Anželinos trynukai gimė 23 nėštumo savaitę
Anželinos trynukai gimė 23 nėštumo savaitę, svėrė 640 g, 610 g ir 560 g. Trynukai gimė Trijų karalių dieną. Kasparas – pirmas, po pusvalandžio – Vakaris. Ir po trijų minučių – Danielius.
„Kol nepatekau į ligoninę, neįsivaizdavau, kad tokie dalykai egzistuoja, – apie užklumpančius rūpesčius gimus ankstukams sako Anželina ir priduria: gyvenime net pikčiausiam priešui nelinkėčiau to išgyventi. Niekam.“
Patikrinkite aparatą – gal sugedo?
Kad laukiasi trijų vaikų, Anželina sužinojo antrą kartą atvykusi į eilinę apžiūrą pas gydytoją. Kai ši pasakė, kad echoskopo ekrane mato tris plakančias širdeles, labiausiai nustebo į konsultaciją palydėjęs vyras. „Jis supanikavo ir sako: „Patikrinkite aparatą – gal sugedo?“ – su humoru vyro žodžius prisimena laiminga mama. Gydytoja įspėjo dėl gresiančios rizikos ir pasiūlė porai pagalvoti bei nuspręsti, – ar visi trys bus saugomi. Šio klausimo jauna šeima nė nesvarstė. Buvo tikri: visi trys mažyliai labai laukiami, visus užaugins, nieko jiems gyvenime netrūks. Tai, kad šiandien vaikai auga sveiki, moteris dėkoja Dievui. O kad gims trys sūnūs, išpranašavo jos mama: „Kai ketinau važiuoti į Klaipėda daryti 4D echoskopiją, mama sako: „Ko tu ten važiuosi, tris bernus turėsi…“ Aš labai norėjau sūnaus. Ir galvojau, kad nors vienas berniukas būtų. Net gydytojos paprašiau – pasakykite, kad nors vieną matote. Nors vieną! Ji žiūri ir sako: vienas berniukas, antras berniukas, o trečio nesimatė.“ Taip ir liko iki pat gimimo paslaptis“.
Nuo brolių atsilieka tik kilogramu
Nėštumas buvo sklandus, Anželina jautėsi puikiai: „Sako, kitos su vienu vaiku taip gerai nesijaučia, kaip kad aš su trimis, kaip tankas ėjau…“ Tačiau iškart po Naujųjų metų į pasaulį ėmė belstis Kasparas. Naktį prasidėjo skausmai. Nuvykus į Klaipėdos ligoninę bandyta gimdymą atidėti, tačiau kitą rytą gydytojai moterį jau vežė į Kauno klinikas. Nubėgo vandenys… Gimus pirmam vaikučiui, dar buvo manoma, gal pavyks pratęsti nėštumą dviem likusiems, tačiau, prasidėjus kraujavimui, tapo nesaugu, todėl turėjo gimti ir jie. Jauna mama atvirauja, kad tiek daug medicinos personalo vienoje erdvėje, operacinėje, nebuvo mačiusi, – keli palinkę ties ja, po du prie trijų inkubatorių. „Gydytojai man teikė tik 10 procentų, kad vaikučiai išgyvens… Tada buvo šokas, dabar aš juos suprantu, jie taip apsidraudžia.“ Pirma laiko pasaulį išvydę mažyliai buvo gana stiprūs ir gyvybingi. Vienas jų – pats jauniausias ir daugiausiai svėręs – Danielius visą parą kvėpavo pats. Tai itin retas reiškinys. „Dabar jis mano liekniausias, – sako mama, – nors visų trijų keturmečių ūgis vienodas, Danielius nuo brolių atsilieka kilogramu.“
Vaikiukai – kaip cukraus pakeliai
Žvelgiant į inkubatoriuje gulinčius sūnelius, pasak mamos, sulig cukraus pakelio dydžiu, labiausiai trikdė laidų ir aparatūros gausybė. Ligoninėje buvo siūloma vaikus pakrikštyti, tačiau užsispyrusi žemaitė atsisakė: „Krikštysime, kai grįšime namo. Krikštynos man – didelė šventė. Tad rengsime tik namuose. Buvo ir tokių guodėjų, kurie siūlė melstis, kad nors vienas išgyventų. Aš taip galvoti negalėjau. Sėdėjau prie mažylių ir kategoriškai tvirtinau: grįšime namo visi kartu. Ir viskas. Atrodė, kad kitaip būti negali.“
Moteris pasakoja, kad ligų ir diagnozių būta daug, laukdavo gydytojų apžiūros tikėdamasi nors kiek gerų žinių: „Pamenu, kaip mažyliams darė širdelių operacijas, – vaikiukai kaip varliukai ant to stalo guli… Arba kai ėmė kraują biopsijos tyrimams, meldžiau Dievo, kad dar kokia liga nepasitvirtintų. Aš galvodavau apie lemtį, bet prie vaikų stengdavausi būti stipri. Būdavo, nenoriu verkti, bet savaime ašaros ritasi. Paskui išmokau ne gailėtis, o veikti. Ėmiau daugiau rūpintis, bendrauti, kai tik buvo leista, palaikydavau kiekvieną už rankytės. Kasparui labai patikdavo, kai glostydavau jo antakius – jis visada nusišypsodavo. Kalbindavau savo mažylius. Prie Vakario visada klausdavau: kodėl tau tas svoris neauga? Broliams auga, o tu kūdutis ir mažutis. Pasakojau vaikams, kad mes važiuosime namo, kad jų laukia kambarys, todėl privalo pasveikti.“
Dabar kiekvienas trynukų turi po savo lovą, dviratį, asmeninius drabužius ir net asmeninius žaislus
Mūsų tik durys šalia
„Daugiausia nerimo buvo pirmas tris dienas, – prisimena mama, – kai jos praėjo, tada laukėme, kol praeis savaitė. Praėjo. Tada mėnuo.“ Gydytojai teigė, jei vaikučiai išgyvena mėnesį, tai dažniausiai viskas baigiasi sėkmingai. Tačiau praėjus mėnesiui mamos budrumas nenurimsta, juk kai kurios ligos gali išlįsti ir vėliau, net po metų. Ir taip, regis, be pabaigos. Apie tai nustojo galvoti, kai po 4 ligoninėje praleistų mėnesių prieš šv. Velykas grįžo namo. Namų aplinka suteikė daug ramybės, net euforijos. Iš pradžių visi trys vaikučiai buvo suguldyti į vieną lovytę, nors jau buvo nupirkta kiekvienam po naują. Tačiau tuo metu vienoje erdviai tilpo trys – ir dar vietos liko… „Planavau į lovas pirkti ir specialius, apie vaikučių kvėpavimo nesklandumus įspėjančius kilimėlius, bet taip ir nenupirkau. Namie nejaučiau panikos, nebuvo laiko ir gailesčiui, ir svarstymams, reikėjo sparčiai suktis. Trynukai buvo apgyvendinti savo kambaryje, mes su vyru miegojome miegamajame – mūsų tik durys šalia…“
Drūčiausiu tapo smulkiausias
Pats smulkiausias buvo vidurinysis sūnelis – Vakaris. Sunkiai augo jo svoris, ilgiausiai prabuvo inkubatoriuje. O dabar, pasak mamos, didžiausias, stipriausias ir sveikiausias. Žemaitiškai sakant, drūčiausias. Jam net akinių nereikėjo. Kiti berniukai nešioja gydomuosius akinukus, tačiau tikimasi, kad ateityje jų nereikės. Paklausta apie vaikučių raidą, Anželina sako, kad jie greitai pasivijo bendraamžius: „Gana anksti pradėjo vaikščioti, ir dabar stebiu, kaip bendraamžius pranoksta: daugiau visko moka, imlesni. Labai anksti pradėjo kalbėti – dvejų metų jau viską tvarkingai pasakydavo, labai noriai mokosi.“ Ieškodama bendrystės moteris sukūrė ir trynukus auginančių mamų forumą, kur bendrauja beveik 100 mamyčių, gyvenančių ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, Airijoje. Ten dalijamasi patarimais, istorijomis, vaikų priežiūros daiktais ir panašiai. Iš interneto platybių Lietuvos pajūrio krašto mamų draugystė buvo persikėlusi ir į realybę – jos susiskambindavo, susitikdavo, prieš šventes keisdavosi vaikiškomis dovanėlėmis.
Trys lovos ir dviratukai
Kai mažyliams suėjo metai ir šeši mėnesiai, įvyko žadėtosios krikštynos – buvo didelė šventė. Dabar kiekvienas trynukų turi po savo lovą, dviratį, asmeninius drabužius ir net asmeninius žaislus. Visų daiktų turi būti po tris: „Drabužėlius perku vienodus, nes vaikams atėjęs toks laikas, kai reikalauja, kad visi daiktai būtų tokie patys, net apatinės kelnaitės, – juokiasi trynukų mama. – Mažyliai klausia, kodėl brolio drabužio tokia spalva, o mano kitokia? Drabužėlius perku užsienio internetinėse parduotuvėse arba apsiperku nuvykusi į Angliją, nes taip pigiau. Gaudau nuolaidas, išpardavimus, vasarą perku žiemai batukus, striukes. Juk išlaidos nemenkos, visko reikia po tris.“ Tačiau vaikai greitai auga ir drabužėlių sudėvėti nespėja. Tada rūpestinga moteris juos parduoda mamų mugėse. Juokinga būna, kai įtarios pirkėjos stebisi, kodėl Anželina turi visko po tris.
Broliai auga labai draugiški, jau lanko darželį
Broliai auga labai draugiški, jau lanko darželį. Namie, kaip ir visi vaikai, pasipeša, o svetur vienas kitą gina. Arba jei vienas turi kažką skanaus, duoda ir kitam, pasirūpina. Pasak Anželinos, šiandien ji – laiminga mama. Ypač, kai patys gydytojai pripažįsta, kad trynukai – tarsi stebuklai: visi trys išgyveno ir taip sėkmingai auga: „Kur ta mūsų sėkmės formulė? – retoriškai klausia moteris. – Gal tie Trys karaliai?“
Ankstukų mamoms
Anželina Papievienė: Reikia tikėti. Užuojautą gali pasakyti bet kuris žmogus, bet nuo to lengviau netampa. Galime sakyti: laikykis, stiprybės, bet tai nepadeda. Reikia pačiam rasti savyje stiprybės, pasitikėti ir tikėti savo vaikais.
„Ankstukai“ – pirmasis paramos projektas Lietuvoje, inicijuotas neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“, globojantis ir teikiantis finansinę paramą pirma laiko gimusiems kūdikiams. Iniciatyva siekia užtikrinti visapusišką pagalbą mažyliams ir jų šeimoms – suteikiant gyvybiškai svarbią medicininę įrangą, psichologinę pagalbą, paramą daiktais ir kitą svarbų palaikymą.
Palaikyti ankstukus kovoje už gyvybę galima, skiriant dalį gyventojų pajamų mokesčio (GPM), www.ankstukai.lt/aukoti bei pavedimu. Daugiau informacijos apie projektą: www.ankstukai.lt.
Knygos „Ankstukų istorijos“ redaktorė Jūratė Jadkonytė Petraitienė
Editos Grėbliūnaitės nuotraukos
Susiję straipsniai
