„Manau, kad globai reikia subręsti. Turi sutvirtėti viduje, įsišaknyti, kad galėtumei pasidalinti vaisiais su kitais“, – sako Vilija Burnelaitienė. Jurbarko rajone, vaizdingoje vietovėje, netoliese Panemunės pilies, gyvenančioje šeimoje šiuo metu auga keturi globotiniai – dvi sesės ir du broliai, o kartu – ir trys biologiniai vaikai.
Šiemet birželio 25–29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė. Likus savaitei iki visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančių renginių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalinasi įkvepiančiomis globėjų ir globotinių istorijomis.
Vienam augti liūdna
Vilija atvira – noras globoti jai buvo nuo pat vaikystės. Globėjos mama buvo našlaitė ir nuolat sakydavo, kad liūdna augti vienai. Vilijos močiutė pokario metais užaugino 19 nebiologinių vaikų.
„Mano atmintyje nuo vaikystės likę prisiminimai, kad įprasta prižiūrėti daug vaikų. Be to, su dabartiniu vyru esame viešviliečiai, vaikystėje draugaudavome su bendraamžiais iš vaikų namų. Girdėdavome, kaip jiems trūksta šeimos šilumos ir apie ją svajoja. Tad apsupti vaikystės prisiminimų natūraliai apsisprendėme globoti“, – pasakoja Vilija.
Pabaigę globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programos kursus Vilija su vyru tapo budinčiais globotojais. Netrukus, Velykų naktį, po globotinių šeimą ištikusios krizės, į Vilijos namus atkeliavo pirma mergaitė, o po kelių dienų – ir jos sesė, kurioms dabar dvylika ir devyneri. Po pusantrų metų teko apsispręsti ir dėl jų nuolatinės globos.
„Laikas bėgo, o globa tęsėsi. Mergaitės tapo mylimomis šeimos narėmis. Kai namuose vaikšto žmonės ir nelaikai jų svečiais, norisi su jais pasilikti. Iš budinčių globotojų tapome nuolatiniais globėjais, – pasakoja Vilija. – O broliukų taip pat negalėjome palikti bendruomeniniuose namuose. Kai su sesėmis nuvažiuodavome jų aplankyti, broliai vis prašydavo važiuoti kartu, vieni prie kitų labai prisirišome. Mačiau, kiek jiems skausmo tenka iškęsti, kai reikia išsiskirti su sesėmis. Berniukai pametinukai, kaip dvynukai, net ūgis panašus. Taip po pokalbio su vyru nusprendėme tapti dar gausesne šeima.“
Džiugina rytinis žvirblynas
Dabar šeimoje augančios trys beveik vienmetės mergaitės kone geriausios draugės – mažiausioji globotinė lanko cirko užsiėmimus, o vyresnioji globotinė ir jauniausioji Vilijos dukra – šokio choreografiją. Visi trys berniukai – 13-metis Vilijos sūnus ir 10-metis bei 11-metis globotiniai – kartu keliauja į dziudo treniruotes. Vyriausiasis 16-metis globėjos sūnus gyvena Vilniuje, kur sporto mokykloje mokosi dziudo kovos meno paslapčių.
„Juokauju, kad rytais pas mus žvirblynas. Visi tik čirškia, kas ką dedasi į mokyklą – vieni nešasi pietus dėžutėse, nes taip jiems skaniau, kiti žiūri, kad kokio sąsiuvinio nepamirštų. Pusė aštuntos prie namų atvažiuoja autobusas ir vaikai iškeliauja į mokyklą“, – apie rytmetinį šurmulį pasakoja Vilija.
Po pietų prasideda būreliai – kai kuriuos vaikus moteris veža pati, kiti važiuoja autobusu. Vėliau namų darbai, pokalbiai ir vakarinis laikas. Visa savaitė prabėga akimirksniu.
Energingas vaikų laisvalaikis ir kultūriniai pomėgiai
Savaitgalio veiklas šeima derina prie energijos nestokojančių vaikų. „Vaikams reikia daug judesio, įspūdžių. Keliaujame į gamtą, su dviračiai važiuojame. Gyvename prie Nemuno, šilas netoli, gražios vietovės, žirgynas, alpakų ūkis“, – laisvalaikio praleidimo vietas pristato Vilija.
Gausią Burnelaičių šeimą dažnai galima išvysti ir vietos kultūros centruose. Vilijos vyras Linas vaidina vietos spektakliuose, aktorystės pėdomis seka ir jauniausioji dukra. Vilija dainuoja Veliuonos kultūros centro moterų vokaliniame ansamblyje „Šilo bitės“.
„Mėgstame kultūrinį gyvenimą, užsiimdami savo pomėgiais kažkiek prasiblaškome. Vyrui artimas komedijos žanras, dažnai ir į namus grįžta vaidmenyje, į viską mėgsta žvelgti su humoru. O aš daugiau tvarką namuose prižiūriu,“ – šypsosi globėja.
Nori, kad užaugtų gerais žmonėmis
Globėja prisipažįsta, kad namuose apsigyvenus globotiniams gyvenimas ne itin pasikeitė – šeimoje ir taip augo trys vaikai. „Pradžioje gal labiau emociškai pasijautė, padaugėjo atsakomybės, o vėliau kažkaip aprimsti, susidėlioji dienas, susiplanuoji. Linksmiau tapo, gyvenimas dar prasmingesnis“, – sako jurbarkiškė.
Kur kas daugiau emocinių patirčių teko priimti jos vaikams. „Su savais buvome kalbėję, kaip viskas vyks. Tačiau vaikai patys nejučia prisiėmė globėjų vaidmenį, mokyklose, būreliuose globotinius prižiūrėdavo. Teko pasikalbėti ir su psichologais, kurie sakė: „Jūs draugaukite kaip vaikai, bet neužsikraukite sau papildomos atsakomybės“, – pasakoja globėja.
Vilija Jurbarko globos centre lankosi nuolat ir jaučia didelę ten dirbančių darbuotojų paramą bei rūpestį – globos centro darbuotojai beveik kasdien skambina, pasiteirauja, kaip sekasi, globėja sulaukia emocinės paramos ir patarimų. Moteris tikina, kad tapusi globėja subrendo kaip žmogus, o savyje atrado giliai viduje užslėptų savybių.
„Dabar tikrai labiau savimi pasitikiu. Kai suvaldai iškilusius iššūkius, pagalvoji, kad gi sugebi, žmogau, ir savivertė kartu auga, – džiaugiasi globėja. – Mes sakome vaikams, kad jiems tėvų nepakeisime. Tiesiog norime, kad jūs užaugtumėte gerais žmonėmis.“
