Klimato pasikeitimo Kipras net nepajuto
Dar 2 metukų nesulaukęs Kipras mėnesį su tėveliais keliavo po Ispaniją. Dabar per televizorių pamatęs palmes jis sušunka „Apanija“. Mama Kristina iš Kauno pasakoja, kaip keliavo su mažu vaikučiu.
Spontaniška kelionė
Kelionė į Ispaniją buvo visiškai spontaniškas pasirinkimas. Skaitydama dienos naujienas vienoje iš interneto svetainių pamačiau skelbiamą akciją apie nebrangius skrydžius į Ispaniją, taigi net negalvodama juos užsakiau ir nupirkau. Tik po šio poelgio su vyru pradėjome planuoti kelionę. O ir didžiojoje pažintinėje kelionėje po Europą tąkart aplenkėme Ispaniją, nes norėjome ir tikėjomės ją aplankyti jau su gimusiu sūneliu.
Laukti nebuvo ko – noras keliauti buvo didesnis už visus laukimus, ypač žinant, jog visus metus ir aštuonis mėnesius (tiek buvo metų sūnui, kai keliavome į Ispaniją) mes tiesiog apsiribojom kelionėmis čia, mūsų šalyje.
Keliavome savarankiškai, ne per agentūrą. Mūsų nuomone, agentūros negali pasiūlyti to, ką gali susikurti keliaudamas pats.
Agentūros siūlo poilsines keliones, kur, be viešbučio ir ten gyvenančiu žmonių, mažai ką ir pamatysi. O jei nori pamatyti, vis viena turi dėliotis viską pagal save.
Didžiausias minusas tiek pažintinėse, tiek poilsinėse kelionėse, kurias siūlo agentūros – ribotas laikas. Kelionėje norisi daug ką patirti, pamatyti, o čia žiūri, kad jau baigėsi laikas ir reikia krautis lagaminus atgal namo. To nebūna, kai savo kelionės šeimininkas esi pats. Mums niekada neteko keliauti su agentūra. Kadangi planuojant keliones patys turime nemažai patirties, manau jomis dar ilgai neteks naudotis. Į Ispaniją skridome lėktuvu, o grįžome savo automobiliu (išsiuntėme savo automobilį į Ispaniją). Savaitei automobilį nuomojomės. Ispanijoje išsinuomoti automobilį nėra jokių kiūčių, svarbiausia turėti pinigų užstatui ir dokumentus. Mes automobilį užisakinėjome iš anksto internetu.
Kelionės bagažas
Ypatingo pasiruošimo šiai kelionei nebuvo, pagrindiniai principai buvo susiplanuoti, kur apsigyvensime ten nuvykus, kokiu transportu naudosimės, kokiais maršrutais važinėsime. Ir, žinoma, sąrašas kelionės daiktų, kuris kasdien būdavo vis papildomas.
Keliavome spalio mėnesį, o temperatūra ten vos ne dviguba nei mūsų šalyje tuo pat metu, taigi drabužių lagaminą sudarė lengvi, vasariški drabužiai ir keletas šiltesnių. Žinoma, aš labai nerimavau dėl vaikelio sveikatos, taigi vaistinėlė buvo pilna vaistukų nuo peršalimo, temperatūros, nepamiršau, jog maisto pasikeitimas gali pakenkti mažajam Kiprui Artūrui, pasirūpinau vaistukais virškinimui.
Specialaus maistelio neėmiau, kadangi mažasis jau valgė tą patį maistą, kaip ir mes. Be to, Ispanijoje augančių vaisiai daug skanesni, pasirinkimas didesnis – nėra ko lyginti su vaikiškomis vaisinėmis tyrelėmis.
Keliaujant lėktuvu su mažyliu iki 2 metukų galima pasiimti arba vežimėlį, arba automobilio kėdutę, mes pasirinkome automobilio kėdutę, nes planavome ten atvykę automobiliu keliauti ilgus atstumus, o vaikiško vežimėlio Kipras Artūras visiškai nepripažįsta.
Sauskelnėmis buvau užpildžiusi nemažą dalį lagamino, ir tikrai tai nebuvo klaida, nes Ispanijoje labai nusivyliau parduotuvėje rastomis sauskelnėmis, kainos aukštokos, o kokybė labai prasta.
Iš anksto susidaryti pasiimamų daiktų sąrašą yra labai svarbu – taip galima išvengti nereikalingų daiktų lagamine. Na, o jei kalbėtume apie tai, ko neprireikė, tai vaistų, mažasis labai puikiai ten jautėsi, jo nekankino sloga, kaip tai nutinka mūsų šalyje tokiu metų laiku.
Kipras kelionėje
Vaikas kelionėje jautėsi puikiai. Tokia tolima kelionė jam buvo pirmoji, skrydis lėktuvu – irgi. Jau savaitę prieš kelionę mažajam pradėjome pasakoti, kad ruošiamės skristi lėktuvu, matėme, kad tos kelionės jis labai laukia, kaip ir mes. Skrydis jam patiko. Lėktuve netrūko vietos dūkti, o likus valandai iki skrydžio pabaigos lėktuvo garsas Kiprui Artūrui nesutrukdė ir nusnausti.
Nuskridę į Ispaniją daug keliavome automobiliu, kartais matydavome, kad vaikas nuo per ilgo važiavimo tampa irzlus, tada sustodavome pasivaikščioti, pailsėti, pavalgyti ir vėl traukdavome į kelionę.
Klimato pasikeitimo Kipras net nepajuto. Jam tiesiog buvo labai netikėta, kaip per kelias valandas oras tapo toks šiltas, nebereikia šiltų drabužių.
Smagūs nuotykiai
Visa ši kelionė buvo vienas didelis nuotykis. Kiekviena minutė, praleista kartu svetimoje šalyje, buvo džiugi.
Miestelis Cambrills, kuriame įsikūrėme, yra Katalonijoje, apie 100 kilometrų nuo Barselonos. Tai ramus kurortinis miestelis, puikiai tinkantis atostogoms su šeima. Mums labai patiko gražus ir tvarkingas paplūdimys, išlikę senoviniai pastatai bei paminklai. Atvykus teko ilgokai ieškotis vietos, kur apsigyvensime, nes ieškojome kokybės ir kainos santykio. Butas, kurį radome nuomotis, nebuvo aukščiausios kokybės, tačiau su puikiu vaizdu pro miegamojo langą, kuris džiugindavo kiekvieną rytą. Saulė, žydra jūra, palmės – vaizdas, kurį norėtųsi matyti kasdien. Tiesa, spalio mėnesį kurortas labai ištuštėja, daugelis paplūdimio kavinių jau baigusios sezoną, didžiosios miestelio parduotuvės užsidaro, ir turistų kiek sumažėja.
Vos tik atvykę neskubėjome iškart keliauti, pirmąją savaitę lepinomės karšta Ispanijos saule ir nuostabia Viduržemio jūra. Kipriukui ten buvo tikras rojus. Ištisas dienas jam neprireikdavo rūbelių – puikiai jautėsi lakstydamas nuogas. Pagrindinis užsiėmimas leidžiant laiką prie jūros buvo žaidimas smėlyje. Vakarus leisdavome mieste, ragaudavome ypač skaniai paruoštų jūros gėrybių, man ir mažajam labai patiko ispanų mėgstamas patiekalas paella. Kipras labai mėgdavo žaisti paplūdimiuose įrengtose vaikų žaidimų aikštelėse, ten susidraugavo su vietiniais ispaniukais. Kultūrų skirtumai visiškai netrukdė jiems kartu žaisti.
Menki nemalonumai
Vienas nemaloniausių dalykų – uodai. Patikėkite, jie ten ne tokie kaip Lietuvoje, o ypač aktyvūs. Vakare prieš ruošiantis miegoti uodų gaudymas tapdavo savotišku ritualu. Kiprui tai ypač patikdavo, jis iš mūsų juokdavosi, nes pagauti uodus buvo ne taip jau lengva. Kipras uodams pasirodė labai skanus.
Nelabai malonus įvykis buvo ir kelyje. Didelė dalis kelių yra mokami, taigi grįžtant namo iš Alikantės mūsų laukė eilinis kelio mokestis. Šioje kelio atkarpoje jis buvo bene brangiausiais, tačiau mums niekaip nepavyko už jį susimokėti, mat nė vienos banko kortelės mokėjimo aparatas nenorėjo priimti, o grynųjų neturėjome. Stovėjome ir nežinojome ką daryti, kaip susimokėti. Darbuotojai jau norėjo kviesti mums policiją, tačiau vienas sako: „Ech, turistai tegul važiuoja“. Po nemažai nuvažiuotų kilometrų jau buvome pajutę, tačiau po šio nedidelio incidento kaip mat atsigavome.
Tiesa, susikalbėti anglų kalba kai kur net neįmanoma, ispanai jos paprasčiausiai nesupranta.
Kadangi gyvenamosios vietos iš anksto nesusiradome, tai buvo šioks toks nepatogumas, nes jos ieškoti tekdavo ilgai. Didelė dalis agentūrų yra pakėlusios butų nuomos kainas. Šį kartą daugiau pasidomėtume apie jas, galbūt iš anksto rezervuotume gyvenamąją vietą, kad netektų tam tuščiai leisti laiko.
Po nuostabiosios Barselonos šeima vyko į Valenciją, Alikantę, Torrevieją, tarp jų aplankydama ir šiek tiek mažesnius Ispanijos miestelius
Pažintis su šalimi
Po savaitės poilsio leidomės į kelionę, kuri prasidėjo nuo nedidelio Katalonijos miestelio Žironos. Leidomės piečiau Cartagen’os link. Aplankėme Barseloną, kuri ir paliko didžiausią įspūdį, pamanėme, jog ten galėtume apsigyventi visam laikui, tik nežinia kaip reikėtų susitaikyti su ispanišku žmonių karštakošiškumu.
Kartą važiuojant viešuoju transportu (autobusu) vairuotojui netyčia užkirto kelią kita mašina, jis iškart nieko nelaukęs pradėjo rėkti kilnodamas rankas, išlipo iš autobuso, nuėjo prie mašinos, rėkė ant vairuotojo. Pastebėjau, kad jie sugeba greitai aprėkti žmogų, jei pastarasis ką nors ne taip padaro. Gal juos karštis taip veikia?
Po nuostabiosios Barselonos vykome į Valenciją, Alikantę, Torrevieją, tarp jų aplankydami ir šiek tiek mažesnius Ispanijos miestelius. Ispanija – kalnuota šalis, taigi tikrai įspūdingai atrodydavo kalnas, paskendęs debesyse.
Kelionėje teko keliauti ir traukiniu, vaikui tai labai patiko.
Tradiciškai, kaip ir visose kelionėse, aplankėme zoologijos sodą. Šį kartą buvome Barselonos zoologijos sode. Iš mums matytų kitose šalyje šis nepaliko didelio įspūdžio, tiesiog prižiūrėtas ir tvarkingas sodas, kuriame malonu buvo praleisti laiką.
Kipriukas turėjo galimybę iš arti pamatyti ir pamaitinti povus, kurie nėra uždaryti narvuose, o vaikšto laisvėje. Daugiausia jų buvo kavinėje po atviru dangumi. Ten povams rojus, nes kiekvienas valgydamas maitina ir juos.
Mes su vyru labai žavimės senovine architektūra. Ispanijoje jos tikrai netrūksta, ypač Barselonoje labai gražu, gotikinis rajonas įspūdingas, Katalonijos aikštė ir kitos miesto įžymybės paliko gražius prisiminimus. Labai smagu buvo susigyventi su tos šalies žmonėmis, pajusti jų kasdienio gyvenimo rutiną, šiek tiek pažinti jų kultūrą – tai buvo mūsų kelionės tikslai.
Keliaujant su vaiku kelionės tempas nori nenori tampa šiek tiek lėtesnis. Daugiau sustojimų, pailsėjimų, kad mažasis nepervargtų. Dėl to didelė dalis Ispanijos taip ir liko neaplankyta.
Kelionės kaina
Kelionėje išbuvome apie mėnesį, tačiau to laiko buvo per mažai, nes dalis Ispanijos taip ir liko neaplankyta – tai planuojame padaryti dar šiemet. Išlaidos buvo nemažos, išleidome maždaug apie 3000 tūkstančių eurų. Žinoma, patirtas jausmas keliaujant yra neįkainojamas, taigi visiškai nesijaudiname dėl išleistų pinigų.
Ispanijoje kainos nėra labai aušktos. Tarkime, termiškai apdorotos, supjaustytos gabaliukais mėsytės pakuotė kainuoja 4-5 eurus, daržovės ir vaisiai (supakuoti) – apie 2-3 eurus. Su vyru iki soties prisiragavome įvairiausių rūšių sangrijos, kuri ten kainuoja tik 1,5 euro.
Atkreipiau dėmesį, kad maisto priduktai turi skirtingus PVM. Tarkime, duonai, pienui, sūriui, kiaušiniams, vaisiams, daržovėms, grūdams ir bulvėms taikomas vos 4 proc. PVM. Benzino kaina – apie eurą.
Vaikai ir kelionės
Nuomonė, kad su mažu vaiku nėra ko keliauti, nes jis nieko neprisimins, man atrodo labai egoistiška. Vaikas viską prisimena, aišku savaip, bet prisimena. Mūsų mažasis nuolat kalba apie Ispaniją ir dabar vis sako: „Noliu į Balseloną“. Jis pasakoja prisiminimus, kaip kiekvieną rytą pusryčiaudavome balkone, kaip daug žmonių jį kalbindavo, mojuodavo, šypsodavosi jam, prisimena net ir tai, kad Ispanijoje auga palmės ir jose čirškia papūgos. Dabar per televiziją pamatęs palmes jis šaukia: „Apanija“ (Ispanija).
Džiaugiuosi visomis akimirkomis, praleistomis kartu su savo mažuoju, ir visiškai nesigailiu, kad jis vyko kartu su mumis.
Tiesiog neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Mamos, nebūkite tokios egoistiškos ir negalvokite tik apie save, kad jums reikia pailsėti nuo vaikelio. Vaikelis yra tokia pati asmenybė, kaip ir jūs – jūsų gyvenimo dalis.
„Mamos žurnalas“
