Lietuvių kolonija Kanaruose

Su Lina ir Viliumi kalbamės apie naują lietuvių madą – gyventi Kanaruose. Nugirstame, kad tai vienas, tai kitas garsus žmogus kraustosi į šiltus kraštus pagyventi, o kiek ten gyvena „paprastų“ lietuvių!

Kanarų ekspertai: projektų vadovė Lina (35 m.), informacinių technologijų specialistas Vilius (35 m.), dukrytės Arvilė (6 m.) ir Ainė (3,5 m.)

Kanarų salos arba Kanarai – salynas rytinėje Vidurio Atlanto dalyje. Jį sudaro septynios pagrindinės salos: Tenerifė, Gran Kanarija, Fuerteventūra, Lanzarotė, La Gomera, La Palma ir El Hieras. Labiausiai turistus traukia Gran Kanarija ir Tenerifė. Saloms būdingas subtropinis klimatas su ilgomis šiltomis vasaromis ir vidutiniškai šiltomis žiemomis.

Prieš 3,5 metų. Motinystės atostogos Ispanijoje

Lina ir Vilius pasinaudojo galimybe tėvystės atostogose būti tol, kol vaikui sueis 3 metai. Kai gimė antroji dukrytė, tėtis išėjo vaiko priežiūros atostogų su vyresnėle, o mama – su mažąja. Taip abu gavo laisvą pusmetį ir jį praleido Ispanijoje. Kaip abu sako, tai buvo gražiausias, smagiausias, įdomiausia ir kitoks –iausias laikas.

Prieš 3 metus. Grįžimas į Lietuvą

Arvilei sukako 3 metai, šeima grįžo į savo namus Lietuvoje, tėtis vėl pradėjo dirbti. Mintis dar vieną žiemą praleisti Kanaruose nepaleido ir tada, kai į svečius atvažiavo Tenerifėje sutikta lietuvių šeima, kurioje irgi auga dvi mažos mergaitės, sprendimas buvo priimtas greitai – rudenį vėl išvykstame. Buvo aišku, kad į Kanarus žiemoti vyks tik 2 mamos ir 4 dukrytės, o tėčiai turės likti Lietuvoje ir kartkartėmis savo moteris aplankys.

Prieš 1,5 metų. Sveika, Fuerteventūra!

Lina su drauge išsinuomojo namą Fuerteventūros saloje ir lapkričio pabaigoje, po pirmojo Ainės gimtadienio, išskrido. Tėčiai skrido kartu, padėjo įsikurti ir po kelių dienų paliko dvi mamas ir keturias mergaites amžino pavasario ir vasaros salose. Derindamiesi prie darbų vyrai šeimas lankė maždaug kas mėnesį, taip pat lankė seneliai, draugai. Su senelių kompanija visi keliavo į Lanzarotę, su tėčiais traukė į Gran Kanariją. El Hiero ir La Gomeros salas pasiliko ateičiai – kad būtų dėl ko sugrįžti.

Beje, būstą Kanaruose, ypač ilgesniam laikui, susirasti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Lina su drauge nuomojosi namą Fuerteventūroje,nes vasaros pabaigoje ten buvo likusių daugiau ir pigesnių pasiūlymų. Užtat Tenerifėje ekonomiškesni variantai išgraibstomi gana anksti. Tie, kurie nori ten peržiemoti, būsto paieškomis turtų pradėti rūpintis iš anksto. Greičiausiai pigesni būstai išgraibstomi lapkričio-kovo mėnesiams.

Sauskelnių, maisto kūdikiams ir kitų vaikams būtinų reikmenų Tenerifėje kainos nesiskiria nuo Lietuvos. O kur švieži vaisiai, daržovės, jūros gėrybės… Ar esate kada buvę prekybos centre, kuriame, perkant šviežutėlę žuvį, Jūsų paklausia, kaip ją išdarinėti, ir pagal poreikį gali net supjaustyti norimo dydžio gabaliukais? Lieka tik pabarstyti prieskoniais ir šauti į orkaitę.

Netrukus kompanija surado, kur nusipirkti ir grikių, ir varškės, ir net lietuviškų sūrelių, kurie tam tikru gyvenimo metu vaikams buvo gyvybiškai svarbūs. Ispanijoje jų reta – kaip su žiburiu reikia ieškoti, bet žinant tam tikras parduotuves – įmanoma. Juodos duonos Kanaruose irgi įmanoma surasti, o tikrosios, lietuviškos, atveždavo svečiai.

Kodėl Kanarai „ant bangos“

„Manau, Kanarai populiarūs dėl savo klimato. Tai bene vienintelė Europos Sąjungai priklausanti vieta, kurioje ir žiemą – vasara, kartais kur kas šiltesnė nei lietuviška. Tai nėra brangi šalis pragyventi, o tvarka – europietiška. Skristi į Kanarus savaitei prabangu, nes kelionė sąlyginai netrumpa (su persėdimais), turistinės būsto ir automobilio nuomos kainos nemažos, o kur dar noras aplankyti kuo daugiau turistinių objektų. Draugai klausia, kiek kainuotų savaitės ar dviejų kelionė, bet mums atsakyti sunku, nes tokiais trumpais laikotarpiais ten nebuvome. O gyvenant mėnesiais pragyvenimas atpinga ir tampa panašus į pragyvenimą Lietuvoje, nes benzino, buities prekių, drabužių kainos beveik nesiskiria nuo lietuviškų, o kai kas ir pigiau. Aišku, kainuoja pati kelionė (vidutiniškai 700 Lt arba, priklausomai nuo sėkmės – 550–900 Lt žmogui pirmyn ir atgal), būsto nuoma (nuo 500–600 iki 1000 ir daugiau eurų per mėnesį), automobilio nuoma, ypač jei nusprendžiama jį turėti visą viešnagės laiką.

Dar viena priežastis, kodėl Kanarų salos dabar tokios populiarios, manau, yra viešieji ryšiai. Kai pirmą kartą į Tenerifę nuvykome 2012 metų pradžioje, Lietuvoje šios salos dar nebuvo taip žinomos. Lietuvių buvo galima sutikti – gyvenančių ar atostogaujančių – tačiau jokiu būdu ne tiek, kiek dabar. Vis atkreipdavau dėmesį į lietuviškų portalų straipsnius, populiarinančius Kanarus. Prie to labai prisidėjo ir plačiai nušviečiamos lietuviškojo „žvaigždžių“ elito kelionės. Žmonės išgirdo, sužinojo, panoro pabandyti, ir dabar Tenerifėje atostogaujančių lietuvių pilna. Vien kelios mūsų draugų šeimos pasekė mūsų pavyzdžiu ir su mažais vaikais žiemai mėnesiui ar keliems keliauja į salas.Tenerifėje sutikome ne vieną šeimą, kurie ten gyvena, leidžia vaikus į mokyklas, darželius.Vaikai pramoksta ispaniškai, susipažįsta su kita kultūra, o tai labai sveika. Štai mūsų Arvilė didžiuojasi, kai nuėjusi į kavinę gali savarankiškai užsakyti mamai cafe con leche (kavos su pienu) ir vėliau paprašyti sąskaitos, paklausti praeivių, kaip jiems sekasi, pasakyti kaip sekasi jai ir koks jos vardas (o taip iš lietuviško drovumo niekada nedarytų kalbėdama gimtąja kalba)“, – pasakoja Lina.

Keliaujančios mažylės

Pasak mamos, mažosios keliauninkės prie skrydžių pripratusios, išmano sistemą, nebereikia kiekvieną kartą aiškinti, kas ir kaip čia vyksta: kodėl dabar negalima bėgti pro vartus, o reikia atiduoti dėdei patikrinti savo meškiukus ar lėles, kodėl, kai jau leidžia, reikia įsikibti mamai į ranką ir skubiai traukti lėktuvo link bei užsiimti vietas (tai buvo aktualu, kai pigių skrydžių avialinijos nepriskirdavo sėdynės keleiviams, tad norint sėdėti visiems kartu dėl vietos reikėdavo pakovoti). Net ir 2,5 metų Ainė jau supranta, kad kai virš sėdynės užsidega lemputė, reikia prisisegti diržus ir juos atsegti galima tik tada, kai lemputė užgęsta. Lina sako: „Svarbu numatyti savo veiklos strategiją žingsneliu į priekį ir būti pasiruošus nenumatytoms arba sunkesnėms situacijoms – neplanuotiems ožiukams, planuotam miegeliui, kuriam jau laikas, o galimybių dar nėra, įlipimui ir išlipimui iš lėktuvo. Lėktuve dažniausiai įsikuriame, laukiame, kada kilsime apžiūrinėdami saugumo instrukcijas, žiūrime pro langą kylant, mergaitės žino, kad pakilus kažką veiksime – gal tai bus pietūs, gal užduotėlių knygelė ar žaidimas, po to pasivaikščiojimas po lėktuvą pirmyn-atgal, neretai ilgesnio skrydžio metu pasitaiko ir pietų miego laikas. Abiem mergaitėms labai pagelbėdavo nešynė ir pasivaikščiojimas lėktuvu, nes kėdėje nuo įspūdžių gausos ne visada lengva nusiraminti ir užmigti“.

Salos Linos akimis

Kiekviena iš Kanarų salų skirtinga ir kiekviena savotiškai žavi. Kad ir kaip keista, bet visai šalia viena kitos esančios salos yra labai skirtingos. Tenerifė –didžiausia ir universaliausia, ji, kaip ir Lanzarotė, turi daug ką pasiūlyti tiek trumpų atostogų mėgėjams, tiek ilgiau apsistojantiems. Žinau, kad tikrai dar grįšime į Tenerifę, ir į Lanzarotę

Fueretventūra – vandens sporto ir atitrūkimo nuo greito gyvenimo tempo sala. Ji nuostabi norint pabėgti nuo žmonių ir pasinerti į gamtą, tobulai tinka šeimos idilės ir vandens sporto mėgėjams, bet gali pasirodyti nuobodoka ieškantiems turistinių objektų ar naktinių linksmybių. Gran Kanarija man paliko mažiausiai įspūdžių, tik išsiskyrė tuo, kad yra žalesnė nei kitos salos.

Liko neaplankytos mažosios salelės. Jaučiu, kad jos turėtų nustebinti visiškai kitokia atmosfera, nes jose beveik nėra turistų.

Kol vaikai maži, ir jų laimei užtenka pajūryje surinktų kriauklių, o tėvams norisi ką nors naujo patirti ar pamatyti, Kanarai yra idealus atostogų kelio galas. Visada šilta, visada yra ko dar nepamatei ar nepatyrei – tiek vaikams, tiek tėvams. Ir niekas neprilygs tam jausmui, kai iš žiemos per gerą pusdienį gali atsirasti tikroje vasaroje.

Du kelto nuotykiai

Pasakoja Lina

Pirmasis kelto nuotykis. Keltu iš Tenerifės į Gran Kanariją plaukiau tik aš su dukrytėmis. Turėjome vežimuką ir porą kuprinių, tikėjausi, kad visa kelionė praeis paprastai. Pradžia tokia ir atrodė. Iki kelto mus pristatė draugai, paskui keleiviai padėjo su manta užsikabaroti aukštais laiptais ir įsitaisyti patogiose kėdėse. Pirmas blogas pranašas buvo darbuotojų streikas, dėl kurio keltas vėlavo išplaukti visą valandą. Kita vertus, mes turėjome pakankamai laiko išsirinkti patogias vietas. O patogios jos atrodė iki tol, kol neišplaukėme – įspūdingas vaizdas pro langus, bet ir padidintas supimas pirmagalyje švytuoklės principu. Kol keltas stovėjo uoste, galvojau, kad jei sups, pereisime į kitą salę ir tik vėliau supratau, kodėl darbuotojai siūlė sėstis kelto viduryje arba gale. Vandenynas buvo labai banguotas, o pereiti kitur su dviem vaikais, vežimu ir daiktais pasirodė neįmanoma. Pirmoji kapituliavo Ainė, atlaisvinusi savo skrandį tiesiai ant manęs. Buvau tam pasiruošusi, bet kad pašalinčiau pasekmes, reikėjo kažkaip nueiti į tualetą. Hm… Ainė ant rankų, pati einu siūbuojant taip, kad turiu būtinai įsikibti ir belieka tik melstis, kad Arvilė savarankiškai sugebėtų išlaikyti pusiausvyrą ir stipresnis siūbavimas netrenktų jos į šalimais esančią kėdę ar kampą. Streso lygis buvo gana aukštas, bet tualetą pasiekėme. Daiktai, likę salėje, rūpinosi patys savimi. Nesileisiu giliau į detales, galų gale visos trys palengvėjusios kelto darbuotojų buvome palydėtos į kitą salę. Už geros valandos kelionė atėjo į pabaigą, kur mūsų laukė išsiilgęs ir išsiilgtas tėtis, o visi nemalonumai greitai buvo pamiršti. Liko tik jausmas, kad ir tai galima išgyventi, o sunkiomis aplinkybėmis viskas tarsi stoja į savo vietas – atsiranda kas padeda, o vaikai laikosi geriau nei galėtum tikėtis. Buvo malonu jausti, kad krizinėje situacijoje Arvilė jau ateina į pagalbą, gali pagal išgales pasirūpinti savimi ir bendradarbiauti.

Antrasis kelto nuotykis.Atskiro pasakojimo verta istorija apie tai, kaip mes baigėme savo viešnagę Lanzarotėje, kur vykome su seneliais. Kai apžiūrėjome paskutinį objektą – lavos tunelį – iki kelto dar buvo likusios beveik dvi valandos.

Atrodė daugiau nei pakankamai, kad pervažiuotume 60 km ilgio salą, kurios šiaurinio taško dar net nebuvome pasiekę (uostas su keltu pačiuose salos pietuose). Buvau tikra, kad nuvažiavę mes dar suspėsime ir pavakarieniauti. Taigi važiuojame. Nei iš šio, nei iš to mašina ima signalizuoti, kad neliko kuro. Nesijaudiname, įpilsime pakeliui – bent kokį 40 km dar galime drąsiai nuvažiuoti. Važiuojame. Važiuojame. Važiuojame. Miestelis – degalinės nėra. Miestelis – nėra. Dar vienas miestelis – ir vėl nėra! Ima darytis neramu. Nusprendžiame nerizikuoti ir pirmame pasitaikiusiame miestelyje klausiu, kur rasti degalinę. Pasirodo ji visai netoli, už kokio 1,5 km, bet visai ne į tą pusę, kur mes traukiame. O jei važiuotume toliau, dar ilgai nerastume. Sukame iš kelio, randame degalinę, pilame pilną baką. Ekonominės klasės mašinytėje sutilpo 48,5 litro. Hm… Na, 60 litrų bako šioje mažylėje tikrai nėra. Tai ką, buvo likęs tik pusantro litro? Tyliai džiaugiuosi, kad suspėjome, ir išvengėme nesmagaus sustojimo vidury kalnų kapsint paskutinėms minutėms iki kelto išplaukimo. Beje, iki jo belikęs pusvalandis.

Nors ir sugaišome ieškodami degalinės, dabar ramia širdimi lėksime tiesiai į uostą ir tikrai spėsime. Tokios mintys mano galvoje sukosi kokias 3 minutes, kol iš miestelio, kuriame buvo degalinė, neišsukau į greitkelį, vedantį į priešingą nei mums reikėjo pusę. Ir apsisukti nėra kur ir nė nematyti, kad būtų, o priešakyje – Lanzarotės sostinė ir klaidūs apvažiavimais…

Minutės, likusios iki kelto išvykimo, tirpsta negailestingai. Spaudžiu greičio pedalą daugiau nei galima, bet apsisukti pavyksta tik pažeidus kelių eismo taisykles. Kiti eismo dalyviai į tai reaguoja intensyviai blyksėdami šviesomis, lyg pati nesuprasčiau, kad per ištisinę liniją sukti negalima. Vėl spaudžiu pedalą ir bandome atsigriebti už prarastą laiką. Privažiavę Yaiza miestelį prisimename, kad čia jau finišo tiesioji, bet kokio ilgumo ta tiesioji, nė vienas neatgaminame. O žemėlapio neturime. Važiuojame… Važiuojame… Kelias niekaip nesibaigia, o reikiamo miesto ir uosto priešakyje vis nematyti. Mašinoje mirtiną tylą nutraukia tik kelio ženklų skaitymas ir įnoringas Arvilės balselis, reguliariai pranešantis, kad ji nenori pavėluoti į laivą. Tuo metu, kai mes jau turėjome stovėti automobilių eilėje prie kelto, dar nė nebuvo matyti miesto, į kurį važiuojame, žiburių.

Praradau viltį, kad spėsime. Ji dar labiau išblėso, kai likus 8 minutėms iki išplaukimo ir pagaliau įsukus į reikalingą miestą, kelio ženklai parodė, kad mums reikia sukti į kitą miesto kraštą. Vis dėlto į keltą suspėjome ir net teko palaukti eilėje. Tuo metu, kai įskriejome į uosto teritoriją nuo streso išpūstomis akimis ir paraudusiais veidais, iš kelto dar tik išvažinėjo juo atplaukę kiti automobiliai. Fuuuuuuu… Išgąsčio buvo daugiau nei tada, kai Singapūre sužinojome, kad mūsų skrydis už 20 min., o mes jo laukiame ne tame terminale…

Ramiai plaukiant atgal į Fuerteventūrą kraujo spaudimas tapo normalus, pulsas nurimo, ėmiau manyti, kad man tai net ir visai patiko. Neramu buvo tik dėl tėvų savijautos. Kiek girdėjau, grįžęs tėtis minėjo, kad kelionių dabar jau kokiems trejiems metams nebeplanuos…

„Mamos žurnalas“