Indrė ir Mantas Stonkai, auginantys trejų metukų Ceciliją ir 8 mėnesių Pranciškų, kartais pasijunta kaip čigonų taboro šeima. Jiems visai įprasta vakare gerti arbatą Vilniuje, paskui staiga sėsti į automobilį ir pratęsti arbatos gėrimą jau Plungėje, pas senelius. „Galėčiau dirbti persikraustymo įmonėje, nes patinka pats procesas supakuoti ir išpakuoti daiktus“, – sako Indrė.
Indre, papasakokite kitoms mamoms, kokių gudrybių esate atradusi, kaip lengvai susiruošti į kelionę su mažais vaikais?
Mūsų šeima tikrai nėra skautai, kurie išsiverčia su viena drabužių pamaina ir gali miegoti palapinėje. Sutikčiau nakvoti nebent tokioje palapinėje, kuri turi dušą, tualetą ir toršerus (juokiasi). Ruošdamasi kur nors su vaikais kiekvienam sukraunu atskirą lagaminuką. Juk Lietuvoje orai tokie nenuspėjami – jei važiuoji su nakvyne, vieną dieną gali kaitinti saulė, kitą lyti, dieną šilta, vakare šalta. Visada įdedu ir vėsių, ir šiltų drabužėlių, be to, papildomų komplektukų „pagal nuotaiką“, jei tą dieną norėsiu vaikus rengti būtent taip. Turiu specialių maišų, kurie leidžia suspausti drabužius, kad jų neatrodytų grėsmingai daug. Vis tiek kartais lagaminai neužsidaro, tada nukreipiu vyro dėmesį ir pati užsisėdusi pabandau dar kartą uždaryti. Mantui atrodo, kad drabužių galėtų būti ir mažiau. Gimus Pranciškui, Mantas neteko vietos drabužinėje – jo daiktai tiesiog nebetelpa. Juokauju, kad greitai jam teks išsikraustyti į laiptinę.
Pradėjote naują verslą – padedate žmonėms rasti jiems tinkančius drabužius. Kaip apiperkate savo šeimą, vaikus?
Mėgstu apsipirkinėti, ne veltui gimė ir verslo idėja padėti kitiems apsipirkti. Kai Cecilija buvo maža, prekybos centre ji tiesiog rėkdavo, negalėdavau nueiti nė į vieną parduotuvę, jau nekalbu apie matavimąsi. Jai parduotuvės ypač nepatikdavo. Išmokau labai greitai „nuskanuoti“ akimis ir išsirinkti norimus daiktus. Spalvos, modeliai, dydžiai… Greitai nubėgi, pasiimi, nusiperki. Supratau, kad yra žmonių, kurie, kaip ir aš, neturi daug laiko vaikščioti po parduotuves, o kurie turi, to nemėgsta arba jaučiasi neturį skonio, kaip viską susipirkti ir suderinti. Taigi su drauge ėmėmės verslo – pasiūlėme stiliaus konsultanto paslaugą.
Kaip prieš eidama į maisto parduotuvę aš susirašau produktų sąrašą, taip ir susiruošęs į drabužių ar batų parduotuvę turi žinoti, ko eini. Taisyklė: neiti pirkti maisto alkanam, nes tada prisidedi į krepšį to, ko nereikia. Mėgstu rašyti viską papunkčiui, ir tik tada einu ko nors pirkti. Mano užrašai – ne kompiuteryje ar mobiliajame telefone, o darbo knygoje. Aš net ir laiškus savo vyrui iki šiol rašau ranka.
Ne paslaptis, kad vaikiški drabužiai, o ypač – batai, kainuoja tiek pat, kiek ir suaugusiųjų. Todėl protinga pirkti per išpardavimus ir ne tam sezonui, kuris prasideda, o būsimam. Vasaros pabaigoje protinga pirkti dydžiu didesnes basutes kitai vasarai. Juk išparduodama su didelėmis nuolaidomis, tada galima įsigyti kokybiškų ir gerų firmų prekių. Jeigu šeimoje auga keli vaikai, kokybiški drabužėliai ar batukai tiks ne vienam vaikui.
Jei šeimoje keli vaikai, praktiškiausia pirkti universalius drabužius. Kol turėjome tik Ceciliją, jau žinojome, kad norėsime daugiau vaikų, tai pirkome universalių spalvų ir modelių drabužėlius – ne rožinius, o oranžinius, žalsvus, mėlynus, violetinius, kurie gražu ir mergaitėms, ir berniukams. Sportinės kelnytės, bluzoniukai, džemperiukai gali tikti ir berniukams, ir mergaitėms. Pranciškui pasisekė, kad jam nereikia nešioti rožinių pižamų, nes neva „namuose niekas nemato“.
Ačiū Dievui, Cecilijai parduotuvių baimė praėjo, dabar galime eiti kartu apsipirkti ir tartis, kas jai patinka. Pastebėjau, jei vaikas išsirenka pats, mieliau nešioja. Gali pakoreguoti skonį, pasakyti, kodėl vienas ar kitas daiktas nepraktiškas. Bet kuo dažniau sakai vaikui ne, tuo labiau jis užsispirs, kad taip.
Mes tariamės, ką pirkti. Esu įvedusi labai efektyvią šypsenėlių sistemą. Kiekvieną vakarą aptariame, kaip Cecilija elgėsi, ir jei buvo gera, valgė, klausė, ji gauna šypsenėlę. Už dešimt šypsenėlių gali išsirinkti žaisliuką. Tai išeina daugiausia 3 žaisliukai per mėnesį, kartais 2. Mes nesakome: tu esi bloga mergaitė, sakome: tu gera, tik kartais blogai elgiesi. Visa šeima plojimais nusprendžia, kad tą dieną ji nusipelnė šypsenėlės, ir ją iškilmingai pakabiname. Neigiamų vertinimų nekabiname, tiesiog pasakome: rytoj reikės pasistengti, nes šiandien nepelnei šypsenėlės. Kartą, kol aš dirbau su klientais parduotuvėje, Cecilija nusižiūrėjo ponio galvą. Stovi žaislų krautuvėlėje su ta galva, atmosfera kaista, aplinkiniai jau pradėjo žvalgytis, kuo visa tai baigsis, o aš sakau: „Cecilija, mieloji, padėk ponio galvą į vietą, tu nesurinkai 10 šypsenėlių“. Ir ji iškart sutiko: „Aaa, tikrai“. Ir jokių isterijų. Ta šypsenėlių sistema mums labai pasiteisino, nes vaikas mokosi gauti atlygį už savo elgesį, „užsidirbti“, supranta, ką reiškia taupyti, palaukti, supranta, kad negali iš karto gauti, ko panorėjęs. Kai sutaupo tas 10 šypsenėlių, tada svarsto, kokį žaisliuką pasirinkti. Ponio galva į mūsų namus taip ir neatkeliavo – tai buvo tik akimirkos noras, kuris perdegė.
Kartais su Cecilija pakalbame apie daikto praktiškumą, reikalingumą, iš ko jis pagamintas. Su trijų metų vaiku kalbamės kaip su suaugusiuoju.
Kaip parengėte sesutę broliuko gimimui?
Mano sesuo trečio vaikelio pradėjo lauktis 8 mėnesiais anksčiau negu aš. Tai buvo proga pakalbėti, kaip vaikutis gyvena pilvelyje, kaip jo reikia laukti. Kai gimė pusbrolis Martynukas, Cecilija net drebėdavo, kaip norėdavo su juo pabūti, pagloboti. O broliuko mudvi laukėmės abi – Cecilija irgi tepdavosi pilvelį aliejumi nuo strijų, nusižiūrėjusi į mane. Kartą rimtai suabejojo, gal ir jos pilvelyje yra vaikutis? Teko nuraminti, kad dabar tikrai dar neauga, bet ateityje ir ji turės. Kai maitindavau, ji irgi maitindavo lėles krūtimi. Galbūt todėl nebuvo jokio pavydo, kad gimė broliukas. Aš labai stengiuosi, kad tiktai jai nebūtų per mažai dėmesio. Ryte prabudus turime apsikabinti, pasimyluoti, kol išsibudina. Paskui ji įlipa į brolio lovytę ir dar kokias 20 minučių žaidžia, kutenasi, juokiasi.
Ji – mažoji mamytė. Šalia mažų vaikų ji visada primena, kad negalima imti smulkių daiktų, jų dėti į burną.
Ar planavote, kad tarp vaikų būtų nedidelis amžiaus skirtumas?
Mes pakalbame, bet mūsų tas kalbėjimas yra ne strategavimas, o daugiau svajonės. Kad bus Pranciškus, žinojome, kai Cecilijai buvo metukai. Sakydavome: „Kai ji turės broliuką“… O kai po 5 mėnesių pastojau, buvo aišku, kad prisisvajojome.
Žinoma, kai tarp vaikų mažas amžiaus skirtumas, būna sunkių dienų, bet reikia žinoti, kad viskas praeina, vieną naktį nemiegojo, praverkė, o kita diena gali būti visiškai kitokia. Su dviem vaikais turi labai greitai suktis. Atsikeli ir negali ramiai gerti kavą ar normaliai pasimėgauti dušu. Gurkšnis kavos, žaibiškai – į dušą, kremu pasitepi kur kliuvo, kur nekliuvo. Galvoji: ai, vis tiek susigers (juokiasi). Viską darai labai pagreitintai, nes nuolatos turi būti budrus dėl vaikų. Kartais moterys sako: kaip greitai praėjo laikas, kai vaikai augo. Man jis praėjo kaip ir turėjo praeiti. Džiaugiuosi kiekvienu laikotarpiu, net ir nėštumo pabaiga, kai pūškuodavau kaip meška ir pati iš savęs juokdavausi. Cecilija tuo metu mane mėgdžiodavo, irgi pūškuodavo, ramstydamasi į sieną. Juk tie etapai labai greitai keičiasi – čia mažas leliukas, čia jau nebe leliukas, jau sėdasi, jau kalba, o paskui nebeužsičiaupia ir pradeda tau vadovauti…
Pavyzdžiui, dabar Mantas, išeidamas iš namų, dažnai gauna Cecilijos pastabų, kad ne taip apsirengė. Arba ne tuos batus apsiavė. Kas keisčiausia, jos pastabos visada būna teisingos.
Naują verslą pradėjote beveik iškart gimus Pranciškui. Kodėl taip greitai?
Kartą visa šeima žiūrėjome televizorių, kartojo laidą, kurioje filmavausi iki vaikų gimimo. Cecilijai tai padarė įspūdį: oho, ne tik tėtį rodo per televiziją, bet ir mamą! Iš tikrųjų kartais susimąstau, kai vaikai paklaus: o ką, mamyte, tu gyvenime veikei? Na, taip, auginai vaikus, virei, skalbei, žaidei, bet tai juk daro visos mamos. O be to ką veikei?
Kai laukiantis Pranciškaus gimė idėja pasiūlyti žmonėms stiliaus konsultanto paslaugas, iškart su drauge ėmėme tą idėją įgyvendinti. Sukvietėme žinomus savo draugus, surengėme fotosesiją, tai pateko į spaudą. Ir viskas įsisuko – kur besitrauksi? Aktyviai dirbti pradėjau, kai Pranciškui buvo mėnuo. Kai yra du vaikai, paprasčiau į viską žiūri – vaikas atpylė ant tavo peties? Turėdama vieną vaiką, pultum persirengti, o kai jau du – tiesiog nusivalai petį (juokiasi). Augindama antrą vaiką turiu mažiau baimių. Pamenu, kai mažytė Cecilija užmigdavo, sėdėdavau ir žiūrėdavau į ją miegančią, buvo baisu net atsitraukti. Tada smerkiau kūdikių mamas, kurios tempia mažylius į prekybos centrus, kur pilna žmonių ir visokių ligų virusų. Dabar pati kasdien tampau vaikus po prekybos centrus, veduosi ir nešuosi juos į dalykinius susitikimus. Kartą tik pokalbio pabaigoje klientas pamatė, kad po stalu kėdutėje ramiai sėdi Pranciškus. Labai susijaudino: „O Dieve, kodėl nesakėte, kad su jumis mažas vaikas?“. Bet tam vaikui juk nieko netrūksta – jis šalia mamos, girdi mamos balsą, kai ateina laikas, gauna pienelio. Ne visur randu vaiko ir mamos kambarį, yra tekę žindyti ir tualete…
Bet Pranciškui viskas gerai. Galbūt vaikas jaučia, kad mama veikli, „dega“ savo idėjomis, tai ir jis sveikas, laimingas. Kalbant apie buitį, iš tiesų nelengva auginti du mažus vaikus ir dirbti, bet psichologiškai jautiesi labai gerai, nes tavo pasaulis nesumažėja, neužsidaro, kiekviena diena pilna naujų iššūkių. Man niekada nepatiko sėdėti vienoje vietoje.
Sakėte, jog vyras labai palaikė idėją imtis naujos veiklos. Jis irgi nėra abejingas madai, nori gražiai atrodyti?
Mes šeimoje visi „stilistai“. Prisimenu antrąjį pasimatymą – Mantas pasikvietė mane į studentų bendrabutį, stovime koridoriuje, aš visa išsipusčiusi išsikvėpinusi, jis su baltais marškinukais. Pro šalį ėjęs draugas nusistebėjo: „Ko tu čia taip, Stonkau, su baltais marškiniais?“ O jis kažką numykė: „Aš gi kaip visada…“
Mums patinka drabužiais išreikšti savo nuotaiką, būseną. Kai gerai jautiesi, esi atsipalaidavęs. Žinoma, kartais norėtume pakoreguoti vienas kito stilių. Mantas norėtų, kad aš dažniau dėvėčiau aukštakulnius, bet kai stumiu vežimėlį ir esu apsikrovusi krepšiais, su aukštakulniais atrodyčiau juokingai. Jei palieku vaikus namuose, tada mielai galiu išsitraukti ir aukštakulnius, ir mini sijoną.
Dabar visa buitis ant mano tvirtų pečių, bet jei yra laisva minutė, Mantas puikiai sutaria su Cecilija. Sakoma, kad būti mama moterims įgimtas dalykas, o tėčiu būti reikia išmokti. Dabar Cecilija yra kodėlčiukė, klausia ir klausia: kodėl? Kodėl lyja? Atsakai, o ji iškart: o kodėl? Dar atsakai, ji dar paklausia. Kol galų gale nebetenki kantrybės ir sakai: todėl. Kartą Mantas liko namuose su dviem vaikais ir net sugebėjo išsiurbti namus!
O aš buities darbus paverčiu bendravimu su vaikais. Pavyzdžiui, laukdamasi Pranciškaus labai norėdavau saldumynų. Ir mudvi su Cecilija vos ne kasdien kepdavome tortus. Vieną kartą iškepiau 2 „Napoleonus“ per dieną. Iškepdavau ir ragaudavau. Esu tokios nuomonės, kad per nėštumą nereikia savęs riboti, gali valgyti ko tik širdis nori. Cecilija padėdavo man kepti, plakdavo kiaušinius, kočiodavo tešlą, kurios atgnybusi duodavau jai žaisti. Paskui jau naktį tvarkydavome virtuvę, plaudavome kalnus indų. Vaikui kažką veikti su mama yra pats įdomiausias žaidimas. Mūsų Pranciškus gimė prieš Kalėdas. Likus vienai dienai iki gimdymo, visiems draugams prikepiau kalėdinių bobų – gal kokias dešimt. O vos tik grįžome iš gimdymo namų, po dienos jau važiavome Kūčių vakarienės pas mano tėvelius.
Kažkur skaičiau, kad per nėštumą priaugtas svoris per metus savaime pradingsta. Mano atveju taip ir atsitiko. Vaikščioti į sporto klubą – per didelė prabanga, neturiu tam laiko, bet kai gyveni aktyviai, tie 20 kilogramų patys ištirpsta.
Apie ką dabar svajoja Jūsų šeima?
Kai atsirado vaikai, aiškiai suvokėme, kad laimė yra labai paprasti dalykai – būti sveikiems, būti visiems kartu. Tos dienos, kai visi būname namuose, mums auksinės – mėgstame skaniai pavalgyti kavinėje, kalbėtis, žaisti, juokauti. Kartais kuriam šauna į galvą idėja susikviesti būrį draugų ir išvažiuoti į kaimo turizmo sodybą. Arba aplankyti kitoje Lietuvos pusėje gyvenančius artimuosius. Abu tik susižvalgome: tai ko mes laukiame? Susirenkame daiktus, vaikus – ir mes jau kelyje.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
