Artimo žmogaus mirtis visada yra netikėta, net jei ji užklupo po ilgos ir sunkios ligos. Suaugusiajam stresą, kurį sukelia mirtis, šiek tiek palengvina šermenų ir laidotuvių organizavimas. Šeimos narių gyvenimas nuo šio momento kuriam laikui būna pajungtas ritualo laikymosi procedūrai, kurioje visiems atsiranda darbo. Visiems, bet ne vaikui! Jis netikėtai iškrenta iš šeimyninio gyvenimo konteksto ir lieka vienui vienas su savo išgyvenimais. Anaiptol ne visada jam pavyksta rasti būdą atkreipti į save suaugusiųjų dėmesį ir parodyti, kad jam reikia jų pagalbos.
Žmogaus, patyrusio artimo žmogaus netektį, emocinėje būklėje psichologai išskiria tris etapus:
Trumpas netikėjimo periodas
Prisiminkite tą amžiną „ne“, išsiveržiantį iš beveik visų kino juostų herojų lūpų, sužinojus apie artimo žmogaus netektį. Mums išties būna labai sunku patikėti tuo, kas įvyko, ir dar kurį laiką, nepaisant akivaizdžios realybės, mes galime laukti ir tikėtis, kad numiręs žmogus atgis, atsikels ir vėl bus su mumis. Vaikas šiuo periodu ieško buvusių ryšių, visa jo emocinė sistema nusiteikusi laukti signalų iš prarasto žmogaus. Jis gali girdėti mirusiojo balsą, jo žingsnių aidą, jam gali pasivaidenti jo figūra.
Praradimo fakto suvokimas
Kai artimas žmogus pasitraukia, mes imame mąstyti apie tai, ar viską darėme „teisingai“ jam gyvam esant. Atmintyje iškyla ginčai, neatsargiai pasakyti žodžiai, neįvykdyti pažadai – visa tai, kas kartino tarpusavio santykius. Pradedame jausti kaltę. Vaikui šis jausmas pabunda labai greitai.
Jam ima atrodyti, jog būtent dėl jo kaltės atsitiko ši nelaimė. Jis tampa neramus, lengvai pažeidžiamas, kaprizingas ir agresyvus. Mat vaikai negali ramiai gyventi, jausdami kaltę ir suvokdami, kad nieko negali pakeisti. Jie ima protestuoti pykdami ant mirusiojo, kuris taip neteisingai juos nubaudė savo mirtimi. Tokią reakciją psichologai laiko normalia. Šį periodą, kaip ir pirmąjį, reikia tiesiog išgyventi.
Naujo objekto paieška
Išgyventas aštrus skausmas pamažu atbunka, gyvenimas įeina į ankstesnes vėžes, akys ir ausys pradeda regėti ir girdėti supantį pasaulį. Šiuo etapu vaikas ieško naujos meilės ir prieraišumo objekto, galinčio užpildyti tuštumą. Tačiau mirusiojo žmogaus prisiminimas privalo išlikti žmogaus sieloje. Vaikai greitai auga, nauji įspūdžiai išstumia senus, ir suaugusiesiems ateityje teks padėti išlaikyti prisiminimą apie iškeliavusįjį, pasakoti apie jį. Vaikiškas mąstymas labai konkretus, todėl svarbų vaidmenį čia gali suvaidinti kokie nors daiktai, priklausę mirusiajam, nuotraukos.
Suaugusieji ir vaikai išgyvena visus tris etapus maždaug vienodai, skirtumas tik tas, kad vaikas neturi suaugusiųjų patirties, kuria galėtų pasiremti, ir todėl jį reikia dvasiškai palaikyti. Antra vertus, būtent šie išgyvenimai ir formuoja asmeninę vaiko patirtį, brandina asmenybę ir, jeigu tėvai elgsis teisingai, šeimoje įvykusi nelaimė tik užgrūdins mažametį.
Tėvų klaidos
Suaugusieji dažniausiai puola į du kraštutinumus.
Pirmasis kraštutinumas – niekas nemirė! Suaugusieji baiminasi pažeisti vaikišką psichiką, todėl visaip vengia mirties temos, o jeigu šeimoje kas nors numiršta, stengiasi nuo vaiko tą faktą slėpti. Taip elgiantis vaikui gali atsirasti net psichikos sutrikimų. Viena psichiatrinės ligoninės gydytoja pasakojo, jog teko gydyti berniuką, kuriam buvo pusantrų metukų, kai tėvai žuvo autokatastrofoje. Vaiką auginti pasiėmė seneliai, ir mažasis greitai juos ėmė vadinti „tėčiu“ ir „mama“. Apie tai, kad jo tikrieji gimdytojai žuvo, iki 7-erių metų vaikui niekas nepasakė, o jis nė karto nepaklausė. Bet nepaklausė – dar nereiškia, kad nejautė praradimo. Gydytojos nuomone, suaugusiųjų tylėjimas suvaidino svarbų vaidmenį vaiko ligai išsivystyti. Juk kelerius metus niekas nesidomėjo, ar prisimena vaikas savo tėvus, ar galvoja apie juos – jis tiesiog buvo paliktas vienas su savo vaizduote. Didelė klaida – tikėtis, kad vaikas nepastebės, jog iš jo gyvenimo pradingo artimas žmogus. Kad ir kaip stengtumėtės apsimesti, jog nieko neįvyko, jums nepasiseks. Tyrimai rodo, jog net 6 mėnesių mažylis jautriai išgyvena motinos praradimą. Jo elgesyje pastebimi prislėgtumo, nerimo, vystymosi regreso požymiai, kaip ir sąmoningo amžiaus mažųjų.
Vaikai reiškia savo emocijas ne taip kaip suaugusieji. Jeigu suaugęs žmogus gali išverkti savo skausmą ir tokiu būdu bent kiek jį apmalšinti, tai vaikams būdinga slapta išgyvenimo forma. Iš jų išvaizdos ir elgesio tarsi nieko nematyti, ir tai sukuria iliuziją, kad joks nerimas jų neslegia. Tačiau taip nėra – tiesiog mažamečiai ne iš karto sureaguoja į ištikusią nelaimę, jų reakcijos dažnai labai stipriai atsilieka nuo paties įvykio laiko. Tai ir yra tas povandeninis akmuo, su kuriuo rizikuoja susidurti suaugusieji, besitikintys nutylėti sunkią temą. Emocijos, susietos su liūdnu įvykiu, kaupiasi vaikiškoje sieloje, ir tas faktas, kad įvykio niekaip nekomentuoja suaugusieji, tiktai padeda vaiko vaizduotėje stiprėti niūriems vaizdiniams.
Kalbėdamiesi su vaiku apie tai, kas atsitiko, užkertate kelią jo fantazijai, nuimate nuo įvykio paslaptingumo aureolę, tuo padėdami mažamečiui susitaikyti su realybe.
Antrasis kraštutinumas – visi mirs! Šio kraštutinumo esmė ta, kad vaikui nuo paties gimimo stengiamasi parodyti gyvenimą be rožinių spalvų, neatsižvelgiant nei į amžių, nei į emocines ypatybes. Tokie suaugusieji neslepia nuo vaiko mirties scenų ir nesvyruodami ima jį kartu į laidotuves. Vadovaujamasi principu: kuo vaikas anksčiau sužinos tiesą apie gyvenimą ir mirtį, tuo jam geriau.
Ar vaikui verta dalyvauti laidotuvėse?
Tai priklauso nuo to, ar vaikas yra emociškai stabilus ir ar turi panašios patirties. Gal jis jau matė, kaip miršta gyvūnai: šuo, su kuriuo jis taip mėgo žaisti, mylima katytė, kanarėlė. Panaši patirtis labai svarbi vaikui. Tai realus susidūrimas su gyvos būtybės mirtimi, o kita vertus – numirusi būtybė ne žmogus, todėl reginys nepadaro rimtos traumos vaikiškai psichikai. Tokie išgyvenimai praeina palyginti greitai.
Jeigu tokios patirties jau esama, ji vaikui padės susidūrus su žmogaus mirtimi. Tiesa, viskas priklauso nuo to, kiek numiręs žmogus buvo jam artimas. Tėvo ar motinos praradimas išgyvenamas visiškai kitaip negu kitų giminaičių (ypač vyresnio amžiaus). Seno žmogaus mirtį vaikas vertina kaip kažką daugiau ar mažiau natūralaus.
Svarbu ir vaiko amžius. Laikotarpis iki 2 metų – tai visiško vaiko ryšio su motina amžius. Psichologai sako, kad, praradęs motiną tokiame amžiuje, vaikas kažkurį laiką praranda ir save, taip pat jausdamasis mirusiu. Imdami iki dvejų metų amžiaus mažylį į laidotuves, rizikuojame sustiprinti jo ir be to sunkius išgyvenimus. Laidotuvių įspūdžiai gali sukelti rimtą regresą vaiko vystymesi.
Po 2 metų pradeda vystytis asmenybės savarankiškumas. Kai tik vaikas įsisąmonina savąjį „aš“, jam galima parodyti gyvenimą įvairiais aspektais. Ir šiame amžiuje gali atsirasti vystymosi sutrikimų, susijusių su patirtu sukrėtimu, tačiau jeigu globoja rūpestingas artimasis (dažniausiai tai būna močiutė), praradimo skausmas išgyvenamas kur kas lengviau negu per pirmuosius dvejus gyvenimo metus.
Jeigu suaugusieji vis dėlto pasiryžta pasiimti vaiką į laidotuves, jiems derėtų pasirūpinti tuo, kad mažylis per ritualines apeigas nebūtų paliktas vienas. Greta jo visą laiką turi būti suaugęs žmogus. Mažamečius, ypač anksčiau neturėjusius panašios patirties, būtina iš anksto parengti tam, ką jie pamatys. Šioje situacijoje mes paprastai kalbame apie sielą ir kūną, apie tai, kad nuo žmogaus kūno atsiskyrusi siela ir yra tai, kas mums buvo taip brangu, ir kas lieka su mumis po jo mirties.
Vaikiška reakcija
Vaikai nemoka mąstyti ateities kategorijomis, jiems realu tiktai tai, kas vyksta čia ir dabar. Po laidotuvių visas pasaulis vaiko akyse gali nusidažyti rūškanais tonais ir imti atrodyti, kad gyvenimas niekad nesugrįš į ankstesnį ritmą. Vaikai jaučiasi kur kas geriau, jeigu žino, kad atsisveikinimo ceremonija turi savo pabaigą, po kurios jie galės sugrįžti į įprastinį gyvenimą. Vaikai privalo žinoti, kad jausmai, kuriuos jie jaučia šioje situacijoje (baimė, nusivylimas, agresija) – visiškai normalūs, natūralūs ir nenusipelno jokio pasmerkimo.
Dalyvavimas rituale
Kad vyresniam vaikui nekiltų būtinybės slėpti savo jausmų, reikia įtraukti jį į bendrą laidotuvių organizavimą. Tai tik dar labiau padės sutelkti šeimą užgriuvus nelaimei. Net jeigu laidotuvės vyksta ritualinių paslaugų rūmuose, reikia ir atvykusius giminaičius priimti, ir į parduotuvę subėgioti, ir namus sutvarkyti (jau nekalbant apie situaciją kaime, kur velionis šarvojamas namuose). Kiekviena pora rankų praverčia, vaiko – taip pat. Vaikui galima pasiūlyti pagaminti atsisveikinimo dovanėlę mirusiajam, kurią galima būtų įdėti į karstą. Vaikai paprastai noriai priima šią idėją ir savo piešinuke ar lankstinuke iš popieriaus išlieja visą savo meilę ir liūdesį, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais.
Vaikas lengviau išgyvena artimo žmogaus netektį, jeigu išlieka stabili jį supanti aplinka. Bet kokios permainos šiame gyvenime tuo periodu (persikėlimas į kitą gyvenamąją vietą ar ryškus gyvenimo sąlygų pasikeitimas) labai smarkiai paveikia vaiką. Jeigu gyvenimo sankloda lieka ankstesnė ir visi šeimyniniai ritualai bei tradicinis gyvenimo stilius išlieka, trauma išgyvenama lengviau.
Atleiskite už patosinę, bet teisingą banalybę: vaikai gimsta gyventi pasaulyje, kuris susideda ne vien iš meilės, džiaugsmo ir malonumų. Paaugę jie neišvengiamai susidurs su mirtimi, išdavystėmis, neteisybe. Tai, kaip jie atlaikys šiuos išbandymus, daug kuo priklausys nuo patirties, sukauptos vaikystėje. Vaikas supranta kur kas daugiau negu atrodo suaugusiajam, todėl kalbėkitės su juo apie viską, kas yra svarbu jums ir jam, ir nepalikite be dėmesio svarbių dalykų.
Parengė Rita Milerienė
„Mamos žurnalas“
