Kaip dažniausiai būna, niekas iš nieko neatsiranda. Prieš 6 metus Inga susilaukė neišnešiotų dvynukų Arento ir Miglės. Šiandien (jų dėka) Inga – asociacijos „Padedu augti“ (padedančios neišnešiotukų tėvams) vadovė, o nuveikti darbai stebina.
Kalbamės su Inga Laukyte-Budriene.
PIRMA DALIS. INGOS NEIŠNEŠIOTUKAI
Paprastai tokios istorijos būna labai panašios: sveika mama, gražus nėštumas, staigi atomazga – prasidėjęs gimdymas – ir ilgas kelias nuo kelių šimtų gramų kruopytės iki žmogučio, kurį jau išleidžia namo. Ingos istorija dvigubai ryškesnė, nes prieš laiką gimė du vaikai. Tokių jautrių išgyvenimų nesuguldysi nei į žurnalą, o gal net į knygą. Tačiau būtent tokios istorijos ir yra pagrindinė terapija tiems, kurie susilaukia prieš laiką! Ingos paprašėme trumpai perbėgti 6 metų senumo įvykius.
Smagi žinia – bus dvynukai, ir dar porelė!
Kai pastojau, man buvo 24 metai. Pirmas, labai lauktas ir planuotas nėštumas įvyko su nedidele medikų pagalba. Jau planuoddami šeimos pagausėjimą žinojome, kad yra tikimybė daugiavaisiam nėštumui.
Visada giliai širdyje jaučiau, kad būsiu dvynukų mama. Ultragarsas parodė, kad vienas iš dvynių – berniukas, o antrojo lyties nepavyko nustatyti, nes jis „sėdėjo“. Nuojauta kuždėjo, kad gims mergaitė. Mano Miglė gimė antroji ir tuo metu, nepaisant krizinės situacijos ir didelės nežinomybės, išriedėjo ne viena džiaugsmo ašara. Gilus troškimas susilaukti dvynukų porelės virto realybe.
Savaitė prieš gimdymą: „Viskas idealu“
Nėštumas klostėsi įprastai: buvau aktyvi, ėjau į darbą (dirbau vadybinį bei konsultacinį darbą telekomunikacijų srityje). Jaučiau tik didesnį poilsio poreikį vakarais ir pasidariau įnoringa tam tikriems maisto produktams: iki tol labai mėgau mėsą ir kavą, o nėštumo metu jų nenorėjau. Antroje nėštumo pusėje pradėjo vystytis mažakraujystė, tad pradėjau vartoti geležies preparatus. Viskas normalu. Mane prižiūrėjo kompetentingos Kauno klinikų akušerės-ginekologės, darėme visus reikiamus tyrimus. Likus savaitei iki netikėto gimdymo, lankiausi pas gydytoją konsultacijai ir ultragarso tyrimui. Jokių pavojaus ženklų nebuvo matyti.
Nenutuokiau, kas yra priešlaikinis gimdymas
Pamenu, ėjo 26 nėštumo savaitė, buvo ketvirtadienio vakaras, jaučiausi labai pavargusi, bet kartu džiaugiausi, kad rytoj penktadienis ir laukia smagus šiltas savaitgalis gamtoje, toli nuo miesto šurmulio. Nuojautos dėl prasidėsiančio priešlaikinio gimdymo nebuvo, nes visiškai nieko apie tai nežinojau. Prieš šešerius metu šia tema niekas nekalbėjo.
Paryčiais pajaučiau didelį skausmą. Kadangi vandenys nenubėgo, tuo metu buvo sunku suprasti, kad prasidėjo gimdymo veikla. Nusprendžiau išsikviesti greitąją pagalbą galvodama, kad „pagulėsiu ligoninėje savaitėlę ir viskas bus gerai“. Tačiau kai pamačiau išsigandusius medikų veidus, supratau, kad situacija kur kas sudėtingesnė.
Į Kauno klinikas mane atvežė su sirenomis per kelias minutes. O po apžiūros išgirdau negailestingą verdiktą: ,,Skubiai į gimdyklą“. Eidama gimdyklos koridoriumi susitikau vyr. seserį, kuri apsikabino ir padrąsino, kad viskas bus gerai. Pajaučiau, kaip pradėjo riedėti ašaros. Tuo metu supratau, kad gerai jau nebebus.
Dviejų vaikų bendras svoris – 1624 g
Iš pradžių bandė gimdymo veiklą stabdyti medikamentais, kad bent pavyktų mano mažyliams subrandinti gležnus plaučiukus. Šiuolaikinė medicina pažengusi labai daug. Yra galimybė dar negimusiam mažyliui išskleisti subliuškusius plaučiukus, gimdyvei suleidžiant dvi injekcijas kas 12 val. (būtina išbūti daugiau kaip 24 val.) Deja, mano atveju dėl dažnų sąrėmių, besikartojančių kas 2 min., ir didelio gimdos kaklelio prasivėrimo (8 cm), teišbuvau apie 3 val., todėl plaučiukų subrandinti nepavyko.
Nepaprastai džiaugiuosi, kad nebuvau išvykusi iš Kauno miesto ir prasidėjus priešlaikiniam gimdymui greitai patekau į pačias geriausias – Kauno klinikų medikų – rankas. Mano vaikučių gyvybes buvo pasiruošusi gelbėti gydytojų ir slaugytojų komanda.
Žinoma, tuo metu atrodė, kad svajonės sprogsta lyg oro balionai. O juk įsivaizdavau pogimdyminę palaimą: privačią palatą, ramybę, aplinkinių dėmesį ir svarbiausia – sveikus bei putlius dvynukus.
Realybėje mano gimdymas atrodė visiškai kitaip. Pilnutėlė medikų komanda: vieni rūpinosi gimdymo eiga, kiti – net dvi naujagimių intensyvios terapijos darbuotojų komandos su visa reikalinga įranga gaivinimui ir inkubatoriais – laukė užgimstančių vaikelių.
Sūnelio net nespėjau pamatyti, jį žaibiškai dideliu greičiu išvežė į Naujagimių intensyvios terapijos skyrių. O dukrytę po jos gimimo labai greitai privežė su inkubatoriumi ir parodė. Turbūt dėl didelio šoko nepamenu, kaip mano mažieji atrodė iš karto po gimimo, o gal ir nenorėjau prisiminti, nes vilties, kad išgyvens, niekas neteikė, netikėjau ir pati.
Ką reiškia išgirsti, kad tavo vaikas nesveria nė 1 kg, gali suprasti tik toje pačioje situacijoje atsidūrusios šeimos. Tai didelis sukrėtimas tėvams, seneliams, artimiesiems, draugams ir, neabejotinai, medikams bei personalui. Mano vaikučiai tilpo į delną: Arentas svėrė vos 856 g (vėliau svoris dėl sunkios būklės nukrito iki 640 g), o Miglė – 768 g. Maži žmogučiai, dar nepasiruošę savarankiškai kvėpuoti, palaikyti kūno temperatūros, valgyti ir palaikyti kitas svarbias gyvybines funkcijas.
Kodėl gydytojai nieko nežada
Praėjus 2 val. po gimdymo, jau stojausi ant kojų ir kuo greičiau norėjau pamatyti savo dvynukus. Gydytojai nesuteikė jokios vilties, kad mažyliai išgyvens, informavo apie kritinę būklę ir apie tai, koks gydymas taikomas. Tuo metu tai atrodė kaip nuosprendis – viena arba dvi mirtys. Daugybė klausimų: „Kaip reikės su tuo susitaikyti? Kaip pasižiūrėti vyrui į akis, kai esu ,,didžioji kaltininkė“?
Po savaitės pripratau prie ligoninės aplinkos ir suvokiau, kodėl medikai nesuteikia vilties: „Kaip gali kalbėti apie viltį, kai naujagimio būklė keičiasi kas valandą ar net minutę? Kaip gali sakyti, kad vaikelis išgyvens ir augs sveikas, jeigu tai paaiškėja tik laikui bėgant?“
3 mėnesius praleidome stacionare. Pati geriausia akimirka buvo, kai po daugiau nei mėnesio sužinojome – vilties, kad mažieji išgyvens, yra!
Turime džiaugtis ir didžiuotis mūsų medikais ir personalu. Jie yra patys didžiausi savo srities specialistai. Esu labai dėkinga visam Akušerijos ir ginekologijos klinikos personalui bei Neonatologijos klinikos komandai, o ypač – naujagimių reanimacijos gydytojai neonatologei R. Brinkis. Ji ne tik savo srities profesionalė, bet ir nuostabus žmogus: moka nuraminti, patarti, o kalbėdama apie sunkią naujagimio būklę ar naują simptomą, geba skausmingą informaciją pateikti taip švelniai, kad kova už gyvybę išliktų tokia pat stipri. Esu dėkinga ir suteiktą emocinę pagalbą socialinei darbuotojai Aušrai Mazgienei. Ji nuolatos mus palaikė, o išlydėdama namo nuoširdžiai apsikabino. Tą apsikabinimą visada prisiminsiu, nes po jo atsirado dar didesnis noras padėti kitoms šeimoms.
Kokie dvynukai dabar?
Į namus grįžome su labai mažyčiais po 2100 g sveriančiais 3 mėnesių naujagimiais, nors jie dar nebuvo sulaukę savo tikrojo gimimo laiko (grįžome 2011-12-02, o numatyta gimimo data 2011-12-15). Maži, gležni, bet kartu ir labai daug patyrę bei išgyvenę: skausmingus dūrius, operacijas, atskyrimą nuo tėvelių.
Kokie Miglė ir Arentas dabar? Kai būdami 3 metų pradėjo lankyti darželį, jie išties labai skyrėsi nuo bendraamžių. Daugiau kalbėjo savąja kalba, buvo žemesnio ūgio, turėjo mažiau įgūdžių. Praėjus pusmečiui, situacija pasistūmėjo į priekį. Nuo 4 metukų jie jau visai nesiskyrė nuo kitų vaikų. Smalsūs, gudrūs, linksmi, draugiški, supratingi – taip galiu apibūdinti mūsų vaikus.
Jie žino, kad gimė labai mažyčiai, kad ilgai gyvenome ligoninėje. Tai pat jie žino, kad tokių vaikučių gimsta nuolat ir tuomet jų tėveliams reikia padėti sunkiu metu, todėl mamytė skuba į darbą. Dar jie žino, kad visi vaikai savo tėveliams yra ypatingi, kad ir kokie jie būtų: su ,,trūkumais“ ar be jų, talentingi ar ne. Svarbiausias ypatingumas yra tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys ir sveikata.
ANTRA DALIA. NAUJAS INGOS KELIAS
Kaip jau supratote, Inga, augindama mažylius, toliau širdimi ir mintimis palaikė likimo drauges, kol visa tai virto didele jėga – asociacija „Padedu augti“. Kaip tik iš entuziazmo ir idėjos randasi tokie dalykai? Inga pasakoja toliau.
Ligoninė – tik pirmasis etapas
Išbandymai grįžus iš ligoninės nesibaigia, jie tęsiasi bent iki tol, kol mažieji neišnešiotukai pradeda vaikščioti. Šeimos dar negali atsikvėpti ir džiaugtis ramiu gyvenimu. Išlieka baimė dėl vaikučio sveikatos ir ateities, dėl įvairių ligų, susijusių su priešlaikiniu gimimu.
Vieni yra linkę bėgti nuo baimių, tad pasitaiko skyrybų atvejų. Kiti – susitaiko, susigyvena ir tampa dar stipresni.
Mūsų šeimai ankstyvas vaikučių gimimas atnešė daugybę išbandymų, bet kartu ir sustiprino. Atradome prasmę, dėl ko reikia stengtis nepaskęsti tik savo rūpesčiuose, bet ir pagalvoti apie kitus. Žinodami, kaip sunku buvo patiems, negalime užsimerkti ir neigti, kad niekas aplinkui nevyksta. Vaikučiai per anksti gimsta nuolatos, todėl ir pagalba jiems reikalinga.
Vaikų gimimas pakoregavo karjerą
Dėl priešlaikinio gimdymo teko atidėti socialinio darbo studijas universitete, nors buvo likę visai nebe daug – paskutinis kursas ir baigiamasis darbas. Tuo metu gilinausi į socialinį darbą su psichinę bei protinę negalią turinčiais žmonėmis, tačiau ateities su įgyta specialybe nesiejau – kaip jau sakiau, dirbau vadybininke telekomunikacijų bendrovėje. Augindama vaikus, auginau ir mintį kažkaip sujungti, suvienyti žmones, kad kartu galėtume padėti neišnešiotukų šeimoms.
Pirmiausia galvojau asmeniškai – kaip tokia organizacija būtų galėjusi padėti man? Ji man būtų suteikusi informacijos, paguodusi, nuraminusi. Tuo metu nebuvo jokių viltį skatinančių istorijų internete, o tik bauginanti informacija apie ligas, susijusias su neišnešiotumu: retinopatija, cerebrinis paralyžius, širdies, plaučių, smegenų ligos. Kalbėti apie neišnešiotumą tuo metu buvo tiesiog nepatogu…
Reikalai pajudėjo, kai sutikau bendramintę. Kauno klinikų Neonatologijos klinikos socialinė darbuotoja organizuodavo savitarpio pagalbos grupių susitikimus, ten susipažinau su mama Julija. Ji atvyko iš namų į susitikimą ligoninėje, kad pasidalintų savo patirtimi, kaip sekasi auginti 9 mėn. neinešiotukę dukrytę (gimusią 28 sav.). Julija mane sužavėjo savo nuoširdumu ir dideliu noru padėti. Stebėjausi, kad ji atrado jėgų padėti kitiems, kai pati, praėjus dviem paroms po gimdymo, išgyveno antrosios dvynukės mirtį. Juk buvo praėję dar tiek nedaug laiko…
Mums gimė idėja burtis ir keisti situaciją, kuri atrodė katastrofiška, – neišnešioti mažyliai gimsta kasdien, pagalbos ir informacijos nėra, o mamos save kaltina ir užsisklendžia savyje. Iš pradžių savanoriškai atvykdavome į savitarpio pagalbos grupes ir dalinomės su kitais tėveliais savo patirtimi. Pamažu prisijungė dar daugiau moterų, ir nuspendėme, kad atėjo laikas kurti organizaciją. Tai buvo prieš 4 metus.
Dabar esame didelė organizacija, teikiame pagalbą, esant priešlaikinio gimdymo grėsmei, susilaukus neišnešioto naujagimio ligoninėje ir grįžus į namus. Konsultacijos ir pagalba vyksta susitikus arba nuotoliniu būdu: telefonu, el. paštu ar per socialinius tinklus. Kiekvieną trečiadienį Kauno klinikose organizuojame ,,Arbatos pertraukėles“ – tai savitarpio pagalbos grupės susitikimai šeimoms, kurių naujagimiai gimė per anksti. Į šiuos susitikimus kviečiame mamas ir tėčius – pasišnekėti ir nors trumpam atsipūsti nuo labai intensyvaus ligoninės ritmo. Iš namų atvyksta savanorės – ankstukų mamos, jos pasidalija savo istorijomis.
Džiaugiuosi, kad mūsų problemos yra aktualios ir Kauno miesto savivaldybei. Nuo gegužės iki pat Naujųjų metų iš Savivaldybės gauname finansavimą mūsų projektui ,,Kompleksinė pagalba šeimoms, auginančioms prieš laiką gimusius vaikus“. Šio projekto metu teikiu papildomas socialinio darbo konsultacijas Kauno klinikose šeimoms, gimus neišnešiotam, neįgaliam naujagimiui ar jam mirus.
Diplominio darbo tema
Tikra tiesa, kad prieš laiką gimę vaikučiai pakeitė ir mano likimą. Vos tik atšventusi pirmąjį savo dvynukų gimtadienį, grįžau prie studijų, jau žinodama, kokią temą pasirinksiu baigiamajam darbui: „Naujagimius anksčiau laiko pagimdžiusių moterų psichosocialinės pagalbos poreikis“.
Socialinio darbo kvalifikacijos praktiką atlikau Kauno klinikų Neonatologijos klinikoje, ten, kur ir prasidėjo mano vaikučių gimimo istorija. Atlikdama tyrimą į interviu kviečiau visai nepažįstamas tyrimo dalyves – moteris, auginančias per anksti gimusius kūdikius. Susitikdavome jų namuose ar kitoje joms patogioje aplinkoje.
Moterys papasakojo, su kokiais psichosocialiniais sunkumais susiduria, pagimdžiusios anksčiau laiko. Jas ištinka krizė, depresija, liūdesys, kartais ir gedulas, nes kūdikis neatitinka laukto vaikelio lūkesčių. Atsiranda nežinomybė dėl ateities, susijusi su tolesne vaikelio raida. Prieš laiką gimęs vaikelis sutapatinamas su „sveiko naujagimio netektimi“.
Moterys, deja, nėra linkusios pačios prašytis pagalbos, tačiau pripažįsta, kad pagalba yra labai reikalinga. O socialinio darbuotojo veikla turi ypatingą reikšmę, nes gavusi psichosocialinę pagalbą, moteris greičiau susitaiko su neišnešioto naujagimio gimimu ir pradeda jį slaugyti.
Dvynukai – vilties spindulėlis kitiems
Po Miglės ir Arento gimimo praėjo 6 metai. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad mūsų šeimai didžiausia vertybė – padėti kitoms šeimoms, ir visi mūsų šeimos nariai prisideda prie darbų. Vyras padeda ruošiantis renginiams ir dalyvauja juose, o vaikai yra didelis vilties pliūpsnis kitoms tokio pat likimo šeimoms. Tad dažnai į konsultacijas ar susitikimus Kauno klinikose vykstu su jais…
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
