Maždaug 6-7 vaikučiai iš 100 gimsta neišnešioti (nuo 22 iki 37 savaitės). Daugybė mamų patiria didžiulį kaltės jausmą pagimdžiusios neišnešiotą kūdikį, tačiau apie tai nėra lengva atvirai kalbėti. Įvairių tyrimų duomenimis, kartais nuo 60 iki 90 proc. moterų, kurių kūdikiai gimė anksčiau laiko, jaučiasi kaltos dėl to, kas įvyko. Moterys išgyvena labai sudėtingus, intensyvius jausmus, kuriuose persipina liūdesys, kaltė, pyktis, apmaudas, neviltis. Deja, nėra lengva kalbėti apie savo jausmus. Be to, visas dėmesys yra nukreiptas į mažylį, dažna mama tiesiog nebeturi jėgų pasirūpinti savo emociniu gyvenimu.
Pataria vaikų ir paauglių psichologė psichoterapeutė dr. Rima Breidokienė
Neišnešiotų kūdikių mamos racionaliai supranta, kad galėjo būti daugybė priežasčių, kurios lėmė priešlaikinį gimdymą, ir tos priežastys nebūtinai gali priklausyti nuo pačios mamos pastangų ar kontrolės, tačiau emociškai joms sunku tuo patikėti ir save įtikinti. Mama nuolat jaučiasi atsakinga už savo mažylį. Atrodo, kad ir Mykolo mama yra daugybę kartų analizavusi, kodėl vaikas gimė anksčiau, tačiau priežastis taip ir lieka neaiški.
Kartais mamos tiesiog užsisuka savęs kaltinimo rate ir išeikvoja tam didžiulę psichinę energiją. Iš tikrųjų kaltės jausmas „siurbia“ energiją, nes jis verčia nuolat grįžti prie praeities faktų, apmąstyti savo elgesį nėštumo metu ir svarstyti, kad tą arba aną būtų galima padaryti kitaip.
Deja, tokie svarstymai dažniausiai yra neproduktyvūs ir dar labiau išsekina moteris. Moterims, auginančioms kūdikius, reikia daug energijos, todėl labai svarbu kuo greičiau atsikratyti kaltės jausmo.
Kur kas svarbiau yra jaustis atsakingai už tai, kas dabar vyksta ir kaip dabar būtų galima padėti mažyliui, nei gailėtis praeities ir graužti save, ką buvo galima daryti kitaip praeityje. Be to, kaltė sukelia didžiulį stresą, o jis ilgainiui gali kauptis ir trikdyti kaip pačios moters emocinę ir fizinę sveikatą, taip ir mamos-kūdikio santykius.
Kai kurios mamos svarsto, kad galbūt psichologinė problema buvo ta, kad jos nebuvo pasiruošusios tam, jog vaikas gali gimti anksčiau laiko. Tai irgi save kaltinantis elgesys, reiškiantis, jog galbūt, jei būtum psichologiškai stipresnė, būtų lengviau ištverti visus neigiamus jausmus, užgriuvusius gimus neišnešiotam kūdikiui.
Tačiau baimės, kaltės, liūdesio, pykčio, sutrikimo jausmai yra visiškai normalios reakcijos į priešlaikinį vaiko gimimą ir būdingos bet kuriai panašią patirtį turinčiai motinai. Svarbu įsisąmoninti, pripažinti ir leisti sau išgyventi šiuos įvairius jausmus, o ne smerkti save už silpnybę.
Ką būtų galima patarti mamai, kuri augina anksčiau laiko gimusį mažylį? Visų pirma patikėti savo, kaip motinos kompetencija, ir tuo, kad ji yra savo vaikui pati geriausia mama. Daug specialistų net pataria kartoti šiuos teiginius daugybę kartų per dieną, sąmoningai keisti savo minčių polių (pvz., neigiamą mintį „aš esu kalta, kad mano vaikui dabar tenka iškęsti šias skausmingas sveikatos procedūras“ keisti į pozityvią mintį: „aš suprantu, kad šiuo metu mano vaikeliui skauda, tačiau tikiu, kad ši procedūra padės jam pasijausti geriau“). Labai svarbu, kad mama neslopintų savo išgyvenimų, o ieškotų, su kuo būtų galima jais pasidalinti ir kaip būtų galima išreikšti įvairius savo jausmus. Dažnai padeda pokalbiai su panašią patirtį turinčiomis mamomis. Labai reikšminga ir kitų artimųjų emocinė parama. Neišnešiotų kūdikių mamos turi didelę riziką pogimdyminei depresijai, todėl jei mama psichologiškai jaučiasi labai blogai, yra daugybė specialistų, kurie gali jai padėti.
Kartais mamos pamiršta, kad tinkamai pasirūpinti kūdikiui jos galės tuomet, kaip pačios jausis gerai (ir psichologiškai, ir fiziškai). Tai ypač svarbu pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais, kai formuojasi kūdikio ir mamos prieraišumo santykiai ir kūdikiui ypač svarbi jautri ir rūpestinga globa.
Tam, kad mama jaustųsi gerai, patariama nepamiršti ir tokių banalių patarimų, kaip gerai išsimiegoti (per naktį bent keletą nepertraukiamų valandų), tinkamai maitintis ir gauti paramą iš kitų šeimos narių ar artimųjų. Dažnai būna taip, kad motinos, slegiamos didžiulio kaltės jausmo, visiškai pamiršta savo poreikius ir vien tik pasiaukojančiai augina savo mažylius. Taip, labai svarbu priimti realybę ir tą faktą, kad tokiems mažyliams reikės skirti daugiau laiko, priežiūros, dėmesio, tačiau ir šių vaikų auginimas nėra vien tik sunkus ir pasiaukojantis procesas – jame irgi yra teigiamų motinystės jausmų ir labai pozityvios patirties. Kartais kaltės jausmas atima tiek daug energijos, jog neleidžia pasidžiaugti ir maloniais išgyvenimais auginant mažylį.
