Iš mamos Editos laiško: „Norėčiau patarimo, kaip pradėti žindyti neišnešiotuką. Mūsų mažiukas gimė 26 savaičių. Dabar sūneliui 33 savaitės, ir jis dar gyvena ligoninės inkubatoriuje. Dienomis būnu šalia, o naktimis mažulį paliekame slaugių globai.
Jis maitinimas mano pienuku per zonduką, tačiau jau matome atsirandantį norą čiulpti. Mažiukas bando čiulpti čiulptuką. Galiu vaikelį išsiimti iš inkubatoriaus ir glausti prie krūtinės. Taip darome kelis kartus per dieną. Seselių padedama jau bandau sūnelį pažindyti, bet kol kas nelabai pavyksta… “
Konsultuoja Kazimieras Vitkauskas, vaikų gydytojas, knygos „Kūdikio žindymas nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius
Kas jie – neišnešiotukai?
Neišnešiotais naujagimiais vadinami gerokai prieš numatytą datą – iki 37 nėštumo savaitės – gimę kūdikiai. Jų amžius įprastai skaičiuojamas nuo gyvybės užsimezgimo (sutarta, jog nuo pirmosios paskutiniųjų normalių mėnesinių dienos) gimdoje išgyventomis savaitėmis, pridedant ir laiką po gimimo. Tai vadinama gestaciniu amžiumi.
Dar neišnešiotukai skirstomi pagal jų kūno masę gimus. Visi gimę lengvesni negu 2,5 kg vadinami mažo gimimo svorio, o tarp jų dar būna labai mažo gimimo svorio (nuo 1,5 iki 1,0 kg) ir ypatingai mažo gimimo svorio ( mažiau 1,0 kg) naujagimiai.
Tarp didžiųjų neišnešiotukų būna tokių, kurie yra pajėgūs žįsti tuojau po gimimo, o mažesniesiems teks šiltai apsaugotiems pagyventi inkubatoriuje. Kol jie pasiruoš žįsti iš krūties, gali praeiti viena, dvi ar kelios savaitės. Jeigu kūdikis gimsta labai mažas, jam gali reikėti likti ligoninėje mėnesį ar ilgiau. Iš pradžių jis tikriausiai bus maitinamas per zondą – lankstų elastingą vamzdelį, įvestą pro nosį į skrandį ar net dar toliau – į žarnyną. O ypač mažų neišnešiotukų maitinimas įprastai prasideda specialių tirpalų lašelinėmis į veną.
Ypatingieji mažuliai
Kol gyvena gimdoje, vaikas-vaisius viską gauna per placentą iš motinos kraujo, tačiau pagal genuose įrašytą programą dar negimęs kūdikis jau treniruojasi gyvenimui po gimimo. Septynioliktą gestacijos savaitę pasireiškia pirmieji rijimo judesiai. Anatominė žarnyno diferenciacija prasideda nuo 20 gestacijos savaičių ir maždaug 26 savaitę pastebima žarnų peristaltikos elementų. Žindimo refleksas atsiranda 24 gestacinio amžiaus savaitę – nuo tada ultragarsu galima gimdos gyventoją „pagauti“ čiulpiantį savo nykštį. Tačiau tik tarp 30 ir 32 savaičių rijimas ir žindimas susiderina su kvėpavimu. Štai nuo tada neišnešiotą naujagimį galima pradėti maitinti maistą tiekiant į burną.
O iki tol maistas turi patekti tiesiai į skrandį per zondą – elastingą vamzdelį. Tačiau iki 28 gestacijos savaitės dar per silpno vidinio tonuso gali nepakakti skrandžio turiniui išstumti į žarnyną. Taip anksti gimę kūdikiai būna linkę atpilti, pieno galėtų patekti į kvėpavimo takus. Todėl tokiems mažiems neišnešiotukams maistas tiekiamas dar toliau, žemiau skrandžio – zondas įvedamas į dvylikapirštę žarną ar net į plonojo žarnyno pradžią.
Visą laiką nuo tada, kai prasideda eterinis maitinimas (per zondą į žarnyną), vėliau tęsiamas gastralinis maitinimas (per zondą į skrandį) ir galop taip pat laipsniškai pereinama į oralinį (per burną) maitinimą, pats geriausias maistas kūdikiui yra jo mamos pienas.
Motinos pieno vertybės
Net ir negalėdama visą laiką būti šalia savo vaikelio, kuris auginamas uždarytas stiklinėje dėžutėje – inkubatoriuje, mama yra labai reikalinga. Tik ji viena gali suteikti kūdikiui pačią vertingiausią dovaną – savo pieną. Motinos pieno sudėtis priklauso nuo jos kūdikio gestacinio amžiaus. Labai mažo gimimo svorio naujagimiai turi specialius mitybinius poreikius, kylančius dėl jų kūno greito augimo ir vystymosi nesubrendimo.
Neišnešiotuką pagimdžiusios mamos krūtys gamins tokį pieną, kuris yra specialiai pritaikytas jos anksčiau nustatyto termino gimusiam vaikeliui maitinti. Čia jį sąlyginai pavadinu priešlaikiniu pienu.
Neišnešioto naujagimio motinos piene yra daugiau baltymų negu išnešioto kūdikio motinos piene.
Fiziologinis amino rūgščių ir riebalų santykis priešlaikiniame piene lemia šių baltymų ir riebalų lengvesnį suvirškinimą ir pasisavinimą. Motinos piene yra ir lipazės – fermento, kuris padeda kūdikiui geriau pasisavinti motinos pieno riebalus.
Dėl sparčiai besiformuojančio skeleto neišnešiotukams reikia daugiau kalcio ir fosforo. Priešlaikiniame piene šių elementų yra šiek tiek daugiau. Tačiau ir tos jų didesnės koncentracijos priešlaikiniame piene vis dėlto nepakanka labai mažo gimimo svorio naujagimių poreikiams patenkinti. Gerokai daugiau reikia ir D vitamino, svarbaus kalcio įvedimui į kaulines struktūras.
Labai mažiems neišnešiotukams, gimusiems daugiau kaip prieš du mėnesius iki numatytos datos, be motinos pieno, gali reikėti dar ir papildymo baltymais, vitaminais ir mineralais. Idealus papildas yra paruošiamas iš moterų-donorių pieno, atskiriant grietinės ir baltymų frakcijas ir sumažinant laktozės koncentraciją. Dažniausiai tam naudojamas riebesnis „galinis“ pienas. Šis absoliučiai iš moterų pieno pagamintas produktas aprūpina neišnešiotukus baltymais ir energija taip, kad kūno masės augimas būtų panašus į augimo tempą gimdoje.
Neišnešioto naujagimio kaulų demineralizacijos profilaktikai skiriama kalcio ir fosforo, kurių irgi yra minėtuose produktuose. D vitamino poreikis šiuo spartaus kaulinio audinio vystymosi laikotarpiu priklauso nuo D vitamino lygių mamos organizme. Rekomenduojama D vitamino 400 tv norma paprastai būna pakankama žindomiems mažo gimimo svorio naujagimiams saulėtuoju metų laiku, jeigu mama kasdien pabūna lauke. O žiemą žindomiems neišnešiotukams gydytojai skiria didesnę šio vitamino dozę.
Alternatyva savos motinos pieno papildymui (jei neturima iš donorinio pieno pagamintų papildų) yra specialūs fabrikiniai preparatai. Tai praturtina motinos pieną papildomais baltymais, kalciu, fosforu ir vitaminais. Dirbtinių papildų paprastai nebereikia daugiau kaip 1500 gramų sveriantiems neišnešiotukams (tiek paprastai sveria maždaug 32 gestacijos savaičių kūdikiai), jeigu jie gauna pakankamą kiekį savo mamos pieno.
Jokių papildų kūdikiui neduodama ilgiau, negu yra būtina, nes tuomet jie veikia kaip „meškos paslauga“, tapdami savotiškais skiedikliais, nes sumažina koncentraciją visų tų labai vertingų specialių ir unikalių elementų, kuriuos teikia motinos pienas.
Priešlaikinio motinos pieno antiinfekcinės savybės
Neišnešiotų naujagimių imuninė sistema dar labai nesubrendusi, todėl jie neatsparūs infekcijoms. Kol paties kūdikio imuninė sistema vystysis, jį saugos motinos piene esančios imuninės medžiagos.
Nuo infekcijų saugančios motinos pieno savybės yra pagrindinė priežastis aprūpinti motinos pienu šiuos didelės rizikos naujagimius, kurie yra labai imlūs niokojančioms infekcijoms. Ypač reikšminga yra motinos pieno teikiama apsauga nuo nekrotizuojančio enterokolito, kuris yra pagrindinė neišnešiotų naujagimių sergamumo ir mirštamumo priežastis. Vien tik mišinius gaunantiems naujagimiams ši liga pasitaiko 6–10 kartų dažniau negu vien motinų pienu maitintiems.
Neišnešiotukų motinų priešpienis turi net didesnį apsaugos nuo infekcijų potencialą negu laiku pagimdžiusių motinų priešpienis. Vidutinės imunoglobulino A, lizocimo ir laktoferino koncentracija yra kur kas didesnė negu laiku gimdžiusių motinų priešpienyje. Visų ląstelių, gebančių žudyti ligų sukėjus – makrofagų, limfocitų ir neutrofilų – priešlaikiniame priešpienyje irgi būna kur kas daugiau. Priešlaikinio pieno ląstelių gebėjimas gaminti interferoną yra stipresnis negu laiku gimdžiusių moterų pieno. Šios ląstelės išgyvena 24 valandas šaldytuve esant 4 laipsnių temperatūrai, po 48 valandų jų skaičiaus sumažėja, tačiau nesusilpnėja veikimas.
Kūdikio mamos šviežias pienas yra geriausias jos kūdikiui. Donorinis pienas turi būti pasterizuotas, o tai nužudo prieš infekciją galinčias kovoti gyvas ląsteles (nors tai yra geriausia alternatyva, jeigu motina būtų nepajėgi tiekti savo pačios pieną).
Pasiruošimas žindymo pradžiai
Jeigu kūdikis dar negali žįsti ir turi būti maitinamas per zondą, bet koks jo motinos pieno kiekis (nors ir gautas kartu su donoriniu pienu ar mišiniu) jam bus labai naudingas. Mamai vertėtų pradėti reguliariai ištraukti savo pieną kaip įmanoma anksčiau. Verta naudotis geru pientraukiu, ypač tinka dvigubo veikimo elektrinis aparatas, su dviem antgaliais, leidžiančiais trukti pieną iškart iš abiejų krūtų. Ištrauktą pieną galima išlaikyti vėlesniam laikui jį užšaldžius.
Labai mažiems neišnešiotukams, kurie dar maitinami per zondą, tuo pačiu būdu sumaitinamas ir rankomis ar pientraukiu ištrauktas motinos pienas. Susireguliavus rijimo ir kvėpavimo judesių koordinacijai, palaipsniui, pradedant nuo vieno lašelio, maistas jau duodamas ir į burną. Tai galima padaryti pipete arba mažu švirkštu. Arba leidžiant pačiam kūdikiui tą lašą nulaižyti tiesiai nuo mamos spenelio.
Paskui, jeigu kūdikis dėl kokių nors priežasčių vis dar nežinda krūties, ištrauktą motinos pieną mažylis gali gerti iš mažo puodelio ar taurelės. Tiksliau, jis siurbia skystį nuo prie apatinės lūpos priglausto indelio krašto. Jei nori. Nežindantį kūdikį galima maitinti ir pirštu. Ar dar ką nors pamiršome?
Ar reikia neišnešiotukams čiulptukų ir buteliukų?
Taip, juos geriau pamiršti. Dar pasitaiko, jog neišnešiotukų palatose čiulptukai-tuštukai ir buteliukai su čiulptukais naudojami skatinti kūdikių norą čiulpti. Tačiau ir neišnešiotą naujagimį išmokyti žįsti galima (ir geriau) visai be čiulptukų ir buteliukų…
Pirma, patikrinti, ar naujagimis jau subrendo jo pratinimui žįsti, mamos pirštas tinka daug labiau negu čiulptukas – tas nejautrus daiktas iš gumos ar latekso. Pasirenkamas tas, kuris labiausiai atitinka kūdikio burnos dydį. Palaikiusi savo pirštą kūdikio burnoje, mama (arba tėvelis, seselė, gydytoja…) pajus, ar vaikelis jį jau bando žįsti, ar vis dar išlieka pasyvus ir niekaip nereaguoja.
Antra, piršto forma labiau negu čiulptuko atitinka kūdikio burnoje ištįstančią apžiotą krūties dalį. Todėl pirštas labiau tinka neišnešiotukui raminti ir žindimo judesiams ugdyti, kol jis dar maitinamas per zondą. Čiulptuką-tuštuką kūdikis burnoje laiko beveik sučiaupęs lūpas ir sukandęs dantenas, todėl gali neįprasti (arba atprasti) pakankamai plačiai įsižioti ir glaudžiamas prie krūties.
Buteliukas su čiulptuku irgi ne geriausias būdas pratinti kūdikį žįsti. Kadangi skirtingi burnos raumenys dirba butelinio maitinimo ir žindymo metu, buteliukas „išmoko“ kūdikį blogų čiulpimo įgūdžių, nuo kurių atpratinti ir vėl išmokyti žįsti gali būti ganėtinai sunku.
Trečia, kai naujagimis nenoriai ar labai vangiai žinda krūtį, ypač jeigu krūtyje dar pieno yra mažai, rekomenduojama pasinaudoti specialiu prietaisu – žindymo papildikliu. Šio būdo esmė tokia, jog krūtį apžiojusiam kūdikiui pienas (ištrauktas mamos ar donorinis) arba mišinys tiekiamas į burną šalia spenelio įvestu elastingu vamzdeliu iš rezervuaro, pakabinto ant mamos kaklo ar laikomo rankoje. Taip kūdikis gauna maisto ir savo buvimu prie krūties skatina gausesnę pieno gamybą joje. Tą patį prietaisą galima panaudoti maitinant visai atsisakantį glaustis prie krūties ar laikinai negalintį jos žįsti kūdikį.
Tada papildiklio vamzdelis įvedamas į kūdikio burną kartu su mamos pirštu (taip pat pritvirtintas, kad neslankiotų). Tai vadinama „maitinimu pirštu“. Beje, švarus kūdikį prižiūrinčios slaugytojos (ar lankančio tėvelio) pirštas tam tinka ne blogiau, jeigu mama ne visada gali būti šalia.
Pirmosios žindymo pamokos
Daugelio šalių gimdymo namuose įprasta „atsargi“ praktika nepradėti neišnešiotų kūdikių žindymo, kol jų gestacijos amžius nepasiekė 32–34 savaičių. Tačiau žindymui draugiškų ligoninių praktika parodė, kad kūdikiai gali be pavojaus pradėti bandyti imti krūtį jau po 28 gestacijos savaičių, daugelis pajėgia neblogai žįsti suėjus 30 savaičių, ir būdami 32 savaičių jau maitinami vien tik iš krūties.
Mokytis ir treniruotis žįsti krūtį neišnešiotukas galėtų pradėti jau tada, kai jis dar negali saugiai ryti, t.y., kai dar nėra žindimo, rijimo ir kvėpavimo suderintos koordinacijos. Todėl labiau verta tokiems kūdikiams leisti žįsti „ištuštintą“ krūtį zondinio maitinimo laikotarpiu. Kai kūdikis bręsta ir pradeda rijimas derintis su žindimu, darosi nebereikalinga ištraukti pieną iš krūties „tuščiai“ prieš glaudžiant prie jos kūdikį, nes iš krūties ištekantis pienas jau gali būti sėkmingai nuryjamas.
Kaip ir visiems žindomiems kūdikiams, taip ir neišnešiotukams labai svarbus yra geras kūdikio prigludimas prie krūties. Mamai reikėtų pasistengti, kad mažylis burna apžiotų ne tik spenelį, bet ir kuo daugiau aplinkinio tamsesniojo laukelio – areolės
Mokant kūdikį priglusti prie krūties ir žįsti ją reikia kantrybės ir atkaklumo. Iš pradžių kūdikis gal tik palies lūpomis ir palaižys spenelį. Tai bus mokymosi patirtis abiem. Švelniai įdėkite spenelį į kūdikio burną, tačiau neprievartaukite, jeigu kūdikis šįkart dar jo nežįs. Gal kitą kartą pavyks geriau.
Mama turi išmokti suprasti, kada jos kūdikis nori valgyti. Tai nėra lengva, kadangi neišnešioti kūdikiai būna tylesni negu išnešioti. Nemiegojimas gali būti vienintelis požymis, jog kūdikis praalko.
Neišnešiotas kūdikis nėra labai stiprus ir jis gali pajėgti kaskart žįsti ne ilgiau kaip po kelias sekundes.
Kartais nesulaukdamas, kol pasibaigus pradiniam pienui iš krūties gelmės latakėliais atbėgs galinis pienas, neišnešiotukas gali užsnūsti. Kad taip neatsitiktų, verta paspartinti pieno tekėjimą į kūdikio burną, pamasažuojant krūtį ranka spenelio link. Nors kūdikius rekomenduojama kaskart pamaitinti iš vienos krūties, neišnešiotukams dažnai tenka leisti žįsti iš abiejų krūtų vieno maitinimo metu. Skatinti gausesnę pieno gamybą galima ir tęsiant pieno ištraukimus po žindymų.
Pereinant prie maitinimo iš krūties, tėvams rūpi žinoti, ar kūdikis žįsdamas gauna pakankamai pieno per kiekvieną maitinimą. Galima elektroninėmis svarstyklėmis pasverti kūdikį prieš ir po žindymo. Kai įsitikinsite, jog kūdikis jau išmoko ir įgudo aktyviau žįsti, tada jau pakaktų vieno pasvėrimo kasdien, o vėliau – kas kelias dienas, kad tik įsitikintumėte, jog žindomas kūdikis gerai auga. Ar kūdikis gauna pakankamai pieno, orientuotis galima pagal šlapius ir suteptus vystyklus ar sauskelnes. Įprastai 6–8 šlapi vystyklai (5–6 sauskelnės) ir 3–5 pasituštinimai per dieną yra geras rodiklis, kad kūdikis gauna pakankamai pieno.
Labiausiai jiems ir visiems reikia… meilės!
Todėl – visada, kai tik įmanoma, lieskite, glostykite savo kūdikį ir su juo kalbėkite. Mažas žmogutis tada jaučiasi saugus ir laimingas. Jo streso hormonai ištirpsta, užlieti gerųjų endorfinų bangos.
Atsipalaiduoja kūno ir judesių vystymąsi skatinančios medžiagos, kurių rezervuarą gausiai papildo augimo hormonai iš motinos pieno, jeigu kūdikis ir jo gauna.
Žindančios mamos, kurios įprastai maitina savo kūdikius mažiausiai aštuonis kartus per dieną, liečia juos daug dažniau negu tai daroma mišinukais maitinamiems mažyliams. Ir taip yra ne todėl, kad iš buteliuko maitinančios mamos visai nenorėtų paglostyti savo vaikų. Tačiau tuomet, kai tik žindomas kūdikis yra tinkamai priglaudžiamas prie krūtinės, jo mama jau nebesuvaldomai instinktyviai siekia paglostyti vaikelį ir dar kartą. Neveltui žindymo metu iš mamos hipofizio į jos kraują (proporcingai žindymo dažnumui ir trukmei) išsiskiriantys prolaktinas ir oksitocinas vadinami „meilės hormonais“.
„Mamos žurnalas“
