu. „Kai buvo mažiukas, kartais nusivesdavau pas save į darbą, bet jam greitai nusibosdavo“, – sako audėja.
Vaikystėje Lina girdėjo, kad jos senelė mokėjusi austi, namuose turėjusi audimo stakles, bet gyvos senelės jau nebepamatė, liko tik jos išaustos lovatiesės ir rankšluosčiai. Pati Lina namuose staklių neturi – jos bute užimtų per daug vietos. Kol buvo motinystės atostogose ir augino sūnelį, mažomis staklytėmis ausdavo tik tautines juosteles, kurias žmonės noriai perka kaip suvenyrą.
„Mane visą laiką traukė audimas. Atsimenu, kaip būdama maža Rumšiškių buities muziejuje pamačiau gražią senovinę staltiesėlę, tai net sustojau – čia tai bent! Mokydamasi vidurinėje mokykloje, užsirašiau į audimo staklėmis pamokas (tais laikais buvo gamybinės pamokos), vėliau, baigusi mokyklą, įstojau studijuoti tekstilės specialybės. Bet kol baigiau universitetą, keitėsi laikai, užsidarė daug fabrikų. Ieškodama darbo, atsidūriau profesorės Vidos Kulikauskienės įkurtoje individualioje įmonėje, kuri gamino rankomis austus tautinius drabužius. Iš pradžių skeptiškai galvojau: kam tų tautinių kostiumų reikia? O pasirodė, kad jų reikia daugiau, negu moterys sugeba rankomis priausti. Juk visoje Lietuvoje daug folkloro ansamblių, tautinių kostiumų prireikia dirbantiems diplomatinį darbą, norintiems pasipuošti per valstybines šventes.
Toje įmonėje dirbau apie 15 metų, vėliau ji buvo perduota muziejui. Austi senoviniu būdu būdavo smagu, nes tai yra ir kūryba, tu laikaisi tam tikrų principų, bet gali improvizuoti spalvomis, kurti raštus. Juk senovėje moterys taip ir darydavo. Kartais tenka į rankas paimti kokį XX amžiaus pradžios sijoną ir matau, kad sijono pradžioje audinio raštas vienoks, toliau jis šiek tiek keičiasi, tobulėja. Juk senoviniam sijonui pasiūti reikėdavo apie 4 metrų audinio, tai tie 4 metrai ir liudydavo moterų kūrybą. Jei sėdėtum visą dieną ir austum, sijoną gali nusiausti per savaitę. Aš pati kartais prie staklių prasėdžiu po 7–8 valandas per dieną. Bet mūsų senelės austi galėdavo tik tada, kai būdavo nudirbti lauko darbai, dažniausiai žiemą. O tada dienos trumpos, prie žibalinės lempos daug nepriausi. Kiek žinau, ausdavo jaunos moterys ir merginos, kurių regėjimas geras. Senolėms tekdavo vilnos verpimas“, – pasakoja Lina.
Linai Ausiejienei teko dirbti ir muziejuje – ten per septynerius metus kelios audėjos atkūrė tikslias 22 kostiumų kopijas. „Čia jau reikėjo dirbti be jokių improvizacijų. Mokslininkai prižiūrėdavo, kad būtų kuo tiksliau atkartotos dažomų siūlų spalvos, o tai nėra paprasta, nes mūsų laikais dažai kitokie, negu buvo senovėje. Visiems atrodo, kad senoviniai lietuvių rūbai prislopintų spalvų, neryškūs, o iš tikrųjų būdavo labai ryškūs. Kai atverti vidinę drabužio siūlę, kur laikas nepakeitė spalvų, net nustembi. Bet senovės lietuvės turėjo skonį, raštai ir spalvų deriniai įdomūs, gražūs“.
Tautinius kostiumus siūdavo rankomis. Lina sako, kad tai nelengva, nes būna daug mažų klostelių, siūlės turi būti smulkios ir tvirtos. O kur dar puošyba, siuvinėjimas. Vienas iš dekoratyvių tautinio kostiumo elementų – juostos. Lina moka ir jas austi, vieną juostą galima nuausti maždaug per tris dienas, priklausomai nuo rašto sudėtingumo ir juostos pločio. Senovėje merginos juostų prisiausdavo visam gyvenimui – 20 ar net 30. Juk tai buvo ir dovana daugeliu progų, juostomis surišdavo suvystytus kūdikėlius, o kartais jomis net puošdavo arklius, kai šeimyna važiuodavo į bažnyčią.
Juostos būdavo audžiamos iš vilnonių ar lininių siūlų.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Arvydo Gurkšnio ir iš herojų asmeninių albumų
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Etnokultūrinis realybė šou jaunai šeimai“ ir 2017 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų rugpjūčio 22 dieną.
Susiję straipsniai
