Kaip yra be galo sunku kalbėti su vaikais apie mirtį ir mirimą, nes dažniausiai artimieji nežino ką pasakyti ir kaip tai pasakyti? Tik mirtis kiekvieno iš mūsų gyvenime labai dažnas reiškinys. Kiekvienas žmogus ir vaikas susiduria su netekties išgyvenimu ir jo patyrimu.
Ką vaikas turėtų žinoti apie mirtį?
Pirmiausiai, kad tai natūralus procesas, bet aišku skausmingas kiekvienam, kam tenka išgyventi. Pirma vaiko netektis dažniausiai būna mylimo gyvūno mirtis ar dingimas. Šis išgyvenimas labai svarbus vaikui, nes dažnai vaikai turi labai stiprų emocinį ryšį su gyvūnu ir labai jo ilgisi. Tai pirmas susidūrimas, kai vaikui tenka išgyventi netekties, t.y. tuštumos jausmą; suvokimą, kad tai negrįžtama. Priklausomai nuo vaiko amžiaus jam gali būti sunkiau ar lengviau priimti netektį.
Vaikai iki 5 metų amžiaus stokoja suvokimo, kad mirtis negrįžtama. Jiems labai sunku suvokti, kad jo augintinis jau nebegrįš.
Ką turėtų sakyti tėvai vaikui?
Visgi labai svarbu, kad vaikas po truputį susipažintų su faktu, kad mirtis yra. Vaikui reikia tiesiai įvardinti, kad „gyvūnėlis mirė“. Mažam vaikui tėvai linkę sušvelninti žodžius ir kartais sako: „užmigo“, „pabėgo“, „išėjo“. Bet visgi labai svarbu, kad vaikas nesiviltų, kad galbūt jo augintis pabus, ar grįš, o tinkamai su juo atsisveikintų. Stiprus užakcentavimas apie užmigimą ar išėjimą, gali sukelti labai stiprių tolimesnių neigiamų pasekmių. Vaikas gali bijoti užmigti, ar net gi bijoti, kad kas nors fiziškai išeitų, nes bijos – kad mirs. Vaikui kaip ir suaugusiajam labai svarbūs gedulo etapai ir pats atsisveikinimo procesas. Todėl atsisveikinant su mirusiu augintiniu labai rimtai reikia reaguoti į vaiko atsisveikinimą ir nesvarbu ar tai buvo tik žuvelė, žiurkėnas ar šuniukas – vaikui priklausomai nuo to, kaip jis mylėjo gyvūnėlį – jo netektis yra tokia pat skaudi kaip netekus artimojo.
Vyresnio amžiaus vaikai nuo 6 metų ima suvokti, kad mirtis – tai neišvengiamas ir negrįžtamas procesas.
Jiems gali kilti labai daug klausimų apie save ir aplinkinius: „O kada aš mirsiu?“, „O kada mama tu mirsi?“. Teko susidurt, kad vyresnio amžiaus žmonės labai jautriai reaguoja į tokius klausimus ir suvokia, kad va: „Anūkas/anūkė nemyli manęs, nes klausia, o kada aš numirsiu!“ Šio amžiaus vaikai labai domisi mirtimi ir bando suvokti kas atsitinka. Jie bando atrasti priežastis ir suvokti tiek, kas ta mirtis, tiek kada gi mirštama, kokia to priežastis. Tokio amžiaus vaikams reikėtų paaiškinti, kad mirtis ir mirimas yra sąlygota įvairiausių priežasčių – vieni miršta dėl ligos, kiti sulaukę daug metų, kiti tragiškai žūsta, o kitų mirties aplinkybės neaiškios. Kartais tereikia pasakyti, kad – nežinau… Tėvai nėra visažiniai, galintys žinoti visas priežastis, kurios įtakoja mirtį. Labai atsargiai reikėtų kalbėtis su vaikais dėl religinio paaiškinimo: „Tokia buvo Dievo valia“. Priklausomai nuo vaiko amžiaus ir vaiko santykio su mirusiuoju, gali vaikui kilti neapykanta Dievui, nes tai jo valia buvo pasiimti jam brangų žmogų.
Vaikai turi gerai suvokti metaforas ir tik tada jiems galima duoti tokį paaiškinimą.
Bet kuriame amžiaus tarpsnyje labai daug reikia kalbėtis su vaikais apie mirtį, prisiminti mirusiuosius ir įprasminti jų išėjimą.
Ypač paauglystėje, kai vaikai išgyvena stiprias emocijas – mirties padariniai daug stipriau išgyvenami. Jie kelia įvairius klausimus apie savo gyvenimo prasmę, tikslą, o taip pat bando suvokti mirties prasmę. Jei jie patiria artimojo netektį – dažnai linkę užsisklęsti ir slėpti savo jausmus, keičiasi ir jų elgesys, kuriame gali būti daug pykčio ir sunkaus susitaikymo. Ypač pabrėžtina – paaugliška meilė. Dauguma tėvų nelabai rimtai reaguoja į savo vaiko mylimuosius/mylimąsias. Labai dažnai net nelabai nutuokia ar tokie buvo, yra ar svajojami. Įsivaizduokite, ką tenka išgyventi paaugliui, kuris yra slapta įsimylėjęs (gal būt apie tai niekas nežino) ir mylimasis/mylimoji – pasitraukia iš gyvenimo. Tai ypatingai komplikuotas gedulas, nes tai išgyvenančiam paaugliui – neleidžiama liūdėti t.y. bent jau jis/ji negali to viešai parodyti, nes „o ką kiti apie tai pagalvos“. Toks sielvartas dažnai visiškai būna užspaustas viduje be teisės viešai verkti, gedėti, sielvartauti ir lankyti kapą. Tėvai turi būti budrūs ir stebėti vaiko bei paauglio elgesį, jei jų vaikas tapo uždaras, dažnai atrodo apsiverkęs, linkęs nešioti tamsius rūbus, nenori niekur aktyviai dalyvauti – ypač šventėse, turi elgesio pasikeitimų – galbūt jis/ji slaptą išgyvena sielvartą dėl kažkieno netekties.
Tai ką gi tėvai turėtų sakyti ar daryti, jei jų vaikas susiduria su mirtimi?
Pirmiausiai – tai šnekėtis apie tai, kas yra mirtis jam suprantamais žodžiais. Nebijoti susidūrimų su ja ir būtinai juos turi sekti išsamūs paaiškinimai. Vaikams įdomu, o kaip atrodo miręs žmogus, miręs gyvūnas. Reikia vaiką, išgyvenantį netektį stipriai palaikyti ir būti šalia jo. Dažnai tėvams kyla klausimas, ar vesti vaiką į laidotuves? Jei vaikui tai buvo artimas žmogus priklausomai nuo jo amžiaus – tiesiog rekomenduotina.
Laidotuvės, kapinės – tai mūsų galimybė atsisveikinti, pereiti per gedėjimo etapus ir rasti naują prasmę šiame gyvenime jau be artimojo. Vaiko dalyvavimas laidojimo procese – turi būti apgalvotas t.y. reikia įvertinti ar vaikas suvoks kas vyksta, be to, vaikas turi būti paruoštas. Jam turi būti paaiškinta kaip viskas bus, kas jo laukia, kaip atrodys mirusysis, vaikas turi būti supažindintas su apeigomis. Tikriausiai dažnam iš mūsų vaikystėje teko laidoti netikėtai rastam negyvam paukšteliui ar gyvūnėliui – tai ritualas apipintas gražiausiomis apeigomis.
Taigi ir vaikui svarbu suvokti, kas yra mirtis, neapipinant tai iliuzijomis ir melu, o stengiantis kuo tiesiau ir aiškiau tai pristatyti vaikui.
„Mamos žurnalas“
