Keliaujančios mamos. Per Europą – nameliu ant ratų

Keliavimas su kemperiu turi daug pliusų

Keliaujančios šeimos šiais laikais nieko nestebina. Dauguma tėvų drąsiai renkasi keliones lėktuvais ar automobiliais. O Evelina Simanavičiūtė pasidalins patirtimi, kaip keliavo po Europą su nameliu ant ratų.

Mūsų šeima

Aš – Evelina. Šiuo metu pagrindinė mano veikla būti pusantrų metų Osvaldo mama. Kartkartėmis dirbu interneto puslapių dizainere. O norėdama išvengti pervargimo, stengiuosi beveik kiekvieną savaitę suorganizuoti mūsų šeimai išvyką. Apie mūsų keliones dalinuosi travelingfamilynotes.lt tinklaraštyje bei „Keliaujančių mamų“ interneto svetainėje.

Mano vyro Modesto lankstus darbo grafikas suteikia galimybę dėliotis kelionių ar kitų veiklų planus taip, kaip, kada ir kiek norime mes. Pusantrų metų Osvaldas paskatino mus ankstesnį keliavimo stilių „modernizuoti“, jį padaryti tinkamą keliauti su vaikais.

Kelionės

Vaikystėje ir jaunystėje vykti į tolimesnius kraštus man neteko. Tačiau vos atsikrausčiusi į Vilnių studijuoti susiorganizavau savo pirmąją kelionę į užsienį. Nuo to laiko kelionės tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

Susipažinusi su Modestu į keliones įtraukiau ir jį.

Osvaldas gimė pavasarį, tad vos grįžę namo iš ligoninės ir kiek apsipratę su naujuoju šeimos nariu ėmėme planuoti pirmąsias tolimesnes išvykas. Pradėjome nuo ilgesnių pasivažinėjimų iki giminaičių Lietuvoje, 15 km žygių ir pan.

Pamatėme, kad tiek mes, tiek Osvaldas jaučiamės gerai keliaudami, todėl netrukus jau vykome į pirmą savo kelionę po Europą su prikabinamu nameliu ant ratų. Šią kelionę kartojome ir šiais metais, tik jei prieš metus keliavome 14 dienų, tai šiais metais kelionėje praleidome 27 dienas.

Po Europą su prikabinamu nameliu ant ratų

Stotelė pasivaikščiojimo take Šveicarijos Alpėse

Mintis keliauti ne lėktuvais, o išbandyti namelį ant ratų, trumpiau tariant, – kemperį, kilo Modestui. Supratome, kad toks keliavimo būdas – kaip tik mums. Kadangi mėgstame aktyvų poilsį ir vienoje vietoje ilgiau kaip pora dienų nenusėdime, galimybė transportuoti kartu savo gyvenamąją vietą ten, kur tuo metu mums norisi, – tikras palengvinimas.

Keliavimas su kemperiu turi ir daugiau pliusų. Pirmiausia taip galime nemažai sutaupyti, arba pinigus, kuriuos skirtume viešbučiams, išleisti ten, kur mums atrodo prasmingiau.

Antra, ilgoje kelionėje, kurios metu kiekvieną dieną atsiduriame vis naujoje vietoje ir sukaupiame daugybę naujų įspūdžių, labai gera turėti tą pačią nesikeičiančią nakvynės vietą. Trečia, nereikia sukti galvos dėl imamų daiktų kiekio. Kitaip pasakius, tikrai galime vežtis beveik visus namus kartu su savimi.

Žinoma, yra ir papildomų išlaidų, kurių keliaujant kitu būdu nebūtų, tarkime, – didesnis kelių mokestis.

Pasiruošimas kelionei

Šių metų kelionę planuoti pradėjome prieš gerą pusmetį. Pirmiausia apsibrėžėme geografines ribas, kurių toliausias taškas tapo Šveicarija. Tuo tarpu, koks bus tikslus maršrutas, paaiškėjo tik likus mėnesiui iki kelionės pradžios, o peržvelgus norimų aplankyti objektų skaičių tapo aišku, kad dviejų savaičių neužteks. Todėl be didesnių svarstymų nusprendėme, kad keliausime mėnesį.

Mano sudarytas maršrutas apėmė Lenkiją, Vokietiją, Šveicariją, Lichtenšteiną, Austriją, Slovakiją. Kelionės metu turėjome aplankyti keletą miestų, pilių, dvarų, palandžioti po urvus ir tarpeklius, bet didžiąją kelionės dalį norėjome praleisti kalnuose. Kalbant pasauline kalba, – pahaikinti. Tam, dar sudarinėdama maršrutą, apžiūrėjau, kur kokie mūsų trijulei labiau tinkami pasivaikščiojimo takai. Ką galiu pasakyti, dabar jau žinau, kad galime kur kas daugiau, nei praleisti tris valandas kalnuose, o užkopti savomis kojomis su nešuliu ant nugaros į daugiau nei 2 km aukštį mums tikrai nėra iššūkis.

Ruošiantis tokiai kelionei reikėjo ir pataupyti. Tapo aišku, kad švaistytis pinigais neteks, tačiau dėl to labai nenusiminėme.

Nusprendėme, kad eisime tik į tuos mokamus objektus, kuriuos norėsime aplankyti visi (na, bent jau du iš trijų).

Išankstinis pasirūpinimas maistu irgi leido šiek tiek sutaupyti. Įsigijome kareiviškų davinių, kurie turėjo pasitarnauti žygiuose gamtoje. Vakarienei buvome aprūpinti artimųjų paruoštais žvėrienos konservais. Kadangi namelyje yra šaldytuvas, vežėmės kaimiškų bulvių ir iš tėvų daržo priskintų daržovių (pastarųjų užteko beveik iki kelionės galo). Taigi kelionės metu papildydavome tik senkančias duonos, vaisių, užkandžių atsargas.

Osvaldui beveik nieko atskirai nepirkome ir nesivežėme. Pusryčiams valgydavo tas pačias kruopų košes ar vaisių, pietaudavo kartu su mumis, o vakarienei duodavome mažiau prieskoniuotą ar be jo amžiui netinkamų produktų patobulintą tos pačios vakarienės variantą. Žinoma, pasitaikydavo ir „nevalgadienių“, tačiau tokiose situacijose gelbėdavo mano pienas.

Vienas iš aktualiausių ir svarbiausių pasiruošimų vyko renkantis vaiknešėlį Osvaldui.

Žinojome, kad Osvaldas joje neišsėdės ilgiau nei porą valandų (net ir išimant kas pusvalandį). Todėl įsigijome specialiai žygiams pritaikytą kuprinę-nešynę. Džiaugėmės ne tik mes, bet ir sūnus. Įprasta nešynė buvo reikalinga tik pakeitimui arba kai norėdavo užmigti prisiglaudęs prie manęs.

Mėnesis po Europą

Kelionę pradėjome rugsėjo pirmą ir grįžome rugsėjo 27 dieną. Jau riedėdami namų link, kalbėjome, kad atrodo, jog niekur nebuvome išvykę. Tačiau vis žvalgantis po telefoną užpildžiusias nuotraukas buvo aišku, kad keliavome. Džiaugėmės, kad kelionė buvo kupina nuotykių, tačiau buvome laimingi, jog viskas buvo gerai ir grįžome sveiki.

Vis dėlto kelionė tikrai nepraėjo taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Turimas planas byrėti pradėjo dar kelionės pradžioje, o vėliau teko jo beveik išvis atsisakyti. Jei iš vienos pusės tai šiek tiek erzino ar labiau liūdino, iš kitos pusės, – dėl to atsidūrėme tokiose vietose, kuriose neturėjome atsidurti, ir pamatėme žodžiais sunkiai nupasakojamų grožybių, kurių pagal planą nebūtume pamatę, tarkime, kaip Rhone ledyną.

Planus kartais pakoreguodavo ir Osvaldas (miegas ar ne nuotaika). Dėl to visiškai nesukome galvos. Taigi, tam buvome pasiruošę ir, jei nenorėdami žadinti tik ką užmigusio sūnaus pravažiuodavome pačią nuostabiausią tuo metu matomą pilį, – neniurzgėdavome. Juk visada bus proga sugrįžti.

Potsdamas, Naujieji Rūmai Sansusi parke, Vokietija

Kad tokia ilga kelionė mažiau išvargintų, buvome nusprendę per daug neskubėti ir per dieną aplankyti vieną ar daugiausiai du objektus. Tokiu būdu galėjome į namelį grįžti dar nesutemus, ramiai pavakarieniauti, susitvarkyti ir aptarę dienos įspūdžius užmigti.

Atsikeldavome 7 valandą vietos laiku, pasigamindavome pusryčius, susitvarkydavome, peržvelgdavome dienos planus ir tarp 8–9 val. išeidavome pasitikti nuotykio. Tai suteikdavo progą labiau lankomuose objektuose atsidurti pirmiems ar beveik pirmiems.

Kelionė „mūsų stiliumi“

Savo kelionėmis siekiame ne kuo didesnio kilometražo, o kuo įvairesnio pažinimo, o kartais – ir jėgų išbandymo. Taip ir šioje kelionėje dažnai praeidavome ne turistiniais takais, kopdavome viršūnių link, o užtrukę ilgiau, nei planavome, drąsiai priimdavome šį iššūkį. Norėdami pakeisti aplinką, vykdavome į miestus ar apsilankydavome pilyse.

Vis dėlto, kai pajusdavome nuovargį, vėl grįždavome arčiau gamtos.

Taip keliaudami aplankėme tokius miestus kaip Poznanė, Berlynas, Potsdamas, Insbrukas, Viena ir kt., susipažinome ir pažinome Alpes, o grįždami užsukome į Tatrus, apžiūrėjome gausybę pilių (daugiausia jų apleistos ar tik iš dalies rekonstruotos) bei kitų pavienių objektų. Neišdildomą įspūdį paliko Lichtenšteino pilis Vokietijoje. Nesumeluosiu sakydama, kad stovint šalia jos buvo sunku patikėti, jog stovi ne prieš reklaminį plakatą. Tiesa, į šią pilį neplanavome važiuoti, tačiau atsitiktinai pasukus nuorodos kryptimi džiaugėmės savo pasirinkimu aklai nesivadovauti suplanuotu maršrutu.

Visus mus užkerėjo Alpių grožis. Jeigu suaugusius gal labiau džiugino prieš akis iškylančios kalnų viršūnės, į begalybę nusidriekianti žaluma, tai Osvaldui akivaizdžiai didžiausią įspūdį paliko kalnuose besiganančios ir savo skambalais nuostabiausią muziką kuriančios karvutės.

Likome patenkinti ir užlipę iki Lunarsee ežero (Austrija) kalnuose, kuris apžavėjo kalnų žalumoje išryškėjusiu mėliu.

Pabaigai

Linksmybės šalia Alpių Šveicarijoje

Mūsų mažytė šeima labai nori paskatinti šviežiai „iškeptas“ šeimas nebijoti leistis į keliones.

Juk nėra geresnės dovanos vaikui, kaip jūsų suteikta galimybė pažinti pasaulį. Ir nesvarbu, ar vyksite susipažinti su apylinkėmis, ar keliausite į kitą pasaulio galą, ar ilsėsitės savaitę Turkijos paplūdimiuose, ar kopsite į Kasporovo viršūnę.

Atsakymus į VISUS klausimus apie keliones su vaikais žino KeliaujančiosMamos®.

Mus rasti paprasta – tiesiog interneto paieškoje įveskite „Keliaujančios mamos“ ir rinkitės, kur bendrausime.

Kas mėnesį vis naują kelionių su vaikais istoriją pristatome ir čia – „Mamos žurnale“!

KeliaujančiosMamos®

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Atsakymus į visus klausimus apie keliones su vaikais žino KeliaujančiosMamos®

Turi klausimų ar įdomių kelionės istorijų? Mus rasti paprasta:

facebook keliaujanciosmamos

instagram  keliaujancios_mamos_travelmoms

www.keliaujanciosmamos.lt

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − du =

Kitos temos: