Būrėja ir astrologė Vaiva Budraitytė močiutės pareigas įsivaizduoja ne kaip košių virimą anūkams. Ji su aštuonerių metų anūke Benigna keliauja po pasaulį ir taip kuria tarpusavio ryšį.
Pirma kelionė – su trimete
Į pirmąją kelionę anūkėlę Vaiva pasiėmė, kai ši buvo trejų metukų. „Visiškai nebuvo baisu, nes tą vaiką myliu ir padedu prižiūrėti nuo pat gimimo. Dukra Marija net iš gimdymo namų pirmiausia grįžo į mano namus, kol jų bute prasidės šildymo sezonas. Po mėnesio ji turėjo pradėti lankyti paskaitas universitete, taigi mes pasilikdavome su naujagime pasikeisdami, veždavome į universitetą pamaitinti. Buvau pasižadėjusi pirmąjį anūką visapusiškai finansuoti, taigi tenka dabar tuos pažadus pildyti“, – sako Vaiva.
Į Tenerifę pasiimti trimetę buvo Vaivos sumanymas. Ji nesupranta, kai aplinkiniai klausia, ar vaikas netrukdo. Kaip tik smagu, kai keliauji su vaiku, jautiesi jaunesnis, smalsesnis, smagu ir į zoologijos sodą nueiti, ir pažiūrėti, kaip į dangų leidžiami ereliai ar auginami krokodilai. Vieni suaugusieji turbūt nesiryžtų tokioms „vaikiškoms“ pramogoms.
Lėktuve niekada neverkia
Paprastai į šeimas, keliaujančias su mažais vaikais, žiūrima kreivai – vėl lėktuve klyks… „Mūsų šeimoje žodžių „vaikas ožiuojasi“ nėra. Manau, kad klykiantys viešose vietose vaikai yra atspindys to, kas vyksta šeimose už uždarų durų. Įtampą, neigiamas emocijas tėvai tikriausiai išlieja ant vaikų, o šie „grąžina skolą“ tokiose situacijose, kur nebus aprėkti ar fiziškai nubausti, – kad ir lėktuve“, – sako Vaiva.
Vaiva Budraitytė neįsivaizduoja kelionės, kurioje vien gulima prie baseino ir valgoma viešbučio restorane. Pirmojoje kelionėje jos anūkėlė gavo gerą krikštą. Tenerifėje jie išsiruošė į žvejų kaimelį, ir Benigna savo kojytėmis nupėdino 12 kilometrų! O paskui dar teko 5 kilometrus grįžti atgal. Pagrindinis principas – kelionių metu neprikimšti vaiko maistu. Vaiva – ne iš tų močiučių, kurios stengiasi sumaitinti dar vieną šaukštelį košės ar sriubos. Ji įsitikinusi, kad jei vaikas suvalgė pusę banano ir išgėrė stiklinę vandens pusryčiams, – jis jau sotus. Kartais Benigna pusryčiams renkasi blynelių, kurių visuomet būna viešbučių restoranuose. O kartą, eidama pro padėklus su mėsa, sušuko: „Mėsytė!“. Nors Vaiva su vyru Gaudentu vegetarai, anūkytei jie savo pažiūrų neprimeta, leidžia dėtis į lėkštę tą mėsytę.
„Išeidami iš viešbučio ilgesnei ar trumpesnei išvykai niekada neimame maisto – jokių sausainiukų, riestainiukų ar kitokių užkandžių. Pasiimame tik butelį vandens. Jei vaikas išalks, rasime restoranėlį, nupirksime šviežiai spaustų sulčių, ji gaus reikalingų kalorijų. Esu nusistačiusi prieš užkandžiavimus tarp pagrindinių valgymų. Aš pati net ir šviežiomis sultimis nesigundau, man pakanka vandens. Manau, kad vaikas turi būti truputį alkanas, kad paskui valgytų su apetitu. Man juokinga, kai tėvai sako: „Vaikas nieko nevalgo, tik makdonalde“. O iš kur jis žino apie tą makdonaldą? Juk patys tėvai parodo pavyzdį.
Kai buvome Amerikoje, specialiai nusivedėme Benigną į tikrą amerikietišką makdonaldą. Man atrodo, kad tai buvo geriausia antireklama, kokia tik gali būti. Juodaodė pardavėja svėrė mažiausiai 200 kilogramų (kiek žinau, darbuotojai gali valgyti tą greitą maistą nemokamai), šalia prekystalio stovėjo dar pora apsaugininkų, sveriančių ne mažiau. Kitoje salėje prie pilnų padėklų sėdėjo būrelis paauglių, taip smarkiai išbertais veidais, kad į tuos jaunatvinius spuogus šiurpu buvo net žiūrėti. Be jokių moralizavimų gali parodyti vaikui, kaip maistas veikia mūsų išvaizdą ir sveikatą. Kai nekeliaujame, ir Benigna lieka pas mus nakvoti, ji žino, kad vakarienę valgysime iki 18 valandos, o į lovą teks eiti pusę aštuonių vakaro. Esu įsitikinusi, kad vaiko organizmas turi per naktį gerai pailsėti neapkrautas virškinimu, o ryte vaikas turi pabusti pats, nežadinamas. Paskaičiavome, jei į mokyklą tenka keltis 7 ryto, vakare mergaitė turi nueiti miegoti apie 20 valandą“, – sako Vaiva.
Grįžtant prie maisto temos kelionių metu, rinkdamasi viešbutį Vaiva visada pasidomi, kada vakarienės laikas. Jeigu 20 valandą – jų šeimai tai per vėlu. Randa viešbučių, kur vakarienė paruošiama pora valandų anksčiau.
O kaip be nesėkmių!
Kaip sakoma, klaidų nedaro tik tas, kuris apskritai nieko nedaro. Todėl ir penkerius metus su anūkėle keliaujančiai Vaivai Budraitytei teko patirti nesklandumų. Šeimoje juokaujama: „Tik neminėkite to žodžio iš B raidės“. Dabar jau galima ir pasijuokti iš nevykusios pernykštės kelionės į Bulgariją. „Matyt, kartą turėjo taip nutikti, kad daugiau niekada nebesigundytume tomis „viskas įskaičiuota“ kelionėmis.
Pernai buvome suplanavę dvi ilgesnes keliones kartu su Benigna. Rudens pradžioje turėjome skristi į Ameriką, o paskui 3 savaites plaukti kruiziniu laivu. Tad prieš tą ilgą kelionę norėjome tiesiog pailsėti ten, kur šilta, pavalgyti šviežių vaisių. Už didelius pinigus (trijų žmonių kelialapiai kainavo apie 10 000 tada dar litų) mes 10 dienų norėjome mėgautis Bulgarijos kurortu. Deja, pataikėme į tokią energetiškai blogą vietą, kad sunku ir apsakyti – nuo pat ryto šlitiniuoja girti žmonės, tėčiai, sumerkę kojas į vaikų baseinėlius, rūko ir pučia dūmus vaikams į akis, visur triukšmas, persivalgymas, nepagarba vieni kitiems. Kai viešbučio darbuotoja bandė įspėti vieną tėtį, kad vaikų zonoje nerūkoma, ją pasiuntė riebiu keiksmažodžiu tolyn, pasakęs, kad sumokėjo didelius pinigus už „ultra viskas įskaičiuota“. Mums tai buvo gera pamoka, kad ten, kur žmonės nusiteikę tik persigerti, persivalgyti ir nekelti kojos iš viešbučio, poilsio nebus. O paskutinėmis dienomis dar ir apsinuodijome maistu. Aš, matyt, neparagavau to užkrėsto maisto, o Benigna su Gaudentu labai vėmė, pakilo temperatūra. Tą dieną, kai turėjome skristi namo, anūkei buvo 40 laipsnių temperatūra. Oro uosto medicinos punkte sutikome girtus gydytojus ir gerokai „apsinešusią“ seselę. Pastaroji vis dėlto sugebėjo suleisti vaistų nuo temperatūros, kad Benigna ištvertų skrydį. Kad mergaitė susirgo, Benignos mamai pasakiau tik Vilniaus oro uoste. Juk ji vis tiek nebūtų galėjusi padėti, tik be reikalo jaudintųsi“, – pasakoja Vaiva Budraitytė.
Kelionių maršrutai
Vaiva juokauja, kad yra pakankamai protiškai įgali iš bet kurio oro uosto nuvažiuoti iki viešbučio, tad kelionių organizatorių paslaugomis daugiau nebesinaudoja. Pačiam organizuoti kelionę ir kur kas įdomiau, ir pigiau. Tuo labiau šiais laikais, kai yra visagalis booking.com, išankstinis skrydžių bilietų pardavimas ir net teatrų bilietai. Pavyzdžiui, į garsųjį Amerikos Metropolitan operos teatrą jie bilietus nusipirko prieš keletą mėnesių iki skrydžio. Važiuodami į bet kurią šalį, susidaro smulkų planą, ką nori pamatyti. Kad keliaujant nebūtų trinties ir pykčio, atsižvelgiama į visų poreikius. Tarkime, vieną dieną bus lankomasi vandens parke (Benignos noras), kitą dieną – indėnų kaime (Vaivos noras), o trečią – važiuojama į smėlio slidinėjimo trasą dykumoje (Gaudento noras). Kartais tai, kas įdomu vienam, būna nelabai įdomu kitam. „Jei Gaudentas su Benigna nori keltis į Eifelio bokštą, aš mielai tam pritariu, bet pati lieku restoranėlyje gerti kavos, nes manęs Eifelis nežavi. Lygiai taip pat Gaudentas lieka ramiai pasėdėti kokioje kavinukėje, jei užsimanau apžiūrėti modernią galeriją. Tačiau dažniausiai mums visiems būna įdomu. Tarkime, Panamos kanalas. Ten praleidome nežinau kiek laiko, kol Gaudentas išaiškino Benignai, kaip veikia tas kanalas, kaip juo keliasi laivai. Benigna gal tris kartus žiūrėjo dokumentinį filmuką, kaip kanalas buvo kurtas. Arba Amerikos kosmoso centras. Visiems trims įdomu be proto! Mes su Gaudentu išbandėme net simuliatorių, kad pajustume kosmonautų būseną. O Benigną sužavėjo visi eksponatai, tarkime, kokius brangius daiktus buvo pasiėmę kosmonautai, kai skrido į kosmosą. Vienas tokių daiktų– sūnaus žaisliukas…“, – pasakoja Vaiva.
Keliaudami su vaiku, jie nesitaiko tik prie vaiko norų. Kaip, būdamas Tenerifėje, nenueisi į flamenko koncertą? O koncertai visada vyksta vakare, nuslūgus karščiui. Pavargusi Benigna kartais tiesiog užsnūsta, atsirėmusi į močiutės petį. O Metropoliteno operoje labai atidžiai išklausė visą pasaulinio garso žvaigždžių koncertą. Kartą, aplankiusi vieną Dievų muziejų, Benigna pradėjo melstis: „Dieve, padaryk taip, kad visi benamiai bomžai turėtų namus“. Kol kas seneliai anūkę ima tik į saugias ir civilizuotas šalis. Ateis laikas, kai vaikui jau bus prasminga parodyti ir pasaulio skurdą, socialinius ir kultūrinius kontrastus. Tada vyks į Indiją.
Kelionių maršrutai
Po pirmosios kelionės į Tenerifę buvo daugybė kitų maršrutų: močiutė Benigną vežėsi į Kretą, keliskart į Ispaniją, Italiją, Egiptą, Ameriką… Dabar svajoja anūkei aprodyti Singapūrą – šalį, kurioje Vaiva jau buvo ne kartą ir kur labiausiai atsigauna jos širdis. Dar planuoja pamatyti tikrą amerikietišką „Disneilendą“, galbūt bus proga suplanuoti kitą kelionę į Ameriką.
Keliaudama su močiute Benigna žino, kad visiems artimiesiems reikia parvežti lauktuvių. Kartais šią malonią pareigą Vaiva patiki anūkei, žinoma, priminus, kad suvenyrai tilptų į numatytą protingą kainą.
O kartais, pirkdamos kokią brangiau kainuojančią lauktuvę, kaip rankinukas mamai, jos tariasi abi. „Mes nesame mėgėjai landžioti po parduotuves, galbūt dėl to ir Benigna kelionių metu neprašo pirkinėti kas papuola. Įspūdžių gauname kitur – be galo mėgstame muziejus, koncertus, galerijas, istorines vietas. Paskui kokį žiemos vakarą sėdime su anūke namuose ir vis prisimename: „Atsimeni, kaip buvo Kanaruose… O atsimeni, kaip iš žvejų nusipirkome žuvį,“, sako Vaiva Budraitytė.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Akimirkos iš močiutės Vaivos ir anūkės Benignos kelionių
