Daug kalbama apie tai, kad Lietuva turėtų tapti šalimi be vaikų namų. Mes irgi pritariame šiai idėjai, tačiau, kad žodžiai virstų darbais, reikia veikti. Visus metus žurnale pasakosime apie šeimas, kurios jau tai padarė, – įsivaikino ar pasiėmė globoti vaiką iš vaikų namų. Kokius stereotipus tenka sugriauti, kokius realius sunkumus ir išbandymus patirti, pasakos šeimos iš visos Lietuvos.
Du šešiamečiai, bet ne dvynukai
Mokytojas Egidijus ir jo žmona, psichologė Lidija, – daugiavaikė šeima. Be dvimečio Benuko, šeimoje auga du šešiamečiai berniukai, kurie nėra dvyniai.
Tarp vaikų – 3 mėnesių amžiaus skirtumas. Adomas yra biologinis sūnus, o Matas – globoti pasiimtas berniukas, kuris šeimoje gyvena jau trejus metus.
Jauna šeima gyvena nuostabioje vietoje – senelių sodyboje, Žemaitijos vienkiemyje, kurį po truputį atstato ir pritaiko šiuolaikiniam gyvenimui. Gamta, erdvė ir ramybė atperka nepatogumus, kad kiekvieną rytą Egidijui į darbą tenka važiuoti 21 kilometrą (dirba Varnių M. Valančiaus gimnazijoje), o Lidijai – net 120 kilometrų iki darbovietės Klaipėdoje.
Kaip Matukas atsirado Jūsų šeimoje?
Lidija. Apie globą pradėjome kalbėti nuo pirmų santuokos dienų. Kartais žmonės ima globoti vaiką, kai negali patys susilaukti vaikų, o mes žinojome, kad galime. Vieni perka ir augina šunis už tūkstančius eurų, mums su Egidijumi atrodė prasmingiau padėti užaugti vaikui, savo dėmesį, pinigus ir laiką investuojant į žmogų, ne į augintinį.
Egidijus. Mūsų abiejų šeimose yra tradicija padėti likimo nuskriaustiems žmonėms. Mano močiutė (Žemaitijoje močiutę vadina baba) dar tarybiniais metais į savo namus priimdavo gyventi neįgalius žmones. Tėvai irgi padėdavo, tik kitokiu būdu – vargingesniems miestelio vaikams duodavo darbo sodyboje, paskui sumokėdavo, kad vaikai turėtų savo pinigėlių. Lidijos giminėje irgi yra užaugintas našlaitis, kurį visa giminė priima kaip savą, dabar ir jo šeimą, vaikus.
Lidija. Tuo metu, kai nusprendėme kreiptis į Vaiko teisių tarnybas ir pareikšti norą globoti, jau auginome trimetį Adomą ir laukiausi antro vaikelio. Prasidėjo procedūros – mus tikrino, ar atitinkame globėjams keliamus reikalavimus, ar nesame teisti, neturime nuobaudų. Tada keletą mėnesių lankėme būsimiems globėjams skirtus kursus. Po to pasiūlė konkretų vaiką – Matuką. Tuo metu Matui buvo treji, kaip ir mūsų biologiniam sūnui. Mato mama atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje.
Koks buvo pirmas susitikimas su Matuku? Ar lengva priimti į širdį nepažįstamą vaikelį?
Lidija. Pirmą kartą Matą pamatėme žaidžiantį lauke, kai buvome atvykę į globos namus tvarkyti dokumentų. Tada jį tik stebėjome iš tolo. Antrą kartą jis irgi lauke žaidė su auklėtoja, užkalbinome, prisijungėme kartu pažaisti. O po poros savaičių Egidijus su Adomu atvažiavo ir jį parsivežė su visais daiktais, tiesa, tų daiktų buvo tik nedidelis maišelis, keletas pakaitinių drabužių ir mašinytė. Viskas vyko labai kasdieniškai ir paprastai – auklėtojos jam pasakė, kad dabar važiuos automobiliu į naujus namus, ir jis noriai sėdo važiuoti.
Egidijus. Kai ruošėmės parsivežti Matą, mūsų trimetis sūnus Adomas labai įsitraukė į tą procesą, o pirmomis dienomis Matui vis kartojo: „Mes tau padėsim užaugti.“ Ir visur Matui norėdavo padėti, jį labai globojo.
Matas žino, kad turi biologinę mamą?
Egidijus. Jis žino, kad pas mus gyvena laikinai, nors specialiai to nepabrėžiame. Su tikrąja mama telefonu Matas bendrauja kiekvieną savaitę, mes sudarome sąlygas, kad taip būtų. Sąmoningai galėjome apsispręsti, leisti ar neleisti jiems bendrauti.
Mums atrodė, kad vaikui geriau, jei jis nepamirš biologinės mamos. Nors vizualiai jau neprisimena, nei kaip ta mama atrodė, nei kokios spalvos jos plaukai… Mama kartais atsiunčia jam mažą siuntinuką, kokį šokoladuką ar ką nors numezgusi įkalinimo vietoje, tuo siuntinuku jis labai džiaugiasi. Matyti, kad moteris ilgisi vaiko. Kai Matas bus antroje klasėje, mama turėtų išeiti į laisvę, jei ji atitiks kriterijus, turės teisę pasiimti savo sūnų atgal. Mes esame tik globėjai.
Lidija. Jis neprisirišęs nė prie vieno iš mūsų. Matas neprisiriša nei prie daiktų, nei prie žmonių. Kas šilčiau pakalbina, su tuo ir gali eiti. Aš manau, jis nelinkęs prisirišti, nes vaikystės patirtis išmokė būti atsargiam. Prieraišumas formuojasi iki metų, priklausomai nuo motinos reagavimo į vaiko poreikius. Psichologijos teorija sako, jei mama palieka ilgai verkti alkaną ar nepervystytą vaikelį, jam formuojasi suvokimas, kad pasaulis pavojingas, o žmonės nusiteikę priešiškai. Tai sunku ištirpdyti.
Kaip Matas apsiprato jūsų namuose?
Lidija. Iš pradžių mums buvo sunku suprasti, ko Matas nori. Jo žodynas buvo labai skurdus. Paprasta lyginti, kai šalia auga kitas tokio pat amžiaus vaikas. Mūsų Adomas jau sklandžiai kalbėjo sakiniais, Matas pasakydavo tik vieną kitą žodį.
Iš jo kūno kalbos buvo galima spręsti, kad labai įsitempęs. Pirmomis savaitėmis nešiodavosi su savimi visus daiktus, kuriuos jam duodavome. Galbūt bijodavo žaislą padėti, kad jo nepaimtų kiti? Sakydavome: „Pasidėk, niekur tas žaislas nedings.“
Bijodavo ir nutolti nuo suaugusiojo daugiau nei per 3–4 metrus. Jei aš ar vyras kiek nutoldavome, šaukdavo, kad jo nepaliktume.
Vaikas turėjo daug fobijų. Net ne baimių, o fobijų. Bijodavo visokių gyvūnų, kurių vienkiemyje yra. Auginame šuniuką, kačiuką, o į kiemą kartais atklysta ir lapė, kiškis ar stirnelė. Kartą pasakė neisiąs į kiemą, nes bijo gaidžio. Klausiu, kur jis mato gaidį, juk vištų mes neauginame? Rodo į gandrą ant stogo… Jis painiodavo gyvūnų pavadinimus. Nežinojo daugelio daiktų pavadinimų, neskirdavo, kur arbūzas, o kur šašlykas. Ir dabar, jei tik gali, nesinaudoja socialiniais įgūdžiais, daiktus įvardindamas „šitas“, „anas“, o ne pasakydamas jų pavadinimą.
Matas iki šiol linkęs atmesti pozityvią įtaką – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Jei atsisėdi ir mokai spalvinti neišeinant už linijų ar dėlioti konstruktorių, jis nesutelkia dėmesio, blaškosi. Bet vos tik to paties pradedame mokyti Adomą, išmoksta ir Matas. Gal kaip motyvas mokytis suveikia konkurencija? Jis labai lengvai pasiduoda neigiamai įtakai, jei yra vaikų, kurie elgiasi negerai, jis dažniausiai buriasi prie tokių grupių. Socialius vaikus stebi, laikosi atstumo. Bando su tais vaikais bendrauti erzindamas, stumdamas, linkęs skriausti silpnesnius už save.
Kaip psichologė matau – tai ankstyvoje vaikystėje apleisto vaiko požymiai. Tokį elgesį greičiausiai lemia traumuojanti pirmųjų metų patirtis.
Egidijus. Reikia susitvardyti pačiam, analizuoti ir suprasti, kas vyksta. Išmokome paskirstyti dėmesį visiems vaikams po lygiai, nors iš pradžių Matas pasiimdavo visą dėmesį sau – ar netinkamu elgesiu, ar tuo, kad jam nesiseka apsirengti, pavalgyti, nuolat reikia padėti. Turi labai aiškiai nustatyti ribas, kad šeimoje visi jaustųsi gerai.
Kaip į jūsų sprendimą globoti vaiką reagavo artimieji?
Egidijus. Jie reagavo atsargiai, bet mes nesileidome į dideles diskusijas, mūsų šeimos sprendimai yra mūsų šeimos sprendimai. Vieni sakė: nedarykit to, juk turit savo biologinių vaikų. Kiti pritarė mūsų apsisprendimui. Mums padeda seneliai, ypač, jei suserga kuris vaikas ir reikia jį paslaugyti. Va dabar peršalimo ligomis serga Matukas, ir jis yra pas mano mamą. Jie gražiai draugauja, bet seneliams turėjome paaiškinti, kad tai nėra jų anūkas. Jie turi laikytis nuostatos, kad Matas yra mūsų visų svečias. Tokia nuostata padeda išvengti supriešinimo ir nusivylimo, juk kartais žmonės turi nepagrįstų lūkesčių, kurie taip ir neišsipildo.
Taip pat su seneliais sutarėme, kad visi laikysimės tų pačių taisyklių ir nuolat mokysime atskirti gėrį nuo blogio. Muštis yra blogis – draugauti gėris, daužyti lėkštes tyčia yra blogis, numesti ir sudaužyti lėkštę netyčia – jau nėra blogis. Meluoti yra blogis, pasakyti teisybę – gėris. Vaikui labai aiškiai suvokti tas ribas yra labai svarbu.
Gyvenime tas ribas suvokti Matui sekasi sunkiau?
Lidija. Taip, paprasti pavyzdžiai – sukarpyta užuolaida, subraižytas stalas, sudraskytas čiužinys… Bet mes jau buvome nusiteikę, kad tai laukia, daiktų sugadinimas ar sulaužymas bus neišvengiamas. Iš tiesų išsigandome tada, kai Matas nukirpo mažajam Benukui plaukus, įkirpdamas iki kraujo keliose vietose. Tada viduje visa virpėjau. Matas linkęs meluoti, neprisipažinti, tik griežtai „prispaustas“ parodo priemones, su kuriomis padarė kokį negerą darbą. Jame yra pasyvios agresijos. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad vaikai iš globos namų agresyvūs, jie šaukia, draskosi, neklauso, krenta ant žemės.
Mūsų namuose to nėra, Matas klusnus, bet slapta vis padaro ką nors destruktyvaus.
Atrodo, kad tas vaikas pats eina į pavojų. Sodyboje yra tvenkinių, šulinių, ir nors aiškiname apie pavojus, prašome nesiartinti, atrodo, pati mirtis tą vaiką traukia – lipa, sveriasi. Kai pradėjau globoti, aš supratau, kaip vaikai iš rizikos šeimų nuskęsta.
Atrodo, tiesiog kažkas juos ten traukia. Mes niekada neišleidžiame Mato iš akiračio, ir iki šiol nelaimių pavyko išvengti.
Kaip vaikai sutaria tarpusavyje?
Lidija. Adomas laukė ir norėjo draugo, bet, aišku, jis nesuvokė, ką reiškia naujo šeimos nario atėjimas. Tai yra stresas – kaip ir dar vieno vaiko gimimas ar močiutės atsikraustymas gyventi kartu. Adomas su Matu ir draugavo, ir pykosi, kol galų gale priėmė sprendimą gyventi viename kambaryje. Tada ieškojome dviejų aukštų lovos. Dabar, kai Adomas jau lanko pirmą klasę ir turi atlikti namų darbus, berniukai vėl gyvena atskiruose kambariuose. Mat Matas dar nelanko mokyklos, jis priešmokyklinukas ir vakarais laisvai gali žaisti su mažyliu, kol Adomas ruošia pamokas.
Kaip vaikas keičiasi šeimoje?
Lidija. Jis nebeturi fobijų, kalba pasidarė aiškesnė, tik nenori tarti kai kurių raidžių. Socialiniai įgūdžiai labai patobulėjo. Jis jau moka užmegzti kontaktą su bendraamžiais, daugmaž susiorientuoti buityje, pavalgyti, apsirengti. Ir priešmokyklinio ugdymo mokytoja pastebi, kad elgesys keičiasi į gerąją pusę, anksčiau grįždavo namo su mėlynėmis, nubraižytas, pats išprovokavęs muštynes.
Egidijus. Manau, kad gyvenimas šeimoje tuo ir skiriasi nuo globos namų, kad vaikas čia mato tikrą gyvenimą, – su visais darbais, rūpesčiais, konfliktais ir pareigomis. Žiemą kartu kasame sniegą, vasarą berniukai man padavinėja vinis, kai statau pirtį. Rudenį sode surenkame obuolius ir vežame priduoti į supirktuvę, mainais renkamės įmonės produktus: obuolių tyreles, pomidorų padažus. Vaikai mato, kaip traktoriumi ariu žemę, kapoju malkas. Turime senelių miško, kartais reikia išrinkti šiukšles – parnešame krūvas tuščių butelių, automobilių veidrodėlių, kitokio šlamšto. Berniukams labai patinka rinkti ir paskui priduoti depozitinius butelius, kartais išeina į pakeles ir grįžta pilnais maišais. Važiuojame į Telšių taros supirktuvę, už gautus pinigėlius gali nusipirkti, ką nori. Kad vaikai išmoktų elgtis su pinigais, kartais darome ir tokias akcijas: tarkime, Kauno „Akropolyje“ kiekvienam duodame po 20 eurų, kad nusipirktų svajonių žaislą. Sutariame, kad grąža sugrįš mums.
Adomas už 20 eurų išsirenka lego konstruktorių, o Matas už eurą ar du kokį plastmasinį niekutį. Jį valdo momentiniai norai, nelabai suvokia daikto vertės. Bet stengiamės į jo sprendimus nesikišti, tiesiog priimti vaiko kitoniškumą.
Lidija. Tiems, kurie skaitys šitą straipsnį, galbūt jis pasirodys pesimistiškas, bet globoti Matą mums yra neįkainojama patirtis. Daugiausia su Egidijumi pasakojome apie iššūkius, kurie laukia globėjų, bet patyrėme ir daug pozityvių dalykų. Mūsų vaikai išmoko dalintis, sutarti, spręsti konfliktus ir būti tolerantiškesni.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.
Šis straipsnis įkeltas 2018 metų balandžio 6 dieną.
Susiję straipsniai
