Rasos šeima
Iš mažo Žemaitijos miestelio kilusi Rasa jau kelerius metus Kalėdas sutinka be sniego. Ispanijoje, kur ji gyvena, Kūčios ir Kalėdos švenčiamos kiek kitaip. Prie židinio susirenka visa vyro ispano šeima: broliai, tėvai, sėda prie gražiai papuošto stalo.
Ten niekas neskaičiuoja, kad Kūčių patiekalų būtų 12. Ypatingų tradicijų ispanai nebesilaiko. Pavakarieniavę su šeima, draugai dažniausiai susiburia kaimo bariuke ir iki paryčių bendrauja.
„Džiaugiuosi, kad beveik visada pas mus į Ispaniją Kalėdų švęsti atvyksta ir mano šeimos nariai iš Lietuvos. Kartais atvažiuoja ir mano pusseserės, gyvenančios Vokietijoje, tada ir šventės daug malonesnės. Man Kalėdos – pati gražiausia metų šventė, tačiau Ispanijoje kiek sunkiau pajausti tą kalėdinę „dvasią“, nes dažnai per Kalėdas būna šilta, apie 18 laipsnių. Įdomu tai, kad čia nėra labai įprasta matyti kalėdiškai išpuoštų namų. Net parduotuvių vitrinos mažai puošiamos“, – sako Rasa Deimantaitė.
Kalėdų rytą ispanų vaikai dovanų po eglute neranda. Jiems dovanos įteikiamos tik po kalėdinių pietų.
Kaip atsidūrė Ispanijoje
Iš nedidelio Žemaitijos miestelio kilusi Rasa Deimantaitė dar būdama paaugle svajojo, kad jos vyras bus užsienietis. „Sulaukusi paauglystės pradėjau pildyti savo norų sąsiuvinį. Įdomu tai, kad daugelis tuomet surašytų norų išsipildė. Kaip dabar pamenu, kad viena iš mano svajonių – tamsus vyras. Troškau išmokti ispanų kalbą bei gyventi Ispanijoje. Neįtikėtina, bet viskas susiklostė taip, kaip ir norėjau. Matyt, jei ko nors labai nori, pats likimas padeda to pasiekti.
„Paskutiniaisiais metais, kai dar mokiausi mokykloje Telšiuose, mano tėvai dar dirbo Ispanijoje. Baigusi mokyklą, pagalvojau, kad ir aš išvyksiu padirbėti į užsienį, o po to sugrįšiu ir įstosiu mokytis. Tačiau nuvažiavusi į Ispaniją, netrukus susipažinau ir su dabartiniu savo vyru Salem, tad mano planai pasikeitė.
Mūsų pažintis prasidėjo kavinėje. Vieną dieną su drauge užsukome išgerti kavos, o mano būsimasis vyras tuomet ten dirbo barmenu. Taip mes ir susipažinome. Prisimenu, tada su bičiule susilažinome, kad mes su simpatiškuoju barmenu nueisime į šokius. Draugė sakė, kad man nepavyks. Vis dėl to tąkart mes su Salem nuvykome į šokius ir nuo to karto pradėjome bendrauti. Po pusmečio prasidėjo rimtesnė mudviejų draugystė, o po metų – pastojau. Gimė mūsų sūnus Hugo, kuriam jau penkeri.
Visą nėštumo laiką praleidau Ispanijoje. Mano vyras tada labai padėjo. Apskritai Ispanijoje vyrai dirba visus darbus, taip pat kaip ir moterys, bent jau tie, kuriuos aš pažįstu.
Salem mano nėštumo laikotarpiu labai stengėsi, rūpinosi, kad viskas būtų gerai. Džiaugiuosi, kad ir mano nėštumas praėjo lengvai.
Vyras dalyvavo ir gimdyme, medikai jam leido nukirpti virkštelę. Mano sutuoktinis pasakojo, kad, prasidėjus gimdymui, jam apsvaigo galva, bet vėliau jis susiėmė. Gimus vaikeliui, Salem pats pirmasis ir sauskelnes keitė, ir valgį gamino,“– pasakoja Rasa.
Tėvams patiko iškart
Kai su Salem susipažinome, mano tėvai tuo metu dar tebedirbo Ispanijoje. Draugystėms su keliais prieš tai buvusiais vaikinais jie nelabai pritarė, bet draugas iš Ispanijos jiems patiko iš karto.
Nors mano tėveliai ir nemokėjo su juo susikalbėti, bet matė, kad Salem – geras žmogus. Tėtis iš pradžių dar nieko nesakė, bet mama – iš karto jį labai šiltai priėmė“, – sako Rasa.
Tuo tarpu jo tėvai iš pradžių atidžiai stebėjo marčią iš užsienio. Jie nebuvo priešiški, bet ir džiugesio bei didelės šilumos pirmomis dienomis iš jų pusės Rasa nesulaukė, tačiau dabar lietuvaitė jiems lyg duktė. Salem tėvams jau 68 metai, jie kiek vyresni ir nors daug keliauja, tačiau tai ne tas pat, kai į tavo šeimos idilę „pasibeldžia“ užsienietis. Anksčiau apie Lietuvą Rasos uošviai žinojo tik tiek, kad tai buvusios Sovietų Sąjungos dalis. Tačiau dabar Salem tėvai jau nori aplankyti marčios gimtąją šalį ir ne vieni, o su anūku.
„Mano vyras yra įvaikintas ir nuo 8 metų gyveno ispanų šeimoje, tačiau kilęs iš Sacharos. Salem turi ir tris vyresnius brolius, ispanus. Jis nesilaiko jokių tradicijų, yra visiškai netikintis, o ir aš neturiu labai tvirtų tradicijų. Žinoma, Kūčios, Kalėdos švenčiamos taip, kaip ir Lietuvoje.
Galima sakyti, kad mūsų pačių susikurta šeimos tradicija – šiltu oru, sekmadieniais eiti pasivaikščioti į kalnus, pabūti trise. Kadangi mano vyras daug dirba, kartais būna taip, kad jis grįžta namo, pavalgome ir einame miegoti. Tad sekmadieniai – skirti mūsų trijulei, tuomet stengiamės ir daugiau papramogauti.
Kalbant apie žmonių iš skirtingų kultūrų santuoką, visada iškyla šiokių tokių kultūrų skirtumų. Nors man vyras sakė, kad jam nebuvo sunku prisitaikyti prie lietuviško žmonos charakterio, tačiau aš pritapau kiek sunkiau, ypač prie jo draugų – kadangi viską jiems pasakydavau tiesiai šviesiai, į akis. Ispanai labiau „į akis“ šypsosi, o už akių gali visai ką kitą galvoti, net apkalbėti. Jie sako, kad viskas gerai, o nusisukus gali būti visai kitaip.
Nežinau, kaip jie reaguoja į mano tiesmukiškumą, tačiau dažniausiai nusišypso ir nieko nesako. Ispanai, kuriuos pažįstu, niekada „nedrasko akių“, tačiau dažnai galima pajusti ir jų apsimetimą,“ – sako Rasa.
Ispanijoje ir pats gyvenimas daug laisvesnis, o šalies žmonės – atsipalaidavę ir niekur neskubantys
Gimtinėn – bent kartą per metus
Man be galo patinka Lietuvoje, tad stengiuosi bent kartą per metus čia sugrįžti. Kol Ispanijoje mokiausi, pasiimdavau atostogų ir į Lietuvą sugrįždavau du kartus per metus: žiemą ir vasarą. Dabar taip dažnai nebepavyksta. Kartkartėmis ir mano tėvai atvyksta Ispanijon į svečius, tad nesijaučiu nutolusi nuo Lietuvos.
Net Salem yra pasakęs, jei jis netektų darbo, tai dirbti būtų galima ir mano gimtojoje šalyje.
Kad ir kaip būtų gaila, bet darbo čia irgi nėra. Nors jei mums abiem Lietuvoje pasiūlytų gerus darbus, tokios galimybės tikriausiai neatsisakytume. Tačiau dabar ir Ispanijoje gerai. Mane žavi šios šalies klimatas, nes ten net žiemą būna apie 15–17 laipsnių šilumos, kartais net apie 20. Tik labai retais atvejais, kai į darbą keldavausi šeštą valandą ryte, pasitaikydavo ir minusinė temperatūra.
Ispanijoje ir pats gyvenimas daug laisvesnis, o šalies žmonės – atsipalaidavę ir niekur neskubantys. Jei jie sako: „Aš rytoj padarysiu“, tai tas jų rytojus gali ir neateiti.
Ispanijoje vaikams daugiau leidžiama
Ten ir mažiesiems suteikiama daugiau laisvės nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, jei kur nors vakarieniauji, įprasta, kad vaikai visur bėgioja, o tai turi ir pliusų, ir minusų. Grįžus į Lietuvą ir atsisėdus kavinėje, vaikui liepi ramiai sėdėti, o jis nenustygsta vietoje. Mažyliui reikia eiti, žiūrėti, čiupinėti.
Mano manymu, Lietuvoje vaikus auklėja daug griežčiau, o ten laisviau – mažyliams suteikiama daugiau laisvės, kartais net per daug. Ispanės labai lepina savo vaikus. Mažyliui gimus, motinos neretai rūpesčius užkrauna savo tėvams. Jų moto: viva la vida (gyvenk gyvenimą), o man atrodo, kad taip savanaudiška, juk tai tavo vaikas, pats ir turi jį auginti.
Visada kartu su vaiku
Savo sūnų stengiuosi auklėti lietuviškai, tačiau Hugo – labai aktyvus berniukas. Vis dėl to aš griežtesnė nei mano vyras. Tai akivaizdu, nes su sūneliu praleidžiu daugiau laiko nei tėtis, kadangi Salem daug dirba. Aš daugiau Hugo auklėju, o tėtis žaidžia. Ir apskritai mano vyras daug prisideda prie sūnelio auginimo. Jis retai kada pasako, jog po darbų jaučiasi pavargęs, ar kad jam reikia pailsėti. Jie abu labai mėgsta žaisti futbolą, važinėti, dviračiais, riedučiais. Kol šeimos vyrai žaidžia, aš ruošiu vakarienę.
Savaitgaliais vykstame prie jūros, susitinkame su draugais. Vasarą dažniausiai vakarieniaujame lauke – ispanai mūsų regione į gatves išsineša savo stalelius ir valgo, bendrauja.
Mokyklėlės mažiesiems
Vaikams nuo trejų metų veikia mokyklėlė. Ji neprivaloma, bet daugelis dirbančių tėvų ten veda savo atžalas. Ji veikia mokyklos pastate, užsiėmimai su mažaisiais čia vyksta kasdien. Mažamečiai atvedami į mokyklėlę apie pusę dešimtos ryte, apie 13 valandą reikia juos pasiimti, nes daug kur yra 2 valandų pertrauka (siesta). Vėliau vaikai vėl nuvedami apie 15 valandą ir taip mokyklėlėje prabūna iki 17 valandos. Jau dabar Ispanijoje bandoma derintis prie visos Europos ritmo, nes žmonėms reikia į darbus. Neįmanoma dirbti, jei reikia nuolat lakstyti pasiimti ir vėl parvesti vaiką.
Ten ir vaikų užimtumas didesnis. Trejų metų vaikai pradeda lankyti mokyklėlę-darželį, dažniausiai prisideda ir kiti užsiėmimai. Pavyzdžiui, futbolas, karatė, tai, kas vaikams patinka. Ispanijoje mažyliai nelabai turi laiko pasidžiaugti vaikyste.
Lietuvoje vaikai 6 metų jau vieni žaidžia kieme, o ten vaikų taip paprastai nepaliksi, turi saugoti iki 12 metų ir iki mokyklos palydėti. Gali net nubausti, jei pamatys, kad vaikas vaikštinėja vienas. Ispanijoje nutinka daug nelaimių, kai vaikai yra pagrobiami, todėl ir tvarka sugriežtinta.
Ragavo ir cepelinų
Sekmadieniais dažniausiai pas Salem mamą valgome pietus, tada susirenka ir jo broliai. Aš pati gaminu ir lietuviškų, ir ispaniškų patiekalų. Valgį ruošiu iš tų produktų, kuriuos tuo metu turiu šaldytuve, ir kas man geriausiai pavyksta. Šiame Ispanijos regione, kur gyvename, valgoma daug ryžių, gaminami plovai, dažnai ruošiamas ir gana mėgstamas ispanų patiekalas – paelija.
Mano vyras valgo ir kotletus. Cepelinus gaminau tik kartą, Salem vieną cepeliną suvalgė ir po to sykio daugiau nebegaminau.
Mažylis porina žemaitiškai
Nuo pat gimimo su vaiku kalbėjau žemaitiškai. Hugo dabar kuo puikiausiai šneka žemaitiškai, o bendrine kalba tikriausiai nelabai ir susikalbėtų.
Ten, kur mes gyvename, vyrauja valenciano kalba. Hugo su tėvu ir šnekasi šia kalba, o visi kartu kalbame castellano kalba. Galima sakyti, mažylis moka tris kalbas, nes jos stipriai skiriasi viena nuo kitos, dar labiau nei žemaičių ir bendrinė lietuvių kalba.
Aš anksčiau visai nemokėjau ispaniškai, tačiau atvažiavusi čionai išmokau. Kai susipažinau su būsimu vyru, visai nemokėjau kalbėti šia kalba, nėt nenumanau, kaip jis mane suprato. Jis atrodo, žinodavo, ką norėjau pasakyti, o ir aš turėjau motyvaciją, dėl ko stengtis, taip po truputį ir išmokau.
Pasiilgstu šeimos ir draugų
Kai pagimdžiau sūnų, Ispanijoje pradėjau mokytis, kaip atlikti rentgeno, rezonansinius tyrimus, kompiuterinę tomografiją, ultragarso ir kitus tyrimus. Anksčiau dirbau kavinėje, vėliau teko dėlioti į dėželes ir aplesinus. Tad ir dabar laukiu, kada vėl prasidės apelsinų sezonas. Jau keletą mėnesių atostogauju, kol dar nėra apelsinų, o spalio pabaigoje turėčiau vėl pradėti dirbti.
Nors Ispanija ir Europos šalis, tačiau čia nėra lengva, ne tik dėl to, kad sunku rasti darbą, bet ir dėl to, kad šalia nėra savų žmonių.
Simona Damanskytė
„Mamos žurnalas“
