Kaip kalbėti su vaikais apie nelaimes

nelaimės

Brigitos Grigienės nuotr. www.brigitafoto.lt

Uraganai, cunamiai, žemės drebėjimai, karas ir terorizmas.

Tai tos jėgos, kurioms pasipriešinti jaučiamės bejėgiai, kurios sukrečia ir apverčia mūsų gyvenimus aukštyn kojomis.

Tiesa, cunamio ar žemės drebėjimo grėsmė mums, Lietuvos gyventojams, nėra tokia didelė, kaip gyvenantiems Japonijoje ar Indijos vandenyno kaimynystėje, bet kai išgirstame apie teroristų sukeltus sprogimus lėktuve, skrendančiame iš Egipto, Londono metro arba Paryžiuje, tikriausiai daugumą iš mūsų nupurto šaltukas ir kyla mintys apie tai, ar niekas nesugalvos to paties padaryti ir mūsų šalyje (o jeigu jūs gyvenate arba bent dalį laiko

Vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt

Vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt

praleidžiate tame pačiame Paryžiuje ar Londone, tikriausiai kyla dar didesnė baimė).

Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt
Tel. 8*652 43939

Pasaulio vaikų ir paauglių psichiatrai bei psichologai kalba ir apie šaudymą mokyklose ar kitose viešose vietose (prisiminkime įvykius JAV ir Norvegijoje) ir vaikų grobimus, kurie ne tik stipriai traumuoja tuos, kuriems teko tą išgyventi tiesiogiai, bet ir kitiems, vien girdintiems apie tai, sukelia didžiulę baimę, kad tas pats gali ištikti ir juos.

Lietuvoje aktualesnės skaudžios avarijos, kurių metu irgi žūsta ar būna sužeistas ne vienas žmogus.

Kaip pasirūpinti vaikais

Turintiems vaikų šie įvykiai sukelia dar didesnę įtampą, nes natūraliai apima baimė ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų. Atrodo, savimi pasirūpinti būtų lengviau, nei dar ir vaikais, kuriems norisi suteikti kuo saugesnę ir kuo ramesnę aplinką.

Kyla daug klausimų, ar apie šiuos baisius, sukrečiančius įvykius reikėtų kalbėtis su vaikais. Kaip jiems paaiškinti, jei žiūrite per žinias reportažus, kuriuose rodomi sprogimai, šūviai, žūstantys žmonės ar raudantys jų artimieji?

Pirmasis instinktyvus impulsas – įvykius nuo vaikų nuslėpti. Nieko jiems nerodyti ir nesikalbėti, geriau žiūrėti naujienas slapta arba manyti, kad vaikai nieko nesupranta. Toks impulsas yra visiškai natūralus: juk mes norime, kad vaikai augtų tikėdami, jog pasaulis yra geras ir saugus, jame gyventi ramu. Patys irgi bet kokia kaina siekiame saugumo, tad įsijungia vadinamasis magiškas mąstymas, kuris mums šnibžda, jog nekalbėdami apie nelaimes jų galėsime lengviau išvengti (kaip sakoma, „neprisikalbėk“).

Reikėtų prisiminti ir tai, kad tėvams patiems reikia laiko suvokti tai, kas įvyko, „suvirškinti“ informaciją ir pažvelgti į gyvenimą vėl iš naujo, šiek tiek kitaip, nes tokios skaudžios žinios paprastai šį tą pakeičia (bent jau mūsų tikėjimą, kad viskas bus gerai, ir tikėjimąsi, kad gyvenime negali ištikti kažkas labai baisaus).

Jeigu iš tiesų vykstantys įvykiai labai toli nuo jūsų, jūsų fiziniam ir emociniam saugumui neturi jokios įtakos (pavyzdžiui, jūs manote, kad, gyvendami Lietuvoje, galite jaustis saugūs, kad niekada nenukentėsite nuo teroristų), jūs nežiūrite žinių ir tarpusavyje neaptarinėjate įvykių, – tuomet iš tiesų kalbėtis su vaikais gali būti nebūtina. Tačiau jei jaučiatės sunerimę, įvykiai jus sukrečia, pradedate domėtis, ar nenukentėjo jūsų draugai ar giminaičiai, – tuomet vis dėlto reikėtų pagalvoti apie tai, kaip su vaikais pasikalbėti.

Vaikai vis tiek kažkaip sužino, kas įvyko, nesvarbu, ar suaugusieji su jais apie tai kalba, ar ne. Kartais jie nugirsta žinių fragmentą ar išgirsta, kaip apie tai kalbasi tėvai. Kartais informaciją gauna mokykloje.

Arba nieko neišgirsta, bet jaučia, kad tėvai įsitempę, neramūs, ir ši įtampa perduodama vaikams.

Įsivaizduokime, kaip vaikai turėtų jaustis, žinodami, kad kažkas įvyko, gal net kažkas baisaus, bet apie tai niekas nekalba, o paklausti suaugusieji nieko neatsako? Tikriausiai mes patys tokioje situacijoje dar labiau išsigąstume ir sutriktume, nesuprasdami, kas vyksta. Tas pats nutinka ir mūsų vaikams. Kartais dėl namie tvyrančios įtampos vaikai pradeda ko nors bijoti, labiau „prilimpa“ prie tėvų, bijo juos kur nors išleisti ar patys išeiti į darželį ar mokyklą. Gali atsirasti naktinių košmarų ir kitų požymių (vaikai dažniau verkia, tampa neramūs, dirglūs), rodančių, kad vaikas įsitempęs.

Kaip su vaikais kalbėtis?

• Kalbėdamiesi klauskite vaiko, ką jis jau žino, ir atsakykite į jo klausimus taip, kad jis suprastų, pritaikydami informaciją pagal vaiko amžių ir turimas žinias. Išsiaiškinę, ką vaikai jau žino, galėsite patikslinti jų turimą informaciją ir ją papildyti ar nuraminti vaikus, jei jie spėjo labai išsigąsti.

• Nesvarbu, koks vaiko amžius, pats pagrindinis klausimas, kurio vaikas paklausia garsiai arba tyliai, yra: „O kas bus su manimi?“ Tokia reakcija ir nerimas visiškai normalūs. Todėl kalbėdamiesi su vaiku stenkitės aptarti būtent tai, kas susiję su jo paties saugumu ir gerove.

• Stenkitės patys likti ramūs: prisiminkite, kad vaikai emocijas labai greitai perima, todėl, jei nenorite, kad vaikas perdėtai nerimautų, turite jam padėti išlaikyti ramybę. Vartokite žodžius, kurie būtų kuo neutralesni emociniu požiūriu. Kuo mažiau kalbėkitės apie nutikusius įvykius telefonu ar su kitais suaugusiaisiais, kai šalia yra vaikų, arba, jei to negalite išvengti, stenkitės ir tuomet likti ramūs.

• Sumažinkite vaiko sąlytį su vaizdais ir žodžiais: išjunkite televizorių ir radiją, kai šalia yra vaikų. Vaikų smegenys ir turimas žodynas kol kas dar yra nepakankamai brandūs, kad jie suprastų, kas vyksta, suvoktų, kokios buvo skaudžių įvykių priežastys ir jų pasekmės. Daugumai mažesnių vaikų atrodo, kad tai, ką jie mato ir girdi per televiziją ar radiją, yra tiesiogiai susiję su jais. Be to, nuolat kartojami vaizdai ar žinios apie įvykius vaikui sukuria įspūdį, kad viskas vyksta iš naujo. Norėdami sužinoti naujienas, geriau naudokitės internetu, tokiu būdu bent iš dalies apsaugosite vaikus nuo pernelyg gausios informacijos.

Jei taip nutinka, kad vaikas vis dėlto kažką išgirdo ar perskaitė, būkite teisingi (nepradėkite meluoti, išsisukinėti ir nesakykite, kad „nieko tokio nenutiko“), bet vaiko negąsdinkite. Galite pasakyti kažką panašaus į: „Šiandien nutiko liūdnas dalykas – žuvo keletas žmonių, todėl daug kas dėl to liūdi ir yra išsigandę“.

• Priimkite vaiko jausmus tokius, kokie jie yra, ir suteikite jiems platesnį suvokimą. Vieni vaikai tai, kas vyksta, gali išgyventi labai giliai, kiti gali nejausti nieko. Ir tai, ir tai yra normalu – tiesiog mes visi jaučiame skirtingai. Leiskite vaikui būti natūraliu, priimkite jo būseną. Įvardinkite jausmus, pavyzdžiui: „Matau, kad tu jautiesi išsigandęs. Suprantu tave – tai, kas nutiko, tikrai gąsdina“. Nenuvertinkite vaiko išgyvenimų („Nėra čia ko bijoti“, arba: „Nebūk kvailas – pas mus tikrai niekas nepradės šaudyti ar sprogdinti“) – nors jūs greičiausiai tai sakote, norėdami, kad vaikui palengvėtų, iš tiesų tai tik gali priversti jį daugiau jaudintis. Be to, vaikas gali pradėti gėdintis to, kaip jaučiasi, ir, nors jo nerimas nesumažės, jis paprasčiausiai apie tai su jumis nebekalbės.

Užuot menkinę vaiko jausmus, geriau padėkite jam suprasti, kuo skiriasi įvykių aplinkybės ir tos aplinkybės, kuriomis gyvena vaikas (pavyzdžiui, „Tai nutiko toli nuo mūsų, ir tie, kas atsakingi už mūsų saugumą, padarys viską, kad šie įvykiai nenutiktų pas mus“), arba, jei gyvenate šalia įvykių epicentro, padėkite vaikui jaustis saugiam net ir esamomis aplinkybėmis. („Kai nutinka kažkas panašaus, žmonės labai stengiasi, kad tai niekada nepasikartotų. Manau, kad galime pasitikėti tais, kurie išmano savo darbą – kad jie išsiaiškins, kodėl tai nutiko, ir kaip galima išvengti tokių įvykių ateityje“. )

• Kartais galite nežinoti, ką atsakyti, – ir tai normalu. Ne visus poelgius ir įvykius suprantame ir galime paaiškinti. Vaikai gali paklausti tokių klausimų, kaip: „Kodėl žmonės tokie blogi? “, „Kodėl jie taip elgėsi? “ Šiais atvejais atsakymas „Aš nežinau“ gali būti visiškai pakankamas.

• Priminkite, kad pasaulis yra geras. Mums visiems reikia tikėti, kad pasaulis, kuriame gyvename, yra saugi ir tinkama vieta gyventi. Šalia sunkių ir skaudžių įvykių galime girdėti ir apie solidarumą, meilę, nepažįstamų žmonių palaikymą – pasakokite vaikams istorijas apie tai, priminkite, kad meilė gali įveikti baimę ir nelaimes.

Kaip kalbėtis su skirtingo amžiaus vaikais?

Vaikai, atsižvelgiant į jų amžių, gali nevienodai gebėti suprasti jiems pateikiamą informaciją, todėl gali šiek tiek skirtis tai, kaip su jais kalbėtis, kad būtų suprantama.

Ikimokyklinukai. Tai vienintelė amžiaus grupė, su kuria kalbėtis specialistai rekomenduoja kaip galima mažiau. Vaiki iki penkerių metų yra linkę painioti faktus ir fantazijas bei baimes, todėl geriausia būtų apriboti informacijos gavimą (išjungti televizorių, riboti žinių skaitymą ar klausymą internete) ir stebėti save, apie ką kalbate. Atsakykite į vaiko pateikiamus klausimus, bet atsargiai, pasakydami tik tiek informacijos, kiek vaikas klausia, be papildomų detalių.

Pradinukai. 6–11 metų vaikai jaučiasi ramesni, kai turi daugiau informacijos. Todėl nevenkite vaiko klausimų, atsakykite į juos taip, kad vaikas suprastų, nemeluokite. Nebūtina pateikti itin smulkių detalių, pavyzdžiui, kiek tiksliai žmonių žuvo arba kokiu būdu teroro atakos buvo koordinuojamos. Stenkitės patys nebūti itin dramatiški, nevartokite gąsdinančių žodžių. Jei jaučiatės priblokšti ir nusiminę, užtikrinkite vaikus, kad liūdite dėl įvykių, bet greitai pasijusite ramesni ir pralinksmėsite.

Vaikams labiausiai rūpi sužinoti, kuo šie įvykiai svarbūs ir ką reiškia būtent jiems. Pasiruoškite atsakyti į tokius klausimus, ar įvykiai gali nutikti ir jiems patiems ar jų artimiesiems, iš kur jūs sužinosite, kad tai neįvyks, ar tai, kas įvyko, reiškia, kad nuo šiol geriau nevažiuoti į užsienį, ir panašiai. Stenkitės, kad jūsų atsakymai padėtų vaikams pasijusti saugesniems, juos nuramintų, nesidalinkite savo abejonėmis.

Jaunesnieji paaugliai (12–14 metų). Šiam amžiui būdinga, kad daug kas vyksta tuomet, kai tėvų nėra šalia: jaunuoliai gali prisirinkti informacijos iš žiniasklaidos (interneto), mokykloje, draugų namuose, todėl sudėtinga suprasti, ką jie žino ir ką supranta apie tai, kas įvyko, kaip jaučiasi. Tai dar labiau apsunkina paauglių mąstymo ypatumai: jie pradeda mąstyti kūrybiškai, abstrakčiai, tačiau, kita vertus, jiems būdingas pasaulio skirstymas į „juoda“ ir „balta“, į „geriečius“ ir „blogiečius“, todėl jiems rūpi sužinoti kuo daugiau informacijos, kad susidarytų savo nuomonę.

Kvieskite paauglį pasikalbėti, klauskite, paaiškinkite, jei matote, kad jis (ji) kažko nesuprato.

Svarbiausia, kad paauglys žinotų, jog visada gali kreiptis į jus, kai norės pasikalbėti arba užduoti klausimų. Psichologai teigia, kad šiai amžiaus grupei itin svarbu „perdirbti“ gautą informaciją tokioje aplinkoje, kurioje jie jaučiasi saugūs, taip pat svarbu girdėti, kad „geriečiai“ gali įveikti „blogiečius“ ir gėris galiausiai galės triumfuoti.

Paauglystėje aktyviai formuojasi smegenų centrai, atsakingi už emocijas, todėl paauglių emocinės reakcijos (baimė, pyktis, liūdesys) gali būti labai intensyvios. Gali būti ir taip, kad paauglys į žinias apie įvykius išvis niekaip nereaguoja. Tai visiškai normalu, todėl nereikėtų jaudintis, kad paauglys atrodo „bejausmis“: žmonės jaučia ir reaguoja į įvairius įvykius nevienodai.

Paskatinkite paauglius kalbėti apie savo baimes, ypač jei jie neseniai patyrė kokį nors gąsdinantį įvykį ar prievartą ir dėl to jautriau reaguoja į informaciją į naujas nelaimes. Galite su jais aptarti įvairius saugumo planus, pavyzdžiui, ką daryti, namie kilus gaisrui ar kokiai kitai nelaimei.

Vyresnio amžiaus paaugliai (nuo 14 metų). Šio amžiaus jaunuoliai informacijos apie įvykius greičiausiai jau spėjo prisirinkti labai daug: prisiskaityti internete, prisiklausyti iš draugų. Todėl svarbu išsiaiškinti, ar jų turima informacija yra tiksli. Paklauskite paauglio, ar jis girdėjo apie nutikusius įvykius, ką jis žino.

Šiam amžiaus tarpsniui būdingas atsiskyrimas nuo tėvų ir ryšių su bendraamžiais ieškojimas.

Nesijaudinkite, jei paauglys pasakys, kad jis išvis nenori kalbėtis. Normalu, jei palaikymo ar galimybės pasikalbėti jis ieškos tarp savo draugų. Paauglys gali norėti praleisti daugiau laiko su jais arba ilgiau „kaboti ant telefono“. Žmonės jaučiasi saugiau, būdami grupėse, todėl šiuo amžiaus tarpsniu paaugliams jų draugai yra viskas. Jie nebūtinai su draugais tarpusavyje kalbėsis apie tai, kas įvyko, bet paprasčiausiai ieškos stabilumo ir palaikymo, kurių reikia būtent dabar, kai pasaulis atrodo šiek tiek išprotėjęs.

Galite bandyti prakalbinti paauglį tuomet, kai ką nors kartu darote, kad sūnui ar dukrai nesukeltumėte jausmo, jog jį puolate: jam (jai) gali būti lengviau kalbėtis, nepalaikant akių kontakto. Kitiems svarbu jausti, kad jūs esate arti. Pasidalinkite tuo, kaip jūs jaučiatės, bet nesiekite, kad paauglys jus ramintų.

Paauglius ramina tai, kad jie žino, jog jūs jaučiatės panašiai, kaip ir jie, bet jiems taip pat svarbu žinoti, kad jūs jaučiatės saugūs ir stiprūs, ir pasitikite pasauliu bei aplinkiniais žmonėmis.

Pasikalbėkite su paaugliu, kaip reikėtų elgtis kokio nors nelaimingo įvykio atveju, pavyzdžiui, jeigu vaikas negali grįžti į namus, arba kam turėtų skambinti, jei negali su jumis susisiekti. Taip pat tai gera proga su paaugliu pasikalbėti apie smurtą, jo pasekmes ir kitus būdus spręsti problemas arba išsakyti savo nuomonę.

Kuo dar galite padėti vaikams?

• Užtikrinkite, kad namuose būtų stabili, mylinti ir palaikanti aplinka. Stresinių įvykių metu namai, kuriuose galima gauti meilę ir saugumą, tampa reikalingo stabilumo ir palaikymo šaltiniu. Stabilioje aplinkoje lengviau pasidalinti savo mintimis, emocijomis, rūpesčiais ir mokytis streso įveikos būdų.

Todėl paprasčiausiai stenkitės daugiau laiko praleisti su vaikais, dažniau juos apkabinkite, paglostykite, nuraminkite, pasiūlykite kartu ką nors nuveikti.

• Išlaikykite įprastą savo ir vaikų dienotvarkę: mokykla, namų darbai, žaidimai, gulimosi ritualai ir taip toliau. Kai vyksta tai, kas įprasta, vaikas jaučiasi saugus, žino, ko galima tikėtis artimiausioje aplinkoje, – ir tai suteikia pasitikėjimo, kad ir už namų ribų gali būti tvarkos ir saugumo.

• Rodykite pavyzdį, kaip susidoroti su išgyvenama įtampa. Tikriausiai ne kartą girdėjote, kad vaikai mokosi iš suaugusiųjų (tėvų) pavyzdžio: nuo pat mažų dienų vaikai imituoja tai, ką daro suaugusieji, ką jie mato juos supančiame artimiausiame pasaulyje. Todėl svarbu prisiminti, kad vaikai tikrai pastebės, kaip jūs jaučiatės ir kaip elgiatės su savo išgyvenimais. Tai nereiškia, kad jūs negalite parodyti, jog esate nusiminę, pikti ar išsigandę, greičiau priešingai: svarbu parodyti, kaip šias emocijas išgyventi sveikai ir brandžiai. Užuot šaukę ar trankę durimis, galite pasakyti, kad jums reikia kelių minučių nusiraminti ir pabūti vieniems, kol susivaldysite. Stenkitės neužkrauti vaikams savo nerimo, tačiau parodykite, kad apie savo jausmus galima kalbėtis.

Tėvai taip pat rodo pavyzdį vaikams, kaip pasirūpinti savo emocine, fizine ir dvasine būsena: geras miegas, tinkamas maitinimasis ir fiziškai aktyvi veikla ne tik padeda palaikyti fizinę sveikatą, bet ir sumažina stresą.

• Mokykitės raminamojo kvėpavimo. Žmogus, išgyvenantis nerimą, įtampą, gali pradėti kvėpuoti nereguliariai ir paviršutiniškai. Jeigu pastebite, kad jūs ar vaikai įsitempę, skirkite laiko raminamajam kvėpavimui: įkvėpkite, skaičiuodami iki 4, tuomet sulaikykite kvėpavimą, vėl skaičiuodami iki 4, iškvėpkite, skaičiuodami iki 4, po to vėl sulaikykite kvėpavimą, skaičiuodami iki 4. Pabandykite taip kvėpuoti kelias minutes – tai padės jums sureguliuoti kvėpavimo ritmą ir nurimti.

• Būkite savanoriu. Vykstant sukrečiantiems įvykiams, gali būti puikus metas pradėti daryti gerus darbus kitiems: pradėkite nuo pagalbos vyresnio amžiaus žmonėms, atidarykite ir palaikykite duris einančiam kaimynui. Įsijunkite į savanoriškas veiklas. Tai padeda prisiminti, kad pasaulyje yra daug gerų žmonių, kurie padeda kitiems ir sumažina bejėgiškumo jausmą.

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai


Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− penki = 0

Kitos temos: