„Kol neturėjome vaikų, buvome aktyviai savarankiškai keliaujanti pora. Visas atostogas ir ilguosius savaitgalius skirdavome artimoms ir tolimoms pažintinėms kelionėms. Keliones organizuodavomės savarankiškai ir dažniausiai vykdavome automobiliu. Toliausiai esame nuvažiavę į Tadžikiją Vidurio Azijoje. Kilometrų į vieną pusę buvo tiek daug, kad atgal į Lietuvą grįžome lėktuvu. O tada gimė pirmagimė…“ – pasakoja Viktorija Mačiulienė.
Pirmas bandymas – kelionė lėktuvu
Iš pradžių su dukryte nelabai kur keliaudavome, net į svečius eidavome labai trumpam, nes buvo labai neramus kūdikis. Automobilio kėdutė jai nė kiek nepatiko, tai kiekvienąkart ji labai aiškiai ir nedviprasmiškai pademonstruodavo. Kai dukrytei suėjo pusantrų metukų, ryžomės savo pirmajai tolimesnei išvykai. Buvome nusprendę, kad keliausime po Europą dėl galimybės susikalbėti ir gero gydymo paslaugų lygio. Atostogas susiplanavome gegužę, todėl pasirinkome Toskanos pajūrį Italijoje. Nusipirkome lėktuvo bilietus, rezervavome automobilį, išsinuomavome namelį ant jūros kranto ir išskridome dviems savaitėms.
Kelionei lėktuvu labai atsakingai pasiruošiau. Buvau girdėjusi, kad maži vaikai lėktuvuose užmiega, tačiau žinojau, kad mūsų atveju to nebus. Todėl pasiėmiau kelias naujas įdomias knygeles, kelis nedidelius žaisliukus ir kelis obuolius. Didžiąją dalį laiko turėjome ką veikti. O vėliau dukrytė pradėjo kalbinti aplinkinius. Džiaugiausi, kad viskas praėjo be didelių dramų. Po skrydžio dukrytė atrodė labai pavargusi, tad vos įsėdusi į išsinuomotą automobilį „nulūžo“.
Mūsų atostogos buvo labai patogios ir malonios. Kiekvieną dieną susidėliodavome taip, kad galėtume laikytis dukrytės valgymo ir miegojimo režimo. Stengėmės kaitalioti ramesnes poilsio dienas prie jūros su intensyvesnėmis tolesnių išvykų dienomis. Stebėdavome ir orų prognozes.
Dienomis, kuriomis buvo numatomas lietus, vykdavome ten, kur lietaus nebus, o saulėtomis dienomis likdavome prie jūros ar važiuodavome į gretimus miestelius. Mūsų nuostabai, lietaus beveik pavyko išvengti.
Visos kelionės metu buvome apsistoję vienoje vietoje, kempingo namelyje (angl. bungalow) ant jūros kranto. Manėme, kad šitaip bus patogiau nei kas kelias dienas įsikrauti bei išsikrauti lagaminus ir įsikurti vis naujoje vietoje. Kita vertus, labai toli nuo nuomojamo būsto nevažiuodavome. Daugiausiai porą šimtų kilometrų, nes ilgas važiavimas automobiliu vargino dukrytę. Toskanos apylinkės gražios, čia gausybė lankytinų vietų, toliau važiuoti nė neprireikdavo. Todėl labai džiaugėmės savo sprendimu gyventi vienoje vietoje.
Po lankytinas vietas vaikščiodavome stebėdami kačiukus, paukštelius, ieškodami žaidimų aikštelių ir pan. Kitaip tariant, bandėme palaikyti dukrytės susidomėjimą. Tokiu būdu mūsų kasdienybę paįvairindavo žaidimai žaidimų aikštelėse, bendravimas su panašaus amžiau italų bei turistų vaikučiais ir jų tėvais. Visiškai sutinku, kad vaikai gerokai palengvina galimybę susipažinti ir suartina skirtingų kultūrų žmones. Pasikalbėjus, paaiškėja, kad rūpesčiai panašūs, o vaikų auginimas Lietuvoje kai kuriais aspektais net geresnis.
Kelionės metu dukrytė jau vaikščiojo savarankiškai ir namuose vežimo nebenaudojome, tačiau į kelionę pasiėmėme lengvai sulankstomą skėtuką.
Iškart įvertinome, kad ilgiau nešti pavargusią dukryte bus sunku. Be to, skėtukas puikiai tiko kaip „lovytė“ pietų miego metu. Labai džiaugėmės galėdami pasistatyti vežimuką su miegančia dukryte kur nors prie lauko kavinukės ir ramiai iš lėto išgerti kavos su gardžiu itališku desertu.
Pusryčius ir vakarienę dažniausiai gamindavomės namuose. Prekybos centruose salotų lapų, šviežios žuvies bei mėsos ir kitokių skanėstų pasirinkimas toks įvairus, kad maistą gaminti namie buvo tikrai patogu, nors Lietuvoje tai jau buvo gerokai įgrisę. Be to, labai norėjau išbandyti įvairius smidrų ir artišokų gaminimo receptus (tuo metu buvo jų sezonas, o kainos kur kas draugiškesnės nei Lietuvoje). Turėjome lauko terasą, kurioje galėjome ne tik valgyti, bet ir išsikepti mėsos ar žuvies. Išvykoms įsidėdavome vaisių ar sumuštinių, įsigydavome užkandžių gatvėje ar pasmaguriaudavome kavinėje. Apie skanius itališkus ledus nė nepasakosiu.
Kelionė puikiai pavyko, nes buvome gerai pasiruošę, stengėmės veiklas susidėlioti taip, kad atitiktų dukrytės dienos režimą ir orų prognozes. Be to, paaiškėjo, kad italai labai myli vaikus ir yra labai draugiški su vaikučiais ir jų tėveliais. Todėl tokią kelionę tikrai galėčiau rekomenduoti tėveliams su jau vaikščiojančiu vienerių metų mažyliu.
Patarimai planuojantiems savarankišką kelionę lėktuvu:
- Išsiaiškinti, ar nemokamai galite skraidintis automobilio kėdutę ir/ar skėtuką;
- Pasidomėti, kokia automobilio kėdutės nuomos kaina. Kartais ji gali būti didesnė nei supakuotos savo kėdutės skraidinimas pirmyn–atgal;
- Pasvarstyti, gal verta įsigyti bilietą (atskirą vietą) ir 2 metų neturinčiam mažyliui. Patogiau, o bilieto kaina kartais tik šiek tiek didesnė už administravimo mokestį, kurį reikia sumokėti už dvejų neturintį pyplį;
- Pasiimti nematytų knygučių, žaisliukų, sugalvoti kitų veiklų laikui lėktuve. Pasiimti kelis paplūdimio žaislus ir kelias plokšteles su dainelėmis ar pasakomis klausytis automobilyje;
- Planuoti dienos laiką taip, kad kuo mažiau nukryptumėte nuo vaiko dienos režimo. Dienos miegą galima organizuoti ir vežimėlyje arba automobilio kėdutėje.
Antras bandymas – kelionė kemperiu
Tų pačių metų rudenį, kai dukrytei buvo ką tik suėję 2 metukai, leidomės į kelionę kemperiu. Seniai norėjome išvykti į tokią kelionę, nes patys nuomojame kemperius, tačiau į tolimą kelionę jais nei sykio nevažiavome. Nusprendėme aplankyti Žydrąją Pakrantę Prancūzijoje. Šis regionas pasirodo brangus ne tik lietuviams, bet ir patiems prancūzams, todėl sprendimas važiuoti kemperiu, kai nereikia nuomotis nakvynės vietos, atrodė gana pragmatiškas. Juo labiau kad tikslo nuvažiuoti ir grįžti greitai neturėjome: kelionei skyrėme visą mėnesį.
Kelias iš Lietuvos netrumpas – daugiau kaip 2000 km. Svarstėme, kad vyras vienas važiuos, o mes su dukrele atskrisime į arčiausiai Prancūzijos pietų esantį pigių skrydžių oro uostą. Artėjant išvykimo laikui, nusprendėme, kad kelionę norime pradėti kartu ir kaip nors iškęsime dukrytės nepasitenkinimą važiavimu.
Mūsų abiejų nuostabai, tokį ilgą maršrutą ji ištvėrė kuo puikiausiai. Tiesa, ruoštis reikėjo gerokai labiau nei dviejų valandų kelionei lėktuvu. Pasiskolinome nemažai nematytų knygų iš bibliotekos, dėlionių ir žaidimų iš pusseserių, pirkome kelias lipdukų knygas (lipdukų jose buvo tikrai daug), popierinių lėlių knygutę, ėmėme kreidučių, pieštukų, spalvoto popieriaus, klijų rankdarbiams, lego figūrėlių, medžiaginį kamuolį. Taip pat pasiėmėme dainų, lopšinių ir pasakų plokštelių. Trumpai tariant, pasiėmėme daug ir įvairios veiklos, kuria galima sudominti dvejų metų vaiką. Prisipažinsiu, kad būtent šioje kelionėje dukrytė pradėjo žiūrėti filmukus, iki tol namuose televizoriaus ji nežiūrėdavo.
Susiplanavome labiau „tradicinį“ maršrutą, nes norėjome pamatyti garsiuosius miestelius ir kurortus.
Skaitėme kelis kelionių vadovus ir abu su vyru išsirinkome vietas, kurias norime pamatyti, bei nusprendėme dėl vietų, kurių norime išvengti. Kita vertus, neturėjome griežto tvarkaraščio ir patikusiose vietose apsistodavome ilgiau, o iš nepatikusių gana greitai išvažiuodavome. Keliavome nuo spalio iki lapkričio vidurio, tačiau viename pajūrio kurorte pasilikome net penkias dienas, nes buvo saulėtas oras ir galėjome degintis bei maudytis jūroje.
Keliavimas kemperiu turi vieną didelį privalumą – gali visiškai laisvai pasirinkti lankytinas vietoves. Pavyzdžiui, viename kempinge sutikti britai planavo keliauti Vokietijoje, tačiau dėl liūčių nusprendė pakeliauti Prancūzijoje. Mes važiuodami į priekį sumanėme šiek tiek nusukti į šoną ir apsilankyti Šveicarijoje, o važiuodami atgal – kelioms dienoms užsukome į Paryžių. Tiesa, Luvro muziejaus Paryžiuje ar kitų muziejų lankyti su vaikštančiu dvimečiu nerekomenduoju. Pirmiausia, toks mažius labai daug klausinėja, nori viską liesti ir bėgioti aplinkui, todėl susitelkti į eksponatus ar elektroninių gidų pasakojimus iš esmės nepavyks. Antra, pagalvojus apie žalą, kurią mažius gali padaryti tiems eksponatams, pasidaro negera… Trumpai tariant, po muziejų lankymų abudu su vyru būdavome neįtikėtinai išvargę. Ramiai pavyko apžiūrėti tik dalį Popiežių rūmų Avinjone ir tik todėl, kad vyras periodiškai papirkinėjo dukrytę saldumynais… Taigi muziejų lankymą siūlau atidėti ateičiai arba aiškiai susitarti, kas klausysis gido ar apžiūrinės eksponatus, o kas užiminės mažąjį keliautoją.
Kelionės metu dienotvarkę derinome prie dukrytės dienotvarkės. Pietų ji miegodavo skėtuke arba automobilio kėdutėje kemperyje. Net sukūrėme pietų miego ritualą, kai įjungdavome lopšines, atlenkdavau automobilio kėdutę ir dukrytė užsisupdavo. O mes su vyru tuo tarpu važiuodavome smaguriaudami. Keliaujant džemperiu, gana lengva pietų miego laiką išnaudoti važiavimui, o aktyvųjį vaiko laiką, t.y. rytus ar pavakarius, skirti žaidimų aikštelėms, pažintinėms ekskursijoms ar tiesiog pasivaikščiojimui.
Į kelionę išvažiavome pačioje turistinio sezono pabaigoje, todėl daugelis kempingų jau neveikė arba buvo beužsidarantys. Todėl kartais apsistodavome kempinguose, kartais stovėjimo aikštelėse, pritaikytose kemperiams. Pastarosios dažniausiai būdavo nemokamos.
Pasirodo, Prancūzijoje miestai turi turėti tokias aikšteles. Tiesa nežinau, kokio dydžio miestams tai taikoma. Mažesniuose miesteliuose nakčiai sustodavome tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėse. Kas antrą ar bent jau kas trečią naktį apsistodavome kempinge, nes juose yra atskiri dušai, galima išsiskalbti ir išsidžiovinti skalbinius, patogiai pasistatyti lauko baldus ir kepsninėje išsikepti kepsnių. Nors patys naudodavomės kempingų infrastruktūra, dukrytę visuomet prausdavau kemperio duše, dukrytė naudodavosi ir kemperio tualete laikomu iš namų pasiimtu puoduku. Puodukas kemperyje labai patogu, nes dukrytė kada panorėjusi juo galėjo pasinaudoti. Juk puoduku naudotis besipratinantys mažyliai dažniausiai tik prieš pat supranta, kad atėjo laikas „ant puodo“. Truputį palaukti ne visada pavyksta.
Pietų Prancūzijos kurortiniuose miestuose akivaizdu, kad automobilių yra kur kas daugiau nei vietų jiems pasistatyti. Todėl kemperių stovėjimas daugelyje turistinių vietų draudžiamas. Kita vertus, šią problemą labai lengvai išsprendžia geras autobusų tinklas. Ne viename miestelyje iš kempingo ar aikštelės į miesto centrą važiuodavome autobusu. Autobuso bilietų kainos pasirodė draugiškos ir nereikėjo vargti ieškant stovėjimo vietos. Beje, Monake kemperį galima palikti vienintelėje vietoje – požeminėje stovėjimo aikštelėje, visur kitur kemperių stovėjimas draudžiamas.
Maisto pasirinkimas Prancūzijos parduotuvėse irgi nemažas. Todėl keletą sykių per savaitę užsukdavome į prekybos centrą ir įsigydavome daugiau maisto, kurį laikydavome kemperio šaldytuve ir spintelėse. Maistą gamindavomės kemperyje ant viryklės arba kempinge ant grilio. Kartkartėmis pietaudavome kavinėse, o desertų kur nors užsukdavome bene kasdien. Beje, mūsų kelionės metu dienos pietūs vienam žmogui pietų Prancūzijoje kainavo apie 12–15 Eur, kai tuo tarpu Paryžiuje – 8–10 Eur. Labiausiai neramu buvo dėl dukrytės, ji buvo alergiška visiems pieno ir rūgštaus pieno produktams. Tačiau mūsų smalsutei prancūzų virtuvė tiko.
Kelionė mums labai patiko, o keliavimas kemperiu su mažyliu tikrai patogus, nes puodukas, viryklė, šiltas vanduo ir kiti reikiami patogumai čia pat.
Kelias į vakarų Europą netrumpas, kita vertus, galima važiuoti į bet kokią norimą vietą ar kelionės eigoje pakeisti maršrutą. Todėl reikėtų gerai pasidaryti namų darbus: pasiruošti kuo daugiau ir įvairesnių pramogų važiavimo laikui. Į pietų Prancūziją kemperiu rekomenduočiau važiuoti kiek anksčiau rudenį nei važiavome mes. Manau, kad laikas nuo rugsėjo pradžios iki spalio vidurio būtų puikiausias. Pirmiausia žmonių srautas būtų jau kur kas sumažėjęs, tačiau veiktų didžioji dalis kempingų. Su nuolaidų kortele ACSI kainos juose labai draugiškos. Ankstyvą rudenį ne tik dienos, bet ir vakarai būtų šilti. Nuo spalio vidurio dienos dar šiltos, bet vakarai jau vėsoki, pasisėdėjimus lauke tekdavo sutrumpinti ir persikelti į šiltą kemperio vidų.
Rudenį į Ispaniją planuojame važiuoti kemperiu jau su dviem mažyliais J Laukite tęsinio!
Patarimai planuojantiems savarankišką kelionę kemperiu:
- Pasiimti nematytų knygučių, žaisliukų, dėlionių, priemonių rankdarbiams, mėgstamų žaislų, dainelių ir pasakų kelionei, sugalvoti žaidimų, kuriems nereikia jokių priemonių (pvz., valgoma ar nevalgoma, vaisius ar daržovė, skaičiuoti ar pamatyti kelio ženklus, automobilius ar kt. pakeliui ir pan.);
- Išsirinkti kempingus, kuriuose norėtumėte apsistoti, kad apytikriai žinotumėte, kiek per dieną reikės nuvažiuoti. Siūlau naudotis paieškos kanalu www.eurocampings.eu;
- Pasiimti įprastų košių ar kito mėgstamo ilgo vartojimo maisto, nes vietos kemperyje tikrai pakanka, o parduotuvėse nereikės užtrukti skaitant nežinomo maisto etiketes;
- Pasiimti skėtuką, kad nereikėtų pavargusio vaikučio nešioti;
- Planuoti dienos maršrutą taip, kad kuo mažiau nukryptumėte nuo vaiko dienos režimo. Dienos miegą galima organizuoti kemperyje, vežimėlyje arba automobilio kėdutėje, jei vaikutis miega važiavimo metu.
Pažintinė kelionė lėktuvu ar kemperiu:
- Abiem atvejais reikia pasiruošti įvairių žaidimų bei kitų veiklų važiavimo laikui. Tik važiuojant kemperiu jų reikia kur kas daugiau, nes kelias iš Lietuvos į Vakarų Europą netrumpas, kita vertus, vietos kemperyje irgi nepalyginamai daugiau;
- Į kempterį galima susikrauti viską, ko reikia mažyliui (automobilio kėdutė, vežimas, puodukas ir kt.), tuo tarpu skrendant lėktuvu reikia kruopščiai atsirinkti ir paskaičiuoti, kiek kainuos į leidžiamą bagažą netelpančių daiktų skraidinimas;
- Keliaujant lėktuvu, rekomenduočiau apsistoti vienoje vietoje, kitaip bus daug kraustymosi ir daugybės vaikiškų daiktų dėliojimo iš ir į lagaminus. Tokiu būdu tiek viename būste, tiek kemperyje vaikui galima sukurti pastovių namų iliuziją;
- Keliaujant kemperiu galima įsidėti mažylio mėgstamų košių ar kito mėgstamo maisto ar, esant poreikiui (pvz., alergiškas vaikutis), bene kiekvieną maistelį pasigaminti šviežiai. Apsistojus viešbutyje, be virtuvėlės to padaryti neįmanoma, todėl geriau rinktis apartamentus, turinčius bent mažytę virtuvėlę;
- Domėkitės orų prognozėmis ir stenkitės maršrutą koreguoti pagal jas. Jei paaiškėja, kad reikia pakeisti regioną (pvz,. dėl liūčių), su kemperiu tai padaryti kur kas lengviau.
„Mamos žurnalas“
