Aš labai tikiuosi, kad šiandien žiniasklaidos, Gerbiamos šalies Prezidentės ir kitų atstovų raginimai tapti globėjais iš tiesų privertė ne vieną šeimą pagalvoti, kad galbūt jie galėtų išgelbėti bent vieną vaiką.
Tapimas globėju gali tapti šaunia misija, nuostabiu gyvenimo įprasminimu ir gal net vaiko išgelbėjimu. Tai gali tapti jūsų gyvenimo darbu, jūsų kasdieninės šypsenos priežastimi ir didžiausiu džiaugsmu, bet ne būtinai…
Labai norisi raginti visus tapti globėjais, bet negaliu nutylėti tiesos, su kuria globėjai ir globojami vaikai susiduria. Faktas tas, kad nebus lengva, bus keblumų, bus pykčių, bus nuovargio, nusivylimo, imsite abejoti savo sprendimu, gali būti ir dar blogiau.
Ir kad ir kaip norėtųsi sakyti, kad to globojamo vaiko šypsena, apsikabinimas, džiugesys ir jo keliamas šurmulys namuose kompensuos visus tuos nusivylimus, tenka pripažinti, kad dažnu atveju to nebus. Nebus? Kodėl nebus?
Atsakymas – nebus jei nežinosite kelių esminių dalykų. Štai jie: turite aiškiai žinoti globojamo vaiko poreikius ir jo gyvenimo istoriją, turite turėti tikslą ir būti nesenkančiai kantrūs ir geranoriški.
O dabar lėtai ir apie viską plačiau.
Vaiko gyvenimo istorija
Jei norite globoti kūdikį ar visai mažą vaiką, kuris pats dar negali papasakoti apie save, turėtumėte pasidomėti apie jo tėvus, sąlygas, kuriomis jis gyveno, ligas, kuriomis sirgo, giminaičius ir apskritai derėtų surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie vaiką. Jei globoti norite ūgtelėjusį vaiką ar net paauglį (ką labai skatinu daryti ir nepabijoti!), turite sukurti tokį ryšį, kad jis pats jums papasakotų apie save, aplinką, kurioje gyveno, visus savo džiaugsmus ir liūdesius. Būtina, kad taptumėte tokie atviri ir artimi, jog jis galėtų papasakoti net ir pačias didžiausias nuoskaudas ar net savo nusikaltimus (jei tokių buvo). Daugeliui liks klausimas,- o kam? Kodėl reikia žinoti apie to vaiko tėvus ir priversti vaiką dar kartą išgyventi baisius atsiminimus, priminti skaudžias patirtis? Atsakysiu. Aš asmeniškai su globėjais pragyvenau 10 metų ir nepaisant to, kiek laiko mes pažinojome vieni kitus ir gyvenome kartu, jie dažnai nesuprasdavo mano emocijų ir sutrikdavo dėl mano tam tikrų reakcijų ar poelgių, nes nenumatė mano sprendimų, negalėjo suprasti, kodėl aš taip elgiuosi. Tad jei norite (o manau, kad turėtumėte norėti) pažinti globojamą vaiką ir nuspėti kada jam ir kokios pagalbos reikės, stenkitės sukurti ryšį, kad vaikas jums galėtų papasakoti viską, apsoliučiai viską, kas jam reiškminga.
Kitas taip pat svarbus aspektas yra vaiko biologinė šeima, kurią dėrėtų pažinoti. Kad ir kokie globojamo vaiko tėvai, bandykite apie juos sužinoti, net pabendrauti, nes tada tikrai suprasite daug dalykų. Pavyzdžiui, kodėl vaikas tokia poza miega, kodėl taip valgo, kodėl bijo praustis, kodėl vienaip ar kitais reaguoja į prisilietimus ir kitus dalykus. Tiesiog bus situacijų, kai vaikas pasielgs nesuprantamai jums ir gali būti, kad jūs klausite savęs, – ką ne taip padariau? O dažnai būna, kad ne jūs kažkaip ne taip pasielgėte, o vaikas turi priežastį taip reaguoti ar yra taip išmokęs. Sužinoję apie vaiką ir jo tėvus tiesiog pasilengvinsite sau kasdienybę. Ir galiausiai, vaikas kažkada vis tiek norės susitikti su savo biologiniais tėvais, gal pasiilgs jų dar būdamas mažas, gal ims jų ieškoti paauglystėje ar būdamas suaugęs, bet ta akistata vis tiek ko gero įvyks, turite būti pasiruošę tam ir net turėtumė jam padėti susitikti su tėvais, jei jis to norės.
Globojamo vaiko poreikiai
Kitas akivaizdus, bet tuo pačiu ir net apsurdiškai galintis pasirodyti dalykas yra vaiko poreikiai. Nežinodami vaiko poreikių ir jų netenkindami, nepasieksite nei savo, nei vaiko laimės. ,,Poreikius?“ – sakysite jūs. ,, – Juk mes juos ištrauksime iš vaikų namų, atplėšime nuo girtaujančių tėvų ar netinkamos jiems aplinkos, pamaitinsime juos! Tai ir yra tai ko tiems vaikams ir reikia.” Bet ar tikrai to jiems reikia? Ar tik tiek jiems reikia?
Tikiu, kad šie klausimai gali pasirodyti kone akiplėšiški. Bet noriu paaiškinti ir prabilti Tų vaikų lūpomis. Kadangi pati augau globėjų šeimoje dešimtį metų, beveik metus savanoriauju vaikų globos namuose, bei socializacijos centre, esu savanoriavusi ir dirbusi vaikų dienos centre su socialinės rizikos vaikais, dirbu mokykloje, galiu padėti suprasti, ko reikia tiems vaikams. Aš pati, kol gyvenau su biologine šeima, augau skurdžioje aplinkoje, žinau, kas yra badas, nepriteklius, blogos gyvenimo sąlygos, kone kasdien išgėrę tėvai. Manote, kad mano poreikis buvo visada būti pavalgusiai, turėti pinigų autobuso kelionei į mokyklą bilietams ir kiek geresnės gyvenimo sąlygos ir blaivaus proto asmenys, kurie mane prižiūri.
Taip, daug metų ir aš taip maniau. Visą tą gėrį ir turėjau vėliau gyvendama globėjų šeimoje, net ir žymiai daugiau. Visad buvau ne tik sočiai, bet net labai skaniai pavalgiusi, visada turėjau pinigų kelionei ir net šiek tiek laisvų pinigų, net lankiau būrelius, su globėjais labai daug kur keliavau, buvau net užsienyje, gyvenau dideliame name, turėjau savo naujai, pagal mane įrengtą kambarį. Iš tiesų gyvenau taip gerai, kaip net neįsivaizdavau, kad kada gyvensiu, turėjau daugiau nei buvau verta ir nei reikėjo! Ilgai maniau, kad tai būtent tai ko man reikia. Bet… šiandien, jau gyvendama savarankiškai ir būdama nebe vaikas, suvokiu, kad neturėjau kai ko itin svarbaus, to, kas turėtų išliekamąją vertę – neturėjau ryšio su globėjais. Niekada nesijaučiau esanti pilnaverte jų šeimos dalimi. Jie labai stengėsi, jie buvo be galo kantrūs ir geri, aš galiu juos minėti tik kaip nuostabius žmones, kurie mane išgelbėjo ir davė neapsakomai daug. Visgi šiandien jaučiuosi esanti tokia vieniša… Šiandien suvokiu, kad mano, kaip vaiko poreikis buvo ne tos visos ,,šiltanamio” sąlygos, jaukūs ir šilti namai, o ryšio buvimas, visiškas pasitikėjimas ir meilė, kokia tėvai myli savo tikrus vaikus. Kitų vaikų poreikiai gal bus kaip mano, gal kai kurių pagrindinis poreikis bus pinigai, gal saugumas. Priklausys nuo vaiko ir to, ką jis išgyveno, ką turėjo ir ko neteko ar ko niekada neturėjo. Aš šiandien suprantu, kad mane tėvai mylėjo, kaip mokėjo, bet mylėjo.
Kai tėtis būdavo blaivus ar mažiau išgėręs, jis pasisodindavo mane ant kelių ir mes valandų valandas kalbėdavomės, jis neužsiimdavo pašaliniais darbais, o tiesiog bendraudavo su manimi. Apsigyvenus pas globėjus man to trūko… Vaikui, kuris niekada neturėjo naujo drabužio ar žaislo, tokia dovana gai keltų didžiulį džiaugsmą. Bandykite su globotiniu kartu išsiaiškinti jo poreikius ir pagal galimybes bandykite patenkinti tuos poreikius.
Jūsų tikslas
Toliau, globėjai turi turėti tikslą, kodėl globoja vaiką. Tikslas kaip ir aiškus – globoti vaiką. Visgi kiekviena šeima (globėjai) turi turėti aiškesnį tikslą ir jo siekti bei supažindinti vaiką su savo tikslu. Pavyzdžiui aš po šiai dienai nežinau, kokiu tikslu mane globėjai pasiemė globoti. Gal norėjo mane išgelbėti, gal norėjo sau ar kitiems kažką įrodyti, gal norėjo padaryti gerą darbą. Bet aš nežinau! Jei būčiau žinojusi, koks jų tikslas, būčiau padėjusi jiems jo siekti. Visgi tikslu siūlyčiau pasirinkti siauresnę ir konkretesnę sritį, kurią galima įvertinti. Pavyzdžiui – padėti vaikui baigti mokyklą ir finansuoti jo studijas. Arba užauginti jį kaip savo vaiką, kad jums senstant, jis jums padėtų. Gal norėsite jį išmokyti kažkokio amato ir norėsite, kad jis padėtų jums jūsų darbe/versle. Gal sieksite tik būti jo oficialiu atstovu iki jam sueis 18 metų. Nuspręskite ir pasakykite vaikui ko siekiate! Nes jis turės planuotis savo gyvenimą, jei leisite jam gyventi su jumis iki 18 metų, jis turi žinoti, kad turės ieškoti būsto. Jei siekiate, kad jis išmoktų kažkokio amato, paaiškinkite, kad tik taip jūs galite jam padėti ir tai galės būti jo pragyvenimo šaltinis. Man atsitiko taip, kad aš nežinojau ir nežinau, ko siekė mano globėjai globodami mane ir šiandien aš žinau, kad nepateisinau jų kažkokių lūkesčių, dėl to jaučiuosi netgi kalta. Jie skyrė 10 metų, o aš net nežinau kam ir kodėl!
Jūsų kantrumas ir geranoriškumas
Paskutinis, bet ne ką lengviau įgyvendinamas dalykas yra būti kantiems ir geranoriškiems. Atrodo paprasta, bet ne visiems tai pavyksta.
Globojamas vaikas (paimtas iš globos namų ar iš socialinės rizikos šeimos) neturės daugybės būtinų įgūdžių. Pavyzdžiui aš nemokėjau tvarkytis, sodinti, gaminti valgyti, skalbtis ir daugelio kitų elementarių dalykų. Bėda ta, kad taip greit ir neišmokau… Kai kuriuos dalykus mane globėjai mokė metų metus! Tik po ilgo laiko atsirado įpročiai: tvarkytis, lankstyti drabužius, plauti grintis, valytis dantis, reguliariai skalbtis drabužius ir taip toliau. Aš ne tik, kad nemokėjau viso to, bet man ir nesigaudavo iš pirmo ar net penkto karto! Štai apie ką aš kalbu kai kalbu apie nesenkančią kantrybę – tai, kad jūs nesuskaičiuojamą galybę kartų turėsite kartoti ir kartoti tuos pačius dalykus ir rodyti, kaip atlikti tam tikrus dalykus. Jei padėsite vaikui mokytis, kantrybės prireiks dar daugiau. Noriu pabrėžti, kad vien sakyti ir rodyti daug kartų neužteks – viską reikės daryti nekeliant balso, neparodant savo nusivylimo vaiku ir, jei įmanoma, su entuziazmu. Geranoriškumas tame ir pasireikš – kai jūs vėl ir vėl sieksite padėti vaikui, nenuleisite rankų. Geranoriškumą išreikšite ir padėdami, kalbėdamiesi su šypsena veide ir humoru tuomet, kai vaikui nepasiseks.
Mano gyvenimo su globėjais istorija
Norėčiau pasakyti, kad globoti vaiką nėra sunku, kad nebus sunku ypač tiems, kurie augina/ užaugino savo vaikus, visgi mano patirtis rodo, kad ne. Būti globėju yra sunku jei nežinai dėl ko tai darai ir nežinai ko globojamam vaikui reikia. Mano globėjams buvo labai sunku. Šiandien žinau, kad mano globėjai tai, kad pasiemė mane globoti, laiko didžiausia savo gyvenimo klaida. Mane globoti pasiemė, kai man buvo beveik 12 metų. Nors tiek jie, tiek aš pati labai stengėmės būti šeima ir teikti vieni kitiems džiaugsmą, mums nepavyko. Aš buvau gana gera paauglė, klausiau ir sutikau su jų namų taisyklėmis, nerūkiau, niekada nevartojau alkoholio, nevogiau, su jų pagalba puikiai mokiausi ir elgiausi dorai, bet prieš maždaug metus aš pratrūkau. Be abejonės, kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir pas mus buvo eilinių pykčių, buvo ir rimtesnių barnių, bet tai, ką prieš metus pasakiau globėjai buvo proveržis, kurio ji ir jos šeima nenusipelnė.
Aš tiesiog nebeatlaikiau ir pasakiau, kad išsikraustau iš jų namų, pripažinau, kad niekada nesijaučiau esanti jų šeimos nare ir dar daug daug sielvarto ir nusivylimo išliejau. Mano protrūkį globėjai gal ir būtų atleidę, bet to, kad aš išsikrausčiau buvo per daug.
Jie labai daug į mane investavo, niekaip nesugebėsiu jiems atsidėkoti ir atlyginti nei finansiškai to, kiek jie man skyrė nei niekaip kitaip. Jie pastatė man priestatą, kuriame turėjau gyventi, tai kainavo didžiulius pinigus, o aš išsikrausčiau… Nes nebegalėjau ilgiau vaidinti laimingos ir nepakėliau emocinės įtampos, kuri tvyrojo. Kiti vaikai kartais apvogia globėjus, apgauna ir pridaro visokių kitokių dalykų. Vieni globėjai sugeba jiems atleisti, kiti ne… Man nesugebėjo atleisti. Ir šiandien, kai manęs kas paklausia kažko apie tėvus aš nieko neatsakau arba bandau išsisukti, o mintyse sukasi mintis, kad aš neturiu tėvų… Mano biologinė mama mirė prieš ketverius metus, tėtis neadekvatus ir vis dar alkoholikas, globėjai nebenori palaikyti jokių ryšių su manimi ir mes nebendraujame. Aš neturiu tėvų, kurie man padėtų. Turiu draugus, kolegas, turiu akademinę universiteto bendruomenę ir vaikiną, kurie man padeda kaip gali. Bet taip, kaip daugelis studentų, aš savaitgaliais neturiu kur važiuoti pas ,,tėvus”, jie man neprikrauna maisto, nepataria, nepalaiko. Aš tiesiog žinau, kad viską turiu daryti viena pati, nėra kas mane gelbės ištikus bėdai, turiu pati finansiškai save išlaikyti ir pilnai atsakyti už savo veiksmus.
Globojamas vaikas kaip tikras Jūsų vaikas
Mano draugai ir kolegos padėjo man suprasti, kad mes kiekvienas turime skaudulių, problemų, kad nėra tobulų šeimų, kad ir ,,normaliose” šeimose būna daug sunkumų, vaikai ir ten gauna visokių traumų, nesijaučia laimingi, bet mano žinia šiandien Jums yra tokia – globojamą vaiką mylėkite kaip savo vaiką. Tai reiškia, kad natūraliai tėvai savo vaikams atleidžia viską, kad ir ką jie padarytų…. Paklauskite savęs ar sugebėsite globojamam vaikui atleisti Viską. Man globėjai nesugebėjo atleisti, gal niekada ir neatleis, o kaltę man nešioti yra labai labai sunku. Niekam nelinkiu to jausmo, kurį jaučiu aš – kaltė, kad nepateisinau savo globėjų, kurie skyrė man 10 gyvenimo metų, lūkesčių, juos įžeidžiau ir jie man negali atleisti.
Mano palinkėjimas Jums – priimkite globojamą vaiką kaip Dievo dovaną Jums ir mylėkite jį kaip savo. Tuomet natūraliai viskas klosis sėkmingiau ir taip išvengsite daugybės pykčių ir nuoskaudų. Globa GALI būti gražus ir didžiulį džiaugsmą teikiantis procesas, to Jums ir linkiu.
Renata Grigaravičiūtė, 2017 birželis
Kauno Technologijos socialinės pedagogikos 3 kurso studentė. mokyklos socialinio pedagogo padėjėja, daugelio organizacijų savanorė.
as dirbau socialine globeja, bet toliau noro neturiu, 24val. per para tu busi su vaiku, bet reikia dar sumoketi visus mokescius , reikia dirbti pagal individualios veiklos pazyma,gal man gali kas paaiskinti koki pelna as turiu is veiklos, o pagal darbo sutarti gavau atsakyma kad ministerija neleidzia, tai vaiku namu bus sunku atsisakyti, norinciu dirbti mazai,