Kiekvieną pavasarį būsimų priešmokyklinukų tėvus užgriūna didelė atsakomybė ir rūpestis – kokią mokyklą išrinkti savo vaikui, kad parengiamojoje klasėje ir likusius 12 metų jis ten ne tik jaustųsi laimingas, bet ir išmoktų svarbiausių dalykų, kurie vėliau pravers jam planuojant būsimas studijas ir karjerą. Ypač tai aktualu mokyklą renkantis pirmą kartą. Kadangi pradėję lankyti mokyklą, vaikai joje praleidžia didžiąją dalį dienos, kriterijaus, „jog būtų arti namų”, nepakanka, todėl, pasak Karalienės Mortos mokyklos ikimokyklinių klasių mokytojos Emilijos Malinauskaitės-Sigurdarson, geriausia praktika – susidaryti mokyklai keliamų lūkesčių sąrašą ir pokalbių metu su jos vadovais juos aptarti. Žinoma, nepamirštant ir kitų svarbių dalykų – vaiko raidos ypatumų, šeimos filosofijos ir požiūrio į vaikų ugdymą.
Šie ženklai rodo, kad vaikas jau pasiruošęs į mokyklą
Lietuvoje vaikai, palyginti su kai kuriomis kitomis Europos šalimis, mokytis mokykloje pradeda gana vėlai – nuo 6–7 metų, lankyti priešmokyklinę grupę – taip pat vėliau. Dėl ankstinamo vaikų amžiaus yra įvairių nuomonių – kad vaikams bus per sunku, kad daugumos dalykų nemokės ir dar nebus pasiruošę disciplinai, tačiau konkrečių akademinių kriterijų, ką vaikas turėtų mokėti, kad galėtų eiti į priešmokyklinę klasę, nustatyta nėra. Vaikas gali nemokėti skaityti, nepažinoti raidžių, gali nemokėti skaičiuoti iki dešimt ir juo labiau – sudėties ar atimties veiksmų, daug svarbiau, ar penkiametis moka savarankiškai apsirengti, pasirūpinti savo higiena, bendrauti ir bendradarbiauti ne tik su bendraamžiais, bet ir su suaugusiais. Kuo anksčiau vaikas pradedamas kryptingai ugdyti, tuo geresni jo socializacijos ir akademiniai rezultatai vėliau mokantis mokykloje – tą patvirtina įvairūs moksliniai tyrimai. Tačiau, kaip žinoti, kad vaikas jau pasirengęs kitam ugdymo etapui?
„Ženklų ieškojimas yra gana juokingas užsiėmimas. Pavyzdžiui, anksčiau buvo sakoma, kad vaikas turi eiti į mokyklą, kai jam iškrenta pirmas dantukas, nes, neva, jis jau yra pakankamai brandus. Kitas „ženklas“ – vaiko gebėjimas dešine ranka apglėbti savo galvą ir paliesti savo kairę ausį, nes tai turėtų rodyti vaiko fizinę ir psichologinę brandą. Kadangi abu šie fiziniai rodikliai yra labai individualūs, šiais laikais tai vertinama ne daugiau nei mitas ar pokštas. O jeigu kalbant rimtai, reikia įvertinti savo vaiko raidą, nes penkiametis Lietuvoje ir penkiametis kitoje šalyje geba padaryti daugmaž tą patį – tai vaiko amžiaus tarpsnio ypatumai.
Įvertinti savo vaiko gebėjimus pagal jo amžiaus grupę yra ypač svarbu planuojant priešmokyklinį ugdymą, o aš, kaip mokytoja, iš savo pusės taip pat vertinu, ar vaikas tuos lūkesčius atitinka. Pavyzdžiui, ar, būdamas 5–6 metų, vaikas jau moka valgyti naudodamas peilį ir šakutę, ar jis atpažįsta ar bent domisi raidėmis, ar jis moka savarankiškai apsirengti bei nusirengti (smulkios sagutės ir batraiščių užrišimas gali būti įvaldomi ir šiek tiek vėliau) ir begalė kitų kasdienių dalykų, kurie būtini ugdymo procese. Galiu užtikrinti, kad dauguma vaikų šiuos kriterijus tikrai atitinka, nors priešmokyklinėje klasėje vaikų akademiniai skirtumai gali būti milžiniški, nes nustatytos amžiaus tarpsnio ribos yra didelės, tad ir startas, nuo kurio vaikai pradeda, yra skirtingas“, – apie pasirengimą mokyklai kalba ikimokyklinukų mokytoja.
Pasak jos, tai, ko bus reikalaujama iš vaiko prieš jam pradedant lankyti 0 ar 1 klasę, gali skirtis nuo konkrečios mokyklos, nes skirtingose mokyklose vadovaujamasi skirtingomis programomis. Pavyzdžiui, prieš ateinant į Karalienės Mortos priešmokyklinę klasę, vaikas gali nepažinti raidžių arba pažinti tik kelias, nes čia skaityti ir rašyti jis mokosi kartu su mokytoja. Tas pats galioja ir skaičiams.
„Mano visi tipinės raidos mokinukai į pirmą klasę išeina mokėdami skaityti, net tie, kurie atėjo nepažinodami raidžių, išmoksta sujungti raides į skiemenis, o šiuos – į žodžius ir paprastus sakinius. Taip pat vaikai išmoksta vartoti prielinksnius – „už“, „po“, „ant“ ir pan., nebesipainioja, kur yra kairė ir dešinė, ir tt. Kalbant apie matematiką, visi vaikai mano priešmokyklinėje grupėje pažįsta skaičius iki 100, atlieka sudėties ir atimties veiksmus iki 20, jie žino nemažai strategijų, kaip atimti, sudėti ir skaičiuoti, jie žino, kaip rasti lyginius ir nelyginius skaičius, moka skaičiuoti kas du skaičius (pvz., 2, 4, 6, 8, 10), geba pildyti, analizuoti ir vertinti įvairias diagramas, rūšiuoti įvairius objektus pagal skirtingus požymius, pažįsta plokštumos ir erdvines figūras, mokosi matuoti standartiniais ir nestandartiniais vienetais – pvz., kiek pieštukų yra stalo ilgis. Šio amžiaus vaikai yra nepaprastai smalsūs ir užduoda daug klausimų, todėl jie dažnai ir vadinami „kodėlčiais“. Jeigu jūsų vaikas yra „kodėlčius“ ir užduoda begalę klausimų, jis, tikėtina, jau yra pasiruošęs eiti į mokyklą, kur mokytojai su visa profesine kantrybe ir žiniomis į šiuos klausimus jiems pateiks atsakymus“, – apie savo darbo ypatumus pasakoja E. Malinauskaitė-Sigurdarson.
Kas svarbiau – mokyklos reitingai, jos filosofija ar mokytojų komanda?
„Atsakyti trumpai sunku, nes mokyklos pasirinkimas yra tikrai labai svarbus žingsnis, kuris turės įtakos visai šeimai. Pirmiausia tėvai turėtų užduoti sau klausimą – ko iš tos mokyklos jūs tikitės? Ar, kad mokykla kokybiškai paruoštų vaiką testams ar egzaminams, kuriuos esate numatę, o gal to, kad vaikas augtų mokykloje laimingas ir tobulėtų tiek, kiek skatina pasirinktos mokyklos ugdymo programa, o, galbūt, norite, kad vaikas eitų į tą pačią mokyklą, kaip ir jo draugai, jog ta draugystė nedingtų? Tai labai svarbūs tėvų lūkesčiai, kuriuos su mokykla būtina išsiaiškinti iš anksto, kad vėliau netektų nusivilti.
Pavyzdžiui, kai aš turiu individualius susitikimus su tėvais prieš šiems pradedant savo vaiką leisti į Karalienės Mortos mokyklą, aš jų klausiu – kokie kriterijai lėmė, kad pasirinkote būtent mūsų mokyklą, į ką tėvai labai dažnai atsako, kad jų pasirinkimą lėmė tai, jog, jų manymu, vaikas mokykloje jausis laimingas. Ir tai nėra sunku įgyvendinti, nes gera mokykla ir joje dirbantys profesionalūs mokytojai užtikrins, kad taip būtų, bet ar mokykla atitiks kitus jūsų išsikeltus kriterijus? Kad tai sužinotų, tėvai patys turi atlikti namų darbus“, – sako E. Malinauskaitė-Sigurdarson.
Pasak jos, rinkdamiesi mokyklą, tėvai turėtų susidaryti sąrašą, kokie kriterijai mokyklai yra būtini, o kokie – ne tokie svarbūs, taip pat – peržiūrėti dominančių mokyklų ugdymo programas ir viešai prieinamas rekomendacijas – už ką jos ar mokytojų komandos yra giriamos. Būtent pastaroji yra kertinis mokyklos akmuo, todėl nieko nestebins, jeigu tėvai per pradinius pokalbius su mokyklos vadovais užduos kritinį klausimą – kokia yra mokytojų komanda, kokius mokymus, prieš pradėdami dirbti, jie išklauso ir kokius mokymus turėjo per pastaruosius kelerius metus. Ši informacija labai svarbi, nes dabar atliekama begalė tyrimų, kaip veikia vaikų smegenys, kokie ugdymo metodai jiems tinkamiausi, kokios naujos programos yra efektyviausios, todėl mokytojams labai svarbu jausti šį pulsą ir savo žinias reguliariai atnaujinti naujausiais moksliniais tyrimais.
Be abejo, svarbi turėtų būti ir ugdymo programa, kuria vadovaujasi mokykla, nes valstybinėse mokyklose dažniausiai mokoma pagal bendrąsias ugdymo programas, privačiose mokyklose – pagal specializuotas arba bendrąsias ugdymo programas su tam tikrais priedais. Pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokykloje sustiprinti visi akademiniai dalykai – gamtos mokslai, lietuvių kalbos programos, matematika.
„Kitas aspektas – mokyklų reitingai. Jų svarba priklauso nuo tėvų požiūrio ir jų šeimos filosofijos, tačiau visgi svarbesnis yra mokyklos požiūris į vaiko ugdymą nei jos vieta reitingų lentelėje. Tai suprasti galima uždavus kelis kontrolinius klausimus. „Ką jūs darytumėte, jeigu vaikui mokykloje kažkuri disciplina nesiseka ir jis pradeda atsilikti? Kiek savarankiškai vaikas turi mokytis, o kiek jam turi padėti tėvai? Kiek vaikas mokosi mokykloje, o kiek mokslų jis turi parsinešti į namus? Kokių jūs, kaip mokykla, tikitės rezultatų iš mano vaiko ir kada užsidega raudona lemputė, kai jūs dėl vaiko mokslo rezultatų pasikviečiate pasikalbėti mus? Kaip apskritai ugdymas vyksta jūsų mokykloje: ar jūs su vaikais vykstate į išvykas, kiek ugdymo vyksta klasėse, o kiek – kitose erdvėse, kaip dažnai susitinka skirtingų amžiaus grupių mokytojai, kad aptartų skirtingus mokymo metodus ir pan. Ar mokykloje ugdomi specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip tai vyksta, kokios pagalbos jie sulaukia?“ Taip pat svarbu paklausti, kokį ir kaip dažnai atgalinį ryšį tėvai gaus iš mokyklos.
Tačiau ne mažiau svarbu sužinoti ne tik apie mokykloje vaiko patiriamų sunkumų valdymą, bet ir parodytus neeilinius gebėjimus – kokių veiksmų imsis mokykla, jeigu vaikas mokysis labai gerai? Pavyzdžiui, jeigu atėjęs į priešmokyklinę klasę, vaikas jau gerai skaito, nors toje amžiaus grupėje dar tik bus mokoma raidžių ir skiemenų, kaip su tokiu vaiku bus dirbama? Tai pagrindinė matrica, kuri nulems jūsų vaiko tobulėjimą“, – pataria Karalienės Mortos mokyklos mokytoja.
Priešmokyklinėje klasėje vaikas mokosi būsimos mokyklinės rutinos
Pasak švietimo specialistės, priešmokyklinukų rutina darželyje ir mokykloje skiriasi, nes šių įstaigų paskirtis yra šiek tiek kitokia – kurią pasirinkti, lemia vaiko įpročiai ir tėvų lūkesčiai.
„Priešmokyklinukų klasėje mokykloje, kitaip nei darželyje, yra daugiau struktūros, atsiranda mokslų-atostogų ritmas ir daugiau atsakomybių – taip pamažu vaikas pratinamas prie ritmo, kuris lauks pirmoje klasėje, todėl vėliau jis mažiau patiria streso dėl pokyčių. Įprasta rutina atrodo taip: vaikai ateina į mokyklą nuo 8 valandos, joje būna beveik iki 15 val. ir, kitaip, nei to paties amžiaus vaikai darželyje, per dieną dalyvauja daugybėje pamokų, kurių trukmė – 30 min. Pamokų metu aš pasakoju dėstomus dalykus, vaikai taip pat aktyviai dalyvauja, užduodami begalę klausimų – kai kurie jų netgi gali nukreipti pamoką kita linkme nei buvo suplanuota, tačiau tai taip pat naudinga vaiko ugdymui ir svarbiausia – jiems įdomu. Tikslas yra ne tik atsakyti į klausimus, bet ir skatinti vaikų smalsumą. Mokykloje vaikų gebėjimai yra analizuojami, o jų pokytis matuojamas – kas savaitę vaikai mano klasėje daro užduotis, kurių rezultatai man parodo, kaip vaikai dėstomą medžiagą įsisavino, kurie vaikai turi žinių spragų, o kurie – neeilinių gebėjimų, nes tai taip pat reikia laiku įvertinti ir individualiai skirti įdomių, iššūkius keliančių užduočių tų gebėjimų vystymui.
Mokykloje vaikai taip pat daugiau sėdi prie stalų, mažiau laiko leidžia žaisdami – mokykloje svarbu ne tik užsiėmimų procesas, bet ir rezultatas. Karalienės Mortos mokykloje taip pat nėra pietų miego, nes manome, kad 5–6 metų vaikams jau pakanka laisvo žaidimų laiko, įvairių pas mus taikomų „mindfulness“ metodų ar pertraukos tarp pamokų, kad galėtų „persikrauti“ ir pailsėti. Vaikai į priešmokyklines klases susirenka labai skirtingi, o į pirmą klasę išeina supanašėję gerąja prasme – pagal ugdymo programą išmokę pagrindinių jų amžiaus grupei būtinų akademinių dalykų, bet tuo pačiu individualiai sustiprinę savo gabumus“, – skirtumus vardija E. Malinauskaitė-Sigurdarson.
Mokyklą vaikas lankys ilgai, tad impulsyviam sprendimui čia ne vieta
Kaip teigia mokytoja, turbūt, didžiausia klaida, kurią gali padaryti tėvai, mokyklą pasirinkti impulsyviai – neatlikę namų darbų, nesusirašę jos pliusų ir minusų bei neįvertinę vaiko norų bei galimybių.
„Iš patirties žinau, kad lengviausia apsispręsti, kai mokyklų privalumai ir trūkumai surašomi viename lape – tie dalykai, kurie jums svarbūs ir tie dalykai, kurių nebuvimas jus erzins. Pavyzdžiui, jeigu pasirinksite mokyklą, kurios visi aspektai jums atrodo tinkami, tačiau vaikai maitinami atvežtu, vietoje tik pašildomu maistu arba mokykla neturi savo stadiono, ilgainiui tokios detalės jus gali pradėti erzinti. Arba, jeigu vaiką užrašėte į mokyklą, kurioje klasė kelis kartus per dieną vedama į lauką bet kokiu oru, jūsų prašymo, kad lyjant lietui jūsų vaikas liktų viduje, gali būti nepaisoma ir jūs nusivilsite, nors mokykla šią taisyklę turi jau seniai ir ji vienodai taikoma visiems vaikams. Kitas svarbus niuansas – mokyklos filosofija: jeigu joje labai svarbus vaidmuo tenka tėvams, nes jie yra kviečiami savanoriauti mokyklos veikloje ir kitaip aktyviai dalyvauti vaiko ugdyme, o jūs tam neturite nei noro, nei laiko, galbūt, verta pagalvoti apie kitą ugdymo įstaigą, kurioje šio įsipareigojimo nėra? Arba, jeigu jums labai svarbu, kad vaikas nuo mažens būtų mokomas anglų kalbos, o jūsų pasirinktoje mokykloje ši disciplina yra tik vyresnėse klasėse, galbūt verta pagalvoti apie kitą mokyklą, kad nekiltų nepasitenkinimas, jog jūsų lūkesčiai yra neatliepti“, – sako E. Malinauskaitė-Sigurdarson.
Kaip pataria ikimokyklinukų mokytoja, ne mažesnis pasirengimas turėtų būti skirtas ir pratinant vaiką prie minties apie mokyklą. Geriausia – vaikui dažnai apie ją pozityviai kalbėti bei nuolat džiaugtis vaiko rezultatais priduriant, kad mokykloje jam tikrai puikiai seksis. Taip pat vaikui laukimą skatina daiktų, reikalingų mokyklai, pirkimas: kartu reikėtų rinktis kuprinę, pieštukus, muzikos instrumentus, sportinius batelius ir kitus dalykus, kurie vaikui asocijuojasi su įdomiais naujais dalykais, kad jis mokyklos lauktų.
„Ir labai svarbu šio laukimo džiaugsmo nesugadinti, gąsdinant mokykla ir ten dirbančiais mokytojais, nes vėliau pastariesiems tenka labai sunki užduotis tą išgąsdinta vaiką prisijaukinti. Pavyzdžiui, jeigu vaikui nepavyksta valgyti naudojantis įrankiais, negalima jam sakyti, kad pirmoje klasėje kiti iš jo juoksis, nes nemoka naudotis peiliu arba sakyti, kad mokytoja ant vaiko pyks, jeigu jos neklausys. Labai sveika, jau išsirinkus mokyklą, su vaiku jos ateiti apžiūrėti anksčiau ir su mokytojais parodyti, kur kas bus: mes parodome vaikui, kur bus jo spintelė, kur jis eis sportuoti, per kur jis eis į dailės ir muzikos pamokas ir pan. Suprasdami, kad vaikui gali pirmą mokslų dieną būti nedrąsu, mes jį taip pamažu paruošiame, be to, visa tai matydami, nusiramina ir tėvai, nes jiems taip pat rūpi, kad vaikas mokykloje jaustųsi gerai.
Žinoma, gali nutikti ir taip, kad po kurio laiko tėvai supranta, jog mokykla jų vaikui netinka – galbūt, vaikas tapo uždaresnis, jautresnis, o, galbūt, tėvus ėmė erzinti mokyklos vieta ar ugdymo programa. Pirmiausia, žinoma, apie tai reikėtų pasikalbėti su vaiko mokytoju ar mokyklos vadovų komanda, galbūt, kažkas dėl to gali būti padaryta, tačiau, jeigu matote, kad ir po pokalbio situacija negerėja, vaikas netobulėja ar skundžiasi kitų vaikų elgesiu bei savo emocine savijauta, derėtų paieškoti tinkamesnės mokyklos. Juk į mokyklą vaikui teks eiti kasdien net 12 metų, o nei vienas iš mūsų nenorėtume tiek savo gyvenimo laiko praleisti nemėgstamoje ir emociškai žalingoje aplinkoje. Tai didelis pokytis vaiko gyvenime, tad mokyklą parinkite tik gerai apgalvoję ir įsivertinę visus pliusus bei minusus“, – sako E. Malinauskaitė-Sigurdarson.
