Aleksandras su mama Edita. Dūdė foto
Tikimės, kad straipsniai apie keliones netrukus vėl bus aktualūs. Nuolatos kalbiname šeimas, kurios vaikučius vežasi į poilsines ar pažintines keliones, bet dar neteko girdėti, kad kūdikis sudalyvautų gurmaniškoje degustacijų kelionėje.
Kalbamės su Aleksandro mama Edita.
Edita, minėjote, kad pirmosios Aleksandro kelionės buvo „dalykinės“ – jį tiesiog veždavotės su savimi tvarkyti reikalų?
Taip, į pirmą „reikalų tvarkymo“ kelionę išvykome, kai Aleksandrui dar nebuvo nė pusės metų, keliavome į Lenkiją parsivežti nusipirkto šuniuko. Palikti vaiko nekilo net minties, juk iki šiol jį maitinu. Žinoma, galėjo nuvažiuoti ir vienas vyras, bet tikslingai norėjome pratinti vaiką prie kelionių. Laukė nemažas iššūkis, kelionė ilga – 1200 km į vieną pusę automobiliu, o Aleksandras mašinoje būti nemėgsta. Vis dėlto kelionė praėjo puikiai, su mumis grįžo australų aviganė Bella.
Kita dalykinė kelionė, kurioje sudalyvavo Aleksandras, – pasaulinė maisto paroda „Anuga“ Kelne, į kurią mūsų įmonė buvo įsiregistravusi dar iki sūnaus gimimo. Į šią kelionę vykti jau nebebijojau. Kartu važiavo ir vyras, kuris padėjo prižiūrėti Aleksandrą.
Parodoje savo produkciją stenduose pristatė gamintojai iš viso pasaulio, dalyvavo ir lietuvių įmonių, o mūsų įmonė „Magneta logistics“ pristatė logistikos paslaugas.
Komanda į parodą skrido, o mes su vyru ir Aleksandru vėl važiavome automobiliu. Šį kartą reikėjo įveikti 1600 km į vieną pusę. Į priekį nuvažiavome per dvi dienas (su viena nakvyne), per dieną įveikdami po 800 km, o atgal nebeskubėjome, važiavome 3 dienas.
Dėl didžiulės parodos sunku buvo gauti viešbutį, nekalbant apie apartamentus.
Viešbutis buvo be virtuvėlės, todėl vežėmės kartu indukcinę viryklę ir puodus, kad galėtume Aleksandrui pagaminti maisto.
Dūdė foto
Vieną dieną nusivežiau į parodą ir Aleksandrą, labai norėjau pamatyti, kaip jis reaguos į didelius svetimų žmonių sambūrius. Mūsų stendas buvo be galo populiarus, nes žmonės prieidavo ir kalbindavo Aleksandrą. Galima sakyti, pagyvino verslą, pritraukdavo žmones kaip magnetukas.
Priėjome prie įdomiausios dalies, kaip Aleksandras vyko į „Michelin“ žvaigždučių turintį restoraną. Gal tai šeimos tradicija?
Iš tiesų esame sutarę apvalias ir įdomias gimtadienių sukaktis (kurios turi vienodus skaičius, kaip 33) švęsti ne Lietuvoje, o pasikviesti draugus į kitą šalį. Šį kartą man sukako 35. Jau seniai svajojau su draugais pakeliauti po Prancūziją ir aplankyti gerus restoranus, o gimtadienį švęsti „Michelin“ kategorijos restorane.
Kai gimė Aleksandras, pradėjau ta svajone abejoti, atrodė – neįmanoma. Vaikas per mažas, juo labiau – kam važiuoti, jei negalėsiu net vyno padegustuoti. Nuleidau rankas, bet vyras įkalbėjo, sutiko prisijungti keletas draugų šeimų. Kadangi nesame profesionalūs someljė ir nebūtume galėję teisingai pasirinkti vynų, pasikvietėme kartu vykti vynų žinovą Juozą Kabašinską.
Paprašėme, kad Juozas mums suorganizuotų gastronominę ir vynų degustavimo kelionę. Juozas sudarė mums maršrutą po Bordo regiono pilis, kuruos garsėja privačiais vynuogynais ir vyno daryklomis, tad mūsų laukė įtempta kelionė kasdiena aplankant po 2 degustacijos vietas, o mano gimtadienį paminint dvi „Michelin“ žvaigždutes turinčiame restorane „La Table de Plaisance“.
Kai Edita viską rezervavo, Aleksandrui buvo vos keli mėnesiai
Prieš kiek laiko reikia rezervuoti vietas tokiuose restoranuose?
Pradėjome viską planuoti prieš gerą pusmetį. Bordo regione į viską žiūrima labai preciziškai, negali iš vakaro rezervuoti nakvynės ir degustacijos. Kai viską rezervavome, Aleksandrui buvo vos keli mėnesiai, ir, be abejo, nežinojome, kaip viskas susiklostys po pusės metų, – gal vaikas sirgs ar bus iškilusi kokia nors neįveikiama problema. Buvo loterija.
Užstatas „La Table de Plaisance“ restorane buvo po 100 eurų nuo žmogaus. Sumokėjau 800 eurų, nes iš pradžių manėme, kad važiuosime aštuoniese. Vieni draugai, auginantys mažą vaiką, buvo sutikę vykti, jiems net nupirkome lėktuvo bilietus, bet paskui jie atsisakė, nes tuo metu jų dukrytė buvo labai nerami.
Keliese patraukėte į šį unikalų turą?
Skridome 6 žmonių kompanija plius Aleksandras. Skrydis buvo su persėdimu Amsterdame. Juozas važiavo savo mašina.
Beje, Juozas nėra nei mūsų šeimos draugas, nei giminė, jį pažinojau iš šampano degustacijų, kurias lankėme Lietuvoje. Labai patiko, kaip jis moka pasakoti apie vynus.
Surizikavau ir parašiau jam laišką, ir jis sutiko mums padėti – surengti šį degustacijų turą. Iš pradžių nė nedrįsau tikėtis, kad jis važiuos kartu, prašiau, kad mums tiesiog rekomenduotų pilis. Bet po savaitės jis pats nutarė, kad daug patogiau, jei vyks kartu.
Labai labai apsidžiaugiau.
Beje, Juozas, sužinojęs, kad vežamės kūdikį, labai skeptiškai vertino šį mūsų sprendimą.
Sakė – čia ne tokia kelionė, viskas bus suplanuota, negalėsime vėluoti. Atrodė, kad kūdikis būtinai viską sugadins. Bet paskui tiek Juozas, tiek kiti kompanionai pakeitė nuomonę – Aleksandras visiškai netrukdė.
Ir aš maniau, kad vynų degustavimas su kūdikio maitinimu nesuderinamas, tačiau praregėjau sužinojusi, kad degustuojant nebūtina vyno nuryti, – sako Edita
Edita, neduoda ramybės klausimas – kaip degustuoti vyną, kai esi žindanti mama?
Ir aš maniau, kad vynų degustavimas su kūdikio maitinimu nesuderinamas, tačiau praregėjau sužinojusi, kad degustuojant nebūtina vyno nuryti.
Yra specialūs indai išspjovimui, ir, beje, taip tikri degustatoriai ir degustuoja – palaiko burnoje ir išspjauna.
Patikėkite, aš puikiausiai išragavau visus vynus, pajutau visus jų skonius ir poskonius.
Nesijaučiau nuskriausta, nes aplink mačiau daug taip darančių prancūzų.
Matyt, turėjote pasiimti daug puošnių drabužių, juk reikėjo atitikti aprangos kodus, o per dieną laukdavo 2 restoranai?
Restoranų kodai ten yra formal dress, vakarinių suknių nereikia, bet pageidautina atrodyti respektabiliai. Iš Lietuvos pasiėmiau visus komplektus, net su priderintais papuošalais. Bet baisiausia, kad lagaminas su suknelėmis į Prancūziją neatskrido. Vaiko bagažas atskrido kitą dieną, o mano bagažas… liko Vilniuje su visais drabužiais. Oro uosto patikroje.
Pirmą dieną, kai atskridome į Prancūziją, teko keletą valandų skirti drabužių pirkimui, nes neturėjau absoliučiai nieko – net pėdkelnių. Netikėtai galėjau atsinaujinti, kuo labai džiaugiausi, nes tokių suknelių, kokias nusipirkau ten, Lietuvoje nerasčiau. Papuošalų nepirkau.
Kaip vyko kelionės kulminacija – vakarienė „La Table de Plaisance“?
Restoranas įsikūręs net ne Bordo, o mažame miestuke Sent Emiljone (Saint Emilion), kuris turi ir gražaus paveldo – senovinę bažnyčią, katakombas, tai mes prieš vakarienę visi ir aplankėme.
Dar registruodama rezervacijas turėjau parašyti, ar kas nors turi alergijų ar netoleravimų. Tad pirminę informaciją apie klientus restoranai susirenka labai iš anksto. Vakarienė prasidėjo ne restorano salėje, o specialiame laukiamajame, kur gerą valandą su mumis bendravo restorano atstovas, klausinėdamas apie mūsų valgymo įpročius, skonius. Žinoma, mus per tą valandą vaišino užkandėlėmis ir šampanu, nelaikė alkanų (juokiasi). Beje, tai buvo degustacinė vakarienė, kurios patiekalų mes nesirinkome – kiekvienam buvo staigmena, ką atneš. Ir ką sau manote – kai jau susėdome prie savo staliuko ir mums pradėjo nešti maistą, jis buvo pritaikytas kiekvienam, pagal įžanginį pokalbį. Aš pasakojau, kad nemėgstu grybų, bet patinka pievagrybiai, tad man patiekė būtent pievagrybių pyragą su cinamonu. Žodžiu, visi gavome unikalų būtent mums tinkamą maistą. Beje, visi patiekalai buvo patiekiami vienu metu.
Visų patiekalų išvaizda buvo nenuspėjama – kol neparagauji, net nesupranti, ką atnešė
Ką įdomaus paragavote?
Balandėlių. Ne faršo sukto kopūstuose, o tikrų balandėlių – paukštelių. Buvo gaila valgyti, bet labai gardu. Visų patiekalų išvaizda buvo nenuspėjama – kol neparagauji, net nesupranti, ką atnešė.
Kulminacija buvo šokoladinis tortas, kurio skonis pribloškė – tokio dar nebuvau ragavusi.
Kaip tokioje kelionėje jautėsi kūdikis – ką jis veikdavo pilyse ir restoranuose?
Visur jam būdavo paruošta kėdutė, visur valgiaraštyje atsirasdavo jam tinkamas patiekalas. Jam puikiai tikdavo trintos sriubos, bulvių košė, kuri būdavo tiekiama pasakiško skonio, su daug sviesto ir šiek tiek prieskonių – ko Aleksandras nesuvalgydavo, pabaigdavau kaip gurmaniškiausią patiekalą. Žinoma, kai tik Aleksandras norėdavo, jį žindydavau, net ir pačiuose restoranuose, tik paprašydavau nuvesti mane į atskirą kambariuką. Kartą mane pakvietė žindyti į koridoriuką, iš kurio buvo matyti visas virtuvės darbas, kaip zuja virėjai, kaip maistas dedamas į specialius maisto liftus… Neįtikėtina patirtis.
Mūsų degustacijos truko 4 dienas, kasdien apsilankydavome dvejose degustacijose – vienoje iki pietų, kitoje popietinėje dienos dalyje. Ir visur, nors degustacijos ir vaišinimasis trukdavo kelias valandas, Aleksandras jautėsi kuo puikiausiai. Pačiame „La Table de Plaisance“ vakarieniavome 5 valandas. Didžiumą šio laiko sūnus tiesiog miegojo vežimėlyje.
Nemoku nupasakoti, kokia prancūzų tolerancija ir pagarba kūdikiui. Aleksandrui padavėjas atnešdavo seilinuką ir asmeniškai užsegdavo.
Aleksandras buvo vienitelis kūdikis kelionėje
Kiek kainavo vakarienė „Michelin“ restorane?
Už visą 6 žmonių kompaniją sumokėjome 1800 eurų, dar 300 eurų palikau arbatpinigių, neperskaičiusi, kad jie įskaičiuoti į patiekalų kainą. Bet tikrai nebuvo gaila.
Ar buvote vieninteliai keistuoliai su kūdikiu „Michelin“ restorane?
Kitų tokių nematėme (juokiasi).
Neila Ramoškienė
Susiję straipsniai
