Gražinos Stašionienės motinystės patirtis neeilinė. Ji pagimdė ir augina 6 vaikus, iš kurių net 5 – ankstukai. Gražina sako, kad beveik dvidešimt metų, kurie skiria pirmo ir paskutinio ankstuko gimimą, buvo pilni pokyčių. Dabar medicina modernesnė ir tikslesnė, pirma laiko gimusiems vaikučiams daugiau šansų išgyventi ir augti sveikiems. Gražina sutiko papasakoti, ką reiškia būti 5 ankstukų mama.
Pirmoji ankstukė Lauryna
„Tik vyriausias mano sūnus, kuriam dabar 24 metai, gimė išnešiotas ir laiku. Kai sūneliui buvo 3 metukai, pradėjau lauktis antrojo vaikelio. Puikiai pamenu tą laiką, rodos, tai įvyko visai neseniai. Buvo vakaras, aš jau apsirengusi pižama tvarkiau išbarstytus sūnelio žaislus. Betvarkydama juos užlipau ant lego kaladėlės. Pasilenkiau surinkti išsibarsčiusių detalių ir matau – po manimi balutė. Nieko nesuprasdama greitai ją pavaliau. O bevalant atsirado dar viena balutė. Tada persmelkė negera nuojauta, kad galbūt tai vaisiaus vandenys? Išsikviečiau greitąją pagalbą, o vyras liko su sūneliu namuose. Po apžiūros gydytojai mane paliko ligoninėje stebėti, vandenys toliau tekėjo, o gimdymo veikla neprasidėjo, tad mane pradėjo skatinti. Buvo tik 35 nėštumo savaitės, aš dar net vežimėlio nebuvau nupirkusi, kaip tik savaitgalį ketinome eiti į Panevėžio turgų ir išsirinkti. Gimdymui buvau dar nepasiruošusi, bet Lauryna nutarė ateiti anksčiau.
Net ir tada, beveik prieš 20 metų, ankstukę paguldė man ant krūtinės, o tik paskui išvežė į reanimaciją. Aš žiūrėjau į jos dideles, išsprogusias akytes, o ji žiūrėjo į mane ir tylėjo. Lauryna gimė 2500 g svorio, pati galėjo kvėpuoti. Kai vakare mane įleido į intensyvios priežiūros palatą, mano dukrytė jau gulėjo inkubatoriuje su deguonies kauke, apraizgyta laidų laidelių. Kadangi sūnus buvo gimęs išnešiotas, žinojau, kaip turėtų atrodyti sveikas naujagimis. Lauryna man pasirodė maža kaip coliukė. Pamenu, tada stoviu prie to stiklinio namelio, o negaliu vaiko nei į rankas paimti, net paglostyti, net prisiliesti. Paskui priėjo prie manęs slaugytoja, paklausė, ar turiu priešpienio. Aš buvau be galo nedrąsi, iš to streso nedrįsau nieko paklausti, kokie tyrimų rezultatai, ar mano dukrytei viskas gerai. Rimtų sveikatos bėdų Lauryna neturėjo, tik visą vaikystę jai labai sunkiai augo svoris, ir tada, ir dabar yra labai smulkutė.
Po savaitės, praleistos gimdymo namuose, mus išleido namo. Pirmais metais Lauryna augo silpnesnė, buvo kvėpavimo problemų, vėliau išsivystė astma.
Antroji ankstukė Gaudrė
Po Laurynos gimimo iki trečiojo vaikelio praėjo 8 metai. Išsiskyriau su pirmuoju vyru, sukūriau antrą šeimą, persikėliau iš Panevėžio į Jonavą. Pasvajojome, kad norėtume bendro vaikelio, nors abu turėjome vaikų iš pirmų santuokų. Kai pradėjau lauktis, buvo ir džiugu, ir neramu. Džiugu dėl to, kad lauktas, planuotas nėštumas, per kurį jaučiausi puikiai. Neramu, kad nepasikartotų priešlaikinis gimdymas, nes tada niekas taip ir nenustatė, kodėl taip įvyko. Mano nėštumą prižiūrėjusi gydytoja jau atkreipė dėmesį, kad artėjant 35 savaitei būčiau atidi, nes tai kritinis laikas. Tuo metu turėjau ateiti atlikti tyrimų dėl galimų infekcijų. Vizito laikas buvo paskirtas pirmadienį, o išvakarėse, penktadienį, pamačiau vėl balutę po kojomis…
Drebančia širdimi nuvažiavau į Jonavos ligoninę. Tuo metu dar nebuvo tvarkos, kad iki 37 savaičių gimdymas laikomas rizikingu ir gimdyvės siunčiamos į aukštesnio lygio ligoninę. Likau gimdyti savo mieste. Gaudrė gimė labai komplikuotai, nes apie kakliuką buvo apsisukusi virkštelė. Nors gimė gana didelė, beveik 3 kilogramų, bet labai pridususi, melsvos spalvos ir su kraujosruvomis, akyčių obuoliai pasruvę krauju. Gaudrei diagnozavo infekciją, kuri galbūt ir lėmė ankstesnį jos gimimą. Nors dukrytė gimė taip sunkiai, man nebebuvo tokio didelio streso, atrodė viskas įprasta. Galbūt todėl, kad ir psichologiškai ruošiausi, kad gali gimti ankstukė. Po savaitės grįžome namo, ir Gaudrė pradėjo sėkmingai augti.
Trečioji ankstukė Martyna
Su vyru jau nebeplanavome daugiau vaikų, bet, kaip sakoma, vaikai ateina tada, kada jiems reikia. Po 4 metų vėl pradėjau lauktis. Buvome šiek tiek sutrikę, o ginekologė mane drąsino: „Jei ne tie netyčiukai, tai išnyktų pasaulis“. Ketvirtas vaikas – jau daug. Kad kas tada būtų pasakę, jog turėsiu ne 4, o 6 vaikus!
Tas nėštumas buvo labai netikėtas ir dėl to, kad metams su visa šeima buvome išvykę į užsienį, abu turėjome ten darbus. Bet nėštumui persiritus į antrąją pusę, nutarėme grįžti į Lietuvą, nes bijojau gimdyti Anglijoje.
Taigi grįžome į savo namus laukti ketvirto vaikelio. Ir vėl – vos suėjo 35 savaitės, naktį pabudau į tualetą, einu, o mano kojos drėksta… Supratau, kad vėl bėga vaisiaus vandenys, tarsi kažkoks užburtas ratas. Šįkart jau buvau pasiruošusi viskam iš anksto – nusipirkusi vežimėlį, lovelę, drabužėlių. Vyras vėl nuvežė į Jonavos gimdymo skyrių, bet buvo pasikeitusi tvarka, ir mus nusiuntė į Kauno gimdymo namus. Po paros, įlašinus skatinamųjų, gimė Martyna. Ją irgi sugebėjau išnešioti tik iki 35 savaičių. Nors gimė mažutė, tik 2550 g svorio, buvo gana stipri, jai net nereikėjo deguonies kaukės, netrukus pati iš švirkštelio gėrė pienuką, po savaitės mus išleido namo.
Kai Martynai buvo 8 mėnesiai, ant lovos ją rengiau laukui. O ėmė virsti į priekį. Net supykau: „Martyna, baik išdykauti, reikia apsirengti“. Ir staiga žiūriu – akys kažkur dingo, vaikas išbalo, suglebo. Pamaniau, kad miršta man ant rankų. Staigiai išsikvietėme greitąją pagalbą ir apimti panikos išvažiavome į ligoninę. Po tyrimų buvo patvirtinta diagnozė, kad Martynai epilepsija. Iki tinkamai skirtų vaistų jai dar keletą kartų kartojosi priepuoliai, bet paskui vaistai ligą sustabdė. Dvejus metus vartoti vaistai davė puikių rezultatų – buvo galima sumažinti dozes, o dabar jau kurį laiką Martyna gyvena visai be vaistų ir priepuolių nebebūna.
Ketvirtas ankstukas Artas
Ir vėl, besirūpindami Martynos liga, pamiršome save ir kontracepciją. Nors Martyną dar žindžiau, vėl pradėjau lauktis. Iš pradžių, pajutusi, kad mane pykina, negalėjau patikėti, kad vėl galiu būti nėščia. Kai nėštumo testas parodė dvi juosteles, buvo daug svarstymų, ką daryti. Žinoma, kad aš labiau norėjau vaikelio! Vyras išsigando, manau, aplinkinių požiūrio. Bet aš pasakiau: „Nuo kada tau taip rūpi, kas ką pasakys. Žmonės nuolatos kalba, ar mes turėsime daug vaikų, ar jų visai neturėsime. Jie vis tiek kalbės, o mūsų kelias yra mūsų kelias. Aš jauna, energinga ir viską ištversiu“. Tuo metu Martynos būklė jau buvo nusistovėjusi, priepuolių nebuvo. Bet nėštumas buvo sudėtingesnis. Teko atsigulti į ligoninę, nes grėsė persileidimas. Jau tada, 22 savaitę, daug skaičiau apie ankstukus internete, ieškojau informacijos, nuo kelių nėštumo savaičių vaikelis gali išgyventi. Širdimi jaučiau, kad ir vėl viskas bus per anksti.
Buvo 27 savaitės, kai vėl pajutau nubėgant vandenis. Šįkart iš streso pradėjo drebėti rankos, nes viskas prasidėjo dar mėnesiu anksčiau, negu kitais kartais. Tris savaites ligoninėje gulimuoju režimu pavyko gimdymą pavėlinti.
Man gulint nuolatos lašėjo vaisiaus vandenys, bet vieną rytą pamačiau, kad vandenys nebe skaidrūs, o kažkokie drumsti. Pasirodo, teka vaisiaus mekonijus, o tai labai pavojinga. Skubiai buvau išvežta į gimdymo skyrių ir 30-ąją nėštumo savaitę gimė Artas, sveriantis tik 1740 gramų. Tai buvo pats mažiausias iš visų mano ankstukų, bet pagal kitus kriterijus – gana didelis kūdikis, nes vidutiniškai 30 savaičių vaisius sveria apie 1500 g.
Artą greitai perdavė reanimacijos komandai ir išvežė. Kai jį pamačiau, atrodė mažesnis už katiniuką, visas apraizgytas laideliais. Rankytės, kojytės – plonos kaip pagaliukai. Ligoninėje išbuvome mėnesį, kol Artas priaugo svorio. Kai svoris pasiekė 2200 gramų grįžome namo. Jau prieš pirmąjį gimtadienį Artas ir svoriu, ir ūgiu prisivijo bendraamžius.
Tačiau kilo kita problema. Aštuntą mėnesį teko pritaikyti narkozę ir atlikti klausos tyrimą. Diagnozė pribloškė: jis negirdi! Mums atrodė, kad girdi, nes kalbinamas nusišypsodavo. Tačiau greičiausiai jis visą informaciją gaudavo vizualiai. Artui buvo skirtas klausos aparatas, pripažintas neįgalumas. Gydytojai sakė, kad čia visam gyvenimui, nes jo diagnozė – neurosensorinis prikurtimas, t. y. smegenys nereaguoja į garsą. Bet įvyko stebuklas – po dvejų metų Artas pradėjo girdėti ir klausos aparato jam nebereikia. Gydytoja sakė, kad per visą jos praktiką yra buvę tik 7 tokie medicininiai stebuklai, kai žmogus savaime pasveiksta. Artas – vienas iš tokių stebuklų. Šį rudenį Artas pradės lankyti mokyklą, jis sveikas vaikas.
Penktas ankstukas Eldaras
Artui dar nebuvo trejų metų, kai netikėtai vėl pradėjau lauktis. Mes tikrai saugojomės, bet gyvenimas, matyt, pakoreguoja savaip. Šį kartą abu labai intensyviai svarstėme, ar tikrai reikia to vaikelio? Juk jau nesame tokie jauni, man apie 40, vyras dar dešimčia metų vyresnis. Vaikus reikės ne tik išauginti, bet ir išleisti į mokslus.
Bet svarstymai truko trumpai. Aš supratau, kad negaliu nutraukti nėštumo. Vyras šįkart susitaikė greičiau nei su penktu nėštumu.
Nėštumo metu mane labai prižiūrėjo gydytojai, darė tyrimus, kodėl kartojasi priešlaikiniai gimdymai, bet nieko konkretaus nerado. Eldarą išnešiojau iki 30 nėštumo savaitės.
Kai naktį atsikėliau šlapia, jau nebuvo abejonių, kas vyksta. Tik pagalvojau: kaip man nesiseka. Juk buvo vos 28 nėštumo savaitės. Važiavau į ligoninę ir verkiau. Buvo prieššventinis laikotarpis, po poros savaičių Kalėdos. Su palatos kaimyne jau pradėjome planuoti, kaip švęsime Kūčias, ko paprašysime vyrų atnešti. Naktį prieš Kūčias labai blogai miegojau, atrodė, kad skauda skrandį. Slaugytojai pasiguodžiau, kad man kažkas ne taip. Atėjo jauna gydytoja rezidentė, nuramino, kad tikrai dar negimdau, kad čia greičiausiai skrandis. Slaugytoja dar pajuokavo: „Gimdai šeštą ir nesupranti, ar čia sąrėmiai, ar skrandis?“ O kaip aš suprasiu, jei visi gimdymai buvo skatinami.
Šeštasis vaikelis man leido patirti, kas yra natūraliai prasidėjęs gimdymas. Kai popiet į palatą atėjo patyrusi gydytoja, net išsigando: taigi netrukus pagimdysiu! Greitai buvau nuvežta į gimdyklą, kad nepagimdyčiau palatoje. Po valandos gimė Eldaras – labai triukšmingas, verkiantis, bet verksmas greičiau priminė kačiuko kniaukimą. Jis gimė mažiausias, 1620 g, tyrimai taip pat parodė galimą infekciją, tad gyvenimą pradėjo ne tik su deguonies kauke, bet ir su antibiotikais.
Tik tris dienas galėjau matyti savo ankstuką, nes tada palatos kaimynė susirgo kovidu, ir aš turėjau dešimčiai dienų izoliuotis vienutėje. Nusitraukdavau pienuko, kurį slaugytojos nunešdavo Eldarui. Vėliau tapau ir pieno donore, nes turėjau daugiau, negu reikia mano vaikeliui.
Vienutėje sutikau Naujuosius metus. O kai po 10 dienų išleido, aš tekina nubėgau pas savo mažylį. Po mėnesio Eldaras sustiprėjo ir mus išleido namo.
Kodėl savanoriauju
Dabar esu ne tik šešių vaikų mama, bet ir studentė, nes studijuoju ikimokyklinę pedagogiką. Nuo vaikų pabėgti man taip ir nepavyksta (juokauju). Kai grįžtu po paskaitų namo, vaikai subėga manęs pasitikti, kas apkabina koją, kas juosmenį, kas prisiglaudžia – toks gyvas meilės raizginys, kurio žodžiais neįmanoma apsakyti.
Ir dar tapau organizacijos „Padedu augti“ savanore. Aš kalbuosi su ankstukų mamomis ir dalinuosi savo patirtimi, norėdama suteikti optimizmo net ir pačiais pesimistiškiausiais atvejais.
Mano asmeninė patirtis galbūt šiuo metu labai reikalinga šeimoms, kurios susilaukė ankstuko ir kurioms atrodo, kad visas pasaulis sugriuvo. Visoms mamoms sakau, kad ankstukai – tai tikri kovotojai, iš jų galima tikėtis visko, net stebuklo.
Rasa Grinkevičienė
Sergejaus Orlovo ir asmeninio albumo nuotraukos
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4 800 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.05.27.
Susiję straipsniai
