Vilnietė Anna parašė: „Po ilgų dvejonių nusprendėme papasakoti apie tai, kaip įsivaikinome berniuką. Suprantame, kad tylėti būtų egoistiška. Galbūt mūsų istorija padės kitoms šeimoms, kurioms iki apsisprendimo reikia tik mažyčio postūmio“.
Liga, atėmusi viltį
Ana – jauna, graži moteris nepanaši į žmogų, kurį gyvenimas kažkada nuskriaudė. Visa istorijos esmė telpa sausame sakinyje: su vyru Igoriu jiedu negalėjo susilaukti vaikų, todėl pasiėmė vaikutį iš Globos namų. Tik tiek. Už šio sakinio – jausmų, abejonių, ieškojimų jūra. Apie priežastis, dėl kurių negalėjo susilaukti savo vaikų, Anna daug nekalba: „Labai norėjome vaikų, bet antrais vedybinio gyvenimo metais susirgau onkologine liga, po kurios tapo aišku, kad niekada negalėsiu gimdyti. Svajojome, kūrėme planus, o netikėtai viskas sugriuvo. Nebuvo laiko susitaikyti su ta žinia – staiga patekau į ligoninę ir manęs niekas neklausė, nes iškilo gyvybės ir mirties klausimas“.
Domėjosi surogatine motinyste
Atsigauti po šoko padėjo Annos mokslai – moteris įstojo į Tarptautinio verslo mokyklą, paniro į karjerą. Aplinkiniai per daug „nespaudė“, kodėl nėra vaikų, nes šiais laikais priprasta, kad jaunos šeimos kelerius metus pagyvena „dėl savęs“. Veikla kuriam laikui atitolino mintis apie vaikus, tačiau šeima nuolatos ieškojo informacijos – apie įvaikinimą, surogatinę motinystę.
„Pradėjome nuo surogatinės motinystės, nes iš pradžių atrodė labai svarbu, kad vaikelis turėtų mūsų genus. Būtų tekę naudotis dirbtiniu apvaisinimu, o embrioną įsodinti į svetimos moters gimdą. Susiradome dirbtinio apvaisinimo klinikų Anglijoje ir Rusijoje (Lietuvoje surogatinė motinystė neįteisinta). Tačiau surogatinė motinystė mums pasirodė per daug komplikuotas ir brangus dalykas ir laiko, ir pinigų prasme (vieno bandymo kaina su honoraru surogatinei motinai, pavyzdžiui, Rusijoje – apie 10 000 eurų). Nutarėme tuos pinigus ir energiją, kuriuos išleistume dirbtinio apvaisinimo klinikoms ir surogatinei motinai, atiduoti kokiam nors jau gimusiam nelaimingam vaikiukui“, – prisimena Anna.
Procedūra – paprasta ir greita
Įsivaizduojame, kad įvaikinimo procedūra yra ilga ir varginanti, tačiau Annos ir Igorio patirtis visai kitokia. Moteris rugpjūčio pabaigoje nunešė dokumentus į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, po kelių dienų iš Seniūnijos atėjo socialinė darbuotoja pasižiūrėti, kokios šeimos gyvenimo sąlygos, o dar kitą dieną Anna ir Igoris sulaukė skambučio – „yra vaikutis“.
Pirmadienį jiedu nuvažiavo į Globos namus, pamatė siūlomą vaiką, o trečiadienį jį jau parsivežė namo (teko parašyti prašymą kad leistų berniukui gyventi šeimoje iki įvaikinimo procedūrų pabaigos).
Ką daryti norint įsivaikinti – žingsnis po žingsnio – Anna ir Igoris sužinojo iš interneto svetainės www.ivaikinimas.lt. Čia išsamiai išdėstyta, kokių dokumentų reikia, kokie reikalavimai įtėviams, kur kreiptis. Labai geranoriškai informacijos suteikia Vilniaus savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Dokumentų tvarkymas užtruko, nes tai Anna neturėdavo laiko, tai vyras. Per Kalėdas Anna pagalvojo – jei būtume paskubėję, gal jau koks nors mažas vaikutis jau būtų su mumis ir švęstų Kalėdas ne Globos namuose. Moteris užsibrėžė, kad kitas Kalėdas sutiks nebe vieni.
Vaikutį parenka tarnyba
Apie įsivaikinimą tikriausiai esame pagalvoję visi, ypač po jaudinančių TV akcijų, kai širdis plyšta ekrane matant didžiaakius, liūdnus vaikus. Atrodo, nueitum ir parsivestum tą mergaitę, kuri graudžiai prašo lėlytės. Iš tikrųjų vaiko parinkimo įtėviams procedūra ne tokia melodramiška. Būsimieji įtėviai parašo savo pageidavimus, kokio vaikučio norėtų – amžius, lytis, kai kurie detalizuoja išvaizdą – akių ar plaukų spalvą. O vaikutį pagal įtėvių pageidavimus siūlo Įvaikinimo tarnyba. Toli gražu ne visus vaikus galima įvaikinti, nes jų gimdytojai neskuba tvarkytis dokumentų. Kai kurios asocialios motinos tyčia nepasirašo atsisakymo dokumentų, nes žino, kad iš to kartais galima užsidirbti.
Arsenijus, siųstas likimo
Jei įtėviams pasiūlytas vaikutis nepatinka, jie gali laukti kito pasiūlymo. Anna ir Igoris norėjo berniuko, geriausiai – iki 3 metų. „Nuspręsti buvo labai sunku. Su vyru svarstėme – štai, rašome, kad norime vaiko iki 3 metų, bet argi vaikas kaltas, kad jam jau 4 metai? Negi tada jis jau nebevertas mūsų dėmesio? Apie plaukų ar akių spalvos rinkimąsi negalėjo būti nė kalbos.
Mūsų Arsenijus buvo tas berniukas, kurį mums ir pasiūlė. Pirmasis susitikimas buvo labai graudus. Patekau į grupę, kurioje visiems vaikučiams – apie metukus. Jie taip išsiilgę meilės ir dėmesio, kad jau po 5 minučių stovėjau aplipusi vaikais, kurie po tris kabinosi man į kelnes, tiesė rankas. Tikrai nebuvo taip, kad „atėjau, pamačiau, pamilau“. Arsenijų (tada jo vardas buvo kitas) man parodė. Kiti vaikai buvo gerokai agresyvesni, kovodami dėl dėmesio, o Arsenijus lyg stebėjo viską iš šono. Mums leido su berniuku pabūti lauke. Arsenijus 1,5 valandos išsėdėjo ant mano kelių veidu į mane, prisispaudęs visu kūneliu“, – prisimena Anna. Jiedu su vyru grįžo namo nuo įtampos svaigstančiomis galvomis, teko net išgerti konjako, o to niekada nedaro. Kalbėjosi, kad ir tas vaikutis mielas, ir anas, bet Arsenijus tikriausiai skirtas likimo. Jei jį pasiūlė, matyt, taip ir turėjo būti.
Kraitis – per kelias valandas
Kitą dieną buvo tas pat – Arsenijus nenorėjo paleisti Annos. Moteris jau žinojo, kad rytojaus dieną berniuką leis vežtis namo.
Teko žaibiškai „susiveikti“ daugybę reikalingų daiktų. „Per kelias valandas mes turėjome viską – galybę drabužėlių, lovytę, 3 komplektus patalynės. Per daug neafišavome, kad ruošiamės įvaikinti, bet geriausi draugai žinojo, jie su didžiausiu džiaugsmu puolė mums padėti. Vieni ėjo į rūsius, kiti važiavo į sodus, kur išvežti nebereikalingi vaikų daiktai“, – prisimena Anna. Tėvai per vieną vakarą sukūrė Arsenijui mažą pasaulėlį. Kad nereikėtų blaškytis ir visko daryti labai skubotai, Anna su Igoriu išėjo atostogų, o kartu gyvenanti Annos mama sutiko būti Arsenijaus aukle.
Pirmoji diena
Trečiadienį apie pietus Anna su vyru parsivežė vaiką. Prieš tai moteris išsiklausinėjo, ką Arsenijus valgo, koks 1 metų ir 2 mėnesių berniuko režimas. Auklėtojos Annai davė naudingų patarimų, pavyzdžiui, pratinti Arsenijų ant puodo (Globos namuose vaikučiai sauskelnes segi ne visada), leisti valgyti pačiam. Anna, žinoma, tų patarimų neklausė – noras globoti buvo labai didelis. Iš Globos namų Arsenijų parsivežė su valdiškais drabužėliais, kuriuos kitą dieną grąžino. „Pamačiau, kad berniukui neturiu apatinių drabužėlių ir batukų, kai Arsenijus užmigo pietų, palikau jį su vyru, o pati nuvažiavau į „Akropolį“ pirkti vaikiškų drabužių. Nežinojau nei ūgio, nei dydžių, tik senus batukus išlėkdama pažiūrėjau – 19 dydžio. Pasakiau pardavėjoms, kad ieškau drabužių metų vaikui. Pardavėjos parodė drabužėlius 80 cm ūgio vaikučiui, man jie pasirodė labai maži, nupirkau didesnius. Tačiau grįžus namo pamačiau, kad Arsenijus juose „skęsta“, – prisimena Anna.
Jau kitą dieną Anna buvo visiškai tikra, kad pasielgė teisingai, ir kad Arsenijus jų namuose bus savas – nekilo minčių, kad tai ne jiems skirtas vaikas. Dabar Anna su Igoriu juokais ginčijasi, į kurį Arsenijus labiau panašus. Miega ant pilvo? Tai į tėtį. Svogūnus kremta? Vadinasi – į mamą.
„Nuo pat pirmos dienos nebuvo jausmo, kad tai – ne mūsų vaikas, tačiau jis mūsų namuose atsirado labai greitai, be laukimosi, be pasirengimo etapo, be to – atsirado iškart žmogelis, kuris ne tik guli ir valgo, o turi savo pripratimus, būdą. Todėl reikėjo laiko, kad priprastume visi“, – dalijasi patirtimi Anna.
Kaip vaikutis pasikeitė
Moteris sako, kad jau po kelių dienų įvyko adaptacija, o tikras glaudus ryšys tarp vaiko ir naujųjų tėvų užsimezgė po mėnesio.
„Jau nuo primos dienos atrodė, kad aš Arsenijų myliu, bet dabartinė meilė yra nepalyginamai didesnė ir gilesnė, ji vis didėja“, – sako moteris.
Arsenijus keitėsi sulig kiekviena diena. Iš pradžių buvo apatiškas, sutinkantis su viskuo – pasodinai ir sėdi, paėmei ant rankų – irgi gerai, miegoti – tai miegoti. Dabar jo nepriversi daryti tai, ko nenori – berniukas tarsi nusimetė kažkokius varžančius drabužius, viskuo stebisi, domisi, rodo – žiūrėk, balionas, varna, šuniukas… Pasikeitė net fiziškai. „Kaimynystėje gyvena panašaus amžiaus berniukas, tad nuo pirmų dienų Arsenijų su juo lygindavome. Mūsiškis atrodė smulkutis, mažiukas, lyg sutrauktas. Pirmus mėnesius jis, atrodo, tik valgė – kol mano mama iš trečio aukšto nusileisdavo į apačią išmesti šiukšlių, Arsenijus spėdavo suvalgyti lėkštę bulvių košės – jam viskas buvo skanu“, – pasakoja Anna.
Didelė Arsenijaus šeima
Nuo pirmų dienų Arsenijus buvo pristatytas Annos ir Igorio giminaičiams, draugams. Dauguma jų žinojo, kad šeima ketina įvaikinti. Annos darbe bendradarbiai net surengė šventę su dovanomis sūneliui. Pirmasis didesnis šeimos susibūrimas – Annos gimtadienis – buvo praėjus vos 4 dienoms po berniuko pasiėmimo. Svečiai rinkosi ne tiek pas Anną, kiek pas Arsenijų.
Berniukas visiems labai patiko. „Neturėjau sąmoningo poreikio specialiai prisikviesti žmonių ir išgirsti jų palaikymą. Tačiau jų geri žodžiai man buvo labai malonūs. Kaip buvo smagu, kad Arsenijus ėjo pas visus ant rankų, neverkė, nezirzė, visiems šypsojosi. Mačiau, kad tas Arsenijaus pripažinimas buvo dar svarbesnis Igoriui“, – sako Anna.
Vaikas žinos savo istoriją
Teismas dėl įvaikinimo įvyko, kai Arsenijus naujuose namuose buvo pragyvenęs jau 3 mėnesius. Šeima suvokė, kad teismas – tik formalumas, kad viskas turėtų baigtis laimingai, tačiau buvo apėmusi didelė baimė – o jei jį atimtų?
Anna ir Igoris žino, kas yra Arsenijaus mama. Tačiau tai moteriai informacija apie pamestą sūnų – neprieinama. Ji niekada nesužinos, kad Arsenijų įsivaikino būtent Anna su Igoriu, juo labiau kad šeima berniukui skyrė kitą vardą. Beje, Arsenijaus gimdytoja, nors nė vienos dienos neaugino berniuko, sugebėjo pasiimti vienkartinę pašalpą gimus vaikui.
Šeima nė akimirkos neslėpė, kad įsivaikino. Jie mano – kai atvirai apie tai pasakai, nebelieka erdvės apkalboms. Anna sako: „Kai Arsenijui iškils klausimų, iš kur jis atsirado, būtinai pasakysime, kad jis turėjo kitą mamą, kad yra įvaikintas. Man kelia nerimą, kaip reikės tai pasakyti, kad neįskaudintume berniuko. Įvaikinimo tarnyba kas vasarą rengia įsivaikinusių šeimų stovyklas, ketinu ten nuvažiuoti, pasikalbėti su kitais įsivaikinusiais tėvais, sužinoti, kaip jie tą žinią pasakė savo vaikams“.
Kalbėti apie Arsenijų Anna gali be galo. Kokios saldžios savaitgalio ryto minutės, kai Arsenijus įsiropščia pas tėvus į lovą, kaip smagu, kai vakare jis atpažįsta tėčio ir mamos automobilius, skuba prie durų atrakinti… Šeima laiminga, kad ryžosi įsivaikinti, o Anna jau pamažu galvoja, kad po kiek laiko namuose atsiras ir antras vaikutis.
Jei ketinate įvaikinti
Įvaikinimo tarnyba tikisi, kad ši graži istorija paskatins įvaikinti ir kitas šeimas, norinčias, bet nedrįstančias suteikti savo meilę ir šeimos šilumą mažyliams, augantiems vaikų globos namuose.
Pasak Annos, pagrindinę informaciją ji gavo iš interneto puslapio www.ivaikinimas.lt Čia rasite išsamios informacijos, o žurnale spausdiname tik santrauką.
Galite pretenduoti tapti įvaikintojais, jei:
Esate pilnamečiai, bet ne vyresni nei 50 metų.
Esate susituokę (išimtinais atvejais gali įvaikinti ir vieniši asmenys).
Nebuvote teismo pripažinti neveiksniais ar ribotai veiksniais.
Jums nėra ir nebuvo apribota tėvų valdžia.
Nesergate tam tikromis ligomis.
Galimos išimtys:
Jei esate vyresni nei 50 metų, Jums galėtų būti leista įvaikinti, jei:
norite įvaikinti vyresnius nei 6 metų vaikus;
sutuoktiniui nėra 50 metų;
vaiką, kurį norite įvaikinti, ilgą laiką globojote.
Neleidžiama įvaikinti:
Savo vaikų, brolių, seserų.
Nesusituokusiems asmenims įvaikinti to paties vaiko.
Šeši žingsniai kaip tapti įtėviais:
Pirmas. Išsiaiškinkite įvaikinimo sąlygas. Turite kreiptis į savo gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kurios darbuotojai suteiks informacijos apie įvaikinimo procedūrą.
Antras. Pateikite dokumentus. Privalote pateikti Vaiko teisių apsaugos tarnybai reikiamus dokumentus (prašymą, pasų kopijas, sveikatos pažymėjimus, pažymą apie šeimos pajamas, pažymą apie šeimos gyvenamąsias patalpas – smulkiau paaiškins vaiko teisių apsaugos tarnyboje).
Trečias. Pasirengimo įvaikinti patikrinimas. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi Jūsų dokumentus, patikrins Jūsų gyvenimo sąlygas, apsilankys Jūsų namuose, pasikalbės su Jumis.
Ketvirtas. Jūs įtraukiami į norinčių įvaikinti apskaitą. Vaiko teisių apsaugos tarnyba nusiunčia Jūsų duomenis Įvaikinimo tarnybai.
Penktas. Vaiko pasiūlymas. Atsižvelgdama į Jūsų prašyme pateiktus pageidavimus, Įvaikinimo tarnyba pasiūlo Jums vaikutį. Jei atsisakote įvaikinti Jums pasiūlytą įvaikinti vaiką, Jums bus pasiūlytas kitas (išsamiau paaiškins Įvaikinimo tarnyboje).
Šeštas. Parašykite pareiškimą įvaikinti teismui. Nusprendę įsivaikinti pasiūlytą vaikutį, turite kreiptis į apylinkės teismą (pagal savo gyvenamąją vietą) su pareiškimu leisti Jums įvaikinti vaiką.
Ligos, kuriomis sergant neleidžiama įsivaikinti
Lėtinis alkoholizmas
Psichikos ligos
ŽIV
Plaučių tuberkuliozė
Lėtinis inkstų nepakankamumas
Alzhaimerio liga
Huntingtono liga
Šoninė amiotrofinė sklerozė
Epilepsija su psichikos ir asmenybės pakitimais
Daugiasistemė degeneracija
Onkologinės ligos (III ir IV stadijos)
Įvaikinimo procedūra lietuviams užtrunka 3-6 mėnesius. Trukmė didžia dalimi priklauso nuo pačios šeimos aktyvumo ir noro, dokumentus galima sutvarkyti ir ilgai neužtunkant.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
