Studijos „G foto“ nuotr.
Žiemą vieni ieško vasaros ir važiuoja į šiltus kraštus, kiti skuba slidinėti, o kauniečiai Klimai išsiruošė aplankyti Kalėdų Senelio.
Pasakoja mama Raimonda.
Senelio kaimelis Švedijoje
Vieno malonaus rytinio kavos gėrimo metu su kolege prašnekome apie žiemos keliones su vaikais. Kadangi abi auginame panašaus amžiaus vaikus, gimė idėja kartu keliauti aplankyti Kalėdų senelį į Laplandiją. Mano dukrai
Justinai jau buvo 3 metukai, sūnus Dovydui – 4,5 metukai, pats laikas smagiai pakeliauti. Prieš išsiskirstydamos po kabinetus sutarėme, kad peržiūrėsime kelionių agentūrų pasiūlymus.
Vieną rytą kolegė pranešė, kad beieškant informacijos apie Kalėdų Senelį Laplandijoje, internete aptiko nuorodą į Kalėdų Senelio kaimelį, esantį Švedijoje, Moros mieste. Vyrui ne kartą teko darbuotis Švedijoje, tad mintis aplankyti šią šalį pasirodė patrauklesnė nei vykti į Suomiją. Be to, ne kartą buvo tekę girdėti, kaip Laplandijoje turistai valandų valandas stypčioja šaltyje eilėje, kad pasisveikintų su Kalėdų Seneliu. Pamanėme, kad mūsų pasirinktame kaimelyje bus lengviau ir paprasčiau sutikti Senelį.
Dar šiek tiek paieškojome informacijos apie Moros mieste esantį Senelio miestelį ir tvirtai nusprendėme vykti kaip tik ten. Išgirdę mūsų planus prisijungė dar keletas kolegų, panorusių trumpam grįžti į vaikystę ir kartu aplankyti naują Šalį. Kad Kalėdų Senelio lankymas būtų dar tikslingesnis – keliauti nusprendėme po Kalėdų ir Švedijoje sutikti Naujuosius metus.
Trobelės paieškos
Sprendimas buvo priimtas. Kitas žingsnis buvo susirasti gyvenamąją vietą. Tam skyrėme visą savaitgalį.
Teko susipažinti su Švedijos regionais. Kadangi toje šalyje turizmas puikiai išvystytas, greitai radome ir jaukią trobelę, nors mūsų paieškas apsunkino keliaujančios kompanijos asmenų skaičius. Nuo pradinės užmačios vykti dviem šeimomis, susidarė 13 asmenų grupė. Tačiau tai nebuvo kliūtis. Kaip įsitikinome nuvykę – mūsų laukė jauki, dviejų galų trobelė su židinukais. Užsisakėme kelto bilietus, tad liko tik ramiai laukti švenčių ir mintyse dėliotis būsimos kelionės maršrutą. Kadangi visą kelionę nuo pradžių iki galo planavome patys, buvo šiek tiek rizikos, tačiau šiandien visi galime patvirtinti, kad kelionė pranoko lūkesčius.
Į kelionę su bronchitu
Šventės buvo neeilinės, kadangi nebuvo laiko ilgai lankyti giminių, reikėjo krautis lagaminus. Baltu pavydu pavydžių moterims, sugebančiomis lagaminus susikrauti be stresų. Toliau nei iki Baltijos su vaikais nebuvome keliavę, tad atstumas iki Švedijos atrodė didžiulis. Be to, tikėjomės didelio šalčio, todėl kroviau visus turimus šiltus drabužius. Labiausiai juoką kelia tąsyk skaičiuotas maisto kiekis, kurį atrodė būtina pasiimti. Na pagaliau lagaminai sukrauti, tačiau kiaulystės dėsnis neaplenkė mūsų… Visą žiemą išsaugota nuo ligų dukra dieną prieš kelionę sukarščiavo, todėl dar kelionės rytą lankėmės pas gydytoją.
Į kelionę išsivežėme bronchitą… Gal teigiamos emocijos turėjo įtakos, tačiau ligai nepavyko įsibėgėti ir nuotaikos ji mums negadino.
Šiaurė be sniego
Atvykome į Rygą. Dar kelios valandos, ir keltas pajudėjo Stokholmo link. Jei atvirai, kelionė buvo siaubinga. Pati kolegas raminusi ir aiškinusi, kad kelto supimas nėra baisus ir jį visai nesunku ištverti, visą kelionės naktį prisimenu kaip didžiausią košmarą… Neapsakomas jausmas po kojomis jausti stabilią žemę. Trumpa ekskursija po Stokholmą ir vėl į automobilius, Moros link. Tiesa, labiausiai į Švediją važiavome ieškoti žiemos, tačiau tuokart Lietuvoje palikome didesnę žiemą nei radome. Vylėmės, kad šiauriau sniegas tikrai pasirodys… Vienas šimtas kilometrų įveikta sniego neradus, kitas – taip pat. Liko dar šimtas kilometrų… Deja. Vėlų vakarą lengvai radome mūsų nuomotą trobelę. Išsiskirstėme po kambarius ir kelionės išvarginti greitai sumigome.
Kitą rytą įvyko stebuklas – pradėjo snigti. Per visą kelionę aplankėme Dalarnos regione, aplink Siljen ežerą išsidėsčiusius jaukius Švedijos miestelius – Leksandą, Ratviką, Orsą. Orsos zoologijos sode tikėjomės pamatyti meškas, tačiau, kaip ir dera žiemą, jos kietai miegojo ir tenkinomės tik jų iškamšomis. Aplankėme NusNas kaimelį, kuriame įsikūrusios dirbtuvės, kur gaminami Dalanros regiono simboliai – Dalarnos arkliukai. Šių dirbinių gamybos procesą galima stebėti tiesiog užėjus į dirbtuves.
Grįžtant namo, užsukome į pakeliui buvusią slidinėjimo trasą, kurių Švedijoje tikrai gausu. Žinoma, buvome nustebinti slidinėtojų amžiaus – mūsų akimis, dar vaikščioti nemokantys pypliai statomi ant slidžių, ir pirmyn… Žinoma, ir įrangos bei slidinėjimui pritaikytų sąlygų galima tik pavydėti. Na, o mes smagiai leidomės nuo kalno rogutėmis.
Kalėdų Senelio kaimas
Studijos „G foto“ nuotr.
Na, o dabar apie kelionės tikslą – Kalėdų Senelio kaimą.
Bilietą nusiperki su teise lankytis dvi dienas. Mums tai tikrai pravertė. Juolab kad antrą dieną mus pasitiko nuo sniego linkstančios pušys, kas dar labiau sustiprino buvimo tikroje pasakoje jausmą. Iš tikrųjų daugiau įspūdžių patyrė ne patys mažiausieji, dėl kurių ir buvo planuota ši kelionė, o mes, suaugusieji. Jausmas – lyg tikrai būtum grįžęs į vaikystę ar būdamas pasakoje… Aikčiojome nuo vaizdų ir jų kuriamos nuotaikos. Pats Kalėdų Senelio kaimelis – didelė teritorija. Joje galima pamatyti ir trolių trobelių su iš jų sklindančiais gyventojų balsais, sutikti pačių tikriausių trolių, ramiai bekuriančių lauželį pamiškėje.
Na, o po patį kaimelį galima sutikti ir ramiai sau vaikštinėjantį patį šeimininką – Kalėdų Senį, prie kurio gali laisvai pribėgti, pakalbinti, paspausti ranką. Jausmas ypatingas, tiesiog neapsakomas, norisi džiaugtis kaip vaikui. Po kaimelio teritoriją vaikštinėja ir Senelio pagalbininkė – Ragana. Tam tikromis valandomis vyksta įvairūs užsiėmimai, būrimo pamokos, tačiau viskas švedų kalba. Jei kaimelyje lankosi didesnės turistų grupės, kai kuriuose renginukuose verčiama į anglų kalbą.
Lankantis kaimelyje, galima laisvai užeiti ir į jau minėtų trolių trobelę, kur ramiai miega mažyliai troliai, na, o namo bet kuriuo metu gali grįžti tėveliai troliai. Galima užeiti ir į Kalėdų Senelio pagrindinį namą.
Ten labai jauku, kvepia valine ir juntamas tikras gyvenimas. Teko pasėdėti ir Kalėdų Senio poilsio krėsle, aplankyti paslaptingiausią kambarį – dirbtuves, kur prieš šventes pats darbymetis ir likę dovanų gamybos pėdsakų. Ten galima palikti linkėjimus pačiam Seneliui. Čia pat ir Kalėdų Senelio miegamasis.
Baigiantis dienai pats Kalėdų Senelis visus išlydi iš savo kaimelio ir, žinoma, atsisveikindamas sako – iki pasimatymo!
Įspūdžių tikrai daug, nuotaika – neapsakoma. Labai smagu, jauku ir gera… Tikrai ne kartą aplanko mintis, kad vaikams paūgėjus būtų labai smagu dar kartelį ten nuvykti. Tikrai rekomenduoju, jei kas nors svarsto, kur vykti žiemą su vaikais – nuostabi ir nepakartojama kelionė. www.santaworld.se
„Mamos žurnalas“
