Keliaukite į Tenerifę – daugelis pramogų ir poilsio vietų čia pritaikyta vaikams

Su vaikais esame išmaišę tikrai nemažai šalių ir patyrę įvairiausių įspūdžių. Tačiau vienus įsimintiniausių parsivežėme iš Tenerifės. Kodėl? Nes daugelis pramogų ir poilsio vietų čia pritaikyta būtent poilsiui su vaikais.

Reikia žinoti taisykles

Į kelionę išsiruošėme keturiese – kartu su manimi vyko anyta ir du sūnūs. Į lagaminą susikrovėme būtiniausius dalykus. Pasiėmėme sauskelnių, drėgnų servetėlių – jų stengiuosi nepamiršti, nes vaikai dažnai susitepa nukritę ar valgydami, o vandens šalia dažniausiai nebūna. Vienas iš pagrindinių mūsų kelionės atributų – sulakstomas vežimėlis, dar vadinamas „skėtuku“. Juo važiuoti mėgsta ne tik mažasis, bet ir vyresnysis, po ilgų pasivaikščiojimų pavargęs sūnus. Patarčiau tokį vežimėlį į keliones vežtis visiems tėveliams, nenorintiems laiko leisti vien paplūdimyje su ikimokyklinio amžiaus vaikais – jis nepamainomas ekskursijose.

Tenerifė priklauso Ispanijai, todėl joje galioja europietiškos taisyklės. Tad besinuomojantiems automobilius patartina būtinai užsisakyti ir vaikiškas kėdutes. Jei automobilyje jų nebus, pareigūnai tikrai skirs baudą ne mažesnę nei 150 eurų. O „susitarti“ su europiečiais pareigūnais ir išvengti baudos tikrai neįmanoma.

Lėktuvas į Kanarų salyną skrenda 6 valandas. Tai žinodama, į krepšį įsidėjau maisto, „Duty free“ parduotuvėje nusipirkau gaiviųjų gėrimų. Kad vaikai nenuobodžiautų, pasiėmiau ir žaislų. Skrydį „įveikėme“ nesunkiai.

Kadangi pirmąją dieną dar nebuvome išsinuomoję automobilio, pavaikščiojome po miestelį, užsukome į parduotuves. Įsitikinau, kad Tenerifėje yra visko, ko gali prireikti keliaujant su vaikais. Kūdikių maisto, buteliukų, drabužėlių, sauskelnių ir kitų vaikiškų „atributų“ pasirinkimas didelis, kainos prieinamos.

Automobilį iš „Orcar“ nuomos punkto pavyko išsinuomoti labai nebrangiai – sumokėjau 82 eurus už penkias dienas. Be to, gavau nemokamai dvi vaikiškas kėdutes, mašinos casko draudimą. Įprastai automobilio nuoma iš žinomų tarptautinių kompanijų tam pačiam laikotarpiui kainuoja maždaug keturis kartus brangiau. Be to, už vieną vaikišką kėdutę jos prašo maždaug 50 eurų mokesčio.

Antrąją dieną taksi nuvažiavau iki oro uosto. Nuo mūsų viešbučio jis buvo maždaug už penkiolikos kilometrų. Tad už kelionę sumokėjau 18 eurų.

Kuras Tenerifėje kainuoja pigiau nei Lietuvoje. Per penkias dienas važinėjimo baką, išleisdama maždaug pusę šimto eurų, iki kraštų užpildžiau kelis kartus.

Gyvūnai pasiekiami ranka

Antrąją kelionės dieną greitkeliu nuvykome iki Puerto de la Cruzo miestelio, kuriame įsikūręs bene garsiausias Tenerifės parkas – Loro. Trisdešimt metų saloje veikiantis parkas kasmet atsinaujina. Šiuo metu 135 tūkst. kvadratinių metrų plote gyvena 400 rūšių gyvūnų. Pasakoti apie parką iš tiesų galima daug. Mes jame praleidome šešias valandas ir būtume vaikščioję dar pora. Vaikai džiūgavo matydami tvenkinius, pilnus žuvų, po pievą vaikščiojančius paukščius, išvydę papūgų, orkų, jūros liūtų ir delfinų spektaklius. Simonas negalėjo atsigėrėti povais. Jis vaikščiojo greta jų iškėlęs ranką virš galvos. Tik vėliau supratau, kad jis „parodijuoja“ kuoduotus paukščius…

Bilietas suaugusiam žmogui kainavo 49 eurus. Su juo buvo galima patekti ir į kitą Tenerifės įžymybę – Siamo parką. Vaikams iki šešerių metų įėjimas į Loro parką nekainuoja, o už maudynes Siamo parke tenka mokėti mažyliams nuo trejų metų. Tiesa, jame apsilankyti irgi verta. Ypač tiems, kurie mėgsta įvairius vandens kalnelius. Kadangi mano vaikai maži, pasitenkinome pasivaikščiojimais dailiais Siamo takeliais, pramogomis „Prarastame mieste“, kuriame vandens pramogos skirtos mažiausiems, ir poilsiu dirbtiniame smėlio paplūdimyje. Netoli Los Cristianos esančiame vandens parke relaksavome visą dieną – nepavargo nei vaikai, nei mes su anyta.

Ten, kur visada saulė

Apvažiavome ir nemažai Tenerifės paplūdimių. Bene įspūdingiausias buvo Los Gigantes miestelyje. Nuo Teidės ugnikalnio (dabar jau nebeveikiančio) pelenų paplūdimio smėlis nusidažęs juoda spalva. Drabužių juo neišsiterliosi, bet vaikams laimės pamačius „purviną“ smėlį buvo apstu.

Vieną iš apniukusių dienų nuvykome iki El Medano paplūdimio. Tenerifėje dirbanti lietuvė gidė pasakojo, jog jame visuomet šviečia saulė. Bent jau mums šie jos žodžiai pasitvirtino – po tamsiame danguje atsiradusius plyšius tiesiai į El Medano švietė jos spinduliai.

Dėl šviesaus smėlio ir ramesnio nei kitur vandenyno turistai labiausiai vertina Playa de Las Americas ir Los Cristianos paplūdimius. Beje, šiuose kurortuose yra ir daugybė parduotuvių, kavinių. Vakarais Playa Las Americas pagrindinėje gatvėje veikia spalvotas grojantis fontanas. Jis daug mažesnis nei žymusis Barselonos fontanas, bet vaizdas toks pat užburiantis. Nemokamai reginiu galima pasigrožėti tris kartus per vakarą – 20, 21 ir 22 valandomis.

Vaikų, žinoma, parduotuvės nedomina, bet mamoms čia – tikras rojus. Garsių vardinių drabužių, batų, rankinių ar aksesuarų Tenerifėje dėl palankių įstatymų galima įsigyti gerokai pigiau nei kitur Europoje. Mums pasisekė, nes atvykome tuo laiku, kai ispanai šventė savo nacionalinę šventę. Dėl to pardavėjai oficialias kainas sumažino dar iki 70 proc. Gidai perspėjo – ispanai nesidera, todėl to daryti nė nebandėme.

Pagrindinis produktas – jogurtai

Dar viena atostogų diena prabėgo Icod de Los Vinos miestelyje, esančiame salos šiaurėje. Iki jo atvažiavome serpantinais, todėl kelionė užtruko ilgiau, nors Tenerifė iš esmės nėra didelė. Icod de Los Vinos garsėja botanikos sodu, kuriame auga 1000 metų dracena, vadinama drakono medžiu.

Taip, tai tas pats augalas, kuris taip dažnai lietuvių auginamas namuose vazonėlyje.

Botanikos sode galima išvysti ir daugybę kitų Tenerifėje augančių augalų pavyzdžių. Taigi tiems, kurie mėgsta gamtą, tai bus vertingas lankytinas objektas. Įėjimas į jį kainuoja 4 eurus – tai bene pigiausia mokama vieta Tenerifėje. Beje, į jį, kaip ir į daugelį kitų objektų, vaikai iki šešerių metų įeina nemokamai.

Netoliese botanikos sodo yra drugelių paviljonas. Jame iš arti galima išvysti šimtus spalvotų skraidūnų, kurie mielai tupia ant ryškesnius drabužius dėvinčių žmonių. Sumokėję po 8 eurus už įėjimą tris-šešias paras gyvenančiais drugiais nedideliame paviljone gėrėjomės maždaug valandą.

Icod de Los Vinos garsėja ir namų gamybos vynu, padažais, džemais bei sūriais. Jų prisiragavę pratęsėme kelionę per Garachico, Los Silos, Buenavista, Punta de Teno miestelius. Kiekvienas jų – savitas ir gražus. Stovėjome pailsėti parkelėse ir valgėme į kelionę ryte įsidėtą maistą. Karštu valgiu dažniausiai mėgavomės ryte ir vakare, nes apartamentų tipo viešbutyje buvo virtuvėlė su visa valgio gamybai reikiama įranga bei indais. Na, o dieną, taupydami pinigus, „kimšome“ sumuštinius, konservus ir parduotuvėse pirktus vaisius bei daržoves. Įsigijome ir daugybę jogurtų. Aštuonių indelių pakuotė kainuoja kiek daugiau nei vieną eurą. Per savaitę laiko vaikams nė sykio neskaudėjo pilvų. Virškinimu nesiskundėme ir mes su anyta. Žinoma, neatsispyrėme ir ispaniškam delikatesui – vytintam kumpiui, kurio šeši kilogramai parduotuvėje kainuoja apie 45 eurus. Vienas iš prekybos tinklų net taikė nuolaidą – perkantiems du kumpius už antrąjį tereikėjo mokėti 13 eurų.

Nors nebuvo labai karšta, vaikai gėrė nemažai vandens, sulčių. Jų nebrangiai, kaip ir kitų reikiamų produktų, nusipirkome parduotuvėje.

Vaistų ir gydytojų pagalbos kelionėje neprireikė. Vykdama ilsėtis į Tenerifę, kaip ir į kitas šalis, pasiėmiau būtiniausių vaistų – nuo karščiavimo, nuo viduriavimo. Įsidėjau pleistrų, binto, ausų skausmą malšinančių lašiukų. Kai kuriems vaikams, lėktuvui kylant ir leidžiantis neištveriantiems slėgio kaitos, skauda ausytes.

Europoje gana saugu, todėl prieš kelionę nesiskiepijome.

Svetingi ispanai

Grįždami į kurortą dar užsukome į Teidės nacionalinį parką. Kadangi buvo vėloka, į ugnikalnį užsikelti ir pasigėrėti Tenerifės panorama nebespėjome. Tik sužinojome, kad tas malonumas kainuoja apie 22 eurus. Didžiąją kelio dalį žmones kelia funikulierius, o likusius kelis šimtus metrų iki viršukalnės reikia įveikti pėsčiomis. Tiesa, norint kopti į Teidę reikia turėti leidimą, kurį dažniausiai parūpina gidai.

Dar viena diena prabėgo vaikščiojant po Tenerifės sostinės – Santa Kruzo – gatves. Pagrindinę Ispanijos aikštę mums padėjo rasti vietiniai gyventojai, gana mielai aiškinantys turistui, kaip iki jos nuvažiuoti. Apskritai ispanai nė sykio mūsų nesuklaidino, nors keliavome be navigacijos ir teturėdamos salos, o ne miestų žemėlapį.

Turintieji laiko gali užsukti į jaukų La Lagunos miestelį, esantį visai netoli Santa Kruzo. Mes jį pravažiavome, bet „išstudijuoti“ nebespėjome.

Be abejonės, vykstant į sostinę reikia vengti tai daryti anksti ryte ir vakare, kai ispanai vyksta į darbą arba grįžta iš jo – spūstys didmiesčio keliuose įprastos.

Užsukome ir į Guimar miestelį, garsėjantį savo piramidėmis. Nors šį objektą, į kurį patekti kainuoja apie 10 eurų, daug kas kritikuoja, mums jis patiko.

Kiek slogesnius įspūdžius parsivežėme iš beždžionių parko. Pirma, jį labai sunku buvo rasti. Įvažiavimas į parką yra iš Los Cristianos miestelio, nors jis puikiai matyti ir nuo greitkelio. Dažnai vairuotojai bando čia nesėkmingai ieškoti kelio…

Antra, po Loro parko beždžionių rojumi vadinama vieta mums labiau priminė lietuviškąjį zoologijos sodą, kur žvėrys tūno gana ankštuose narvuose.

Vienintelis džiaugsmas – keturi aptvarai, į kurių vidų galėjome patekti ir paglostyti beždžiones, vėžlius ir lemūrus.

Nepavargome

Atrodytų, aplankėme tikrai daug. Ar nepavargo vaikai? Tikiu, kad ne. Keldavomės 8 valandą ryto, pasigamindavome pusryčius, susikraudavome daiktus ir leisdavomės į kelią. Stengdavausi nepamiršti pietų, maudymosi kostiumėlių, rankšluosčių, kremų nuo saulės. Žodžiu, į automobilį sukraudavau daugybę dalykų, kurių mums galėdavo prireikti.

Automobiliu važiuodavome visą dieną išlipdami pasivaikščioti, pasimaudyti. Kol vykdavome iš vienos vietos į kitą, vaikai mašinoje pamiegodavo, todėl poilsio jiems netrūko.

Vakare, sutemus, jie irgi užmigdavo ir prabusdavo tik grįžę į viešbutį, kur išsivirdavome vakarienę.

Skrendant į Tenerifę Simonas vandenį dar gėrė iš buteliuko. Tačiau priešpaskutinę kelionės dieną, palikę automobilį oro uoste ir sėdę į tarpmiestinį autobusą, jį pametėme. Simonas buteliuko nepasigedo, o aš ir nebesiūliau. Tik naktį vaikas patriukšmavo, bet greitai nurimo. Panašiai nuo buteliuko atpratinome ir vyresnėlį Nojų – tuomet mes ilsėjomės Barselonoje. Nojus savo džiaugsmą išmetė pro balkoną. Nulėkę buteliuko ieškoti neberadome. Teko dvi naktis pasiklausyti mažylio verksmo, bet kelionės pabaigoje visi buvo laimingi. O žinduką Nojus „pametė“ Egipte. Vadinasi, kelionės padeda atsisakyti to, su kuo namuose atsisveikinama sunkiai.

Kristina Kučinskaitė

„Mamos žurnalas“