Įvaikinimo istorija. Dukrytę šeima rado… Ispanijoje

Su Paulina

Rasos Grinkevičienės nuotraukoje – mama su Paulina

Ketverių metų Domantas įsitikinęs, kad sesutę gauti nėra labai sunku – reikia tik, kad mamytė parskristų lėktuvu. Kol kas taip keturmetis supranta, iš kur atsiranda vaikai. Prieš metus jų šeimoje atsirado Paulina. Mama išskrido į Ispaniją viena, o grįžo su mažyle.

Neįprastą įvaikinimo istoriją pasakoja mama Jolita.

Šeima – tai ne vienas, o keli vaikai

Jolita su vyru kartu gyvena jau 12 metų. Nuo pat pažinties pradžios abu svajojo apie „tikrą“ šeimą, kurioje auga ne vienas, o keli vaikai. „Ištekėjau anksti, 22 metų, tačiau iš karto susilaukti vaikelio nepavyko. Todėl planavau baigti mokslus, įsidarbinti, įsigyti būstą… Po kelerių metų nesėkmingų bandymų pradėjome galvoti apie tai, kad gyvensime be vaikų, daug keliausime, pažinsime pasaulį. Bet kalbos ir liko kalbomis – supratome, kad vien hobis negali užpildyti gyvenimo. Po aštuonerių metų sulaukėme Domanto. Mūsų Domantas –  tai Dievo dovana, gyvenimo stebuklas, kiekvienos dienos esmė ir prasmė. Domantui buvo vos keli mėnesiai, kai su vyru pradėjome kalbėti, kad tikrai bus ir antras vaikelis, kurį įsivaikinsime. Čia abiejų mūsų požiūriai sutapo. Esu nepaprastai laiminga, kad šeimoje esame bendraminčiai visais esminiais gyvenimo klausimais – kur turėtume gyventi, kaip atrodys mūsų namai, kokie turėtų būti santykiai šeimoje, kiek turi būti vaikų“, – pasakoja Jolita.

Šeima buvo pareiškusi norą įsivaikinti, užpildžiusi dokumentus, išklausiusi kursus būsimiems įtėviams ir įrašyta į galimų įvaikinti asmenų sąrašą, kai Jolita sulaukė lemtingo skambučio iš įvaikinimo tarnybos. Turėdami labai negausią informaciją, kad sveika, pusantro mėnesio amžiaus mergaitė yra palikta Ispanijoje, ir kad Ispanijos atstovai reikalauja, kad mergaitę parsivežti atvyktų būsimi įtėviai, Jolita su vyru jau tą pačią dieną davė sutikimą. „Tikėjomės, kad pavyks visus formalumus sutvarkyti per 2–3 savaites,  tačiau reikėjo sutvarkyti daug dokumentų lietuvių ir ispanų kalbomis. O tai nebuvo taip paprasta – vasarą Ispanijos teismai, valstybinės institucijos dirba trumpai, tik iki pietų, nes vėliau labai karšta, tad kol dokumentai keliavo pirmyn ir atgal, praėjo dar pusantro mėnesio. Sunkiausia šiuo laikotarpiu buvo žinoti, kad tavo vaikas auga kažkur kitoje šeimoje. Paguoda tik ta, kad ne vaikų namuose, o rūpestingos moters namuose. O tada sulaukiau žinios, kad kartu su įvaikinimo tarnybos specialiste Regina galiu skristi į Ispaniją ir parsivežti vaikelį“, – sako Jolita.

Ispanijoje nėra kūdikių namų

Dar prieš kelionę į Andalūziją Jolitos šeima susipažino su mažąja Paulina. Mergytę jie matė per skaipą, dažnai bendravo su mergaitę globojusia šeima. Mergaitė atrodė guvi, tvirta, tamsių, kaštoninių plaukų. Jolita apie kūdikio sveikatos būklę žinojo tik tiek, kad ji gimė sveika, išnešiota, po cezario operacijos. Biologinė mama atsisakė net pamatyti vaikelį, iškart paliko valstybės globai ir jau kitą rytą išvyko iš ligoninės.

Andalūzijos regiono socialiniai darbuotojai pranešė Lietuvos konsulatui apie gimusį kūdikį – Lietuvos pilietį, ir buvo pradėti tvarkyti dokumentai jam grąžinti į Lietuvą.

Ispanijoje kūdikiai nepapuola į kūdikių namus. Jie iškart patenka į globėjų šeimas, kuriose gyvena, kol juos įsivaikina.

Lietuvaitė dešimtą savo gyvenimo dieną pateko pas nuostabią globėją, auginančią dvi dukreles. „Apie šią globėją būtų galima romaną parašyti, – sako Jolita. – Ši Ispanijos šeima ilgai negalėjo susilaukti savo vaikelio, tad užpildė dokumentus įsivaikinti.

O Ispanijoje kūdikių paliekama kur kas mažiau, nei yra norinčių įsivaikinti šeimų, tai šeimai buvo pasiūlytas kūdikis iš Kinijos. Susiruošusi skristi į Kiniją parsivežti metų ir mėnesio amžiaus dukrytės moteris sužinojo, kad ir pati yra vieną mėnesį nėščia. Tačiau šeimynine laime džiaugtis šiems puikiems žmonėms teko neilgai – praėjus metams po dukrytės gimimo tragiškai žuvo vyras, dirbęs laivo kapitonu, ir moteris liko viena su dviem mergytėmis. Kaip tik tuo metu šeima tvarkė dokumentus įsivaikinti antrą vaikutį, tačiau po vyro žūties moteriai buvo atsakyta. Matyt dėl to, kad užpildytų širdyje atsiradusią tuštumą, ji tapo paliktų kūdikių globėja. Tai darbas, už kurį valstybė moka pinigus, tačiau tokį darbą dirbti gali tikrai ne kiekvienas žmogus. Juk naujagimį tenka pasiimti visai mažytį, juo rūpintis dieną ir naktį. Mūsų Pauliną ta moteris augino 3 mėnesius. Jai tai buvo pirmas kūdikis, o šiuo metu, kiek žinau, ji jau globojo 4 kūdikius. Mane sužavėjo ispaniškos šeimos modelis. Kol porą dienų svečiavausi toje šeimoje, mačiau, kaip į svečius atėjo jos brolis, pagamino pietus. Kitas brolis užsuko su savo drauge, pažaidė su vaikais, juos nuprausė. Atėjo draugė, išlygino kalną skalbinių, pamojavo ranka ir išėjo.

Žaidimo aikštelėje ar besėdint kavinėje, draugės pasirūpina, pamaitina jį, kad vaiką prižiūrinti moteris – motina – galėtų atsipūsti, pailsėti, pabendrauti su žmonėmis. Toje ispanų šeimoje pamačiau visai kitokį bendravimo kultūrą. Ne viena moteris rūpinasi šeima ir vaikais, bet visi jos artimieji.“

Dviem lietuvėms – Jolitai ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai Reginai – teko skristi į Andalūziją, du kartus persėdant į kitą lėktuvą, paskui dar 2 valandas važiuoti traukiniu. Po 10 valandų kelionės Ispanija pasitiko draugišku 30 laipsnių karščiu. (Mat kartais vasarą būna ir apie 40). Kitą dieną vaiko teisių apsaugos skyriuje įvyko pirmasis susitikimas su dukryte. Jis buvo labai jausmingas. Daug ašarų, padėkų, širdies virpulio, mano, kaip būsimos mamos – kad pagaliau ją laikau savo rankose, globėjos – kad tuojau teks atsisveikinti su mažąja globotine. Kol buvo sutvarkyti reikiami dokumentai, Jolita porą dienų praleido globėjos šeimoje, pratindamasi prie mažylės. „Paskutinį vakarą pasiūliau globėjai vienai atsisveikinti su mergyte, ir ji buvo labai dėkinga už tai, – pasakoja Jolita. – O trečiąjį rytą mūsų jau laukė kelionė į Lietuvą. Nustebino mergytei sukrautas kraitis – globėja ne tik parašė laišką ispaniškai, kurį kada nors Paulina galės perskaityti, bet ir pridėjo daugybę kūdikių reikmenų: drabužėlių, buteliukų, termosą, pieno mišinio, prausimosi reikmenų, vaikišką krepšį, nertą skraistę, žaisliukų, ispanišką vėduoklę. Sužinojusi, kad žiemą Lietuvoje būna 20 laipsnių šalčio, moteris nupirko storiausią, kokį tik rado, kombinezoną, vis dėlto gerokai per ploną mūsų žiemiškiems orams…“

Jolita prisimena, kad atsisveikinimas buvo labai jausmingas, su ašaromis. Globėjai prisiriša prie kūdikių, pamilsta juos, nors ir žino, kad globoja tik laikinai. Ispanė kvietė palaikyti ryšius, atvykti paviešėti į Ispaniją. Jolitos šeima kada nors taip ir padarys. Ir iki šios dienos, bendraujant  per skaipą ar elektroniniais laiškais su globėja, vis primenama, kad mažoji Paulina Ispanijoje turi dvi pusseseres.

Į Lietuvą mažylė skrido turėdama visai kitą vardą ir pavardę nei yra vadinama dabar. Gimdymo namuose ją pavadino gražiu ispanišku vardu, tačiau Lietuvoje Jolitos šeima jai suteikė Paulinos vardą ir savo pavardę. „Paulinos vardą susapnavau prieš keletą metų. Sapnavau, kaip man duoda kūdikį ir sako, kad tai Ramunė. O aš sakau: „Ne, tai Paulina.“ Paulina – mano prosenelės vardas. Mums su vyru tas vardas buvo gražus. Ir mano močiutė labai norėjo, kad senas giminės vardas vėl atgytų.

Taip mūsų mažoji tapo Paulina“, – pasakoja Jolita.

Kelionė namo

Grįžti namo į Lietuvą, vežantis kartu trijų mėnesių kūdikį, pasirodė kur kas paprasčiau, negu baiminosi moterys. Traukinyje ir lėktuvuose mažylė miegojo ir valgė, nekeldama jokių problemų. O Vilniaus oro uoste su gėlėmis laukė tėtis ir brolis.

Domantas garsiai visiems paskelbė:„Čia mano draugė sesė.“ Ir iki šiol mažoji Paulina broliui liko tikra draugė. Nors pavydo ir konkurencijos dėl dėmesio pasitaiko kasdien, bet kiekvienas rytas prasideda klausimu, kur sesė, kiekvienas vakaras baigiasi sesės paglostymu prieš miegą.

Jolita prisimena, kad grįžus į namus buvo taip gera, taip ramu širdyje, kad tą patį vakarą su vežimėliu susiruošė pasivaikščioti po apylinkes. Kaimynai pamatę mus, stumiančius vežimėlį, vos per tvorą neperlipo, tad užsukome parodyti naujosios šeimos narės. Lietuviška vasara tuo metu nė kuo nenusileido ispaniškai, buvo 30 laipsnių šilumos.

„Paulinos parsivežimas į Lietuvą prilygo jos gimimui. Su vyru kažkada kalbėjome, kad sprendimas įsivaikinti prilygo pastojimo faktui, dokumentų tvarkymas – nelengvam nėštumui, o kelionė į Lietuvą – gimimui. Tą dieną Paulina gimė mūsų šeimai. Keista, kad daugelis žmonių įsivaikinimą prilygina stresui ar baimėms. Daug kas bijo paveldimų ligų ar blogų genų. Bet kai pagalvoji, kiekvienoje giminėje yra bent po vieną alkoholiką ar kokia nors sunkia liga sergantį giminaitį. Mūsų atveju viskas buvo kitaip – stresą ir įtampą patyrėme tuo metu, kai žinojome, kad mūsų mergytė yra kažkur Ispanijoje, o ne mūsų šeimoje. Paulina į mūsų šeima atnešė daug švelnumo ir ramybės. Ji nuostabi, rami mergaitė. Ta savo savybe nustebino pirmosios kelionės metu, ir tai tęsiasi iki šiol. Mergytė tiesiog įsiliejo į mūsų gyvenimą, nereikalaudama jokių radikalių permainų. Jau po kelių dienų su mažyle važiavome pagyventi senelių sodyboje, vėliau patraukėme prie jūros, paskui – į Druskininkų pušynus. Nevengėme svečių – atėjus draugams ar kaimynams, pasiimdavau Pauliną į glėbį, ir ji ten gyvendavo tarsi mažas kengūriukas sterblėje. Tą vasarą dalyvavome Paulinos prosenelio 80 metų jubiliejuje, šokome, linksminomės, šventėme iš širdies“, – prisimena Jolita.

Neslėps, kad įvaikinta

Kol kas Jolitos šeima plačiai neskelbia, kad dukrytė yra įvaikinta. Nors nėra sulaukę neigiamos, skeptiškos reakcijos, kad mažoji yra įvaikinta, bet kartais sulaukia įžeidžiančių klausimų, už kiek pirko vaiką, kam reikia „duoti“, kad gautum tokį mažą vaiką. O reikia tik užpildyti prašymą ir pateikti dokumentus į savivaldybę. Moteris nusiteikusi suteikti teisinę pagalbą kitoms šeimoms, siekiančioms įsivaikinti. Ne kartą draugų draugai įsiprašė į svečius, atvažiavo pažiūrėti, kaip sekasi auginti įvaikintą mergytę, atsivežė tortą, jį valgė, bendravo ir… po kurio laiko paskambindavo, kad patys jau įsisuko į įsivaikinimo procesą.

„Kol kas nekyla minčių, kad turėtume surasti biologinę mamą. Jei būdama brandi dukrytė kada nors norės tai sužinoti, patys padėsime rasti tą moterį, brolius, seseris. Žinome, kad Lietuvoje auga ir dvi įvaikintos sesutės. Tikiu, kad vieną dieną pabendrausime su jų šeima, tačiau kol kas laikomės nuostatos, kad informacijos pateiksime dukrai tiek, kiek ji pagal amžių pajėgs suvokti. Įvaikinimo fakto neslėpsime, tačiau pasakysime labai paprastai: pilvelio mamytė negalėjo ja pasirūpinti, todėl paprašė, kad pasirūpintų kita mamytė. Taip ji atsirado mūsų šeimoje“, – sako Jolita. Jolitai šis vaikas yra toks pats savas, tiek pat išlauktas, tiek pat išmylėtas, kaip ir bet kurios kitos pačios pagimdžiusios moters. „Paulinos tik pirmoji gyvenimo dėlionės dalis buvo drumstos, tamsios spalvos, o paskui tiek globėjos šeimoje, tiek mūsų namuose viskas dėliojasi labai gražiai, šviesiomis vaivorykštės spalvomis, mergaitė yra saugi ir mylima, tikiu, kad jos likimas bus labai gražus“, – sako naujoji mama.

Domantas ir Paulina

Domantas ir Paulina

Įsivaikinti sunku

„Aš esu teisininkė, su teisinėmis įvaikinimo  procedūromis teko susidurti tiek pačiai, tiek tvarkant pažįstamų reikalus. Lietuvoje įvaikinimo procesas nemotyvuotai vilkinamas, kūdikiai dėl biurokratinių formalumų mėnesių mėnesius praleidžia valdiškuose namuose, užuot patekę į šeimas. Apmaudu ir nepaprastai skaudu, kai dėl valstybės tarnautojų nesupratimo, kur dirba, kai dėl jų atmestino požiūrio į darbą, nejautrumo paliktų vaikų atžvilgiu, vaikai auga vaikų namuose, jiems susirgus jie išvežami į ligoninę, paliekami kitam personalui, vėliau grįžta atgal į vaikų namus. Sutrinka vaikų vystymasis, nesiformuoja prieraišumas vienam žmogui, įgūdžiai, gebėjimai. Turiu ne vieną pavyzdį, todėl galiu drąsiai pasakyti, kad paveldėta sistema nebeveikia, siekiant apsaugoti paliktų vaikų teises ir interesus.

Kai mačiau Ispanijos pavyzdį, kur nėra kūdikių namų, darosi liūdna, kad kartais į vaikų likimus mes žiūrime labai nejautriai. Tikriausiai dėl to, kad kūdikių namai už kiekvieną vaikelį per mėnesį gauna nuo 3500 iki 5000 litų, priklausomai nuo vaikelio sveikatos būklės. Todėl jie nėra suinteresuoti kuo greičiau kūdikius atiduoti šeimoms. „Juk ypač nedideliuose rajonuose vaiko teisių apsaugos specialistai ir vaikų namų darbuotojai yra susiję giminystės ryšiais. Ir jei nebus vaikų, nebus finansavimo, teks naikinti darbo vietas, uždaryti vaikų namus, juk giminaičiai neteks darbo“, – ironizuoja Jolita.

Jolita pasinaudojo teise išeiti vaiko auginimo atostogų, kol Paulinai suėjo metukai. Šiuo metu mažylė jau lanko lopšelį-darželį, o mama grįžo į darbą. „Man tie motinystės metai prabėgo labai greitai – nepatyriau bemiegių naktų, net ir sirguliuodama mažylė miegodavo naktį. Pirmą kartą dukrytė susirgo tik po gero pusmečio, kai iš darželio virusų parnešė brolis“, – sako Jolita.

Jolita savęs jau nebeįsivaizduoja be dviejų vaikų. Sako, kad vaikai suteikia pilnatvės, visi gyvenimo tikslai ir planai susiję būtent su jais ir dėl jų. „Įsivaikinus Pauliną, nė kartą neaplankė abejonės, ar gerai pasielgėme. Mes netikime mitais, kad įvaikinti vaikai kažkokie kitokie, prastesni. Jie yra tokie patys nuostabūs gyvenimo perlai, kaip ir pačių pagimdyti vaikai. Skirtumas tik tas, kad kai lengvai susilauki vaikų, ne visada įžvelgi tų perlų tviskėjimą. O dabar širdyje tiesiog ramu“, – sako Jolita.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 − = du

Kitos temos: