„Jeigu noriu padaryti kažką gero, man nerūpi aplinkinių nuomonė. Globa – absoliutus gėris. Mano sūnui globotinis tapo vyresniuoju broliu, labai mane myli – tai jausmai, kurių su niekuo nesulyginsi. Visi suprantame, kad gali būti sunku, bet tai išgyveni ir ateina šviesios dienos“, – prisipažįsta Šilalėje gyvenanti globėja Sigita Vaičiulytė-Soares Campos.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ įgyvendina iniciatyvą „Tu gali tapti namais“, kurios metu globėjai ir budintys globotojai dalijasi savo patirtimi, džiaugsmu bei iššūkiais ir kviečia tapti globėjais.
Su vyru apie globą pasikalbėjo dar iki vedybų
Šiuo metu Soares Campos šeimoje auga ne tik ketverių metų biologinis sūnus, tačiau ir trylikametis globotinis. Sigita su vyru galimybę tapti globėjais aptarė dar iki vedybų. Tuomet vyras teigiamai sureagavo į jos klausimą apie globą ar įsivaikinimą, jeigu jie negalėtų susilaukti vaikų. Tad Sigitos pasiryžimas globoti vyrui nebuvo staigmena.
„Mūsų šeimoje visuomet buvo teigiamas požiūris į globą. Mano tėvai dažnai pasvarstydavo apie vaikų globą, tačiau nedrįso žengti šio žingsnio. Man pasitaikė proga, kai grįžau gyventi į Šilalę, su artimaisiais daug kalbėdavomės apie vaikus. Susilaukusi sūnaus, pagalvojau apie jo brolį ar sesę“, – pasakoja globėja.
Sigita svarstė apie savanorystę, tačiau globos institucijoje jai iš karto pasiūlė pakviesti vaiką savaitgalio viešnagėms. Nuvažiavusi į bendruomeninius globos namus, ji iš karto užmezgė pokalbį su vienu berniuku.
„Pradžioje vaikas buvo labai atsargus ir nenorėjo važiuoti į svečius. Galvojo, kad išskirsime jį su giminaičiais, pas kuriuos norėjo apsigyventi. Sakau, nebijok, pas mane galėsi lankytis tik savaitgaliais, o pas sesę ar pusseserę visada tave leisiu. Berniuko požiūris pradėjo keistis jau po poros apsilankymų, jis išreiškė norą su mumis apsigyventi visą laiką. Aš pasiūliau dar neskubėti, susidraugauti. Tačiau jis po mėnesio vėl mums priminė savo prašymą, pamažu pradėjo vadinti mama ir tėčiu. Po savaitgalio susitikimų mums taip pat jo trūkdavo“, – prisimena Sigita.
Po pusmečio globėja apsisprendė imtis konkrečių veiksmų, pradėjo lankyti kursus pagal Globėjų (rūpintojų), įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (GIMK). Po metų, rugsėjo mėnesį, berniukas apsigyveno Sigitos šeimoje, pradėjo lankyti mokyklą Šilalėje.
Surado raktą į vaiko širdį
Sigita atvira – lengva nebuvo, reikėjo mokytis, kaip auginti paauglį. Tą daro iki šiol. „Buvo ir tokių situacijų, kai negalėjau susikalbėti su vaiku. Netgi kilo minčių, kad nemoku auginti vaikų. Kreipiausi pagalbos į vietinio globos centro koordinatorę, kuri nuramino, padėjo krizinių situacijų metu. Vaikas atėjo su savo požiūriu į gyvenimą, teko išmokti adaptuotis, keistis – į kažką nereaguoti, gal kitaip paklausti“, – prisimena Sigita.
Globėja džiaugiasi, kad vaikas pamažu pradėjo atsiverti, vėliau prisipažino supratęs, ką reiškia gyventi, bendrauti, turėti draugų.
„Mes pastebėjome jo pokyčius, kaip dingsta uždarumas, jis tampa savarankiškesnis, nori kalbėtis, pasakoja, kaip jaučiasi. Suradome raktą į jo širdį“, – šypsosi Sigita.
Kasdien kuria tarpusavio ryšį
Globėja abu berniukus auklėja vienodai ir niekaip neskiria – vaikai yra vaikai, jeigu myli vieną, myli ir kitą.
„Aš papasakojau globotiniui, kad savo sūnų pamilau, kai jis dar buvo mano pilve. O mudviejų ryšys kitoks, mes dabar kuriame tarpusavio meilę. Iš tiesų jis globoja mane. Klausia, mama, gal nori arbatos. O, jau išgėrei arbatą, nunešiu puodelį. Pradedi mylėti žmogų, nes jis yra šalia, tavimi rūpinasi“, – apie su globotiniu kuriamą artimą ryšį pasakoja Sigita.
Ji vadovaujasi ir viena svarbia taisykle – nesisavinti globotinio, o paruošti jį savarankiškam gyvenimui. „Turbūt visos šeimos nori vaikus padaryti savais. Tu gali atlikti gerą darbą, parodyti jam tinkamą kelią, bet negali jo pasisavinti. Jis turi praeitį, jam reikia padėti bendrauti su savo šeima ar giminaičiais, o mes galime jam padėti užaugti savarankišku ir savimi pasitikinčiu žmogumi“, – įsitikinusi globėja.
Grįžtamasis džiaugsmas – meilė
Svarbiausia globėjams – šeimos narių, artimųjų palaikymas. O jeigu aplinka nerodo pritarimo, būtina turėti stiprų vertybinį „stuburą“. Sigitos apsisprendimą palaikė tiek vyras, tiek tėvai, nors išorinės aplinkos reakcija nebuvo teigiama. Ji yra sulaukusi tokių replikų, kad viską turi, gal išprotėjo, kam jai to reikia.
„Jaučiausi šokiruota, nesuprasta. Galvojau, žmonės, juk aš darau gerą darbą, kas jums negerai. Tvirtai laikiausi savo nuomonės ir pastebėjau, kaip aplinka pradėjo keistis. Pajutau, kad tampu asmeniu, kuris keičia aplinkinių nusistatymą. Pamatę vaiką, sakydavo, o, koks fainas, stebėjosi, kaip puikiai jis bendrauja ir koks laimingas. Tuomet žmonės pradeda galvoti, o gal ir mums verta pradėti globoti. Tampi geru pavyzdžiu aplinkai, nes nepasidavei“, – savo ryžto pilna istorija dalijasi Sigita.
Ji taip pat išmoko greitai paleisti nuoskaudas ir nelaikyti pykčio. „Atrodo, kad vieną minutę pyksti, kitą – jau esi apsikabinęs ir jauti begalinę meilę. Vaikams labiausiai reikia ne telefonų, planšečių ar dovanų, o tėvų dėmesio ir šilumos. Grįžtamasis džiaugsmas yra meilė. Ateina, apkabina, sako, mama, aš tave myliu ir tiesiog ištirpsti“, – jautriai pasakoja globėja.
Jeigu pajutote norą globoti, ženkite drąsiai
Sigitos manymu, negatyvus aplinkos požiūris dažnai atgraso žmones tapti globėjais. Tad reikia daug vidinės tvirtybės, pozityvaus požiūrio, kantrybės.
„Jeigu pajutote tą momentą, kad norėtumėte būti globėju, tai ir ženkite žingsnį. Bus nelengva, tačiau apkabinimas ar pabučiavimas į žandą bus didžiulis džiaugsmas širdžiai. Globa yra vienareikšmiškai geras darbas. Manau, kad žmonės baiminasi, kas bus, nutiks, abejoja, ar sugebės. Tai tikrai sakau, nebijokite“, – pataria Sigita.
Susiję straipsniai
