Linos ir jos vyro pasirinktas globėjų kelias dar skaičiuoja tik pirmuosius žingsnius. Bet šeima tikra – visas kliūtis ji įveiks. Svarbiausia, kad visas namų ketvertas galėtų jaustis savimi.
Kaip jums gimė mintis tapti globėjais? Kieno tai buvo idėja, Jūsų ar Jūsų antros pusės?
Mintis tapti globėjais visada lydėjo. Apie vienišus vaikučius informacijos gaudavome iš televizijos. Kažkokią akimirką pristabdėme skubantį gyvenimo ritmą ir pagalvojome – o kodėl gi ne mes galime tapti likusiojo be globos mažylio šeima? Tuo labiau, kad auginome vieną sūnų, kuriam norėjosi sesės arba brolio. Dėl pačios globos idėja pirmiausiai kilo mano antrajai pusei – taip namuose ir atsirado dar vienas narys.
Ką Jums davė lankyti globėjų kursai? Ar juose perteikiamos žinios, praktinės užduotys neatbaidė nuo sprendimo, o gal, priešingai, tik sustiprino norą greičiau į namus parsivežti vaiką?
G IMK mokymai davė informacijos. Aišku, tai medžiaga, kurią galima pritaikyti praktikoje. Visi šitie mokymai nei atbaidė, nei sustiprino norą tapti globėjais. Jausmas sustiprėja, kai pamatai ir pajauti vaiką. Tas jausmas ypatingas, jauti tiesiog širdimi. Kažkuriuo metu, bendraudama su Mantu, supratau, kad jis jau mūsų.
Kokia buvo berniuko gyvenimo pas jus pradžia? Ar turėjote adaptacijos, kitokių problemų?
Adaptacijos laikotarpis praėjo greitai ir lengvai, tačiau, berniukui turint emocinių sutrikimų, buitinių įgūdžių stokos, supranti, kad būtent tai tik laikas gali įveikti. Gyvenimo pradžia pas mus buvo labai sunki, net sakyčiau, mes dar tik įsibėgėjame. Laiptelių daug, kuriais turime užlipti aukštyn. Atrodo, kad jau kažkokią pakopą įveikėme, bet kuo aukščiau kopi – tuo daugiau iššūkių.
Kaip jį priėmė Jūsų biologinis vaikas? Kaip užsimezgė jų santykiai, bendravimas?
Iš pradžių buvo lyg ir konkurencija, mamos dėmesio siekimas. Bet tarp berniukų greitai atsirado ryšys ir jie puikiai sutaria. Gal įtakos turi tai, jog jie vienodo amžiaus. Kai vasarą, per atostogas, pasiėmėme Mantą svečiuotis – stebėjome vaikus, kaip jie sutaria, ar jie nori būti kartu, ar jų „laukai“ sutampa. Matėme, kad viskas tvarkoje. Aš nesitikėjau, jog jų tarpusavio santykiai bus tokie geri. Mano sūnus toks aktyvistas, nori, kad būtų jo „viršus“, o Mantas yra lygiai toks pats, todėl galvojau, jog gali ir nepavykti. Tikrai nesitikėjau tokio jų susidraugavimo, susibendravimo, susibičiuliavimo, brolystės jausmo.
Kas Jums yra sunkiausia šiuo metu auginant berniuką? Kaip įveikiate sunkumus?
Yra sunkumų tikrai. Iš visų sudėtingiausia mums yra Manto užsispyrimas, prieštaravimams, noras būti teisiam, nesiklausymas. Su visu šituo susitvarkyti tikrai nėra paprasta. Kiekvieną kartą ta pati taktika nelabai veikia, nes jei vieną dieną mes į stalčių uždarinėjam „pikčių“, tai kitą dieną mes rašome namų taisykles. Tačiau nėra nieko geriau už motyvaciją – taip atsirado mūsų šeimoje bonusų lenta. Už pliusiukus gauna vaikai pinigėlius ir už juos jie pildo savo svajones. Padėjo šitas metodas labai.
Lankėme mes ir pozityvios tėvystės kursus. Atrodo GIMK mokymai ir pozityvios tėvystės kursai panašumų turi daug. Būtent dėl savo vaiko (Manto dar šeimoje nebuvo) norėjau išsiaiškinti, kodėl jam negeros emocijos kyla, bet aš vienintelį dalyką iš visų tų pamokų supratau – sūnus toks gimė ir aš jį turiu priimti tokį, koks jis yra. Ir būtent gal dėl šio suvokimo Mantą priėmiau tokį, koks jis yra. Visiškai svetimas, nepažįstamas berniukas atėjo tiesiai į širdį.
Ką patartumėte žmonėms, kurie galvoja į savo namus priimti be tėvų globos likusius vaikus, bet nesiryžta?
Čia turbūt atrodo lyg ir lengviausias, bet iš tiesų yra sunkiausias klausimas. Mano antra pusė visą laiką sako, kad protas valdo kūną, bet man su metais išeina kitaip – viršų ima širdis. Tiesiog patarčiau klausytis savo širdies, priimti ir mylėti vaiką tokį, koks jis yra.
