Skaitytoja Raminta užsuko į redakciją atsiimti prizo. Prasitarė, kad ryt iškeliauja į kelionę su kuprinėmis ir palapinėmis. Nieko ypatingo. Nebent tai, kad Ramintai jau greitai gimdyti, kartu keliauja 1,5 metų dukrytė Aurėja, o kelionės tikslas – pažinti Kiprą.
Daugiau žmonių, mažiau daiktų
Paradoksalu, bet mūsų šeimai keliaujant joje atsiranda vis daugiau narių ir tenka pasiimti vis mažiau daiktų. Šiais metais išsiruošėme į ketvirtąją šeimos kelionę su kuprinėmis ir palapine. Toks buvo ir mūsų medaus mėnuo Gruzijoje. Prieš porą metų man besilaukiant septintą mėnesį taip atostogavome Kryme. Praėjusiais metais su beveik vienerių metų dukryte keliavome aplink didžiausią Italijos Gardos ežerą. Šiemet su 1,5 metų dukra ir man besilaukiant septintą mėnesį mūsų kelias vedė į graikiškąjį Pietų Kiprą, kuris pranoko mūsų lūkesčius žmonių svetingumu ir draugiškumu vaikams.
Kelionės pagalbininkas
Šiai kelionei teko pasiimti dar mažiau daiktų nei prieš tai buvusiose, nes būdama nėščia negalėjau daug nešti, o dar reikėjo nešti mūsų daiktus ir dukrytę, kuri ne visada norėjo pati eiti. Nors iš pradžių galvojome Kipre išsinuomoti vėžimėlį, bet dar Lietuvoje išsinuomojome kuprinę-nėšynę, kurios apačioje dedami daiktai, o ant viršaus kaip soste sėdi vaikas. Tai buvo labai geras sprendimas, nes su vėžimėliu daug kur nebūtume pravažiavę. Reikėtų paminėti, kad Kipre nemažai vaikiškos įrangos nuomos versliukų, tad didžiuosiuose miestuose galima išsinuomoti automobilio ar maitinimo kėdutes, vėžimėlius ar kitus atostogoms su vaikais reikalingus daiktus. Vaikiška įranga net nemokamai pristatoma į oro uostą ar kitą vietą.
Draugiškumas vaikams
Prieš važiuodami į Kiprą buvome girdėję, kad tai puiki vieta atostogauti su vaikais, ir tikrai įsitikinome, kad čia daugybė žaidimų aikštelių, kurias turi dauguma kavinių, jos įrengtos pajūryje, paplūdimiuose ir net kempinguose, visose kavinėse yra maitinimo kėdutės, o restoranai vilioja specialiais patiekalais vaikams. Tačiau labiausiai žavėjo ne mažiesiems pritaikyta aplinka, bet vietinių gyventojų draugiškumas vaikams. Beveik kiekvienoje parduotuvėje Aurėją pakalbindavo kokia nors pardavėja, kavinėse jai porą kartų davė nemokamą skanumyną, iš žmonių gatvėse nuolat sulaukdavo šypsenų, pakalbinimų ar paglostymų.
Stovyklavimas Kipre ir vietinių svetingumas
Stovyklauti kempinguose ši šalis nelabai pritaikyta, nes kempingų vis mažėja, o ir esantys nesulaukia daug turistų. Dar prieš kelionę radau nemažai informacijos apie jau anksčiau uždarytus kempingus. Nukeliavę apsistodavome jau uždarytuose arba bankrutuojančiuose kempinguose. Kartais didelėje teritorijoje mūsų palapinė būdavo vienintelė. Dauguma kempingų nėra tikri kempingai, o kipriečių atostogų miesteliai, panašūs į mūsų kolektyvinius sodus, tik labai mažai sklypai, be daržų, tik kemperiai arba mobilieji namukai.
Čia vietiniai gyventojai į pajūrį arba kalnus atvažiuoja praleisti savaitgalių ir atostogų. Būtent šiuose kempinguose mes ir patyrėme žmonių svetingumą ir draugiškumą vaikams. Viename kempinge kiprietis atnešė mūsų vaikui šiltos sriubos ir pakvietė ateiti pas jį, jei reikės šilto vandens. Tą patį vakarą kita šalia poilsiaujanti šeima pakvietė mus kartu pavakarieniauti. Kitame kempinge pirmiausia kelis kartus skanumynų gavo dukrytė ir tik vėliau prie stalo buvome pakviesti ir mes. Prieš kelerius metus keliaudami Gruzijoje beveik kas vakarą sulaukdavome vietinių kvietimų apsistoti jų namuose, o kvietimų prie stalo būdavo dar daugiau. Po tos kelionės nemaniau, kad ir keliaudami Europoje kada nors atrasime tautą, žavinčią savo atvirumu.
Atrodo, kad mūsų žemyne žmonės uždaresni ir ne taip linkę megzti kontaktų su nepažįstamais keliautojais. Ryšio su žmonėmis man trūko, kai praėjusiais metais keliaudami Italijoje gyvenome kempinguose, kuriuose savo patogiuose kemperiuose apsistoję vokiečiai, rodos, nematė nieko aplinkui ir neieško jokių draugysčių. Italijoje, priešingai nei čia, visur buvo ženklai, kad stovyklauti ne kempinge draudžiama. Kipre tokius ženklus matėme tik paplūdimyje ar saugomose gamtos teritorijose, tad porą kartų stovyklavome ir ne kempinguose. O pažintys su vietiniais mane visada džiugina, nes jos paįvairina atostogas, padeda geriau pažinti šalį ir skatina sugrįžti į ją vėl.
Kempingai laimi prieš viešbučius
Daugelis stebėjosi, kad aš, būdama nėščia paskutinį trimestrą, miegu palapinėje, bet mes turėjome patogius pripučiamus turistinius kilimėlius, ant kurių gali miegoti beveik kaip lovoje. Tiesą sakant, kai nesiaučia mano nėštumo hormonai, neleidžiantys užmigti, aš gerai išsimiegu tiek palapinėje, tiek lovoje. O jei nesimiega arba Aurėja miega neramiai ir daug kartų pabunda per naktį, tada nepadeda net miegojimas lovoje. Tokių naktų buvo, ir teko džiaugtis atostogomis neišsimiegojus.
Šioje kelionėje viešėdami miestuose kelis kartus buvome apsistoję viešbučiuose, bet tie apsistojimai nebuvo labai sėkmingi. Pirmą kartą tiesiai po mūsų kambario langais buvo taverna, kurioje pusę nakties vyko gyvos muzikos koncertas, tad miegas buvo ne koks. Kitą kartą apsistojome hostelyje, labai sename name, ten nebuvo kondicionieriaus, tad miegoti buvo labai karšta ir dar naktį puolė uodai. Prieš skrendant namo į Lietuvą irgi nakvojome viešbutyje ir vėl netoli baro, bet tą kartą koncertas vyko tik iki vidurnakčio.
Tad padarėme išvadą, kad geriausia nakvoti kempinge, nes palapinėje visada yra ventiliacija, dažniausiai būna ramu, o ir uodai ar kiti vabzdžiai ne visada puola. Būdama septintą mėnesį nėščia jaučiausi gerai, beveik kaip ne nėščia. Jau per pirmąjį nėštumą pastebėjau, kad sunkumas nešioti pilvą atsiranda maždaug nuo 30 savaitės, gal ne veltui tuo metu būsimosios mamos ir išleidžiamos atostogų.
Kaip ir nėščia keliaudama prieš porą metų, šį kartą irgi turėjau gydytojo pažymą, kad galiu skristi lėktuvu. Oro linijų puslapyje buvo parašyta, kad pažymos reikia jau nuo 28 savaitės, tačiau nei tada, nei dabar manęs jos niekas neprašė. Dėl didesnio saugumo šiais metais dar prieš atostogas visi pasigaminome Europos sveikatos draudimo korteles, kurios nieko nekainuoja, o sunegalavus palengvina medicininių paslaugų gavimą ES šalyse. Keliaujant Kipre, mane labai stebino, kad čia per kelias savaites nėščiąją mačiau tik vieną kartą, nors Lietuvoje kartais per dieną pamatau 3–5 besilaukiančias moteris. Panašu, kad nors ten ekonominė situacija ir geresnė, gimstamumas mažesnis nei mūsų šalyje.
Ateities planai
Kad ir kur keliautume, savo atostogoms mes renkamės gamtą, o ne miestus, kuriuos iš viso stengiamės aplenkti. O jei ir būname mieste, dažniausiai lankome botanikos ar zoologijos sodus. Mėgstame mažus miestelius, bet ne didmiesčius, kurie ypač vargina keliaujant su vaikais. Susižavėję Kipru svajojame kitais metais sugrįžti pakeliauti po Šiaurės Kiprą, kuris priklauso Turkijai, o dar vėliau gal šturmuosime ir Graikijos salas, nes ši kultūra ir keliavimas saloje mums pasirodė labai priimtina.
Kelionė skaičiais
Kelionė truko dvi savaites.
Skridome su „Wizz Air“ maršrutu Vilnius–Larnaka–Vilnius.
Skrydžio trukmė – 3 val.
Bilietus pirkome prieš 3 mėnesius, kainavo apie 250 eurų asmeniui pirmyn–atgal, ir apie 100 eurų vaikui iki 2 metų pirmyn–atgal.
Kipre keliavome viešuoju transportu – autobusais, truputį pėsčiomis, kartą teko važiuoti taksi.
Didžiausią įspūdį paliko žydroji lagūna, kurią pasiekėme pėsčiomis (dar galima džipu arba keltu), saugoma gamtos teritorija „Akamas Peninsula“, Troodos kalnai ir Governors paplūdimys tarp Limasolio ir Larnakos.
Šeimai naktis kempinge kainuoja 9–14 eurų, keliuose kempinguose nemokėjome, nes viename savaitgalį nedirbo administracija, kitame administratoriaus neradome biure, nes tie kempingai, kaip minėjau, nebuvo tikri kempingai, o greičiau kipriečių atostogų miesteliai, kur galima apsistoti turistams, bet niekas per daug nesistengia iš jų uždirbti.
Mano kuprinė svėrė 5–7 kg. Svoris keitėsi, priklausomai nuo maisto ar kitų daiktų, kuriuos laikinai nešiojausi.
Vaistų nesivežėme jokių, nes juk prireikus galima nusipirkti vaistinėse. Turėjome tik kremą nuo saulės.
Maistą pirkdavome mažose parduotuvėse, ne dažniausiai turistų lankomose vietose, didelius prekybos centrus aptikdavome retai, o specialiai jų neieškodavome. Maistas beveik visada buvo šaltas, nes neturėjome įrangos jį šildyti. Kelis kartus valgėme kavinėse, kur vien pusryčiai kainuoja apie 15 eurų, panaši kaina ir keptų bulvyčių su sumuštiniu. Šalta graikiška „Frappe“ kava kainuoja 1,5–3 eurus. Kavines dažniau aplankydavome dėl kavos.
Atostogoms išleidome apie 1600 eurų, didžiąją dalį sumos sudarė lėktuvo bilietai.
Iš kiekvienos kelionės parsivežame magnetuką šaldytuvui, o šį kartą dar parsivežėme ir karobo (saldžiavaisio pupmedžio) sirupo.
Raminta Žalkauskaitė
„Mamos žurnalas“
