Danutė Stankūnienė, paklausta, kaip nupieštų žodį „globa“, pradeda šypsotis: „Šis žodis būtų nupieštas pačiomis mano mėgstamiausiomis spalvomis –raudona ir mėlyna. Paveikslas būtų tik toks – šypsenų pilni mamos, tėčio, daugybės mergaičių ir berniukų veideliai“. Jai santūriai pritaria ir vyras Artūras.
Kuo gi ypatinga ši Varėnos rajone, Matuizų kaime gyvenanti šeima? Ogi tuo, jog Dievas jiems davė vieną savą sūnų Edviną bei keturis globotinius – Vaidą, Samantą, Živilę ir Rytį. Visi vaikai, tarsi sujungti kažkokia nematoma gija, vienas paskui kitą atkeliavo į Stankūnų šeimą.
Ypatinga šeimos istorija
Iš tiesų su šiuo žodžiu susijęs visas Danutės gyvenimas. Jo prasmę moteris žinojo nuo pat mažumės. Vaikystėje girdėjo mamos pasakojimus, kaip jai teko ragauti vaikų namų duonos, nes pokariu Danutės senelę vos dvidešimt penkerių metų sušaudė. Pačios Danutės bei jos brolio ir dviejų seserų tėviškė – miškuose pasislėpusiame mažame Šklėrių kaimelyje, netoli Baltarusijos sienos, tad mokytis jai teko Merkinės internatinėje mokykloje. Ten sutiko savo būsimą vyrą Artūrą, kilusį iš Marijampolės rajono, kuriam trūko tėvų meilės. „Kai mokėmės internate, turėjome daug draugų. Savaitgaliais ir vasarą važiuodavome visi į mano kaimą. Tėvai nedrausdavo, priešingai, džiaugdavosi, nes labai mylėjo vaikus. Dažnos Artūro viešnagės mano namuose peraugo į meilę, kuri tęsiasi iki šiol“, – šypsosi Danutė.
Pirmasis globotinis – sūnėnas
Pirmasis globotinis Vaidas jų šeimoje atsirado beveik septynių mėnesių, kai sūnui Edvinui buvo treji metukai. Jis yra Artūro sesers sūnus. „Artūro sesuo sunkiai vertėsi, augino sūnelį viena. Kai ji paskambino, kad išvažiavo į užsienį užsidirbti, o sūnus atsidūrė Panevėžio vaikų globos namuose, mes nė akimirkos nesuabejojome, kad Vaidą reikia paimti į šeimą. Jis žinojo, kad aš esu antra mama. Nuo pat mažumės jam tai sakiau. Vaido mama, net ir sunkiai dirbdama užsienyje, sūnaus nepamiršo – skambindavo, siuntė jam dovanėles, net nuvažiavę buvome pas ją. Tačiau vėliau neaiškiomis aplinkybėmis dingo ir iki šiol jau dvidešimt metų nėra jokių žinių. Vienintelis Vaido mamos atsiminimas – ant spintelės stovinti fotografija, – rodo nuotrauką Danutė.
„Paimkit man brolį“
„Kai sūnus Edvinas pradėjo lankyti mokyklą, Vaidui pasidarė liūdna ir jis pradėjo prašyti broliuko. „Mama, tėti, aš neturiu su kuo mašinytėmis žaisti. Važiuojam į vaikų kaimą, paimkit man brolį“. Su Artūru šį vaiko prašymą pradėjome svarstyti rimčiau, nuėjome į Varėnos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių. O ten pasakė: „Brolio jums neturime, bet yra labai graži sesė“. Artūras iš pradžių nebuvo labai patenkintas, kad siūlo globoti mergaitę. Klausiau Edvino nuomonės, o jis pasakė, kad jam nėra skirtumo, svarbu, kad Vaidui būtų gerai. Vaidas protestavo: „Jokių sesių, man reikia brolio!“ Bet aš pagalvojau, kad mergaitės labai norėčiau. Prikalbėjau Artūrą nuvažiuoti į Alytaus kūdikių namus.
Sakiau: „Artūrai, taigi niekas neverčia mūsų imti, tik pasižiūrėsim“.
Pasižiūrėjom… Ir neilgai trukus dvejų metukų ir septynių mėnesių Samanta jau gyveno mūsų namuose. Buvo nedrąsi, baikšti mergaitė, o Vaidas iš pradžių nė į jos pusę nenorėjo žiūrėti. Tuo metu mes jau penkiese gyvenome vieno kambario bute, tad pradėjome ieškoti erdvesnio būsto. Kai nusipirkome dviejų kambarių butą, daugiau erdvės atsirado ir vaikams žaisti. Vaikai iš lentelių pasidarydavo tiltus mašinytėmis važinėtis. Iš pradžių Vaidas net mašinytės Samantai neduodavo, bet pamažu „ledukai“ ištirpo. Samanta atsidėkojo rūpestingumu – visada sudėdavo Vaidui knygas į kuprinę“. Danutė prisimena vieną nemalonų įvykį, kuris jos globotinius suartino. „Pareina Samanta vieną vakarą verkdama, jai kieme berniukas per rankutes mušė dilgėlėm. Rankos visos pūslėtos, skauda. O Vaidas pasididžiuodamas pasakoja, kad gindamas sesę, neklaužadą pats išplakė dilgėlėm. O aš džiaugiuosi – va kaip gerai, mano vaikai gina vienas kitą.“
Trečioji globotinė
Kaip šioje geroje šeimoje atsirado trečioji globotinė Živilė? „Mūsų sūnus Edvinas mokėsi Varėnos technologijos ir verslo mokykloje. Parvažiavo vieną kartą ir sako: „Ar gali pas mus mano klasės draugė atvažiuoti, ji neturi kur grįžti, nes gyvena „Spengloje“ (vaikų globos namuose). Žinoma, sutikome, kad atvažiuotų.
Pradėjo atvažinėti dažniau ir pasiliko. Ji iš pradžių buvo kaip sužeistas žvėrelis, sunkiau bendraujanti. Tačiau mums jos labai pagailo. Aš pasakiau: „Živile, jei nori pas mus gyventi, tu turi sutikti su mūsų šeimos sąlygomis“. Živilę išlaikėme iš savo lėšų, o jai liepėme taupyti. Mergina susitaupė, ir mes sugalvojome, kad reikia jai Matuizose nupirkti butuką. Parašėme laišką „Bėdų turgui“. Živilė buvo atrinkta dalyvauti šioje laidoje. „Bėdų turgus“ daug padėjo, po laidos dar daug žmonių atsiliepė. Paskui žiūriu, kad mano vaikai – Edvinas ir Živilė – susibičiuliavo ir įsimylėjo.
Nedraudėme vaikams draugauti. Ir štai – jie sukūrė šeimą, augina dvi mergaites – vieną savo, o kitą pasiėmę iš globos namų. Džiaugiuosi, nes Živilė yra pareiginga ir darbšti, baigė Vilniaus kolegiją, o šiuo metu LEU studijuoja socialinį mokslą. Kol tėveliai dirba ir mokosi, mes padedame auginti anūkėles. „Penktadienį anūkėlių Keitės ir Godos diena, jos čia miega, o šeštadienį važiuojame pas močiutę“, – papildo Artūras.
Ketvirtasis, pats mažiausias
Šiuo metu namuose auga tik mažiausias globotinis ir didžiausias energijos „varikliukas“ – ketvirtokas Rytis. Mylimas ir laimingas. Samanta pasiprašė, kad gerieji globėjai Danutė ir Artūras paimtų globoti jos broliuką, pasižadėjo, kad padės jį auginti. Ir štai dešimtmetis Rytis šioje šeimoje gyvena jau puspenktų metų. „Prisimenu, kaip nuvažiavome Ryčio pirmą kartą aplankyti. Sėdime mašinoje, laukiame, žiūrime, bėga toks liesas berniukas, „permatomas“ kaip viščiukas. Artūras sako: „Čia gal mūsų Rytis“. Pašaukė: „Ryti“, ir tas atsisuko.
Parsivežėme, prabuvo pas mus vasarą, buvo labai geras vaikas. Taip ir pasiliko, mes jo jau negrąžinome. Jis į mūsų šeimą atėjo kaip savas vaikas“.
Danutė giria, kad Rytis noriai skaito knygeles, rašo rašinėlius, sekasi ir matematika. Laisvalaikiu būna lauke ir, žinoma, prie kompiuterio. Bet geriausia būna vasarą, kai su pusbroliais Arminu ir Justinu būna pas močiutę kaime. „Ryti, ką kaime veiki?“, – klausiu. „Oi, kaime daug ką yra veikti! Žaidžiu krepšinį, kitus žaidimus, brolis krepšį pakabino ten kaime. Su močiute grybaunam, žinokit, jau šešiasdešimt eurų užsidirbau grybaudamas“. Paklaustas, ką ruošiasi pirkti, berniukas šypsosi, kad taupo. „Ryti, ar tau smagu čia gyventi?“, – klausiu. „Tai žinoma, labai“, – net nemirksėdamas ir glostydamas šuniuką atsako judruolis. „Tai kaip ta matematika?“ – pasidomiu. „Po truputį gaunasi, taigi su tėčiu Artūru ruošiam“, – linksmai šypsosi Rytis.
Ar globa – dėl pinigų?
Paklausti, su kokiais iššūkiais susiduria globodami vaikus, Danutė sako, kad iššūkių yra įvairių, – pasitaiko ir aplinkinių smerkiančių nuomonių, kad vaikus augina tik dėl pinigų, bet skaudžiausia jiems atskirtis ir net patyčios mokykloje, su kuriomis, deja, teko susidurti kiekvienam jų globotiniui. „Niekada neginu, jei mūsų vaikai būna kalti. Bet jei nekalti, visada už juos mūru stojam. Visiems, kuriems pavydu globos pinigų, siūlau – imkit, globokit vaikus, ir jūs gausite tuos pinigus. Mes neskirstome vaikų, kuriam ko reikia, tą ir perkam. Dabar štai Ryčiui tvarkome dantukus. Ačiū Dievui, turime darbus, mes ir vaikai sveiki, ir tai yra svarbiausia“, – sako Danutė.
Vaikai jau pastatyti ant kojų
Ar nesunku globoti vaikus? Danutė ir Artūras sutartinai tvirtina, kad globojamus vaikus priėmė kaip ypatingą Dievo dovaną, todėl visus pasitaikiusius sunkumus sprendžia ganėtinai lengvai. Vaikai jų šeimoje jaučiasi ypatingi, nes yra labai mylimi.
Šiuo metu Danutės ir Artūro Stankūnų vyriausieji globotiniai jau savarankiški. Vaidas gyvenimą kuria Vilniuje – baigęs Medininkų pasieniečių mokyklą, dirba pasieniečiu. Samanta mokosi Vilniaus kolegijoje ir dirba Vilniaus Gedimino Štabo batalione. Buvusi globotinė, dabar jau marti, Živilė augina dvi dukreles ir mokosi LEU socialinio darbo specialybės. Sūnus Edvinas dirba Matuizų gamykloje, su šeima gyvena netoliese.
Dviejų kambarių bute dažnai susirenka visi. Danutė sako, kad vietos visada visiems užtenka: „Juk svarbiausia, kad visi laukiami ir mylimi“.
Socialinė sritis – Danutės darbas. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete įgijusi socialinio darbo specialybę, ji septintus metus dirba Marcinkonių seniūnijos socialinio darbo organizatore. „Nors darbo krūvis didelis, o ir darbas psichologiškai nelengvas, labai padeda teigiamas požiūris ir asmeninė patirtis. Mano darbų sąraše – šimtas penki socialinės rizikos šeimų asmenys ir apie trys šimtai senyvo amžiaus žmonių. Džiaugiuosi, kad su visais randu bendrą kalbą, nesmerkiu net ir tų, „paklydusių“, stengiuosi jiems padėti. Artūras dirba „Lietuvos geležinkeliuose“, o laisvu nuo darbo metu tvarko šeimos reikalus“, – pasakoja Danutė.
Namuose ant sienos kabo vaikų tėveliams padovanotas kalendorius, kuriame – laimingos šeimos akimirkos. Daug laimingų dienų, iš kurių susideda metai.
Rūta Averkienė, nuotraukos autorės ir Kęstučio Kuskio
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.
Šis straipsnis įkeltas 2018 metų balandžio 25 dieną.
